Gniaužtai

Meksikiečių literatūros klasiko José Emilio Pacheco (1939–2014) kūrinys La zarpa – iš apsakymų knygos „Malonumo principas“ (El principio del placer, 1972).

Fernandui Burgosui

Tėve, ko tik neprisiklausėte per išpažintis ir čia, zakristijoje? Jūs jaunas, jūs vyras. Jums bus sunku mane suprasti. Neįsivaizduojate, kaip apmaudu savo bėdomis gaišinti jūsų laiką, bet kam dar galėčiau išsipasakoti? Nežinau net nuo ko pradėti. Džiaugtis kitų negandom – nuodėmė. Mes visi taip nusidedame, ar ne? Įvykus nelaimingam atsitikimui, nusikaltimui, gaisrui, pažiūrėkite, kaip nudžiunga tie, kuriems nelaimės pavyko išvengti.

Jūs ne iš čia, tėve, nepažįstate Meksiko, nepažinojote, kai jis buvo nedidelis, gražus, labai jaukus miestas, o ne šis monstras, kuriame gyvename dabar, 1971 metais. Tada gimdavome ir mirdavome toje pačioje vietoje, nekeisdami rajonų. San Rafaelio, Santa Marijos, Romos rajonuose. Niekada nebebus taip, kaip anksčiau… Atsiprašau, nuklydau. Neturiu su kuo pasikalbėti, o kai užsivedu… O tėve, man taip gėda, niekada nedrįsau niekam apie tai papasakoti, net jums. Bet dabar, kad jau esu čia. Paskui atgausiu ramybę.

Matote, mudvi su Rosalba gimėme namuose toje pačioje gatvėje, vos trijų mėnesių skirtumu. Mūsų mamos buvo artimos draugės. Kartu mus veždavosi į Alamedos parką ir Čapultepeką. Kartu mokė mus kalbėti ir vaikščioti. Nuo tada, kai pradėjome lankyti darželį, Rosalba buvo gražiausia, linksmiausia ir protingiausia. Ji visiems patiko, visiems rodė gerumą. Pradinėje ir vidurinėje mokykloje niekas nepasikeitė: geriausia mokinė, ta, kuri nešė vėliavą per iškilmes, šoko, vaidino ar deklamavo per šventes. „Man lengva mokytis, – pripažino ji. – Užtenka ką nors išgirsti ir įsimenu.“

Tėve, kodėl viskas neteisingai pasiskirstė? Kodėl Rosalbai atiteko gera, o man – bloga? Bjauri, stora, grubi, nemaloni, šiurkšti, pikta nevykėlė.

Kad ir kaip būtų… Galite įsivaizduoti, kas nutiko, mudviem įstojus į vidurinę mokyklą, kai tik nedaugelis merginų pasiekdavo tokį lygį. Visi norėjo būti Rosalbos vaikinais. Kad mane suėstų šunys: niekas nesiruošė pastebėti gražiosios merginos bjaurios draugės.

Viename studentų laikraštėlyje buvo išspausdinta: „Sklinda gandai, jog Rosalba visur vaikšto kartu su Zenobija, kad dar labiau pabrėžtų savo išskirtinį, nepakartojamą, neprilygstamą grožį.“ Žinoma, žinutė anonimiška. Bet aš žinau, kas tai parašė. Neatleidžiu jam, nors praėjo daugiau nei pusė amžiaus, o dabar tai labai svarbu.

Nemanote, kad tai neteisybė? Niekas nesirenka savo veido. Jei kas nors gimsta negražus išoriškai, žmonės paverčia jį negražiu ir vidumi. Jau penkiolikos, tėve, aš buvau surūgus. Nekenčiau savo geriausios draugės ir negalėjau to parodyti, nes ji visada buvo maloni, gera, mylinti mane. Kai skųsdavausi dėl savo išvaizdos, ji sakydavo: „Nekalbėk nesąmonių. Kaip gali manyti, kad esi negraži su tokiomis akimis ir tokia gražia šypsena?“ Be abejo, tai buvo tik jaunystė. Tokio amžiaus visi turi žavesio.

Problemą pastebėjo mano mama. Norėdama mane paguosti, ji kalbėjo apie tai, kaip kenčia gražuolės ir kaip joms sunku. Norėjau studijuoti teisę, tapti advokate, nors tuo metu tai laikyta vyriška profesija. Visą gyvenimą praleidome kartu ir negalėjau prisiversti stoti į universitetą be Rosalbos.

Dar nebaigus vidurinės mokyklos ji ištekėjo už simpatiško vaikino, su kuriuo susipažino mugėje. Jie apsigyveno labai elegantiškame Paseo de la Reforma name, dabar jis jau seniai nugriautas. Žinoma, ji pakvietė mane į vestuves, bet aš nėjau: „Rosalba, ką man rengtis? Tavo vyro svečiai pagalvos, kad atsivedei tarnaitę.“

Tiek daug svajojau, bet nuo aštuoniolikos metų buvau priversta dirbti, iš pradžių „El Palacio de Hierro“¹, o paskui sekretore Iždo ir valstybės kredito tarnyboje. Apsistojau bute, kuriame gimiau, Pino gatvėje. Santa Marija prarado savo amžiaus pradžios spindesį ir sunyko. Tuo metu mano motina jau buvo mirusi baisiose kančiose, tėvas – apakintas jaunystės ydų, brolis – girtuoklis – grojo gitara, kūrė dainas ir troško Agustino Laros² šlovės bei turtų. Vargšas mano brolis: visą gyvenimą norėjo tapti vertas Rosalbos, o buvo nužudytas Nonoalko lūšnynuose.

Ilgai nesimatėme. Vieną dieną Rosalba atėjo į apatinio trikotažo skyrių, pasisveikino su manimi lyg niekur nieko ir supažindino su savo naujuoju vyru, užsieniečiu, vos suprantančiu ispaniškai. Ak, tėve, tikite ar ne, Rosalba, dar gražesnė ir elegantiškesnė nei bet kada, kaip sakoma, žydėjo. Jaučiausi taip blogai, kad troškau pamatyti, kaip ji negyva krenta man po kojomis. O blogiausia, skaudžiausia tai, kad ji, nepaisydama viso savo turto ir grožio, tebebuvo tokia pat maloni, tokia pat lengvai bendraujanti kaip visada.

Pažadėjau aplankyti ją jos naujame name Las Lomase. Taip ir neaplankiau. Naktimis meldžiausi Dievui, kad daugiau niekada jos nebesutikčiau. Sakiau sau: Rosalba niekada neina į „El Palacio de Hierro“, drabužius ji perka Jungtinėse Amerikos Valstijose, neturiu telefono, nėra jokios tikimybės, kad mes vėl pasimatysime.

Dabar beveik visos mūsų draugės jau išvyko iš Santa Marijos. Tos, kurios ten dar liko, sustorėjo, susilaukė daug vaikų su vyrais, kurie ant jų šaukdavo, jas mušdavo ir linksmindavosi su tam tikros padermės moterimis. Norint gyventi, geriau nesituokti. Aš neištekėjau, nors daug kartų galėjau. Kad ir kaip būtų sunku, visada atsiras kas nors, kas už nugaros surinks tai, ką išmetame.

Metai bėgo. Avilos Kamačo arba Alemano laikais³, kai vieną popietę per lietų laukiau tramvajaus, pamačiau ją dideliame kadilake su uniformuotu vairuotoju ir visa kuo. Automobilis sustojo prie šviesoforo. Rosalba pažino mane minioje ir pasiūlė pavežti. Ji ištekėjo ketvirtą ar penktą kartą, kad ir kaip tai atrodytų neįtikėtina. Net praėjus tiek metų, dėdama pastangas ji išliko tokia pati: dailus mergaitiškas veidas, lieknas kūnas, žalios akys, rudi plaukai, puikūs dantys…

Ji liepė man jos neieškoti, nors kasmet siųsdavo kalėdinius atvirukus. Ji man pasakė, kad kitą sekmadienį vairuotojas atvažiuos manęs pasiimti vakarienės į jos namus. Kai atvažiavome, iš mandagumo pakviečiau ją į vidų. Ir ji sutiko, tėve, tik pamanykite: ji sutiko. Galite įsivaizduoti, kaip gėdijausi rodyti jai, gyvenančiai taip prabangiai ir su tokiais patogumais, savo butą. Nors švari ir tvarkinga, tai liko ta pati lūšna, kurioje Rosalba lankėsi, kai gyveno vargingai. Viskas taip sena ir skurdu, kad iš pykčio ir gėdos vos neapsipyliau ašaromis.

Rosalba nuliūdo. Ji niekada anksčiau negrįžo prie savo šaknų. Prisiminėme praeitį. Staiga ji ėmė pasakoti, kokia yra nelaiminga. Štai kodėl, tėve, ir žvelk, kas tau tai sako, nereikia pavydėti: niekas neišvengia gyvenimo sunkumų. Rosalbos tragedija buvo ta, kad ji neturėjo vaikų. Vyrai jai akimirkai suteikė vilties. Paskui, nusivylusi, ji sutikdavo vieną iš daugelio kitų, kurie jos geidė. Vargšė Rosalba, jie niekada nepalikdavo jos ramybėje – nei Santa Marijoje, nei vidurinėje mokykloje, nei tose turtingose ir elegantiškose vietose, kuriose atsidūrė vėliau.

Ji neužsibuvo. Vyko į vakarėlį ir suskubo ruoštis. Sek-madienį pasirodė vairuotojas. Jis vis skambino ir skambino į duris. Stebėjau pro langą ir neatidariau. Ką man, pabaisai, storulei, vienišei, senmergei, darbininkei, veikti toje prabangoje. Kam vėl rizikuoti, kad mane lygins su Rosalba. Gal ir esu niekas, bet išlaikau orumą.

Tas susitikimas man giliai įsirėžė. Jei eidavau į kiną, žiūrėdavau televizorių ar vartydavau žurnalus, visada rasdavau gražuolių, panašių į Rosalbą. Kai darbe tekdavo susidurti su mergina, kuo nors į ją panašia, elgdavausi su ja blogai, prigalvodavau sunkumų, ieškodavau būdų, kaip pažeminti kitų darbuotojų akivaizdoje, kad jausčiausi: keršiju Rosalbai.

Klausite manęs, tėve, ką Rosalba man padarė. Nieko arba bent jums atrodytų, kad nieko. Tai baisiausia ir labiausiai mane siutino. Aš primygtinai sakau, tėve: ji visada maloniai ir meiliai su manimi elgėsi. Bet ji sunaikino mane, sunaikino mano gyvenimą vien tuo, kad egzistavo, kad buvo tokia graži, tokia protinga, tokia turtinga, tokia išsipildžiusi.

Suprantu, ką reiškia atsidurti pragare, tėve. Tačiau nėra žodžių, kurie lieka neištesėti, ir nėra skolos, kurios nereiktų sumokėti. Tas susitikimas Santa Marijoje turėjo įvykti 1946 metais. Taigi laukiau ketvirtį amžiaus. Ir pagaliau šiandien, tėve, šį rytą ją išvydau Madero ir Palmos gatvių sankirtoje. Iš pradžių iš tolo, paskui iš labai arti. Jūs neįsivaizduojate, tėve: tas nuostabus kūnas, tas veidas, tos kojos, tos akys, tie plaukai, lyg amžiams prapuolę taukų statinėje, maišeliai, dėmės, raukšlės, pagurklis, išsiplėtusios venos, žili plaukai, makiažas, skaistalai, tušas, dirbtiniai dantys, priklijuojamos blakstienos, akiniai lęšiais tokio storumo kaip butelio dugnas.

Puoliau jos apkabinti ir bučiuoti. Mūsų niekas nebeskyrė. Nesvarbu, kas vyko prieš tai. Daugiau niekada nebebūsime pabaisa ir gražuolė. Dabar mudvi su Rosalba esame lygios. Dabar senatvė mus sulygino.

Vertė Simonas Bernotas