Fantastinis kaimas ir posovietinių daugiabučių nostalgija
Kotryna Zylė. Mylimi kaulai. Romanas. V.: Aukso žuvys, 2024. 191 p.
Pirmojo Kotrynos Zylės suaugusiesiems skirto romano pasaulio modelis itin artimas rašytojos prozai, skirtai vaikams, pavyzdžiui, istorijoms, sudėtoms į rinkinį „Siela sumuštinių dėžutėje“. „Mylimuose kauluose“ susilieja tautosakos, pasakos, amžiais tą patį laiko ratą sukančio agrarinio kaimo ir šiandieninio pasaulio vaizdiniai. Toks pasaulėvaizdis primena fotografijoje naudojamą dvigubą ekspoziciją – pro mitinį sluoksnį prasišviečia šiandiena ir atvirkščiai.
„Mylimuose kauluose“ žmonės gyvena savotiškame kaimo ir miesto hibride – daugiaaukščiuose kaimuose. Butuose, laiptinėse jie laiko karves, vištas, kiaules, bites ir kitus paprastai namuose nelaikomus gyvulius. Važinėja troleibusais, žiūri televizorių, bet periasi rūsiuose įrengtose pirtyse, kuriose lankosi laumės. Atlieka įvairius žemdirbiškoms bendruomenėms įprastus ritualus, nors dirba dažniau gal miestiškus darbus (troleibuso vairuotojas, bibliotekininkas, policininkas, auklytė našlaičių namuose etc.). Gimdymus pirtyse priima Motės, našlaičiai žiemą lanko mokyklą, o nuo pavasario iki vėlyvo rudens piemenauja, gano karves po šalia daugiabučių esančius laukus. Raganos gaudo ir valgo vaikus, bet jas gaudo sergėtojai (policijos atitikmuo).
Jei tektų nusakyti romano tipą, tai artimiausias būtų postmodernistinis romanas. Postmodernistinis romanas atmeta aukštajam modernizmui esmingą rimtumą, elitizmą, siektiną prozos (ir poezijos) tekstų sudėtingumą, „nedraugiškumą“ siužetui ir skaitytojui, ypač – paprastam, neprofesionalui. Drąsiai ir žaismingai flirtuojama su populiariąja kultūra. Postmodernistiniame romane dera skirtingiausi registrai. Tarkime, meno kūrinio autentiškumo ir kartotės, gėrio ir blogio, individo ir visuomenės kolizijos plėtojamos pasitelkiant populiariosios literatūros – detektyvo, trilerio, jausmų romano – schemas.
Žanriškai „Mylimi kaulai“ artimiausias brandos romanui. Knygoje nuosekliai pirmuoju asmeniu pasakojama Onos gyvenimo, jos pasirinkimų, meilių, netekčių, saviieškos istorija: romanas pradedamas Onos gimimu, o baigiamas mirtimi. Vadinamoji gilioji potekstė suponuoja, kad ir subjektyviuoju lygmeniu perskyra tarp to, ką vadiname archaika (mitai, sakmės, kultūros istorija), ir šiandienos aktualijų, fenomenų (tiek literatūrinių, tiek pasaulėvokos apskritai) yra liminali. Ten ir tada yra čia ir dabar.
K. Zylės „Mylimus kaulus“ perskaičiau per vakarą. Postmodernistinius romanus, kitaip nei į aukštąjį modernizmą pretenduojančią prozą (prisiminkime Andriaus Jakučiūno „Lalagę“ ar Tomo Vaisetos „Ch.“), skaityti paprastai smagu ir lengva, nes daug dėmesio skiriama siužeto plėtotei, intrigoms, veikėjų portretai gyvi, psichologiškai detalūs, nors tuo pat metu gana stereotipiški, kad būtų lengvai atpažįstami. K. Zylė iš tiesų meistriškai sukuria ir palaiko įtampą. Miršta Onos tėtis, kaip dabar gyvens našlaitė? Kaip klostysis Onos santykiai su vaikystės draugu Luku? Ar Ona tikrai ištekės už jai pasipiršusio stuobrio? Lukas, pasirodo, turi magiškų galių. Ir seksualinės jo preferencijos labai plačios. Tai negi Ona ir Lukas nesusituoks? Atrodo, turėtų. Ką Ona darys su loterijoje laimėtu vyru vardu Mikas? O štai ir ragana pradeda savo juodus darbelius. Kurį iš Onos prižiūrimų piemenėlių ji suės? Ir taip toliau, ir taip toliau.
Didžioji lietuvių autorių romanų problema yra naratyvumas: siužeto plėtotė dažnai vangi, nėra intrigos, todėl romanai arba subyra į fragmentų, paveikslėlių sekas, arba lala ir banguoja kaip jūra – gal ir gražu, poetiška, bet net grakščiausias plepėjimas galų gale pabosta. „Mylimi kaulai“ sėkmingai išvengia šių blogybių. Stipri, netikėta pabaiga. Kai jau atrodo, kad viskas aišku, K. Zylė meta dar vieną kortą ir ji suveikia.
Charakteringi ir pagrindiniai, ir šalutiniai personažai. Patiko Onos ir Luko klampus kūniškumas, kad abu nėra nei geri, teisingi, nei blogi, pikti. Abu tiek pat simpatiški, kiek ir antipatiški. Labai puiki fragmentiškai šmėstelėjusi ragana: kai galutinai ja pasišlykštėjau, žybtelėjo kita dimensija: raganos paniekos spjūvis Onos akin atima moteriai regą, bet atveria vartus į kitą pasaulį. Stereotipiškas, bet tuo pat metu netradicinis kerdžius, laisvalaikiu nuo ganymo gaminantis gyvūnėlių (ir ne tik) iškamšas. Blankoki Onos sutuoktinis Mikas (eilinis geruolis) ir ją vesti norėjęs Justis (eilinis blogiukas). Abiem pritrūko įdomesnio rakurso.
Svarbus ir didelis romano pliusas tas, kad K. Zylė, nors skolinasi populiariosios literatūros schemas, nepasiduoda pagundai pagrindinę veikėją paversti ypatingais talentais apdovanota gražuole našlaite ar tamsia lemtinga moterimi. Ona iš tiesų apdovanota ypatingais talentais, bet jie, kaip ir pati Ona, nėra „gražūs“ ar „teisingi“ konvenciniu požiūriu. Išsprogęs Onos kūniškumas ir jusliškumas nejaukūs, akivaizdi aliuzija į Deivės Pramotės, Monstriškosios Veneros mitą. Ona-Motė yra duodanti, palaikanti, sauganti gyvybę, bet ir godi, nepasotinama, geidulinga lyg pati žemė – savimi, savo kūnu maitina, bet galų gale visus praryja, savin susiurbia.
Ne mažiau ambivalentiškas pirmasis Onos mylimasis Lukas – šventojo pasileidėlio ir šventpaikšio asketo variacija. Lukas mielas, dosnus, bet jo dosnumas lengvai virsta destrukcija, o linksmumas, meilumas – orgijomis. Į motinos namus prisiveda meilužių, pardavinėja savo gydantį šlapimą, paskanintą magiškais grybais, – žmonės nuo jo tampa priklausomi, – įkuria keistą sektą. Tačiau Luko šypsena, jo artumas aplinkinius daro laimingus („Ona, On, nusišypso, ištiesia rankas, iškart jaučiuos tokia svarbi ir mylima, kiekvienąsyk iš naujo nustembu apimta jo galios“, p. 109). Kas buvo sutikę tokių žmonių, iškart atpažins tipažą ir net nesuabejos, kad tokie ir būna specifinių sektų lyderiai.
K. Zylės aprašymai gerai subalansuoti – detalūs, bet saikingai. Prozininkė rašyti tikrai moka ir jai nereikia to demonstruoti. Sintaksė judri, grindžiama labai elementaria „ir… ir…“ jungtimi: vaizdiniai sukabinti kaip greitai vienas kitą keičiantys kadrai. Šis efektas pasakojimui suteikia kinematografiškumo.
Vis dėlto „daugiaaukščiai kaimai“ ir pati gilioji potekstė, suponuojanti skirties tarp dabarties ir praeities liminalumą, įtikina tik tol, kol nepradedi kapstytis giliau, po pamatais. Tiesą sakant, nerekomenduoju to daryti – gerokai pagadina skaitymo malonumą. Tai dar vienas postmodernistinio romano ypatumas: tokiais skaitiniais reikia mėgautis čia ir dabar ir nebandyti jų vertinti pernelyg rimtai.
Idėjiškai K. Zylės erdvėlaikį, kuriame susipina archajinę pasaulėvoką reprezentuojantys ritualai ir šiandieninės vertybės, agrarinio kaimo ir daugiabučio kasdienybė, puikiai suprantu. Tai nostalgiška XXI a. fantazija suaugusiesiems apie prasmės prisodrintą pasaulį (ritualas įprasmina kasdienę buitį), kuriame žmonės ir gamta sudaro vienį, kuriame klesti bendruomeniškumas, kur žmonės ir gyvuliai gyvena greta, glaudžiai (karvės balkonuose, bitės ir vištos – kambariuose), tačiau gražiai ir švariai, be musių ir mėšlo: „Karvės baubia balkonuose, tyčia išvestos atsisveikinti su mumis, puošnios, linguoja vainikais apjuostais ragais“ (p. 62). Tačiau daugiaaukščio kaimo pasaulį kaip jaukų, mielą įsivaizduoti gali nebent tas, kas niekada nebuvo tvarte ar neuodė vištidės smarvės. O bent kartą karvę iš arti mačiusieji puikiai žino, kad balkonan ją įsikelti galima nebent specialiu kranu: daugiabučio laiptais karvė neužlips, į liftą netilps.
Tiesa, mėšlinas paršas pasirodo, bet tik pas labai neigiamą Justį – šio namai lyg nusižiūrėti nuo Žemaitės „Marčios“ Vingių būsto: „Pirma Jusčio iš kambario išlinguoja suvargęs paršas, motina čiumpa jį už snukio, sukdama paveja šalin, tas, nepatenkintas, mėšlinu šonu prasibraukia gėlėtais prieškambario tapetais“ (p. 65). Tarsi nuo „Marčios“ nusižiūrėta ir Jusčio piršlybų istorija – taip ir nesupratau, kodėl jis norėjo vesti Oną. Liepė tėvas?
Logikos pritrūksta užgrobtų troleibusų istorijai, nulėmusiai ištisą kultūrinį perversmą. Ginkluoti užpuolikai grobia troleibusus, pakeičia numerius ir įkaitais paėmę keleivius „laksto po miestą“ (p. 120). Sergėtojai gaudo tuos troleibusus ir vis nesugauna, todėl tenka pagalbon kviestis kaimynus vorūniečius. Bet juk troleibusas yra itin nepaslanki, lėta transporto priemonė, juda iš esmės viena linija, norint jį sustabdyti, užtektų nukirpti ūsus. Arba atjungti linijoje elektrą. Arba tiesiog užblokuoti kelią.
Vorūniečių naujoji tvarka, kuria vietiniai tyliai piktinasi, bet taip ir nepasipriešina, – gyvuliai iš daugiabučių perkeliami į kolektyvinius ūkius, kovojama su prietarais, burtais, išžudomos Motės, iš kalėjimų paleidžiamos raganos, – gana primityvi aliuzija į sovietų okupaciją ir po jos buvusią sovietizaciją, sodybų naikinimą, nusavinimą gyvulių, kuriuos senieji kaimo gyventojai iš tiesų laikė šeimos nariais (tačiau gyvenamuosiuose kambariuose neaugino, nebent kritiniais atvejais, pvz., tvartui sudegus ar stojus itin šaltai žiemai). Pats tikriausias sovietizacijos produktas Lietuvoje yra ir daugiabutis. Nors pirmieji į miestus atkelti ar savo noru persikėlę daugiabučių gyventojai iš tiesų balkonuose bandė auginti vištas ir ožkas, tai tebuvo niūri kaimiškojo gyvenimo parodija. Mūsų kultūroje daugiabutis ir kaimiškas, rituališkas gyvenimo būdas bei vertybės – priešingybės. Tačiau „Mylimuose kauluose“ daugiabučiai apgaubiami ta pačia prasmės ir bendrystės aura kaip ir senoji sodyba, sodietiškas gyvenimo būdas.
Įdomu, kad vyresnėms prozininkų kartoms daugiabučiai asocijuojasi su beprasmybe, niveliacija, vienatve, depresija, primena kolumbariumus (pavyzdžiui, Sigito Parulskio esė knygoje „Nuogi drabužiai“), – ką ir kalbėti apie išėjimą iš kaimo apraudojusius klasikus, tarkime, Bronių Radzevičių. Nors Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ar Jurgio Kunčino „Tūla“ dažnai vadinami miestiškais kūriniais, Vilnius juose vaizduojamas kaip savasties praradimą, destrukciją, beprotybę skatinanti erdvė, kurioje herojai blaškosi tarsi užkeiktame labirinte, o daugiabučių gyvenimas neatsiejamas nuo nykių girtuoklysčių, skurdžios buities. Kitaip tariant, beprasmės, besielės nykumos.
Tačiau XX a. 9–10 dešimtmetyje gimusių (dažniausiai miestiečių) prozininkų karta, kuriai priklauso ir K. Zylė, daugiabučius jau regi nostalgiškai, kaip gimtąsias, jaukias ir savas prarastas ar beprarandamas erdves, kuriose klestėjo glaudi kaimynystė, bendruomeniškumas. Kitaip tariant, ši karta posovietinius daugiabučius iš tiesų regi su ta pačia nostalgija, su kuria vyresnioji karta regėjo agrarinį kaimą, sodybą. Tereikia prisiminti Gerdos Jord grafinį romaną „Daugiabutis“ (2019), Jurgos Tumasonytės romaną „Remontas“ (2020) ar Vaivos Rykštaitės „Lizos butą“ (2020).
Priklausau tai pačiai kartai ir man daugiabučių romantika taip pat nesvetima. Dauguma XX a. pabaigos daugiabučių gyventojų, t. y. mūsų tėvai, buvo vadinamoji pirma karta nuo žagrės ir gyveno sėsliai. Nusipirktas ar kaip kitaip gautas butas suvoktas kaip namai, kuriuose gyvensi iki mirties, o ne kaip laikinas būstas. XX a. pabaigoje krizių kamuojami, atlyginimų mėnesių mėnesius negaunantys ar darbus išvis praradę kaimynai iš tiesų eidavo vieni pas kitus skolintis druskos ir pinigų, kartu švęsdavo šventes ir išliūdėdavo netektis. Skurdas suartina. Mirusiuosius tikrai šarvodavo namuose, atsimenu ir eglišakėmis nubarstytos daugiabučio laiptinės vaizdą. Vaikystėje su geriausia drauge piešdavome komiksus, kurių personažai buvo mūsų daugiabučio gyventojai – taip puikiai juos visus pažinojome. Kaimynas buvo beveik kaip giminaitis, tik daug dažniau matomas, sutinkamas. Dabar penktus metus gyvenu tame pačiame daugiabutyje ir laiptinėje prasilenkdama su žmogumi nežinau, tai svečias ar kaimynas. Nė pas vieną iš savo kaimynų nesu buvusi svečiuose.
Kur link suku? K. Zylės „Mylimų kaulų“ mitologinis, sakmių, agrarinio pasaulėvaizdžio posluoksnis, nors žavus ir egzotiškas (ypač tiems ir toms, kurie karves iš arti matė tik ekrane), mano galva, veikia kaip epochinis kostiumas, dekoracija. Vaikams skirtuose tematiškai siauresniuose, mažesnės apimties ir užmojo K. Zylės kūriniuose dekoratyvumas buvo beveik nepastebimas, bet ambicingesniame suaugusiesiems skirtame romane regime jo ribotumą, skyles. Romane vaizduojamas pasaulis – veikėjų vertybės, nuostatos, jų pasirinkimai – iš tiesų reprezentuoja XX a. pabaigos posovietinio daugiabučio mentalitetą bei XXI a. pasaulėvoką ir su mitiniu / agrariniu matmeniu mažai ką bendro turi. Primena amerikiečių serialą „Bridžertonai“, kuriame XIX a. epochiniais kostiumais vilkintys veikėjai gyvena XXI a. vertybėmis. Tai paaiškina ir atlaidumą, abejingumą Luko biseksualumui, ir pagarbų, taktišką elgesį su neįgalia moterimi bei jos vyru (Sigutė ir Adomas), su vieniša motina (Alė). Agrariniame ir net XX a. pabaigos kaime visi šie personažai būtų tapę sociumo atstumtaisiais, patyčių ar net smurto objektais – tikrasis kaimas buvo ne tik mėšlinas, bet ir kitoniškumui nepakantus, netolerantiškas.
Ir dar vienas pastebėjimas, kilęs skaitant „Mylimus kaulus“. Šis pastebėjimas susijęs su žemdirbiškųjų mitų, sakmių, apskritai kaimiškų artefaktų populiarumu bei itin pozityvia recepcija šiandieninėje lietuvių literatūroje. XIX–XX a. pradžios kaimas su piemenėliais, užkalbėjimais, pienu užgeriama silke, šaltiena, kraujiniais vėdarais ir pan. seniai nebeegzistuoja, bet kaip veiksmo vieta, kaip tam tikras vaizdinių arsenalas ir savotiška gana obsesyvi fantazija iš mūsų literatūros trauktis, atrodo, net nesiruošia. Jei apie pasaulį spręstume vien iš aukštosios lietuvių literatūros, net nesudvejotume – vis dar gyvename išėjimo iš kaimo nuotaikomis, kaimas vis dar formuoja mūsų savastį. Šiais metais daugiausia literatūros profesionalų dėmesio sulaukę, beveik visus prozos apdovanojimus gavę Danutės Kalinauskaitės romanas „Baltieji prieš juoduosius“ ir J. Tumasonytės romanas „Naujagimiai“ būtent ir pasakoja apie ėjimą iš kaimo, kaimo ir miesto žmonių, jų mentalitetų sąveikas. Abiejų romanų pasakojimai prasideda senajame chrestomatiniame kaime ir tik tuomet išjudama į miestelius, į miestus. Įdomu, kad J. Tumasonytės romano paskutiniame epizode vaizduojama ekologišką gyvenimo būdą pasirinkusi ateities bendruomenė vėl siekia susigrąžinti kaimą, jį atkurti.
Ką tai sako apie mūsų literatūrą, literatūros kritiką ir, svarbiausia, apie mus? Gal kaimiškoji tematika slepia negebėjimą, nemokėjimą suprasti, o todėl ir sugestyviai aprašyti aktualią dabartį? O gal vertindami literatūros kūrinius kaimiškuosius topus pasąmoningai siejame su „aukštąja literatūra“ lygiai taip pat, kaip kenčiančio ir besikamuojančio poeto vaizdinį vis dar tapatiname su aukštąja poezija?
