Svolačius

Tą žiemą, kai manęs paprašė ją pagloboti – pabendrauti, nusivesti į parodą, pasirūpinti įšaldyta pensija, – iš jos buvo likę tik auskarai. Rausvojo aukso, su skaidriais vos violetiniais akmenimis – mamos dovana pilnametystės proga. Nepasimetė per gyvenimą, net ir bėgant iš Mariupolio. Puikų skonį, matyt, paveldėjo iš jos. Мan visada būdavo paslaptis, kaip tokie dalykai ima ir atsiranda ten, kur, rodos, jų neturėtų būti, ir iš visų dalykų žmoguje išlieka kone ilgiausiai. Karas ne karas, o rengtis reikia gražiai – kašmyriniu megztuku, tegu ir rastu skuduryne, ir taip toliau, kitaip nė nemokėtų. Vintažiniai katės akių formos akinukai, už jų – trumparegis žvilgsnis ir tankiai mirksinčios blakstienos. Seneliai ją vadindavę Belka, kad atskirtų nuo bendravardės pusseserės, su kuria ji žaisdavusi gaudynių jų namo kieme po abrikosais. Dabar ji pati jau pensijoj. Pablyškusi, nežinau, ar visada buvo kiek anemiška, ar nuo slapstymosi rūsy. Neklausiau. Visą gyvenimą pradirbo kažkokios pieno perdirbimo įmonės laboratorijoj, bet kalba – netikėtai vaizdinga: patarlės, iš atminties cituojami klasikų posmai. Seno kirpimo inteligentė.

– Kaip ten pas mus žydi hortenzijos, – kalba tarsi pati sau mums vaikštinėjant po parką. – Ir namai Mariupoly labai gražūs.

Nieko neatsakau. Mėginu įsivaizduoti skylę vietoj Vilniaus senamiesčio, bet smegenys pakimba, galima išprotėt.

Belka neatlaikė bombardavimų balandį, kai jau buvo nušluota didelė dalis miesto. Motina trauktis buvo per sena. Atidavė dukrai paskutinius pinigus. Ši slėptuvėje dvejojo dar porą savaičių, žinios pasiekdavo vis blogesnės. Vieną vakarą paraginta kaimynų, mačiusių jos prastėjančią būklę, tiesiog pasiėmė seniai susiruoštą krepšį ir išėjo. Neatsisveikino, būtų nepakėlusi. Pradžioj manė, kad išvažiuoja trumpam, bet užmiesty pas gimines nebebuvo vietos. Todėl kažin kaip atsidūrė Lvive, iš ten išvažiavo pas viešbutyje dar po ano karo pradėjusią dirbti seserį. Sukrėsta, sutrikusi, pasimetusi. Paskui ją jau purtyte purtė vien nuo minties kirsti Ukrainos sieną. Bažnyčia, į kurią su ja kartais važiuodavome į mišias, – prie pat oro uosto. Leidžiantis lėktuvui nevalingai susigūždavo, įsikirsdavo man į ranką ir klausdavo: kas čia? Mamą prižiūrėjo pasamdyta giminaitė. Jos vyras buvo už okupantus, galėjo įduoti. Baigiantis antriesiems karo metams motina mirė.

– Parašyk apie mane, kad aš – svolačius, palikau mamą, – dar sykį klausausi jos žinutės.