Giminė

 

Aki Salmela (g. 1976) – vienas ryškiausių šiuolaikinės suomių poezijos vardų. Apdovanojimais įvertinta kūryba – filosofiška, intelektuali, graudžiai žaisminga. Žinomas ir kaip stropus vertėjas, pažindinantis kelias suomių kartas su pasauline poezija – nuo italų klasikų iki šiuolaikinių amerikiečių autorių. Šie poetinės prozos etiudai versti iš knygų „Gyvūno šešėlis“ (Eläimen varjo, 2019) ir „Netaisyklingos pastraipos“ (Epäsäännöllisiä kappaleita, 2024).

Vertėja

Džiunglės

Mąstydamas žmogus nuklysta į tankų mišką, išaugusį iš patirties atplaišų. Klajojam čia visą gyvenimą, tad džiungles patogiai išvagojo takai, proskynos ir pažįstami keleliai. Žinom, kad jais be vargo praeisim pirmyn. Vienas takas šnabžda, jog kuo ilgiau vaikščiojame senais keliais, tuo sunkiau prasiskinti naują į tankmes, kurios laikui bėgant tik dar tankiau užželia. Kitas takas bando įtikinti, kad naujas kelias nė nereikalingas, mat senuoju tikrai pateksime visur, kur tik trokštam. Jei paliksime džiungles likimo valiai, jos praris visas taip stropiai mūsų išpuoselėtas trasas. Nujaučiame tai, ir ši nuojauta žadina šešėlišką nerimą, kurį malšiname arba neigdami jį, arba puldami tiesiai į tankmę tam, kad susidurtume su visokio plauko žvėrimis, kokius tik protas išlaisvina.

Viena

 

 

Giminė

Mūsų kiemo kampe riogso du sulinkę medžiai lyg nuo žmonių akių besislapstantys seni girtuoklėliai. Sutrūniję ir apsamanoję jie atrodo veikiau mirę nei gyvi, tačiau kas pavasarį vis dar išleidžia po keliolika lapų, lyg primindami, kad, nepaisant nieko, tebepriklauso gyvajai gamtai.

Kokia iš jų nauda – jiems patiems ar mums? – svarsto kažkoks naujakurys. Jis norėtų išrauti šiuos bjaurius senius, išvalyti gyvenamąją aplinką.

Aršiai priešinamės. Jei kasdien neregėtume, kaip laikas niekina savo pavaldinius, galbūt pamirštume, kaip šauniai tebesiseka mums patiems. O ir pripratom prie šių nykstančių sutvėrimų. Jie mums tapo artimesni už daugelį giminaičių.

Rudens popietės mįslė

L’enigma di un pomeriggio d’autunno

„Kartais iš žmonijos dumblo išauga didis grožis.“ Nuotaikingai niūniavau dainos žodžius kaip ant tuščios lesyklos stogo suledėjusių lašinių užkapojęs žvirblis. Visada gauni daugiau, nei prašei, nei troškai. Šis žaidimas vadinamas pertekliumi. Išties smagus žaidimas. Jei visi reiškiniai turėtų tikslą, iš pasaulio beliktų loginė neurozė. Peizažas – naujas ir dirbtinis, vien stiklas ir plienas, lengvai prižiūrima aplinka. Ir ji yra dalis gamtos, kaip mes ją suprantam; o suprantam vis geriau, vis daugiau, vis tikriau… tenka pripažinti šios savimeiliškos rūšies dėlei. Buvo laikai, kai suversdavom visą blogį ant svetimų pečių. Dabar vaidmenys apsikeitė, tik atrasti gėrį tapo pernelyg sunku. Kai perdedi daiktus į kitą vietą, jie ten ir prapuola. Kai išeini jų ieškot, niekas nieko apie juos negirdėjo. Dabar tu stovi čia vienas kaip klaustukas, palinkęs tyrinėti jį lydinčio sakinio. Tai sunki užduotis, bet įveikiama. Pasaulyje daugybė dalykų, priimtinų kaip duotybė.

Katedra

Biblioteka – tokia didžiulė, kad atrodo bekraštė. Einu koridoriumi po erdviais skliautais, iš abiejų pusių veriasi aukštos pilnutėlės lentynos. Pastate gal trys ar keturi aukštai, bet jo santvara tokia atvira, kad mastą sunku suvokt. Norint pereiti į kitą bibliotekos pusę turbūt tektų įveikti šimtus metrų. Koridoriaus galo nematyt. Tylu kaip bažnyčioj, bet bibliotekos ir yra savotiškos šventyklos – vietos, kuriose žmogus šlovina pats save. Viena knyga gali būti kvailystės ir bukumo apraiška, tačiau tūkstantis tokių paikų knygų jau sukuria pasaulio vaizdą. Lėtai einu pirmyn per navą ir įsivaizduoju girdįs, kaip nesuskaičiuojamuose tomuose sustingę sakiniai nubunda pašnekesiui. Staiga oras prisipildo ginčų ir aršių įrodinėjimų, žinių ir nuomonių, fantazijomis virtusių nuovokų ir atgyvenusių įpročių. Akimirką įsivaizduoju žinąs, ką reiškia šventumas.

Sapnas

 

 

 Graikiška moneta

Laikydamas šią 2 500 metų senumo monetą regiu į save panašų žmogų, spaudusį šį patį pinigą delne kažkada labai seniai vietoje, kuri nėra labai toli nuo šiosios, bet vis tiek nepasiekiamai toli, šioje pačioje šalyje, kurios vis dėlto seniai nebėra, prieš amžius išnykusio miesto turguje, iš kurio beliko šios fantazijos sėkla. Regiu, kaip šis į mane panašus vyras stovi eilėje prie žuvies prekystalio ketindamas pirkti bjaurų rubuilį jūrų velnią – paskutinį belikusį, tačiau šį spėja iš po nosies nučiupt prieš jį stovintis pirkėjas, ir kaip jam, kiek sumišusiam ir nusivylusiam, tenka pirkti kažką kitą. Kažką, – kaip gyvenime dažnai nutinka, – ko jam visai nereikia.

 Sirakūzai

 

Beribė

Nacthgedanken

Kaip žinoma, visata gali būti beribė. Ką tai reiškia? Ogi tą, kad toje bekraštėje erdvėje visai gali būti kita lygiai tokia pati Žemė, kurioje tavo antrininkas atsiremia į palangę žvelgdamas į tokį patį kovo nakties lietų tokiu pačiu svetimu žvilgsniu.

 

Draugė

Mano gyvenimas – tylus ir vienišas kaip žvejo, gyvenančio nuošaliausios salos atkampiausiam pakrašty. Bet kiekvieną vakarą ant palangės strykteli katė, kurios negaliu įsileist, nes ji laukinė ir jos kūną ženklina sunkaus gyvenimo negandos. Ji man vis tiek tapo savotiška bičiule, gražia kompanjone, prie kurios spėjau prisirišt. Ji stebi mane bejausmiu žvilgsniu anapus stiklo, šildosi prie klibančio lango. Stojus tamsai išeina savais keliais.

 

                                                      Praeinantis grožis                                                                    tebejaudina jį,

                                                      tik nebesinori

                                                      jo pusėn atsigręžt. 

                                                                           W. H. Auden

 

Gyvenamoji mašina

Keista išties, kad esam priversti taip gyvent – sudėlioti vieni ant kitų. Girdžiu, kaip virš manęs gyvenantys kaimynai mylisi. Nepažįstu jų, net nežinau, kaip jie atrodo, užtat jų sekmadienio ryto aistrą išmanau kuo puikiausiai. Kažkur po manimi, bet ne tiesiai po manim, galbūt gyvena vienišas vyras, savaitgalio naktimis besiklausantis liūdesingos muzikos – taip inteligentiškai tyliai, kad melodija per radiatorius pasiekia mano butą tik tada, kai namas visiškai nuščiūva. Kitas kaimynas kosėja lyg džiovininkas. Kartais paryčiais jį apima kosulio priepuolis, kuris tęsiasi ilgiau, nei norėtųsi. Kai tas sielą drebinantis kriokimas pagaliau liaujasi, stoja tokia tyla, kad gali jausti, kaip vienišas šiurpuliukas lėtai perbėga nuo galvos iki kojų ir atgal. Dabar vienuolikta valanda ir kažkas klausosi radijo žinių. Pavieniai žodžiai smelkiasi per sienas lyg ataidintys iš praeities gelmių. Kalba kažką apie naikintuvus, raketas, sugriautus namus. Kažką apie mūsų gyvenimus, suvirtusius ant svetimų pečių, – kaip žmonijos padėties parodiją. Kažką apie meilę, tačiau esu beveik tikras, kad šį žodį nugirdau neteisingai.

Gražus žaidimas

Berniukai spardo futbolo kamuolį nušiurusiame kieme, kuris primena seną pokario miestą amžinai kraujuojančiomis žaizdomis. Mąstau apie tai, kad ši erdvė ir žaidimas neabejotinai juos paveiks – subrandins jų savimonę ir pasaulėjautą. Mąstau apie tai, kad spardydami kamuolį tarp šių šiukšlių ir suskeldėjusio asfalto jie regi save čia, regi save žmonėmis, kuriems būti šioje vietoje ir žaisti šį žaidimą yra savaime suprantamas dalykas. Prisimenu Emile᾿į Cioraną, aprašiusį savo bernystės pramogą. Šeima gyveno šalia kapinių. Kartą senas girtuoklis duobkasys padovanojo jaunajam Emile᾿iui kaukolę. Berniukas spardė ją tyliose pievose kaip futbolo kamuolį, kurio niekada neturėjo. Neslėpdamas pasitenkinimo Cioranas teigė, kad ši pergalė prieš skurdą ir laikinumą suteikė jam kuo didžiausią džiaugsmą.

Melas Oneiros

 

Jos vėlei sugrįžo, šios gražuolės juodasparnės būtybės, įžengė pro dar įspūdingesnius, apgaulingus vartus, pro kuriuos ir pats mielai prasmukčiau. Argi ne dėsninga, kad jos dabar su manimi čia, šioje saulės nepasiekiamoje erdvėje, kur užgimė daugelis nepaguodžiančių minčių?

Žingsniuoju su tavimi kažkokioje vietoje, kuri net nėra vieta, o akimirka prieš porą dešimtmečių. Tavo veidas toks jaunas, kad privalau paklausti, kas esu aš pats. Ir visas pasaulis atsako: tu esi niekas.

Aš esu atsižadėjimo gėla. Atidaviau daug, bet ne viską. Tad dar turiu ką paimti. Tad ši ilga naktis iš istorijos glūdumų tiesia šimtus rankų link kažko, kas labiausiai priklauso man.

Faunas

Jis atrodo, lyg būtų susipainiojęs savo paties kanopose, taip ir likęs gulėti, kur stovėjęs. Gauruoto veido išraiška – verksminga ir tuo pat metu kuo ramiausia, tarytum mėgautųsi tinginyste prieš savo valią. Jo nepatogi padėtis išduoda, kaip sunku būti pusiau ožiu, pusiau žmogumi arba kaip nelengva tokį kūną pavaizduoti anatominio tikslumo siekiančioje graviūroje. Galima ryškiai įsivaizduoti meistro nusivylimą priešais baigtą piešinį: faunas išėjo gražus, bet atrodo lyg negaluojantis. Užtat beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad toks padaras nors akimirką išsilaikytų ant kojų nesitverdamas medžio ar senųjų legendų.

Drugiai

Kaskart nusižiovaujant iš burnos ištrūksta drugys. Kokie tai drugiai? Ar jie visi – tos pačios rūšies? Ar tai apskritai turi reikšmės? Nuobodžią dieną kambarys prisipildo drugelių. Jie tipena ant lentynos ir televizoriaus atbrailos. Ant pigios Budos statulėlės kuodo plazda lyg kaukolėtasis sfinksas, bet gal ir apsirinku. Nepažįstu drugių, tad ir rūšies negaliu įvardyti. Gyvi, mirę, plevenantys šen ir ten, dūlantys kambario pakampiuose. Trapūs kaip miglotos metaforos.

Kriauklė

Perlas yra problema, kurią kriauklė išsprendė kuo uoliausiai. Apdorojo ją iš visų pusių taip, kad išėjo nepaprastai dailus, apvalainas, slidus pavidalas. Jis spindi saulėje kaip atsakymas į kažką, kas seniai nustojo būti klausimu, iš ko teliko duslus dėmesio aidas – būdas priminti, kad dėl nuomonės nesiginčijama.

Gulbė

Negabiam narui – gyventi sunku. Štai šaltos balos pakrašty ji vėlei bando pasiekti dugne kažką, prie ko iki galo neprieina. Koks žmogiškas paukštis, kažkas svarsto manyje, abu eilinį kartą liūdim savo nesėkmių akivaizdoje. Kiekvienas pagal savo prigimtį.

 

Gazelė ir leopardas

Senos pasakėčios iliustracija: gazelė ir leopardas žaidžia šachmatais po tokiu mėlynu dangum, kad vėliausiai iš jo suprantame atsidūrę primityvioje alegorijoje. Gazelė ką tik atliko gudrų ėjimą, o leopardas palinko virš lentos patyrinėti manevro. Ar jo akyse atsispindi nuostabos blyksnis, o gal net baimė, pyktis, liūdesys? Galbūt iš jo įtempto žvilgsnio galime pajusti, ką jaučia jis, supratęs, kad naujo pralaimėjimo nebeišvengs? Tačiau ir į šį paveikslėlį neverta pernelyg gilintis. Juo paprasčiausiai nesiekiama pavaizduoti nieko daugiau už jį patį.

Natūralumo šešėlis

Tekančio vandens garsas ramina, nors jis trykšta iš mechaninių fontanėlių, skirtų labiau klausytis, nei žiūrėti. Ir pats sodas – dirbtinis, botaninis.

 

●

 

Du senoliai geria alų ant nuskurdusios vejos,

jų veiduose – viską mačiusi nerimastinga rimtis.

Lyg pati gamta mėgdžiotų natūralumą.

 

●

 

Juoda katytė susiraito

po spirališkai apgenėtu medžiu.

Nuojautos šešėlis

Manei, ji iš tikrųjų žino, ką daranti? Instinktyvi, šešėliška, niekam nepavaldi. Nepriklausoma kaip mėnulis: ji sukasi apie kitą kūną, yra su juo susieta ir vis tiek – visiškai atskira, vieniša. Negyva. Be kito ji būtų niekas. Tačiau analogija jau susitiko savo uodegą ir nebegali judėti pirmyn.

 

●

 

Įtampa gimsta iš proto ir beprotybės kaitos. Kaip teigiamas ir neigiamas poliai, bandantys išlaikyti subtilų balansą, deramą krūvį. Tik atimk ką nors, ir ji atsivers kaip pavargę spąstai. Kai tai nutinka, grobis išsilaisvina. Alkis mus įpareigoja.

 

●

 

Tarytum tuštumos jausmas būtų spyna, kurią atrakinti pavyktų tik su specialiu, tiksliai pritaikytu raktu. Tarytum gyvenimas būtų dėlionė, kurią iš tikrųjų gali pavykti sudurti taip, kad išeitų viską paaiškinantis paveikslas. Kas, jei meilė tėra vienatvės nebuvimas?

 

 

Vandenyno šešėlis

 

Nebūna visiškai tylu. Nuo kranto sklinda muzika ir tolimų pokalbių nuotrupos, kažkur loja šuo, kitas jam atsiliepia, tačiau vis tiek ryškiausiai girdisi monotoniškas bangavimas, bangų šnekučiavimasis, ilgiausias jūros ir kranto dialogas, į kurį pamažu nugrimzta visi kiti garsai. Jūra primena kranto ilgumo delną, raminamai ir nepaliaujamai glostantį blyškų smėlio skruostą. Per visą naktį iki pat baimingo ryto.

 

●

 

Jūrai ošiant gera miegoti. Su šia mintimi smagu prigulti jos beribiškume, begalybėje, bekraštybėje. Tą žino visi, užmiegantys su jūros ošimu.

 

●

 

Ji pluša nepailsdama. Nežinia, kada pradėjo ir kada baigs. Gimimai ir mirtys jai tėra uodų zvimbtelėjimai, sparnų plastelėjimai, paviršiaus suraibuliavimai. Mintys kyla ir pradingsta, žmonės ateina ir išeina, o jūra tęsia savo amžiną darbą. Tiek daug kranto dar liko nugludinti.

 

Vertė Rūta Marija Viljamaa