Antropocenas, kapitalocenas ir neaugimo visuomenė

Klimato kaita, didžiulė tarša, masinis rūšių nykimas tampa visa apimančia šiuolaikinių visuomenių krize. Kaip 2018 m. ataskaitoje rašė Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija, reikalingi „skubūs ir plataus masto“ pokyčiai. Kad vyktų sėkminga transformacija ekologinio tvarumo kryptimi, privalu ne tik gebėti aiškiai įvardyti dabartinės krizės pobūdį bei tas struktūras ir praktikas, kurios krizę sukėlė ir toliau gilina, bet ir artikuliuoti pozityvią siektinos visuomenės viziją. Šiuo tekstu norima atkreipti dėmesį į du terminus: kapitalocenas ir neaugimas. Kapitaloceno teorija užčiuopia istorinę dinamiką, atvedusią prie gamtinės katastrofos slenksčio. O pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukianti „neaugimo“ (angl. degrowth, pranc. décroissance) idėja siūlo alternatyvos viziją.

Antropocenas ir / ar kapitalocenas

2000 m. Nobelio premijos laureatas chemikas Paulius J. Crutzenas ir biologas Eugene’as F. Stoermeris paskelbė straipsnį, kuriame teigė, kad žmonijos poveikis geologiniams ir ekologiniams Žemės procesams tampa vyraujantis, dėl to prasidėjo nauja geologinė epocha, ją jie pavadino antropocenu. Antropoceno idėja greitai išpopuliarėjo socialiniuose ir humanitariniuose moksluose bei įžiebė plačias tarpdisciplinines diskusijas apie žmonijos ekologinį pėdsaką ir poreikį kurti tvaresnį santykį su kitomis gyvybės formomis ir visa Žemės biosfera. Kita vertus, socialiniai ir humanitariniai mokslai į antropoceno terminą žiūri gana įtariai. Ypač daug kritikos sulaukė termine tarsi užkoduota žinia, kad visi žmonės kolektyviai yra atsakingi už gamtinę destrukciją. Ar nėra taip, kad ši abstrakti nuoroda į žmoniją maskuoja konkrečias ekonomines, politines struktūras ir galios santykius, kurie formuoja destruktyvias praktikas? Ar antropoceno terminas neužmaskuoja kapitalizmo, imperializmo, patriarchato ir kitų šiuolaikinio pasaulio bruožų ir visai nepadeda mums pamatyti tikrųjų esamos situacijos kaltininkų?

Šiose diskusijose iškilo gausybė alternatyvių terminų įvardyti tam naujumui (antrasis sudurtinio žodžio „antropocenas“ sandas yra kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „naujas“), kuris sukėlė gamtinę destrukciją. Bene ryškiausią ir teoriškai nuosekliausią socialinių ir humanitarinių mokslų atsaką į antropoceno idėją pasiūlė kapitaloceno teorija. Terminas, kurį panašiu metu nepriklausomai vienas nuo kito pradėjo vartoti keli mokslininkai ir filosofai, sufleruoja, kad tikroji geologinė jėga yra ne žmonija kaip tokia, bet modernusis ekonominės organizacijos būdas – kapitalizmas. Jasonas W. Moore’as ir jo kolegos iš pasaulio ekologijos (world ecology) mokyklos išplėtojo kapitaloceno idėją iki plataus masto teorijos apie modernybės raidą, siekiančią užčiuopti pamatines ekologinės krizės priežastis.

Kapitaloceno teorija atsigręžia gerokai toliau į praeitį nei, pavyzdžiui, socialinio teoretiko ir aktyvisto Andreaso Malmo pasiūlyta „iškastinio kuro kapitalizmo“ kritika, kuri susitelkia į XIX a. pradžioje įvykusį industrinio kapitalizmo perėjimą prie akmens anglių, o vėliau prie naftos ir akcentuoja iškastinio kuro kapitalą kaip didžiausią ekologinės krizės kaltininką. Nors ši kritika yra reikšminga ir pasiūlo aiškų politinių veiksmų taikinį, ekologinė krizė yra kur kas didesnė nei tik iškastinio kuro naudojimas. Siekdami atskleisti gilumines gamtinės destrukcijos šaknis, kapitaloceno teoretikai atsigręžia į pačią modernybės pradžią ir tuo metu vykusias politines, ekonomines, kultūrines transformacijas. Pasiremdami Maxo Weberio modernizacijos kaip racionalizacijos analize, kapitaloceno teoretikai akcentuoja modernybei būdingą pastangą gamtą suišorinti, paversti ją išmatuojamu, kontroliuojamu, eksploatuojamu resursu. Moore’as rašo, kad modernybė sukūrė „abstrakčią“ gamtą. Šis kultūrinis pokytis vyko kartu su imperialistinės ir kapitalistinės pasaulio santvarkos kūrimu, kai prasidėjo plataus masto gamtos išteklių ekstrakcija iš periferijos į imperinius centrus ir tokios „abstrakčios“ gamtos pajungimas kapitalistiniams vertės didinimo procesams. Vėlesnė industrializacija ir perėjimas prie iškastinio kuro tėra kitas šio ilgo specifiškai modernaus ir kapitalistinio „racionalizacijos“ proceso etapas.

Šie gamtinės pertvarkos procesai buvo lydimi ir pastangų „racionalizuoti“ žmonių „prigimtį“. Čia anglų kalba rašantys kapitaloceno teoretikai pasinaudoja dvejopa žodžio nature reikšme: gamta ir prigimtis. Kapitalizmas formavosi, kaip parodė dar Karlas Marxas, atskiriant žmones nuo gamybos priemonių, pirmiausia žemės, ir kuriantis samdomojo darbo santykiams, pajungiantiems nuosavybės neturinčius žmones ir įtraukiantiems į ekonominę pridėtinės vertės didinimo sistemą. Darbininkai tapo tik įkūnyta abstrakčia darbo jėga, pajungta ir įtraukta į tuos pačius kapitalo kaupimo procesus kaip ir „abstrakti“ gamta. Integruojant feministinę socialinės reprodukcijos teoriją, parodoma, kaip kapitalizmo plėtra sukūrė ir savitą produktyvaus ir neproduktyvaus darbo skirtį, kai daugybė darbo formų yra laikomos neproduktyviomis (pirmiausia tai buvo daugiausia moterų atliekamas įvairių formų darbas namuose), nors jos ir yra esminės visuomenės reprodukcijai. Panašiai nutiko ir su gamtiniais procesais, mat kapitalistinė vertės didinimo sistema gamtos išteklius laiko tik „nemokama dovana“, taip ignoruodama ekologinius gamybos kaštus. Tad Moore’as kapitalizmą apibrėžia ne tik kaip gamybos būdą, bet ir kaip gamtos organizavimo būdą, kuriam būdingas gamtinių kaštų suišorinimas, žmonių darbo išnaudojimas per samdomojo darbo santykius bei įvairių neproduktyviomis paskelbtų žmonių veiklos sričių ir gamtinių procesų aproprijavimas. Tad kapitaloceno teorija teigia, kad šiuolaikinių visuomenių socialinės ir ekologinės problemos yra glaudžiai susijusios. Taip pat reikia pabrėžti, kad, remiantis kapitaloceno teorija, XX a. realaus socializmo visuomenės ėjo tuo pačiu gamtiškai destruktyvios industrializacijos keliu ir buvo ne alternatyva kapitalizmui, o tik kitokia iš esmės to paties gamtos organizavimo būdo variacija.

Kapitaloceno teorija jokiu būdu nesako, kad gamtinė destrukcija yra tik kapitalizmo problema, net jei dabartinės šios destrukcijos formos yra formuojamos kapitalizmo struktūrų. Žmonijos ekologijos pėdsako problema, kurią išryškino antropoceno teorija, lydės ir postkapitalistines visuomenes. Tad antropoceno ir kapitaloceno teorijos yra greičiau viena kitą papildančios. Pavyzdžiui, ekosocialistas Johnas Bellamy Fosteris siūlo kalbėti apie antropoceno epochos kapitalinį (Capitalinian) amžių, kuriame dabar gyvename ir iš kurio turime išsilaisvinti pereidami į kitą ir tvaresnį etapą, kurį jis įvardija kaip antropoceno epochos komuninį (Communian) amžių. Kapitaloceno teorija pabrėžia, kad ekologinis šiuolaikinių visuomenių iššūkis yra ne tik atsikratyti iškastinio kuro, bet ir siekti plačios transformacijos, kuri išvaduotų ir žmoniją, ir gamtą iš išnaudojimo santykių. Moore’as kelia visos gyvybės išlaisvinimo siekį. Kaip išties galėtų atrodyti alternatyva kapitalocenui? Neaugimo idėjos šalininkai siūlo pamatinius tokios alternatyvos principus.

Neaugimo visuomenės idėja

Nors neaugimo idėja daugiau dėmesio sulaukė tik pastaruoju dešimtmečiu, jos ištakos siekia XX a. 8 deš. 1971 m. išleistas Nicholo Georgescu-Roegeno veikalas „Entropijos dėsnis ir ekonomikos procesas“ padėjo pamatus ekologinei ekonomikai. 1972 m. paskelbta Romos klubo ataskaita „Augimo ribos“. Tiek ši ataskaita, tiek ekologinė ekonomika pabrėžė, kad šiuolaikinė ekonomika linkusi pragaištingai ignoruoti gamtines ribas. Patį terminą „neaugimas“ panašiu metu ėmė vartoti prancūzų filosofas André Gorzas, kritikuodamas tiek kapitalizmą, tiek realiai egzistuojantį socializmą dėl produktyvizmo fetišo, tai yra dėl to, kad abi sistemos susitelkia į gamybos didinimą kaip tikslą savaime, ir išryškindamas to ekologines ir socialines pasekmes. Visgi neaugimo idėja ilgai nesulaukė populiarumo. Kaip pabrėžia Naomi Klein knygoje „Tai viską keičia“, neoliberalizmo iškilimas nustūmė ekologinę kritiką į paribius ir įdiegė tikėjimą, kad rinkos santykių plėtra ir ekonomikos augimas patys savaime išspręs ekologines problemas. 2008 m. ekonominė krizė atgaivino kapitalizmo kritiką, o vis intensyvėjanti klimato kaita – ir ekologinę kritiką, kuri vis labiau gręžiasi į neaugimo idėją.

Siaurąja prasme neaugimo idėja iškyla kaip kritika įsitikinimo, kad ekonomikos augimas (pirmiausia suprastas kaip BVP augimas) savaime didina visuomenių gerovę. Kritikai pabrėžia, kad įsitvirtinęs ekonominio augimo skaičiavimo modelis ignoruoja ekologinius ekonominių procesų kaštus ir socialinės nelygybės kaitą. Kapitalistinės ekonomikos augimo kaina tampa gamtinė destrukcija ir didėjanti socialinė atskirtis. Ši kritika skatino išsivaduoti iš primityvių ekonominių modelių ir politikoje vadovautis ne siekiu didinti BVP, bet platesne gerovės samprata. O pastaruoju dešimtmečiu ypač suaktyvėjusios diskusijos suteikia daugiau turinio neaugimo idėjai ir formuoja pozityvią neaugimo visuomenės viziją. „Neaugimas“ vis labiau tampa skėtiniu terminu, po kuriuo slypi daugybė įvairių pasiūlymų dėl tvaresnio žmonijos santykio su Žemės biosfera.

Neaugimo šalininkai pirmiausia akcentuoja poreikį transformuoti ekonomikas taip, kad jos būtų orientuotos ne į augimą kaip tikslą savaime, bet patenkintų realius žmonių poreikius ir tausotų gamtinę aplinką. Tokia transformacija reikalautų mažinti ar net visiškai panaikinti tam tikrus ekonominius sektorius, o kitus – pavyzdžiui, viešąją infrastruktūrą, socialines paslaugas – plėsti. Tokia transformacija taip pat reikalauja plataus perskirstymo, kuris mažintų skurdą, kartu mažindamas ekologiškai netvarų turtingųjų vartotojiškumą. Fosteris tai vadina „selektyviu neaugimu“. Taigi, neaugimo šalininkai siekia ne paprasčiausio ekonomikos susitraukimo, bet suvaldyti kapitalizmo ekonominę anarchiją ir kurti realius poreikius tenkinančią ekonomiką. Geriau organizuotas ir labiau žmonių gerovę užtikrinantis gamybos būdas gali būti ir gerokai mažesnės apimties, sunaudoti mažiau resursų ir palaikyti ekologinį tvarumą.

Neaugimo visuomenės šalininkai taip pat pasisako už smarkų darbo savaitės trumpinimą ir universalias bazines pajamas. Tuo siekiama racionaliau paskirstyti darbą tarp visuomenės narių ir pagerinti gyvenimo kokybę, išvaduoti žmones iš poreikio dirbti dažnai bukinančius ir jokios socialinės naudos nekuriančius darbus. Kur kas daugiau laisvo laiko turintys žmonės galėtų nukreipti savo energiją į tas veiklos sritis, kurios jiems išties svarbios. Tai prilygtų plataus masto kultūrinei revoliucijai. Neaugimo teoretikai nemažai dėmesio skiria įvairioms gerovės sampratoms, pavyzdžiui, buen vivir ir kt., kurios atmeta konkurencingą ir vartotojišką gyvenseną ir akcentuoja solidarumą, bendruomeniškumą ir rūpinimąsi gamtine aplinka.

Kitas svarbus neaugimo visuomenės idėjų blokas susijęs su demokratizacijos plėtra. Siekiama didinti politinę decentralizaciją ir skatinti savivaldą, įgalinti žmones dalyvauti priimant sprendimus. Neaugimo idėją palaikantys socialistai taip pat akcentuoja poreikį demokratizuoti gamybos priemonių nuosavybę, taip įgalinant pačius darbuotojus ir vietines bendruomenes kontroliuoti gamybą. Tad neaugimo idėja siekia pateikti ne vieną universalų modelį, kaip geriausia sukurti tvarų santykį su gamtine aplinka, bet sukurti sąlygas bendruomenėms eksperimentuoti ieškant geriausių sprendimų.

Taigi, turint omenyje įvairius judėjimo šalininkų pasiūlymus, pats neaugimo terminas gali kiek klaidinti. Neaugimo visuomenės idėja išties skatina augimą – gerovės augimą, kuris nebesiejamas su gamybos didinimu kaip tikslu savaime. Neaugimo judėjimas, kaip knygoje „Sulėtėjimas“ (Slow Down) rašo Kohei Saito, siekia pereiti nuo kiekybės (augimo) prie kokybės (gerovės). Neaugimo visuomenės idėjoje reikšminga tai, kad ekologinės ir socialinės šiuolaikinių visuomenių problemos yra susiejamos, kaip tą daro ir kapitaloceno teorija. Tiek kapitaloceno teoretikai, tiek neaugimo šalininkai akcentuoja, kad sprendžiant ekologinę krizę privalu koncentruotis ne į technologinius sprendimus, kurie leistų ir toliau išlaikyti tas pačias politines ir ekonomines struktūras, tik palengvinant nepageidaujamas jų pasekmes, bet siekti plačios šiuolaikinių visuomenių transformacijos, kuri paliestų pamatines socialines gamtinės destrukcijos priežastis. Tik lygesnė, laisvesnė, demokratiškesnė visuomenė būtų ir ekologiškai tvaresnė visuomenė.

Tačiau, kaip pripažįsta ir patys neaugimo šalininkai, neaugimo idėja dar tikrai nėra tiek populiari, kad įkvėptų plataus masto socialinius judėjimus ir vestų prie realių politinių sprendimų. Visgi, kaip rašė vienas pirmųjų neaugimo idėjos populiarintojų Serge’as Latouche’as, šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės priėjo slenkstį, kai galima rinktis eiti neaugimo keliu sąmoningai, kartu didinant socialinę gerovę ir ekologinį tvarumą, arba savo neaugimo versiją primes katastrofa.

Tekstas parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą podoktorantūros stažuočių projektą (sutarties Nr. S-PD-22-82)