Ar Kaunas yra brat? Dirbtinis intelektas ir Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis
Menas dažnai gilinasi į patį žmogiškumo klausimą. Buvo ir tebėra tikima, kad kūryba priklauso žmogaus sielai ir kyla iš ją įkvėpusių aukštesnių jėgų. Vieni XXI a. menininkai iš šių nuostatų juokiasi, kiti jas gina. Todėl visai nenuostabu, kad meno ir dirbtinio intelekto (DI) sąsajos, DI vaidmuo mene kelia dideles aistras, juk tai duria tiesiai į žmogiškumo problemos šerdį.
Dirbtinis intelektas ir menas, meno, menininkų ir visos žmonijos ateitis ir praeitis nėra lengvai išsemiamos temos. Įtampa tarp praeities ir ateities, prezervacijos ir inovacijos, praeities puoselėjimo ir progreso nėra svetima žmonių visuomenėms. Kai dirbtinis intelektas tapo visiems prieinamas ir galintis kurti vaizdus, vaizdo įrašus ir poeziją, menininkai vėl susidūrė su šia įtampa ir pradėjo rinktis puses. Kurion barikadų pusėn stoti – autentikos ir žmogaus ar naujųjų technologijų ir robotų? Tačiau viskas nėra taip dramatiška, kaip gali atrodyti, robotų armijos neplanuoja atimti kūrybiškumo iš žmonių.
Ar dirbtinis intelektas yra neišvengiamas žmonijos likimas, nenumaldomo žmonių poreikio inovacijoms padarinys, kurį reikia priimti, ar tam tikras nuosmukio ir nykimo momentas, kai technologinė plėtra nuėjo per toli ir todėl žūtbūt turime išsaugoti senuosius kūrybos būdus? Šių klausimų variacijos šiandien sukasi bet kurio menininko galvoje.
Tačiau šios dilemos nėra būdingos tik mūsų laikotarpiui, viena ar kita forma jos egzistavo visada. Jos primena dar neatsakytus klausimus apie meno kūrinių meninę / transcendentinę kokybę, humanocentrinio požiūrio ribotumą ir XX a. pradžioje filosofo ir fotografijos istoriko Walterio Benjamino analizuotas įtampas tarp originalo ir kopijos, apie meno esmes ir kopijų skirtumus, taip pat nuo Roland’o Barthes’o laikų kūrybos ir sielos šešėliuose slypintį, ramybės neduodantį (meno kūrinio) autoriaus mirties klausimą bei daugelį kitų.
Taigi nė kiek nekeista, kad prieš metus, spalio mėnesį, pas mus, Lietuvoje, o dar egzotiškiau – Kaune, vykstantis Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis (International Photography and Media Art Festival, IPMA) inauguravo dirbtinį intelektą kaip vizualiųjų menų priemonę, kaip draugišką vaiduoklį, kurį reikia priimti, o ne jo baidytis.
Atsižvelgiant į šio laikmečio dvasią, kaip niekada svarbu kurti erdves, kuriose įvairūs menininkai dalytųsi tarpusavyje abejonėmis, viltimis, apmąstymais ir įkvėpimais. Mums reikia įkvėpimo ir draugiškų erdvių, kad tokie mainai galėtų rastis. Tai ypač svarbu pradedantiesiems menininkams, nes atrasti savo kūrybinę bendruomenę nėra taip paprasta. O Kaune vykstantis Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis yra labai aiškiai ir aistringai susitelkęs į įvairių stadijų meno kūrėjų bendradarbiavimą, kad talentai ir idėjos neliktų įkalinti tik savose galvose ar savuose socialiniuose burbuluose.
Šis festivalis didžiąja dalimi ir buvo sukurtas dėl šių priežasčių – siekiant kiurdyti izoliuotus meninius burbulus ir tiesti tiltus tarp menininkų, meno ir žmonių bei kelti klausimus apie nerimą mene, taip pat ir visuomenėje. Praeitais metais tema buvo dirbtinis intelektas, o šių metų tema – „Gyvenimo istorijos“.
Kaunas paauglys
Kaunas beveik savita mitologija apipintas, seną ir kartais komplikuotą istoriją turintis miestas, todėl jis žengia pirmuosius tvirtus žingsnius orientuodamasis į ateitį ir inovacijas. Kaunui visada rūpėjo augimas, nes jis dar nėra iki galo pasiekęs savo potencialo, todėl yra alkanas, gali būti imlus ir kūrybingas.
Visai kaip ir visos Lietuvos palikimas – ambicijų ir permainų alkis – tai veda Kauno gyventojus ir menininkus. Nes Kaunas vis dar yra drobė, potencialas, galimybė. Todėl šis miestas, kuriam, palyginti su sostine Vilniumi, kultūros srityje paprastai suteikiamas antrarūšis statusas ir antrinės teisės, siūlo originalias idėjas ir naujoves kultūros srityje. Nes šiam miestui ir jo žmonėms to reikia. 2022 m. Kaunas buvo Europos kultūros sostinė, o 2023 m. jo unikali modernizmo architektūra įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą. Kaunas veržiasi į priekį ir kovoja dėl pripažinimo. Klasikiniais, daugumai priimtinais, bet ir netradiciniais, drąsiais ir neformaliais būdais kaip ambicingas, bet padaužiškas paauglys. Ar Kaunas yra brat? Jums erdvė atsakyti. Tik reikia atsibelsti į Kauną. Į šių metų IPMA festivalį spalio 1–31 d.
Bet kas yra brat? Ir kodėl Kaunas yra brat? Tai šią vasarą socialinių medijų platformose „TikTok“ ir „Instagram“ dėl britų elektropopo atlikėjos Charli XCX naujojo albumo „Brat“ daugiausia tarp Z kartos išpopuliarėjusi tendencija. Ši tendencija tapo kultūriniu momentu, kurį pasitelkė net kandidatės į JAV prezidentus Kamalos Harris rinkimų kampanija. Brat yra tarsi atsakas į praeitą vasarą išpopuliarėjusią Barbės estetiką dėl kultinio tapusio filmo „Barbė“ (rež. Greta Gerwig). Interviu „TikTok“ atlikėja Charli XCX paaiškino žodžio brat, kuriuo ji apibūdina save, reikšmę: „Tu esi tiesiog mergina, kuri yra šiek tiek netvarkinga, mėgstanti linksmintis ir kartais galbūt sako keistus dalykus. Kuri yra autentiškai savimi, taip pat yra emocionali, bet su tuo susitvarko savitais būdais, patūsindama.“ Ji pridūrė, kad brat yra „labai nuoširdus, labai tiesmukas, šiek tiek nepastovus“. Visai kaip ir Kaunas. Žodis brat prieš šį kultūrinį momentą turėjo negatyvią reikšmę, tačiau buvo atnaujintas, lietuviškas atitikmuo jam būtų akiplėša. Taip, mes pripratę manyti, kad šiuo žodžiu neigiamai apibūdinamas neišauklėtas žmogus (dažniausiai jauna mergina), tačiau gal galime į brat arba akiplėšą pažiūrėti naujomis akimis?
Kauno kolegija ir jos Menų ir ugdymo fakultetas yra ne tik (ne toks jau ir paslėptas) Kauno perlas, bet ir vieta, giliai įsišaknijusi Kauno istorijoje. Ant Pelėdų kalno įsikūrusio Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto pirmtakė yra Kauno meno mokykla, vienintelė nepriklausomoje Lietuvoje 1922–1940 m. veikusi dailės mokykla. 1918 m., vos atgavus nepriklausomybę, iškilo poreikis sukurti dailės institutą, kuris būtų Lietuvoje, Kaune. Gal niekas nieko Kaune ir nebūtų daręs, kad ir tvanu ar Nemuno potvyniais užlietų, tačiau tuo metu Kaunas buvo sostinė. Ir Lietuvai reikėjo savo meno mokyklos, savo meno istorijos. Taigi Tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio namai yra ikoniška vieta Lietuvos meno istorijai.
Užteks istorijos, kad neįstrigtume praeityje, o atkreiptume dėmesį į ateities klausimus. Kadangi Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis vyksta Kaune, o Kaunas yra šiek tiek brat, galima sakyti, tai tampa vienu esminių aspektų, padedančių suprasti festivalio originalumą ir misiją – sujungti šiuolaikinį medijų meną ir fotografiją bei visuomenę, autentiškai ir atvirai. Miestas, kuriam prieš daugiau nei šimtą metų reikėjo savos meno mokyklos, dabar siekia, kad joje vyktų karštos tarptautinės meno diskusijos. Nereikia nusigręžti ir vengti aktualių ir karštų temų, Kaunas į jas neria stačia galva ir ant Pelėdų kalno priima užsienio ir Lietuvos menininkus, meno studentus bei įvairius žmones. IPMA festivalis praeitais metais užvaldė Kauno miesto kultūrines ir industrines erdves. Svarbu paminėti, kad nebuvo nė vieno ludito, kauniečiai masiškai lankėsi parodose ir renginiuose. Didžiulės minios, kurios lankė parodas ir menininkų paskaitas, tik parodė, kad tarptautinio kalibro kultūriniai renginiai gali vykti ir Kaune. Nes Kaunas ir jo aktyvūs, iniciatyvūs žmonės yra šiek tiek brat.
Nerimo amžius: dirbtinis intelektas ir kūryba
Dirbtinis intelektas, su kuriuo galime susidurti savo kūrybiniuose ieškojimuose, ne tik suteikia puikią galimybę vizualizuoti viską, ko tik užsigeidžiame, žinoma, jei tik mokame teisingai paprašyti kaip kokio mistinio padaro, bet ir parodo, kad kūrybiškumas tuo pat metu gali priklausyti visiems ir niekam. Taigi senoviniam įsitikinimui, kuris apibūdina kūrybiškumą kaip žmogaus dieviškumą, yra keliamas ritmas iššūkis ar bent jau šis įsitikinimas smarkiai kvestionuojamas.
Daugelis dabartinių diskusijų apie dirbtinį intelektą ir kūrybiškumą skyla į dvi pagrindines pozicijas, kurios išryškėjo ir festivalio paskaitų programoje: arba dirbtinio intelekto generuojami kūriniai kelia grėsmę dabartiniam žmogui menininkui, arba DI yra mokytojas ir meistras, galintis kurti geriau už mus.
Tačiau matoma tam tikra romantizuota pozicija dėl menininko kaip inovatoriaus, kurį palietė dieviškoji kūrybinė apvaizda, taip sukuriamas ir romantizuotas požiūris į kūrybiškumą, kuris yra tam tikra vos ne luditų (mašinų laužytojų) pozicija. Prieš vos daugiau nei šimtmetį, kas visuomenių vystymuisi reiškia „neseniai“, kūrybiškumas priklausė specifinei žmonių grupei – baltiesiems aukštesniųjų klasių vyrams, moterys, pavyzdžiui, nebuvo laikomos menininkėmis, o juo labiau pasižyminčiomis meniniu genialumu. Tad nenuostabu, kad kai mums įprasta kūrybiškumo sfera pasikeičia, tai sukelia tam tikrą baimę ir net atmetimą. Panašią situaciją galime matyti ir kalbėdami apie DI mene, nes DI, daugelio suvokimu, destabilizuoja menininko poziciją.
Tačiau gal DI gali būti mokytojas? Kuo skiriasi dirbtinis intelektas nuo bet kokio kito meistro, kurį kadaise turėdavo menininkai? Juk tapytojai mokėsi iš kitų tapytojų, o fotografai – iš kitų fotografų. Taigi taip pat kaip anksčiau mokėmės iš meistrų, dabar galbūt mokysimės iš DI. Yra taip manančių, tačiau yra ir skeptikų. DI, kitaip nei žmogus, nors tuo irgi atsiras abejojančiųjų, negali sukurti nieko naujo, jis tik sugeneruoja jam jau žinomą informaciją, turinį, vaizdus. DI nesukurs nieko, ko jau nebūtų. Žmogus vis dar gali būti menininkas, kurį paliečia kūrybiškumo apvaizda, žmogus menininkas turi galimybę sukurti tai, kas nauja. Galų gale menininkas dažnai kuria dėl paties kūrybinio proceso, ne dėl rezultato, kuris tampa produktu; o tie menininkai, kurie kuria tik dėl produkto, dažnai patys primena generuojantį aparatą. Meno kūrinio kokybės klausimas dažnai aiškinamas remiantis kapitalo logika: rezultatas tampa produktu, kurį kažkas perka. Bet menas neturėtų taip būti aiškinamas, nes jis turėtų daryti sistemos, mūsų įsitikinimų, formos transgresiją. Meno kūrinio meniškumas yra ir galios klausimas – kažkas turi patvirtinti ir nuspręsti, kad konkretus kūrinys yra menas. Galbūt todėl IPMA festivalis taip stengiasi suteikti terpę jauniesiems kūrėjams ir suburti menininkų bendruomenę, kuri mainytųsi savo patirtimis.
Galbūt dabartiniams medijų menininkams ir fotografams, kurie baidosi dirbtinio intelekto arba jį gainiojasi, reikėtų prisiminti filosofo Walterio Benjamino apmąstymus apie fotografiją ir naująsias technologijas XX a. pirmoje pusėje. Buvo baiminamasi, kad naujosios to meto technologijos panaikins meno kūrinio aurą, kuri Benjaminui buvo būtent tai, kas kūrinį daro menu.
Dabartinis nerimas dėl tikrojo meno, kylantis dėl to, kad vizualiosios produkcijos yra labai daug ir kiekvienas turi priėjimą ir prie kameros savo telefone, ir prie dirbtinio intelekto, yra senas reikalas. Visuomenė ir menininkai susiduria su tuo kaskart, kai atsiranda nauja priemonė kurti. Benjaminas taip pat kalbėjo apie šį nerimą, kai dėl finansiškai prieinamų technologijų dažnas žmogus galėjo įsigyti fotoaparatą. Tai, kaip teigė Benjaminas, padidino gaminamo turinio kiekį, reikėjo sukurti naujas sąvokas, kuriomis būtų galima kalbėti apie fotografijos ir kino meną, ir jos turėjo skirtis nuo sąvokų, vartojamų kalbant apie tapybos meną. Taigi Benjaminas pabrėžė ir priminė, kad, atsiradus naujoms kūrybos priemonėms, reikėjo kurti ir naują kalbą apie tai kalbėti. O kad sukurtum naują žodyną, sąvokas ir konceptus kalbėti apie naują meno formą, reikėjo priimti naujus požiūrius, kad šios naujos technologijos (fotoaparatai ir kino kameros Benjamino laikais) menas būtų įteisintas meno pasaulyje. Juk tos pačios sąvokos, kurios buvo taikomos tapybai, nebuvo taikomos fotografijai.
Matyti tam tikri panašumai tarp nerimo, kylančio dėl šiuolaikinių technologijų ir meno įtampos, Benjamino laikais ir šiandien. Bet mes gyvename įdomiu metu, kai galime liudyti, kaip naujai išrandamos technologijos keičia (meno) pasaulį, ir mes galime patys prisidėti prie kūrimo naujų sąvokų ir konceptų, kurie apibrėžtų šią naują dirbtinio intelekto meno formą. Nors reikia pripažinti, kad dirbtinis intelektas pats vienas nekuria, jis kuria pagal komandą, kurią pateikia ar bent jau kol kas užrašo žmogus. Todėl tai yra ne visai grynas DI menas, jame vis dar labai daug žmogaus ir kiekvieno mūsų. Dirbtinis intelektas kuria turinius iš didžiųjų duomenų (big data), o šie ateina iš mūsų visų. Kaip teigia Nobelio premijos laureatas austrų fizikas Antonas Zeilingeris, dirbtinis intelektas turi potencialo pertvarkyti kūrybos ir kūrybiškumo kaip estetinių, kultūrinių ir socioekonominių sąvokų reikšmes, o kartu ir destabilizuoti autoriaus kūrėjo poziciją. Nors autorius, šiaip ar taip, jau kurį laiką yra miręs (žr. filosofo Roland’o Barthes’o septintojo dešimtmečio pabaigoje parašytą knygą „Autoriaus mirtis“).
Tačiau, kaip ir daugelio menininkų parodose, pristatytose Tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje Kaune praeitais metais, atrodo, kad autorius vis dar yra už kūrinio. Menininkų konceptualus požiūris skiriasi: vieni skeptiškesni, kiti pasiduoda DI viešpatavimui, treti nori jį pažaboti. Bet šmėklišką nerimą dėl šios temos metas nuvyti: dirbtinis intelektas yra įrankis, kurio geba priklauso nuo jį naudojančio žmogaus – menininko. Vieni žmonės gali visiškai pasiduoti dirbtiniam intelektui ir nieko savito nesukurti, paskęsti duomenyse ir jų konsteliacijose, kiti gali priversti DI jiems paklusti ir juo naudotis kaip savo idėjos ar vizijos įrankiu.
Filosofas Ignas Kalpokas teigia, kad dirbtinio intelekto sukurto meno statusas yra kažkur pakibęs tarp reprodukcijos ir išradingumo. Tačiau svarbu prisiminti, kad dirbtinis intelektas gali kurti tik iš jam pateiktų duomenų ir jų modelių variacijų, kaip minėta, jis apdoroja didžiuosius duomenis, kurie ateina iš žmonių. Kitaip nei DI, žmogus meninius sprendimus priima ne tik remdamasis logika, bet ir vedamas impulso, pajutimo ar emocijų. Taigi DI veikia logiškai, skaičiuodamas duomenų modelius, o žmogus kuria ne tik iš logikos, bet ir iš jausmo ar emociškai, jutimiškai santykiaudamas, virškindamas savo (pa)-sąmonės turinius ir taip linkdamas prie tam tikrų meninių sprendimų. Tam tikri sprendimai kūrybiniame procese, kaip ir gyvenime, nėra skaičiuojami, jie jaučiami. Taigi menininkas kūrybinius sprendimus gali priimti ir pats vykdyti jausdamas, o dirbtinis intelektas to nedaro.
Tikriausiai daugelis menininkų pritaria šiam požiūriui. Bent jau taip mano Borisas Eldagsenas. Jis buvo vienas ryškiausių praeitų metų IPMA festivalio menininkų, jo projektas Trauma Porn apie vokiečių nacizmo praeitį, karo traumą ir (pa)sąmonę debiutavo Kaune prieš pradėdamas keliauti po visą Europą.
Boriso požiūriu, tai, kaip menininkas parašo dirbtiniam intelektui skirtą komandą ir kaip jį naudoja arba kaip jungia kelias užklausas, ką paskui daro su gautu DI sugeneruotu turiniu, ar nusprendžia jį tobulinti, ir iš esmės tai, koks žmogus naudoja DI, neišvengiamai parodo, ar šis DI sugeneruotas turinys yra dar viena duomenų mišrainė ar kūryba ir menas. Menininkas žmogus vis dar yra, tik vietoj teptuko ar fotoaparato naudoja savo vaizduotę ir iš mūsų visų gautą informaciją. Didieji duomenys turi dalelę kiekvieno mūsų, tad DI kuriamas menas taip pat turi dalelę kiekvieno žmogaus, tai lyg visų žmonių choras, kurį pasitelkęs ir kuria menininkas, naudodamas DI.
Dirbtinio intelekto sukurtuose kūriniuose išryškėja kolektyvinė šiuolaikinės žmonijos pasąmonė, turtingi duomenų sluoksniai, gaunami iš mūsų, žmonių. Vos ne dievišką komandą kurti (kaip tai padarė dievas, suteikdamas žmogui galimybę kurti) duoda žmogus, kuris sujungia ir struktūruoja komandą, skiriamą dirbtiniam intelektui, o tada priima sprendimą, ką daryti su gautu rezultatu arba kaip jį patobulinti. Įdomu tai, kad abiejuose lygiuose susiduriama su pasąmone: kai kuriame patys, esame skatinami tam tikrų vidinių impulsų, kurie mus judina, jaudina, skatina nuspręsti, kas mums svarbu meno kūrinyje, į ką linkstame ir kuo žavimės, o ką atmetame; taip pat susiduriame su žmonijos pasąmone, naudodami dirbtinį intelektą kaip priemonę meno kūriniui kurti. Kūrėjai, naudojantys dirbtinį intelektą, iš esmės susiduria su mūsų ir savo pačių pasąmone.
Fotografų ir medijų menininkų apmąstymai apie dirbtinį intelektą mene byloja apie jų nerimą. Kūrybinis procesas ir iš jo kilęs kūrinys nurodo į menininko pasąmonę, tačiau šiame procese naudoti įrankį, kuris dirba su kita pasąmone, visos žmonijos pasąmone, gali būti didelis iššūkis, gal todėl ir nenuostabu, kad daugelis į DI kūrybą žiūri skeptiškai. Būtent tai ir bandė užfiksuoti Tarptautinis fotografijos ir medijų festivalis Kaune: dirbtinio intelekto ir meno įtampa labai esmiškai kalba apie mus, ir tai mus gąsdina.
Menas labai dažnai buvo naudojamas politinėms manipuliacijoms, o ne tik grynam dvasiniam palengvinimui ar dieviškosios apvaizdos palaimintai kūrybai, ar meniniam genijui reikštis. DI primena, kodėl bet kokiu mums pateiktu turiniu nereikėtų pasitikėti. Kadangi kyla iš žmonių, DI manipuliuoja realybe ir pasižymi neigiamu tendencingumu tam tikrų žmonių grupių atžvilgiu. Taigi kalbant apie sudėtingus menininkų ir dirbtinio intelekto santykius toks festivalis kaip IPMA tampa svarbios refleksijos dalimi. Kaip teigė Borisas Eldagsenas, dirbtinis intelektas kaip įrankis yra introspekcijos reikalas, kad kokybiškai naudotųsi DI kaip įrankiu, žmogus turi gebėti nerti į savo vidų. Pasak menininko, bet kuri kita fotografija reikalauja, kad menininkas išeitų į pasaulį, tačiau darbas su dirbtiniu intelektu (promtografija) reikalauja kelionės į vidų, į pagalbą pasitelkiant balsų (duomenų) chorą. Kaip teigia filosofas Kalpokas, dirbtinio intelekto generuojami kūriniai kolektyvinę šiuolaikinės žmonijos pasąmonę gali padaryti matomą. Kitaip tariant, milžiniški didžiųjų duomenų klodai yra žmonijos likučiai, jie kyla iš žmonių, todėl iš didžiųjų duomenų generuojami vaizdiniai atspindi žmonių (pa)-sąmonės turinius. Taigi, pasak filosofo Kalpoko, didieji duomenys, iš kurių dirbtinis intelektas generuoja turinį, yra vienas socialiausių mūsų turimų dalykų, nes jie kyla iš mūsų visų.
Kuo svarbus buvo praeitų metų IPMA festivalis
Plati meno istorija su DI žengia į naują etapą, ir tai rodo IPMA festivalio Kaune sėkmė bei tarptautinis dėmesys. Praeitų metų dirbtinio intelekto tema tik parodė, kad ši diskusija svarbi ne tik menininkams, žmogaus kūrybiškumo klausimas svarbus visiems. Juk mes visi esame dirbtinio intelekto dalis, ir tokiu būdu visi esame ten, jo sugeneruotame turinyje ar su juo sukurtame meno kūrinyje.
Atsiradus promtografijai dažnai buvo girdimi nuogąstavimai, kad „fotografija mirė“ ir „fotografų nebereikia“, tačiau tokios pozicijos nėra reflektuotos. Kaune prieš metus vykęs Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis parodė, kad būtina apmąstyti šiandieninei žmonijai ir meno pasauliui kylančius svarbius klausimus. IPMA festivalis atskleidė daugybę galimybių ir naujų konceptualių bei praktinių požiūrių į fotografiją ir kitus medijų menus. Menininkai ne tik pristatė savo darbus, bet ir skaitė paskaitas bei vedė kūrybines dirbtuves, dalijosi patirtimi su kitais menininkais, meno studentais ir plačiosios visuomenės atstovais. Kadangi daugelis renginių buvo nemokami, festivalio lankytojai galėjo įsitikinti, kad dirbtinis intelektas yra dar viena mūsų galimybė, o ne mus ribojantis monstriškas vagis, kurio reikia vengti tamsiuose mūsų kūrybos užkaboriuose.
„Gyvenimo istorijos“ ir vidinis paauglys
Šių metų festivalis, kurio tema – „Gyvenimo istorijos“, yra įkvėptas egzistencializmo pačia gryniausia forma. Visi festivalio temai atrinkti darbai skatina prisiminti, kad mūsų egzistencija nepriklauso vien nuo mūsų pačių, ir ragina stabtelėti ir pamąstyti, kokią informaciją skleidžiame į išorę ir kokį pėdsaką paliksime po savęs.
Įvairūs gyvenimo skoniai ir spalvos, atsispindinčios mene, padeda sunkiu metu ir įkvepia pačiam gyvenimui. Gyvenimo istorijos primena, kad gyvenimas verda ir kunkuliuoja įvairiais skoniais. Kaip sako kinų patarlė, saldumas, rūgštumas, kartumas, aštrumas – visa turi būti paragauta.
Kokia gali būti gyvenimo istorija, kaip ją pasakoti įtraukiai, jautriai ir humaniškai, atspindint gyvenimo autentiką, klausia šių metų Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis. Festivalio tema, apibrėžta dviem žodžiais, yra atvira ir skatina medijas suvokti kaip priemones, suteikiančias laisvę reflektuoti, o ne kaip rėmus, kurie apriboja mąstymą. Šių metų festivalio prieskonis, pabrėžiantis gyvenimo spalvų įvairovę, yra Antano Sutkaus spalvotojo archyvo ekspozicija, lyg garsiai šaukianti šių metų festivalio temą.
Atviro kvietimo metu pateiktus kūrinius vertino tarptautinė komisija, tarp jos narių buvo pirmojo IPMA festivalio dalyviai (vienas iš jų – Borisas Eldagsenas). Atrinkti kūriniai tema „Gyvenimo istorijos“ bus eksponuojami IPMA parodoje spalio 1–31 d. Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune.
Tokio masto fotografijos ir medijų meno festivalis pristatys kasdien mus lydintį lyg ir nuvalkiotą, bet neišvengiamą klausimą: o ką reiškia autentiškas gyvenimas? Todėl Kaunas ir yra brat, nes tarsi egzistencializmą atradęs paauglys primena būtinybę reflektuoti esminius klausimus apie gyvenimą, kurie suaugusiesiems gal ir pasimiršo. Šią refleksiją festivalyje atliks profesionalūs menininkai iš viso pasaulio. Fotografijos ir medijų meno festivalis šiemet vėl bratiškai klausia esminių klausimų apie žmogaus egzistenciją ir kviečia atvykti į Kauną bei atsitempti savo vidinį paauglį, kad išjudintų menu besigrožintį suaugėlį.
