Odė Nežinomybei ir utopijų virsmas tikrove

Gunaras Kakaras. Pagarba Nežinomybei. Utena: Utenos Indra, 2024. 328 p.

Šią vasarą mūsų sodyboje apsilankė „vienintelis Lietuvoje žmogus, sugebantis realizuoti net utopines idėjas“, – taip jį apibūdino jo vaikystės draugas Biržų rajono laikraščio „Šiaurės rytai“ redaktorius Algirdas Butkevičius. Tai – Gunaras Kakaras, Etnokosmologijos muziejaus įkūrėjas ir ilgametis jo vadovas. Nesimatę buvome seniai, todėl apsidžiaugiau. Bet dar labiau nudžiugino jo parašyta ir padovanota knyga „Pagarba Nežinomybei“. Ją net ne perskaičiau, o prarijau per porą dienų ir noriu pasidalinti įspūdžiais.

Nors knyga ne eilėmis parašyta, bet kitaip nei ode Nežinomybei ją pavadint negaliu. Enciklopedijose odė pristatoma kaip eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinami žymūs asmenys arba svarbūs istoriniai įvykiai, deklaruojami aukšti filosofiniai, etiniai principai. Gunaras Kakaras puikia lietuvių kalba šlovina Nežinomybę. Nežinomybę, kuri atsiveria žvelgiant į žvaigždėmis nusėtą dangų, į žmogaus sielą, veidą, akis. Bet apie tai – kiek vėliau.

Mano pažintis su Gunaru prasidėjo 1977 metų pradžioje. Dalyvavau astronomijos mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursuose. Gunaras Kakaras pasakojo apie pačius naujausius Marso tyrinėjimus kosminiais aparatais, rodė spalvingas Marso paviršiaus nuotraukas. Bet klausiausi, vaizdžiai tariant, tik puse ausies. Labiau rūpėjo išspręsti ką tik pateiktą „lengvą uždaviniuką“ – mįslingai nusišypsojęs, taip tą užduotį įvardino dėstytojas. „Turiu prisipažinti, kad nesergu nekukliu kuklumu“, – padovanotoje knygoje (p. 189) aptikau jos autoriaus žodžius. Šįsyk nekuklus pabūsiu ir aš – tik man vienam iš daugiau kaip keturiasdešimties kursuose buvusių astronomijos mokytojų pavyko daugmaž teisingai išspręsti tą „lengvą uždaviniuką“. Štai tada Gunaras Kakaras pasiūlė man tapti planetariumo lektoriumi, gal net direktoriumi. Tuo metu greta kitų pareigų jis buvo ir Vilniaus planetariumo mokslinės metodinės tarybos pirmininkas. Tiesa, pridūrė, privalėsiu parengti ir perskaityti bent vieną paskaitą, ją turės gerai įvertinti planetariumo mokslinės metodinės tarybos nariai. Ruošiausi gerą pusmetį. Savotišką egzaminą išlaikiau ir 1977 metų rudenį tapau ne tik Vilniaus planetariumo lektoriumi, bet ir direktoriumi.

Taip prasidėjo mano pažintis, o vėliau ir draugystė su Gunaru. Susitikdavome ne tik planetariume, kur teko spręsti kartais itin sudėtingas problemas. Kartu su šeima daug vasarų praleidau astronomijos observatorijoje, ne kartą teko pavaduoti Gunarą priimant susipažinti su observatorija atvykusius svečius. O ir vėliau, kai palikau planetariumą ir nuklydau į filosofijos džiungles, mūsų keliai susikirsdavo įvairiuose moksliniuose ir viešuose renginiuose, nesyk viešėjau ir Gunaro įkurtame Etnokosmologijos muziejuje.

Todėl visa tai, kas papasakota „Pagarboje Nežinomybei“, man ne tik gan gerai žinoma, bet ir labai artima. Nes ir aš, tiek statant naują planetariumo pastatą dabartiniame Konstitucijos prospekte, tiek bendraudamas su kai kuriais astronomais, susidūriau su panašiomis skaudžiomis problemomis, kurias aprašė Gunaras. O ir sąlytis su Nežinomybe man iki šiol yra kasdienio gyvenimo dalis.

Prisipažinsiu, net ir man Gunaro sumanymas greta astronomijos observatorijos statyti bokštą, skirtą mėgėjiškiems dangaus šviesulių stebėjimams, gal ir ištisą pastatų kompleksą astronomijos žinioms populiarinti atrodė utopija. Kartą mano ankštame darbo kabinete dėl būsimų statybų ir tolesnės veiklos gan aštriai diskutavo architektai, filosofai, žinomi kultūros veikėjai, o aš tylėjau. Tylėjau ir galvojau: meška dar nenušauta, o jau svarstoma, kur dėti jos kailį! Nei statybų leidimais, nei pinigais net nekvepėjo, o ir kai kurie astronomai šiai idėjai ne tik nepritarė, bet ir aršiai priešinosi. Netikėjau, tada tikrai netikėjau, kad Gunaro vizija kada nors taps tikrove. Bet galop paaiškėjo, kad išties yra Lietuvoje žmogus, sugebantis realizuoti net utopines idėjas…

Tų „utopinių idėjų“ įgyvendinimo istorija aprašyta dviejuose knygos skyriuose: „Lietuvos etnokosmologijos muziejus“ ir „Gyvenimas muziejuje“. Aprašyta su vis prasiveržiančiomis nuoskaudomis, su pasiektų laimėjimų pilnatvės džiaugsmu, su dar tolesnės (utopinės?) ateities vizijomis. Knygoje sunkoka rasti puslapį, kuriame nebūtų įspūdingų spalvingų nuotraukų, bet ypač jų gausu paminėtuose skyriuose. Man net kilo keista mintis, kad pakanka perskaityti bent tuos du skyrius, peržvelgti nuotraukas ir į Etnokosmologijos muziejų vykti nebūtina.

Beje, nesyk iš draugų ir pažįstamų esu sulaukęs, atrodytų, keisto prašymo: ar negalėčiau paprašyti Gunaro, kad atvykstančius priimtų asmeniškai jis? Be abejo, ir muziejuje, kur jie rengiasi vykti, pabuvot įdomu, bet kur kas įdomiau pasikalbėti su Kakaru, išgirst jo mintis.

Tokiais prašymais stebėtis nereikia. Šimtus kartų televizorių ekranuose regėtas Gunaro veidas, jo mąslus žvilgsnis ir dar mąslesnė kalba sužavėjo ne vieną. Ir tegul Gunaras net ne penkis puslapius (p. 144–148), o ištisą dešimtį būtų skyręs tam, kad puikiai paaiškintų, koks turėtų būti Etnokosmologijos muziejaus gidas (ekskursijų vadovas), bet nepatikėsiu, kad tokį lektorių ar gidą, kaip jis pats, lengvai galima rasti. Pagaliau ir jis pats prisipažino (p. 97), kad tik jo „prigimtinė iškalba“ padėjo įgyvendinti nemaža „utopinių idėjų“.

O štai vienos įgyvendinti ir jam nepavyko. Ir nepavyks niekada. Tikriausiai nepavyks nė vienam žmogui. Tuo Gunaras jau seniai įsitikinęs. Tai – sužinoti, kodėl egzistuoja Visata, kam ji skirta. „Kodėl kažkas yra, o ne nėra?“ – to klausė VI–V amžiuje prieš Kristų gyvenęs senovės graikų filosofas Parmenidas, to klausė ir mįslingosios monadologijos autorius Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas (1646–1716). Juk Pasaulio, Visatos galėtų ir nebūti. Bet yra! Tai kodėl? Kokia Visatos prasmė? Kokia jos esmė? Pagaliau kas yra protas, žmogus? Ar valdo žmogų likimas, ar ne? Ar lanko žmoniją ateiviai iš kosmoso, o jei nelanko – kodėl? Pabandžiau suskaičiuoti knygoje keliamus klausimus, bet pagaliau pasimečiau. Jų labai daug. O štai atsakymų maža. Tiesa, knygoje daug vietos skirta ir netrivialiems astronomijos bei kosmologijos pasiekimams, bet tie pasiekimai tik dar daugiau klausimų kelia. Nežinomybė, Nežinomybė… Šį žodį Gunaras rašo tik didžiąja raide. Nes tai – ir Paslaptis, kurią žmogus vargu ar kada nors atskleis, nes kuo daugiau sužinai, tuo daugiau klausimų atsiranda. Todėl Nežinomybę būtina gerbti – toks šios knygos leitmotyvas.

Radau ir gan pikantišką istorijėlę. Nors esu parašęs dvi knygas apie gal buvusius, o gal ir esančius „ateivius iš kosmoso“, bet to nežinojau. Pasirodo, 2009 metų pradžioje Lietuvos prezidentas ir dar du aukščiausi valdžios asmenys gavo prašymą leisti Lietuvoje pastatyti ne ką kita, kaip ateivių iš kosmoso ambasados pastatą! Prašymo kopija pateikta 40 puslapyje. Dar įdomiau, kad tie ateiviai esą ne kas kita, kaip Elohimai. Tiesą sakant, suglumau. Nes Elohimas yra vienas iš trijų dažniausiai Senajame Testamente minimų Dievo vardų (greta Sabaoto ir labiausiai žinomo – Jahvės). Tad ateiviai ir yra dievai? Bet Biblijoje minimas tik vienas įvairiais vardais vadinamas Dievas… Matyt, suglumo ir Gunaras, nes komentuoti to prašymo nepanoro. Tik šiek tiek ironiškai tarstelėjo, kad geriausia vieta tokiai ambasadai būtų šalia Etnokosmologijos muziejaus, kuris galėtų tapti ir svečių ateivių namais.

Gunaras teisingai pažymėjo, kad žodis „kosmosas“ senovės graikams reiškė grožį, harmoniją, kurią jie regėjo ir dangaus skliaute. Todėl vargu ar reikia stebėtis, kad savo knygoje daug dėmesio skyrė ir grožiui, darnai, harmonijai ir su gamta. Ne tik aprašė savo draugystę su voveraite ir paukšteliu, kurie maitinosi iš jo delno, bet ir su žmonos pagalba sugebėjo visa tai įamžinti nuotraukose.

Knygos žanrą įvardint sunku. Nes greta gilių filosofinių pasvarstymų ir Nežinomybės pagarbinimo daug vietos, kaip minėta, skirta skaudokai Etnokosmologijos muziejaus atsiradimo istorijai, net žmonijos ateities vizijoms. Rasime ir keletą žurnalistų interviu su Gunaru, kuriuose atsiskleidžia gan netikėti jo asmenybės bruožai. Rasime ir keletą iki šiol viešai neskelbtų dokumentų. O puikių nuotraukų gausa knygą daro savotišku meno kūriniu.

Puikiai parengtos knygos leidybą finansavo Molėtų rajono (kurio garbės pilietis yra Gunaras Kakaras) savivaldybė. Gaila tik dėl vieno – dėl nedidelio jos tiražo (500 egz.). Nes ji verta to, kad ją skaitytų tūkstančiai.