Šiurpi pasaka apie nemeilę
Lina Žutautė. 9 apgamėliai. Mistinis siaubo romanas. V.: Alma littera, 2024. 271 p.
„9 apgamėliai“ – pirmasis vaikų rašytojos ir iliustruotojos Linos Žutautės kūrinys suaugusiesiems, papildantis lietuvių literatūroje negausias siaubo žanro atstovų gretas. Romanas įtaigiai supintas iš prieštarų: fantastiškumo ir kasdienės buities situacijų, keistos praeities ir košmariškos dabarties, kaimo gyvenimo ir atpažįstamos šiuolaikybės. Dvilypumai pasireiškia ir yra suderinami dvivardžio pagrindinio veikėjo Andriaus Antano. Bebaigiant trečiąją dešimtį jam tenka pažinti save ir atsigręžti į savo praeitį bei šeimos istoriją, nes po šonkauliais atranda juodą akivarą. Ir tai nėra vien metafora. Ši „klaiki duobė krūtinėje“ (p. 91) fiziniu pavidalu veikia kūrinio vidinėje tikrovėje, o jos kilmė ir paskirtis – įtraukianti mįslė, leidžianti tyrinėti žmonių vidinę tamsą, „užaugin[amą] krūtinėje iš pykčio, pavydo, baimės ar nusivylimo sėklos“ (p. 256).
Pirmiausia į akis krenta tai, kad kūrinys taškosi šlykščiais vaizdiniais: krauju, išvirtusiais viduriais, seilėmis, sprogstančiomis akimis, iš ausų lendančiomis kirmėlėmis, gyvais užkastais šuniukais. Tačiau tai tik pabarstukai, sudarantys savotišką bjaurumo estetiką ir prisidedantys prie šiurpo įspūdžio. Žmogiškos kasdienybės daugiau nei mistikos, o šlykšti vaizdinija, kaip ir fantastiniai elementai, ne pati savaime baisi, bet veda tiesiai prie pagrindinių romano temų: žmonių žiaurumo ir tamsumo; tai galiausiai reiškia nemeilės ir meilės dinamiką. Taigi pamažu išgliaudoma kūrinio šerdis švelni ir didaktiška, lygiai taip pat tinkanti vaikiškoms knygelėms ar pasakoms: „meilė buvo, yra ir bus stipresnė už neapykantą“ (p. 258). Andriaus Antano vidiniam meilės pradui čia atstovauja Anciaus pravardę anūkui davusi baba, savo rūpesčio ir besąlyginės meilės pripildžiusi vaikystę vaiko, kuriam teko iškęsti tėvų skyrybas ir mamos depresiją. Tamsioji babos antrininkė – paslaptinga Mirakulio miško pelkėje tūnanti žiežmara; vadinamoji ji puikiai atitinka lūkesčius siaubo žanrui. Nemari beakė žilagalvė kerštaudama dėl dukters išniekinimo atliepia žmonių vidinį purvą ir pildo jų norus, paversdama šiuos prakeiksmais. Žiežmaros egzistavimo paslaptis persmelkia pagrindinio veikėjo dabartį kvapu, diktuojančiu melus ir žiaurų elgesį. Tai ne vien metafora – „puvėsiai, pelkė, [...] saldus, aitrus, sugižęs, su geležies arba kraujo prieskoniu“ (p. 123) kvapas, kaip ir ranką ženklinantys devyni apgamėliai, nuolat primena apie vaikystėje patirtą susidūrimą su ja. Tą nutikimą Ancius stengiasi tiek suvokti, tiek pamiršti, todėl nerealios būtybės egzistavimas iš pradžių tik numanomas, o jos vaidmuo vyriškio gyvenime nėra išsyk aiškus.
Išorinio veiksmo nedaug, pirmame plane veikėjų vidujybė: jų mintys, išgyvenimai, atsiminimai. Siužetą išjudina vakarėlio metu aptiktas akivaras. Atsiveriantis dėl tamsių jausminių būsenų, jis paverčia Ancių žudiku, kuris vis šaltakraujiškiau pribaigia keletą žmonių. Galima sakyti, jog akivaras atstovauja įvairiausiems „graužiantiems“ jausmams, tokiems kaip gėda, nerimas ar kaltė; tačiau jis graužia ir tiesiogine prasme: „juoda liulanti masė tarsi riebus besotis vikšras kąsnis po kąsnio ėda Sigito lūpas, nosį, skruostus, tada pereina prie akių, praryja liežuvį, graužiasi gilyn į kaukolę, susiurbia smegenis, todėl Sigio kaklas dabar baigiasi šlykščia susiraukšlėjusios odos juosta su keliais sulipusių plaukų kuokštais pačioje pabaigoje, kaip tik ten, kur turėtų būti Sigito skalpas, tarsi jo galva būtų nučiulpta kaip saldainis ir likęs tik baltas lipnus kotelis“ (p. 219). Taip, pasitelkiant fantastinių kūrinių savybę pažodžiui įdarbinti perkeltinius pasakymus, paveikiai nagrinėjamos naikinančios jausenos ir jų nereflektavimo pasekmės.
Svarbi pasakojimo dalis – pagrindinio veikėjo vaikystės fragmentai, kurie tankiai supinti su jo dabartimi. Pasakojimas takus ir turi savo ritmą: derinami būtojo laiko prisiminimai ir pasakojamoji dabartis, o perėjimai tarp šių gramatinių kategorijų itin sklandūs – į prisiminimus veikėją organiškai panardina pamatyti vaizdai ar išgirsti žodžiai. Taip pasakojime Andrius Antanas Tyla atsiskleidžia kaip dvilypis personažas – jis ir teisuolis, ir nusidėjėlis, ir sutrikęs vaikas, ir šaltakraujis žudikas, pats nesuprantantis savo siuto, fiksuojamo iš trečiojo asmens perspektyvos. Todėl Ancius nepanašus į tipišką, kryptingai veikiantį piktadarį. Užsisklendęs, vengiantis konfrontacijų, bėgantis nuo kitų ir apgailintis savo aukas, jis ir pats atrodo veikiau kaip auka, išsigandusi netikėtų metafizinių pokyčių – arba nesuprastų savo jausmų. Nors veikėjo šaltakraujiškumas ir dviveidiškumas, iš pradžių sąlygojami jos, pamažu pasirodo vis autonomiškesni, Andrius Antanas Tyla išlieka simpatiškas, net savotiškam moralumui atstovaujantis veikėjas. Kaip toks jis atsiskleidžia, pavyzdžiui, priešpriešoje su veterinaru Sigiu, kuriam Ancius atkeršija už tai, kad tas pribaigia apsinuodijusį senos kaimynės katiną. Dvilypis veikėjo vaidmuo – ir kankinančiojo, ir kankinio – gali būti aiškinamas taip: nutylėtas pyktis, pavydas, vienatvė, apmaudas žalingi tiek pačiam nuoskaudas laikančiajam, tiek aplinkiniams. Tokia žinia, nors gana akivaizdi, komunikuojama subtiliai, nes pačiame romane tiesioginio psichologizavimo ar svarstymų apie tikrąsias (vidines) baisybes nėra.
Informacija apie lemtingus praeities nutikimus analepsėse dozuojama saikingai ir kuria intrigą, o tokia pasakojimo strategija pažymima veikėjo pavarde Tyla. Negana to, trileriški nutylėjimai, informacijos užlaikymas, melavimas, užsisklendimas nuo savęs bei kitų charakterizuoja veikėjus ir jų tarpusavio santykius. Tylai atstovauja Jurga, kuri „niekam nepasakoja, niekada nieko nepasakoja“ (p. 46). Anciaus mylimoji turi tokius pat devynis apgamus ir gausybę paslapčių, kurias jis nujaučia ir dėl to kankinasi. Šokinėjanti fokusuotė leidžia papasakoti ir Jurgos istoriją, kuri lieka iki galo nežinoma Andriui, bet atskleidžiama skaitytojui: vaikystėje susidūrusi su žiežmara, Jurga taip pat gavo savotišką ginklą, atliepiantį vaiko nuoskaudą. Paslaptinga tamsiaakė, kurios žudymo būdą galima pavadinti toksiškumu, iškelia Anciaus tamsiąją pusę, arba, veikėjo žodžiais, padeda jam suprasti, kas jis yra „iš tikrųjų“, kai „pažvelgti realybei į akis kartais būna žiauriai sunku“ (p. 246). Nepaisant fantastiškų gebėjimų nužudyti, šie du pagrindiniai veikėjai, kaip ir visi šalutiniai, yra atpažįstami ir nelėkšti. Jie įtaigiai charakterizuojami pasitelkiant savitą kalbą ir būdą atskleidžiančias buitines detales, pavyzdžiui, aprangą, mėgstamiausias gėles, valgymo įpročius, darbus ir užsiėmimus. Kiekviena smulkmena pasirodo reikšminga; tai tampa akivaizdu skaitant romaną antrą kartą. Taigi kūrinio sąranga dinamiška – greitai besivystantis esamojo laiko veiksmas lėtinamas sklandžiai įterptų praeities prisiminimų, – tačiau ir tvirta, dar logiškesnė dėl antrąkart skaitant pastebimų raiškių detalių bei užuominų, kurios aiškina mįslingus reiškinius ir padeda interpretuoti pabaigą.
Romanas stebina išbaigtumu, ekspresyvia ir personalizuota kalba, o ypač – turinio, temų ir pasakojimų strategijų tarpusavio derme. Tačiau bendrą įspūdį kiek sumenkina nuvilianti, pernelyg atvira kulminacija, kurią pasiekus nelieka jokių klausimų. Paprastai tariant, nemeilė perverčiama į meilę, o atskleidžiamas žiaurus pačios žiežmaros likimas užantspauduoja romano moralą, tiesiai išsakytą dar kūrinio pradžioje; tai į babos lūpas įdėta mintis: „Nemeilė yra nuodėmė, vaikeliuk, nemeilė. Pati didžiausia, pati sunkiausia, nei nuvalysi kuo, nei dantimis išgrauši“ (p. 43). Pagaliau įvykstantis Anciaus ir žiežmaros susitikimas primena fantastikos klasikės Ursulos K. Le Guin trilogijos „Žemjūrės burtininkas“ (1968) pirmosios dalies pabaigą, kur pagrindinis veikėjas, daugybę metų bijojęs savo po pasaulį keliaujančio šešėlio, galiausiai į jį atsigręžia ir apkabina. Toks simbolinis susijungimas su maskuota savo tamsiąja puse įvyksta ir „9 apgamėliuose“: Ancius „apsikabina pelkėje stovinčią moterį. Ji irgi apsikabina Ancių, įsikniaubia veidu į jo akivarą ir stovi taip iki galo, iki pačios pabaigos, ramiai, su neapsakomu palengvėjimu“ (p. 260). Tokiu tamsiosios figūros priėmimu vyriškis priima dalį savęs, kartu išlaisvindamas žiežmarą iš jos „pasirinkto pasaulio“ – neapykantos ir keršto pasaulio. Aiškiai perskaitoma ir interpretuojama, kūrinio pabaiga tiek tragiška, tiek šviesi ir viltinga; taip, vėlgi žongliruojant priešpriešomis, išvengiama banalumo. Pražudęs mylimąją Jurgą, iš gėdos ir kaltės susinaikinęs vyras vis dėlto pasirenka meilę, žadančią gyvenimą ir naują pradžią, – virsta žemėmis, kuriose pats pasėja žolės sėklų. Taigi Ancius, nepaisant visų nužudymų ir vidinės tamsos, išlieka pozityvus, tapatintis skatinantis veikėjas, kurio istorija kviečia netylėti, t. y. pamatyti ir priimti kiekvieno krūtinėje glūdintį didesnį ar mažesnį, perfrazuojant (p. 91), kliuksintį, juoduojantį ir iš proto varantį akivarą. Juk priėmimo veiksmas – tai meilės judesys, paverčiantis tamsą darna ir įgalinantis atgimimą meilės pasaulyje.
