Nobelio misterija (Niekas nesušuko „Pagaliau!“)

 

Sanna Nyqvist (g. 1977) – suomių literatūrologė, literatūros kritikė, Helsinkio universiteto visuotinės literatūros docentė, kelių mokslinių knygų autorė. Straipsnis Nobelin mysteeri (Kukaan ei huutanut „Äntligen!“) publikuotas suomių literatūros žurnale „Parnasso“ (2023, Nr. 6–7).

 

Pirmąjį spalio ketvirtadienį jie susiburia laukti žinios apie premiją. Jie – tai aistringiausieji skaitytojai, kurie ir gerbia, ir persekioja rašytoją. Bėga maratonus šalia rašytojo, leidžiasi piligriminėn kelionėn į rašytojo vardu pavadintą biblioteką, perka tokius pat marškinėlius, kokius dėvi rašytojas. Kai kurie budi šalia rašytojo namų, kad galėtų su juo pasidalinti didžiąja akimirka. Gal pagaliau šiemet Haruki Murakami gaus Nobelį?

Biografinėje novelėje „Rinktiniai „Yakult Swallows“ eilėraščiai“ Murakami pasakoja apie savo aistrą beisbolo komandai. Murakami – tiksliau, į jį labai panašus pasakotojas pirmuoju asmeniu – priklauso tiems sirgaliams, kurie neišsižada komandos net ir tada, kai šiai žiauriai nesiseka. Tikras gerbėjas džiaugsmą atranda ir meistriškuose pralaimėjimuose, jei jau nepavyksta išplėšti pergalių.

Netikėti pasiekimai beisbolo stadione gretinami su pagrindinio novelės veikėjo tokia pat netikėta sėkme literatūros lauke. Skaitydama novelę negaliu neinterpretuoti jos kaip komentaro apie besaikius Nobelio premijos lūkesčius.

Murakami jau nuo praėjusio dešimtmečio pradžios įvardijamas kaip galimas kandidatas gauti premiją. Nors tarp didžiausių šansų turinčių rašytojų ir nebeminimas, kasmetinėse spekuliacijose vis dar girdimas jo vardas. Iš istorijos žinome, kad laukti kartais tenka ilgokai. Doris Lessing pirmą kartą premijai pasiūlyta 1972 m., tačiau sulaukė jos tik 2007 m., būdama 88-erių.

„Rinktiniais „Yakult Swallows“ eilėraščiais“ Murakami tarytum ruošia savo gerbėjus ilgai pralaimėjimų serijai. Tarytum įtikinėdamas, kad jo knygų skaitytojų jausmai nėra bereikšmiai, net jei Nobelio premija ir šiais metais (ir kitais, ir dar kitais) nuskils kitam rašytojui.

Novelės pabaigoje pasakotojas žvilgsniu seka berniuką, pardavinėjantį žiūrovams tamsųjį alų, nors dauguma mieliau gertų šviesųjį. „Rašydamas išgyvenu tą patį, ką ir tas pardavėjas. Lyg jausčiausi kaltas prieš viso pasaulio žmones: atleiskite, turiu tik tamsiojo alaus.“

Tikimybių teorija Murakami Nobelio neprognozuoja. Premiją, tiesa, yra gavę du japonų autoriai – Yasunari Kawabata 1968 m. ir Kenzaburō Ōe 1994 m., tačiau tikėtinesnis pripažinimo adresatas yra premijos gimtinėje Europoje.

Premiją įsteigęs švedų išradėjas ir prekybininkas Al-fredas Nobelis skirti įvertinimus už literatūrą ir mokslą patikėjo Švedijos karališkosioms akademijoms. Taikos premijos laureatą – lyg įgeldamas gimtinei – nurodė išrinkti Norvegijos parlamentui. Premijos steigimo metu Norvegija tebebuvo Švedijos sudėtyje.

Pirmą kartą literatūros Nobelis įteiktas 1901 m. ir kartu su kitomis keturiomis premijomis sudaro garsiausią pasaulyje premijų puokštę, kurios šlovingumui nebeprilygo joks kitas vėliau įsteigtas apdovanojimas.

Nobelio literatūros premija nuo pat pradžių stebėta visame pasaulyje, o ją gauti buvo daugelio šalių ir rašytojų vieša siekiamybė. Suomių rašytojas F. E. Sillanpää dar 1919 m. užsibrėžė tikslą tapti „Nobelio daktaru“, mat jam kažkodėl atrodė, kad premija prilygsta universitetiniam garbės daktaro laipsniui. Sillanpää su savo palaikymo svita kiekvieną ketvirtojo dešimtmečio rudenį nekantriai laukė išsvajotos žinios iš Stokholmo. Galiausiai 1939 m. ji atėjo, tačiau auksinę šventę užtemdė įsiplieskęs Žiemos karas.

Įsmunku pro kuklias duris Källargränd alėjoje Stokholmo senamiesčio širdyje. Dieną prieš Švedijos akademijos pranešimą gaunu renginio koordinates ir tikslias atvykimo nuorodas. Nors ir esu oficialiai užsiregistravusi į Nobelio premijos laureato paskelbimo iškilmes, jaučiuosi lyg infiltruota į žurnalistų gretas. Esu tik tyrinėtoja ir atvykau į Stokholmą ne pranešti apie laureatą, o stebėti reiškinio – didžiausio literatūros pasaulio spektaklio.

Apsaugos darbuotojas šyptelėjo išvydęs mano „spaudos atstovo kortelę“ – Suomijos kritikų sąjungos pažymėjimą kietais viršeliais. „Finland, va?“ Retokai čia tenka regėti rytinius kaimynus.

Pakylu laiptais ir praėjusi rūbinę suku į kairę link durų, pro kurias į blausią laiptinę liejasi auksinė šviesa. Äntligen här! Pagaliau čia! Senojoje Stokholmo biržos salėje sietynų prizmės žarsto šviesą ant susirinkusių tarptautinės žiniasklaidos atstovų. Gustaviškos suolų eilės atgręžtos link durų, pro kurias netrukus įžengs akademijos nuolatinis sekretorius paskelbti šiųmečio laureato.

Atmosfera vis tiek visai kitokia nei anksčiau. Iki 2017 m. Nobelio literatūros premijos skelbimą lydėjo kone maskaradiška dvasia. Salė lūždavo nuo žurnalistų, kultūros veikėjų, leidėjų ir atsitiktinių smalsuolių. Aplink laureatus skelbiantį sekretorių susidarydavo tokia spūstis, kad teko pastatyti nedidelę apsauginę tvorelę. Paskelbus laureatą minia reaguodavo nedelsiant. Džiaugsmo šūksniai nuvilnijo laureate skelbiant Svetlaną Aleksijevič, o kai Nobelis atiteko Patrickui Modiano, stojo nejauki tyla.

Tautos šventės buvo atsisakyta, kai 2018 m. pradžioje priekabiavimu ir duomenų nutekinimu apkaltinta Švedijos akademija įpuolė į giliausią savo istorijos krizę. Tais metais premija neteikta, o į kitą ceremoniją, surengtą 2019 m. spalį, buvo įleisti tik iš anksto užsiregistravę spaudos atstovai. Priežastis aiški: protestų ir nevaldomos publikos reakcijos baimė.

Skandalų virtinė išblėso, tačiau sugriežtinta tvarka tebegalioja. Salėje vis tiek tvyro džiaugsmo lūkestis. Tarp susirinkusiųjų – pastebimai daug žurnalistų iš Azijos šalių. Už manęs sėdintis fotografas darbavosi Pietų Amerikos žiniasklaidos užsakymu. Premijos skyrimas zanzibariečių kilmės rašytojui Abdulrazakui Gurnah prieš porą metų sužadino viltis apie platesnį jos pasklidimą po pasaulį.

Tokia pat spengianti tyla įsivyravo salėje, kai karaliaus Gustavo III dovanotas stalinis laikrodis išmušė lyginę valandą, kryptelėjo lapeliais dekoruota durų rankena ir Švedijos akademijos sekretorius Matsas Malmas užlipo ant nedidelės pakylos. Akimirką viso pasaulio žvilgsniai nukrypo į šį literatūros profesorių iš Geteborgo – auksinės žinios nešėją.

„Nobelpriset i litteratur år 2023 tilldelas den norske författaren Jon Fosse“, – įprastu ramiu tonu paskelbė Malmas, prieš pakartodamas žinią angliškai. Įtampa japonų žurnalistų gretose atslūgo. Ir vėlei Murakami liko tuščiomis.

Nors Nobelio premija yra tarptautinė, ši tradicija kartu yra didžiai švediška. Ypač pirmaisiais teikimo metais premijų pažerta kaimyninėms šalims ir, žinoma, pačiai Švedijai, per daugelį metų ši susirinko net aštuonias: šešios jų skirtos pačios akademijos nariams (arba būsimai narei, kaip Selmos Lagerlöf – pirmosios moters rašytojos, pelniusios Nobelio premiją, – atveju).

Ceremonijas taip pat gaubia ryški švediška dvasia. Laureatai kviečiami atvykti į Stokholmą per Alfredo Nobelio mirties metines gruodžio 10 d. ir atsiimti premiją iš karaliaus rankų. Per iškilmes skamba Švedijos tautinė giesmė ir patriotinis karališkasis himnas. Rašytojai pristatomi švedų kalba, taigi, garbingiausias šventės dalyvis sėdi scenoje dažnai pats nemokėdamas nė žodžio iš jį šlovinančios kalbos.

Švediškumu dvelkia ir politiniai premijos kirčiai arba akivaizdus politinių realijų ignoravimas. Neutralioji Švedija norėjo išlikti tokia pat neutrali ir literatūros lauke, todėl akademija 1989 m. atsisakė išreikšti savo poziciją dėl Salmano Rushdie persekiojimo.

Savitą nešališkumo sampratą iliustruoja ir akademijos siekis atremti kritiką dėl serbų nacionalistams atvirai simpatizuojančio Peterio Handkės apdovanojimo 2019 m. Buvo pareikšta, kad rašytojo politinius įsitikinimus reikia atskirti nuo kūrybos, nors Handkės prijautimo serbams ir su tuo susijusių propagandinių užtaisų nestinga ir jo rašytiniame palikime.

Kai 2023 m. rudenį per Nobelio savaitę Stokholmo Siodermalmo saloje, Tranströmerio bibliotekoje, klausiau literatūros profesorių Carin Franzén ir Bo G. Ekelundo, negalėjau nepasiteirauti jų nuomonės apie švedišką premijos šleifą. Atsakymas nustebino. Franzén jokiu būdu nelaiko premijos pabrėžtinai švediška. Klausimas akivaizdžiai interpretuotas kaip grėsmė Nobelio premijos prestižui. Švedijos akademijos modeliu juk buvo garsioji Prancūzų akademija, o premijos pastaruoju metu negavo nė vienas švedų autorius, kalbėjo Franzén, tuo pat metu jai už nugaros iš fotoportreto į auditoriją draugiškai žvelgiant 2011 m. laureatui Tomui Tranströmeriui.

Mano klausimas nebuvo kritika. Veikiau pastaba. Tačiau per patį Nobelio savaitės įkarštį jis skambėjo aiškiai nepatogiai. O šventinės nuotaikos gadinti nevalia.

Nobelio premija įteikiama Švedijoje, nes Nobelis taip nurodė testamente. Vis dėlto galima spekuliuoti, kaip būtų susiklostęs išradėjo gyvenimas, jei jis būtų užaugęs, tarkime, Suomijoje, į kurią Nobelio tėvas atvyko 1837 m. ir kurioje jo brolis Robertas vėlesniais laikais užsiėmė prekyba.

Premija save įsiamžinęs Alfredas šešėlyje paliko savo šeimą, be kurios paramos jis nebūtų pasiekęs tokių aukštumų. Tiesą sakant, jis nė nebuvo labiausiai sėkmės lydimas šeimos narys. Bengto Jangfeldto naujojoje biografijoje „Immanuelis Nobelis ir jo sūnūs carinėje Rusijoje“ pasakojama apie Nobelių pastangas sukurti vieną stambiausių industrinių imperijų minėtoje šalyje.

Šeimos tėvas Immanuelis Nobelis pats buvo savamokslis išradėjas, kurio fantazijos polėkiams realybė buvo ne kliūtis. Iš neišsemiamo idėjų katilo išniro nemaža įgyvendinamų sumanymų. Nobelio išradimams priskirtini po vandeniu sprogstančios jūrinės minos ar bekvapis, visiškai sandarus kaučiukas.

Bankrotas privertė Immanuelį palikti Švediją ir mažus sūnus bei pasukti Rytų kryptimi. Pirmiausia apsistojo Turku mieste, jame, be kitų veiklos sričių, užsiėmė projektavimu, vėliau – Sankt Peterburge, šis tapo šeimos namais ilgiau nei pusei amžiaus. Kai tėvo verslas antrąkart žlugo, vyresnysis Alfredo brolis Ludvigas ėmėsi vadovauti Peterburge įsteigtam cechui ir pavertė įmonę pelninga.

Vidurinysis brolis chemikas Robertas sunkiai skynėsi kelią Helsinkyje, kuriame bandė laimę lempų aliejaus prekyboje, net įsteigė sprogmenų fabriką, tačiau tikrąją sėkmę pagavo Baku, kur atkakliai stvėrėsi naftos verslo pačiu iškastinio kuro kapitalizmo iškilimo metu. Su Ludvigo ir Alfredo parama Robertas 1876 m. įsteigė „Branobel“ – naftos įmonę, kuri savo klestėjimo laikais patenkino pusę Rusijos rinkos poreikių bei valdė naftos prekybą aplink Europą. Po brolių mirties šeimos verslus tęsė Ludvigo sūnūs.

Komunistų iškilimas nutraukė svaigią Nobelių karjerą Rusijoje, tačiau net ir praradus didžiąją dalį turto skursti tikrai neteko. Paskutinis šeimos praradimas Rytuose – Suomijos įlankos pakrantėje likusi stovėti pilaitė – vasaros rezidencija, ją Žiemos karo pabaigoje subombardavo atsitraukdama Suomijos armija.

Jangfeldto parašytos šeimos biografijos epicentre – vyrai, nors pats pripažįsta, kad giminės varomoji jėga buvo Immanuelio žmona Andriette ir antroji Ludvigo žmona Edla, vienuolikos vaikų motina ir trijų pamotė. Revoliucinių vėjų į šeimą įpūtė Ludvigo ir Edlos dukra Marta, kuri prieš brolių valią baigė medicinos mokslus ir, visų siaubui, ištekėjo už rusų socialisto.

Šiais laikais Nobelio vardas siejamas su mokslo, literatūros ir taikos rėmimu, taigi idealizmu. Tačiau šis idealizmas išaugo ant aršaus verslo pamatų. Alfredas Nobelis prekiavo karinėmis priemonėmis ir krovėsi turtus iš naftos pramonės, sukėlusios milžinišką aplinkos taršą Baku, o per išmetamuosius teršalus ir visame pasaulyje.

Bengtas Jangfeldtas biografinėje knygoje Nobelių pasiekimų iš šių dienų perspektyvos visapusiškai nepasveria. Jo versijoje šeimos istorija pateikiama kaip sėk-mingas kelias į pažangą: dar efektyvesni sprogmenys, dar didesnės mašinos, augantys naftos kiekiai ir gigantiški pelnai. Taip buvo sukurtas Nobelio prekės ženklas, tapęs ryškiausia Švedijos eksporto preke.

Pastaraisiais metais vis dažniau viešai keliami klausimai dėl abejotinos gera linkinčių mecenatų turto kilmės. Grupė suomių menininkų 2022 m. atsisakė demonstruoti savo kūrinius šiuolaikinio meno centre „Kiasma“, nes jį remiantį fondą valdo iš ginklų prekybos milijardus susikrovęs ir kraugerišką Izraelio politiką Palestinos atžvilgiu palaikantis Poju Zabludowiczius. Iš opiatų ir jų sukeliamos priklausomybės praturtėjusios Sacklerių šeimos vardo ėmė kratytis daugelis meno institucijų.

Laiko nuotolis Alfredo Nobelio verslo atžvilgiu apsaugojo Nobelio premijas nuo panašios kritikos. Kita vertus, žinome labai nedaug apie tai, kaip savo milžinišką turtą Nobelio fondas investuoja šiuo metu. Praėjusiame dešimtmetyje projektas „Divest Nobel“ pabandė pilietinio aktyvizmo būdu priversti fondą atsisakyti investicijų į iškastinio kuro pramonę, tačiau negalime būti tikri, kad tas iš tikrųjų buvo padaryta. Viešojoje veikloje fondas veikiau pabrėžia dialogą su įmonėmis nei visišką iškastinio kuro sektoriaus boikotą.

Dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje šventės svečiams – kaip Nobelio vakarienės pasididžiavimas – buvo tiekiamas naftos bokšto formos desertas. Vargu ar toks gardėsis keltų apetitą aukštuomenės svečiams šiandien. Mūsų amžiaus Nobelio šventės temomis tapo tirpstanti Arktis ir tvarumas.

Nobelio premija gyvuoja ir kinta su laiku, tačiau šį kismą, tiesą pasakius, sunku apibrėžti. Literatūros premijos kandidatų spektras ir Švedijos akademijos Nobelio komiteto pasitarimai įslaptinami 50-iai metų, tad naujausias žinias šią dieną galime gauti tik iš 1972 m.

Suomiams tai gali būti įdomi medžiaga, nes suomis tam tikra prasme sulaukė įvertinimo. Nobelis tąkart skirtas Vakarų Vokietijos rašytojui Heinrichui Bölliui, tačiau jį kartu su kitais pasiūlė Turku universiteto visuotinės literatūros profesorius Leevi Valkama. Pats Böllis, kaip Vokietijos PEN klubo atstovas, siūlė britų rašytoją Grahamą Greene’ą, kuris vis dėlto premijos niekada nesulaukė.

Be Švedijos akademijos narių, kandidatą gali siūlyti kitų šalių literatūrinės organizacijos ir akademijų atstovai, literatūros profesoriai bei buvę Nobelio laureatai. 1972 m. buvo siūlomi keturi suomių rašytojai, mums žinomi vardai iš praėjusio amžiaus: Rabbė Enckellis, Paavo Haavikko, Väinö Linna ir Veijo Meri. Juos pasiūlė Suomijos literatūrinės draugijos, išskyrus Meri, kurį į kandidatus iškėlė Stokholmo universiteto suomių kalbos profesorius Osmo Hormia.

Iš viso premijai pasiūlyta šimtas autorių, iš jų penkios moterys. Šis santykis daug pasako apie praėjusio amžiaus antrosios pusės atmosferą. Nors iki 1945 m. Nobelio premija jau buvo apdovanota nemažai moterų, ilgą laiką sėkmė šypsojosi vyrams, o tai slegia Nobelio statistiką iki mūsų dienų. Premija nuo jos įsteigimo buvo skirta šimtui trims vyrams ir septyniolikai moterų.

1972 m. tarp moterų kandidačių buvo Rytų Vokietijos rašytojų sąjungos pirmininkė Anna Seghers, nagrinėjusi Holokausto temą, ir estų poetė Marie Under, kuriai tuo metu buvo 89-eri. Abi autorės siūlytos premijai jau anksčiau. Sąraše – trys naujos kandidatės: Nadine Gordimer, Doris Lessing ir Astrid Lindgren. Dvi pirmosios galiausiai sulaukė savo valandos. Daugelio nuomone, Nobelio tikrai būtų nusipelniusi ir Lindgren.

Kadangi į Stokholmą atvykau moksliniu tikslu, bandžiau patekti į Švedijos akademijos archyvus, kur ketinau patyrinėti rašytojų kandidatūras ir su jomis susijusius komiteto pareiškimus, tačiau laureato paskelbimo savaitę archyvo durys buvo tvirtai užsklęstos. Kaip tik tuo metu, kai Stokholme zujo užsienio žurnalistai, kuriuos neabejotinai viliotų archyvo medžiaga. Pabandžiau gauti du mane itin dominusius dokumentus elektroniniu būdu, tačiau į mano prašymą buvo atsakyta tyla. Žinia aiški: Švedijos akademijos užduotis nėra padėti tyrinėtojams dirbti savo darbą. Jai rūpi sergėti premijos paslaptingumo aurą.

Literatūrologui Nobelio premija yra sudėtinga tema, nes patikimų duomenų yra mažai. 2022 m. miręs literatūros profesorius Kjellis Espmarkas ilgai išlaikė Nobelio literatūros premijos tyrinėjimų monopolį. Būdamas akademijos nariu jis turėjo prieigą prie slaptos medžiagos ir nors dėl konfidencialumo negalėjo apie ją rašyti tiesiogiai, žinių nuotrupų apie valdžios kovas ir kandidatų nokautavimus knibžda tarp jo tekstų eilučių.

Visiems kitiems tyrinėtojams belieka pasitenkinti regimosiomis premijos pasekmėmis. Tyrinėjimų lauke dominuoja švedai, iš dalies dėl kalbinių priežasčių. Lundo universiteto literatūros lektorius Paulius Tenngartas 2023 m. spalį pasirodžiusiame tyrime analizuoja Nobelio premijos įtaką formuojant pasaulinės literatūros sampratą ir kanoną, o Upsalos universitete disertaciją rašanti Jana Ruëgg tyrinėja Nobelio premijos ir Švedijos leidybos pasaulio ryšius.

Ryšiai – akivaizdūs. Užtenka peržvelgti Švedijos leidėjų 2023 m. rudens katalogų naujienas. Daug metų tarp realiausių laureatų šmėžuojantis Mircea Cărtărescu reklamuojamas šalia jau apdovanoto Abdulrazako Gurnah, o leidykla „Nordstedts“ numato išleisti naujausią László Krasznahorkai romaną tą pačią dieną, kai bus skelbiamas Nobelio premijos laureatas.

Po penkiasdešimties metų sužinosime, kaip arti apdovanojimo šie autoriai iš tiesų buvo. Tačiau niekada nesužinosime, kokie argumentai galiausiai nusvėrė laureato pasirinkimą. Sprendžiamojo posėdžio rašytiniai protokolai uoliai saugomi akademijos archyve, kaip tai daryta nuo pat jos įkūrimo pradžios 1786 m. Šie protokolai yra prieinami tik akademijos nariams.

Stokholmo biržos salėje favoritu laikyto Jono Fossės vardas nesukėlė didesnio emocijų pliūpsnio, mat dalyvių dauguma – tik savo darbą dirbantys žurnalistai. Niekas nesušuko: „Äntligen!“ „Pagaliau!“ vis dėlto labai tiktų Fossės įvertinimui, nes premija jam pranašauta daugelį metų. Tiesa, pastaruoju metu jo apdovanojimo tikėtasi mažiau, nes Fossė jau yra gavęs antrą pagal finansinį svarumą akademijos premiją – Nordiska pris. Ją testamentu įsteigė buvęs akademijos sekretorius Karlas Ragnaras Gierow kaip kompensaciją Šiaurės šalių rašytojams už tai, kad jiems neva buvo sunkiau gauti Nobelio premiją nei kolegoms.

Nordiska pris Fossei skirta 2007 m., o 2023 m. jis vėlei tapo akademijos šventės herojumi. Nors premija atiteko Švedijos kaimynei, pasirinkimo negalėtum laikyti akivaizdžiu prisirišimu prie regiono. Fossės dramos statomos visame pasaulyje, o jo prozinis palikimas puikiai įvertintas daugelyje šalių.

Suomija prie šių šalių nepriklauso. Esame išsivertę tik Fossės dramų, kurios net nėra prieinamos paprastam skaitytojui. Seniau būdavo džiugi žinia, kai Nobelį gaudavo neverstas autorius, tačiau kai kalbame apie broliškos valstybės vieną žinomiausių rašytojų, šis trūkumas yra tiesiog gėdingas.

Kas neleido išsiversti Fossės anksčiau? Rašytojas interviu yra minėjęs, kad kurdamas visiškai negalvoja nei apie skaitytoją, nei apie dramos žiūrovą. Fossės kūriniai dienos šviesą išvysta tokie, kokie yra. Šią nepataikaujančią laikyseną atspindi net kūrinių pavadinimai. Galiu tik įsivaizduoti gilų atodūsį leidyklos reklamos skyriaus koridoriuje gavus naujausią Fossės rankraštį. Kūriniai pavadinti lakoniškai: „Melancholija I, II“, „Trilogija“, „Septologija“, „Šuniški rankraščiai“…

Fossės dramų tekstams būdingas minimalizmas. Tarp retų eilučių kalba tyla. Replikos kapotos, įvykių eiga fragmentiška. Prozoje, atvirkščiai, Fossė linksta į maksimalizmą. Tekstas plūsta nepertraukiama srove, tačiau ne visada lengva sekti, kurion pusėn jis pakryps. Esminis Fossės prozos stilistinis bruožas – kartojimas. Net įprastos buitinės frazės nuolat atsikartoja tekste, kurdamos ryškią ritmiką. Kartotiniai elementai taip pat sukuria įspūdingą laiko perspektyvą. Nors įvykiai labai glaudžiai susieti su erdve, skaitytojas niekada negali būti iki galo tikras, kuriuo laiko momentu jie vyksta. Netolimoje praeityje, dar seniau, o gal jau ateityje?

Esė knygoje „Struktūros malonumai“ (Rakennenautintoja, 2023) suomių rašytojos Selja Ahava ir Emma Puikkonen samprotauja apie romano žanrą, pasmerktą lineariškumo prievolei, nes tekstas tegalįs rutuliotis viena kryptimi, o įvykiai klostytis tik vienoje vietoje vienu metu. Fossė savo autonomišku stiliumi išrado būdą išsilaisvinti iš šių tramdomųjų marškinių.

Perėjimai tarp prisiminimų, dabarties akimirkos ir netolimų įvykių yra tokie subtilūs, kad juos sunku tiksliai užčiuopti. Kartotiniai fragmentai kerinčiu būdu palieka skaitytoją nežinomybėje: tas pats įvykis nutiko kelis kartus ar kelis kartus aprašomas vienas įvykis? Ši stiliaus ypatybė gali kelti atmetimo reakciją, nors yra kuo realistiškiausia: juk mūsų protas kaip didinamasis stiklas dažnai sukiojasi aplink tuos pačius įvykius, vartome tas pačias mintis ir kartojame tuos pačius žodžius.

Stokholmo [knygyne] „Söderbokhandeln“ pavyko įsigyti priešpaskutinį Fossės knygos vertimą [į anglų kalbą] Melancholy I-II [...]. Originalai pasirodė 1995–1996 m. Knygą sudaro netolygi pora. „Melancholija I“ yra trijų šimtų puslapių romanas apie norvegų tapytoją Larsą Hertervigą (1830–1902) ir jo išprotėjimą. Netikėta sąsaja su dabartimi gimsta romano pabaigoje, kurioje išvystame romaną apie Hertervigą bebaigiančio rašytojo figūrą. Mažojo romano apimties „Melancholijos“ antroji dalis sugrąžina atgal į menininko mirties metus, 1902-uosius.

Nors pagrindinis veikėjas yra istorinis asmuo, Fossė nesiekia sukurti istorinio romano. Jis vaizduoja modernų protą ir trapų menininko identitetą, traiškomą įvairių jėgų slėgio. Didžioji įvykių dalis klostosi paties Hertervigo galvoje. Be meninio talento, jam teko dovana – ar prakeiksmas – bendrauti su vėlėmis.

Fossė peržengia ribas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio daugelyje kitų kūrinių. Kai po premijos paskelbimo Karališkojo dramos teatro aktorius Danilo Bejarano į Nobelio muziejų sugužėjusiai publikai perskaitė ištrauką iš Fossės dramos „Mirties variacijos“ (Dödsvariationer, 2002), pasakojančios apie jaunos merginos savižudybę, klausytojai nuo pirmųjų sakinių neslėpė emocijų. Prieš mane sėdintis vyras guodžiamai apkabino savo draugę. Dramos mergina prabyla publikai iš anapusybės, ji gailisi savo poelgio ir norėtų grįžti į gyvųjų tarpą. Stotingo Bejarano balsu kalbėjo moteris, suvokianti padariusi neatšaukiamą, baisią klaidą.

Jonas Fossė nepriekaištingai atitinka Nobelio literatūros kanoną. Jis – nepriklausomas ir populiarus dramaturgas, lyginamas su Haroldu Pinteriu, o jo prozos kūrinių gilus žmogiškumas ir dramatizmas nenusileidžia Svetlanos Aleksijevič dokumentinių romanų tragizmui.

Mano jausmai premijos atžvilgiu dvejopi. Visada džiaugiuosi įspūdingos literatūros įvertinimu ir tuo, kad Fossės knygas pagaliau skaitysim gimtąja kalba. Tuo pat metu stebiuosi, į kokią vertimų pasaulio aklavietę pastaraisiais metais įpuolė mūsų kultūra. Laimei, leidykla WSOY netrukus po premijos paskelbimo pranešė, kad imsis Fossės prozos vertimų.

Tik nesu tikra, ar verta džiaugtis dėl paties Jono Fossės. Nobelio premija skirta literatūros skatinimui, siekiant užtikrinti rašytojui finansinę nepriklausomybę, kad jis galėtų tęsti kūrybinę veiklą. Pripažinimas šiais laikais nebeveikia kaip paskata, jei apskritai kada nors tokia buvo. Žiniasklaidos dėmesys yra negailestingas, nobelininkas puolamas iš visų pusių.

Doris Lessing pavadino premiją „prakeikta katastrofa“, nes senstančiai rašytojai teko sutelkti jėgas kovai su žiniasklaida. Annie Ernaux interviu Švedijos radijui 2023-iuosius įvardijo kaip „brutalius metus“, nes nebeliko laiko aistringam rašymui ir nieko naujo ji nebesukuria. Kiekvienas naujas kūrinys – jau savaime pergalė.

Premijos laureatas tampa keliaujančiu literatūros pamokslininku, kuris privalo visiems protingai pašnekėti. Ne visi mielai imasi šio vaidmens. Atsakinėdamas į žurnalisto klausimus Helsinkyje 2022 m. vasarą Abdulrazakas Gurnah atrodė, lyg kalbėtų per prievartą ar net atžagariai. Negali jo kaltinti. Rašytojo užduotis – rašyti, o ne būti žiniasklaidos žaisliuku.

Fossė yra prisipažinęs, kad socialinėse situacijose jaučia įtampą. Iškilimas į teatro pasaulio superžvaigždes privedė prie alkoholizmo, nes apsvaigimas slopino sociofobiją. Jau dešimt metų negeria. Kūrybą vadina slėptuve. Galbūt Nobelio premija paskatins jį dar aistringiau atsiduoti rašymui.

 

Vertė Rūta Marija Viljamaa