6 + 6 eilėraščiai
Vienoje publikacijoje susitinka du latvių poetai – Arvis Vigulas (g. 1987) ir Artis Uostupas (g. 1988), kurie ir gyvenime yra draugai. Arvis ir Artis yra pripažinti latvių literatūros lauke ir kritikų, ir skaitytojų. Jų poezijoje galima pajusti vidurinės latvių kartos poetinį balsą: racionalų, intertekstualų, pasižymintį intelektualiomis refleksijomis, tamsumos ir tuštumos vaizdiniais.
A. Vigulas – vertėjas, literatūrinio žurnalo „Strāva“ redaktorius, išleidęs keturis poezijos rinkinius: „Kambarys“ (Istaba, 2009), „5.00“ (2012), „Knyga“ (Grāmata, 2018), „Blusų cirkas“ (Blusu cirks, 2021). Jo poezija dažnai siurrealistiška, naratyvinė, aprėpianti įvairius sąmonės ir pasąmonės klodus.
A. Uostupas – literatūrologas, kritikas, poezijos knygų „Draugas Sniegas“ (Biedrs Sniegs, 2010), „Fotografija ir žirklės“ (Fotogrāfija un šķēres, 2013), „Gestai“ (Žesti, 2016), „Variacijos mėnulio tema“ (Variācijas par mēness tēmu, 2022) autorius. Eilėraščiai vaizdingi, kupini sodrių metaforų, jungiantys susikalbėjimą su savimi per kitus ir su kitais per save.
Nors šių poetų eilėraščių nemažai yra išvertęs Dominykas Norkūnas (2023 m. pasirodė jo sudaryta ir versta A. Uostupo knyga „Gestai ir kt. eilėraščiai“), kad detaliau įsigilinčiau į jų poeziją, verčiau A. Vigulo neverstus ir naujausius A. Uostupo eilėraščius. A. Vigulo eilėraščiai paimti iš rinkinio „Knyga“, o A. Uostupo – iš ką tik sudaryto naujo poezijos rinkinio „Tiesa“ (Patiesība), kuris latviškai turėtų pasirodyti kitų metų pradžioje. Pats A. Uostupas sako, kad šiuos eilėraščius vienija dedikacijos ir epigrafai.
Vertėjas
ARVIS VIGULS
Iš ciklo „Vasaros pabaiga ir kiti eilėraščiai“
●
Mes negyvenam miestuose, kuriuose esam gimę,
ir nakvojam namuos, kurie projektuoti
apie mus negalvojant.
Ar todėl užmigę mes sapnuojam griuvėsius?
Esu it Šiaurės fortai –
manyje daug pamestų erdvių,
tačiau jų sienos saugo daug liudijimų
apie tuos, kurie čia buvo.
Atėjau iš tos žemės,
kur namai pastatyti taip arti vienas kito,
kad languose matyti tik siaura dangaus strėlė,
kur pusiau atlenktas barzdos skustuvas
labiausiai primena sparnus.
Mes negyvenam miestuose, kuriuose esam gimę,
esam nuklydę toli nuo savo ištakų
ir stengiamės vogčiomis susilieti su savo gyvenimu,
kaip maldininkas su šakele, kurios įsitvėręs.
●
Naktį mes kalbam apie šviesos laikus –
mes, kurie skaičiuojam savo laiką
nuo vieno pulso dūžio iki ateinančio,
niekada nepralenkdami kraujo.
Laikas nėra sekundės ar valandos,
taip pat kaip daiktas nėra jo ilgis ar masė.
Mes kalbam apie šviesos laikus,
kai elektros skaitikliai matuoja,
kiek tamsos yra mūsų gyvenimuose.
Ryte iš gilaus kryčio, kurį matėm sapne,
buvo likęs bedugnės sprindis.
●
Tavo galva atrado ramybę mano delnuose
it paukštis, kuris nakvoja ant žemės.
Mes esam iš šio pasaulio.
Mes norėjom būt veidrodis,
kuris viską atspindi, nieko nepalieka savy,
bet gyvenimas plūdo per mus kiaurai
kaip šviesa kiaurai užuolaidas,
kuri rūpestingai pažadina miegantį – kai
sapnas baigiasi. Mes esam iš šio
pasaulio.
Mes atviri kaip
durys, kurios atsidaro į vidų.
Mes esam iš šio pasaulio.
●
Tamsoj mes buvom artimi,
kol spragtelėjo šviesos jungiklis,
toli nublokšdamas piktąsias dvasias.
Mūsų veidų atspindžiai matėsi
autobuso lange,
ant kurio užrašyta AVARIJOS ATVEJU
IŠDAUŽTI STIKLĄ.
Ant perdirbto popieriaus,
kuriame buvo mūsų pirkinių sąrašai,
kažkas parašė trumpą atsisveikinimo žinutę
prieš ilgą kelionę.
Skrydžiai nebuvo atšaukti,
traukiniai atvyko laiku.
Anksčiau tavo ranka nubraukdavo plaukus
tarsi atsainiai, tarsi kaprizingai,
dabar ji buvo tiksli
kaip oro uosto darbuotojo pirštinės,
kuriomis iškrausto įtartiną lagaminą.
Tavo šypsena jau buvo stiuardesės šypsena,
kai ji prieš pakylant
rodo, kaip užsisegti saugos diržą.
Pavasaris
Buvo šilta diena ir pirmąkart šiemet užsivilkau
lengvą paltą. Ir radau popieriaus skiautę, kuri užmiršta
visą žiemą pragulėjo kišenėj.
Pora nerišlių žodžių, parašytų lietingą dieną,
vėlėsi man tarp pirštų kaip drėgnų degtukų galvutės
į prakurų popierių. Kada tai buvo? Kiek laiko praėjo?
Keli šalti mėnesiai, sieninis kalendorius pakrypo.
Pakankamai, kad pamestum skaičių – trupi-
niai, kuriuos surinkom po gedulingų pietų stalu.
Anksčiau man atrodė, kad kažkas nutiko tavo foto-
grafijoms – tyriau ilgai ir rūpestingai ir – jokių atsiminimų.
Net nesupratau, ar tai tu. Dabar kiekvienoj fotografijoj
tu žiūrėsi pro objektyvą.
O tada – kelios kreivos raidės, ir aš atsimenu viską.
Buvo šilta diena, užsivilkau lengvą paltą, bet šalau.
Veidas
Net miege jis neranda ramybės –
visą naktį veido šaknys
sunkiai dirba po oda,
ausdamos raukšles.
Kartkartėm jis įsitempia
tarsi kilnodamas svarmenis
ar bandydamas perstumdyti baldus
minčių galia.
Tik retai per miegus jis šypsos –
užtikrintai ir lengvai kaip vaikas,
pasikeisdamas neatpažįstamai, –
tai – mano tikrasis veidas.
ARTIS OSTUPS
Juodieji vandenys
S. S.
Pasakok apie prislėgtus mėsininkus – karaliai ir drambliai telieka kitiems;
pasakok apie šviesos potvynius vėjuotam kambary, kurian neįstengiu sugrįžti;
pasakok apie dolomito rytus, žuvėdrų dienas ir alyvų prikvėpuotas naktis;
pasakok apie juoduosius vandenis, nes mes neturim laiko ilgesniam pokalbiui;
pasakok apie tuos, kuriuos suginė į tvartą, ir apie tuos, kurie perėjo tiltą;
pasakok apie protėvių atspindžius užšalusioj kūdroj ir sergantį šunį po laiptais;
pasakok apie sniegą ir glėbius malkų, turiu randą nuo skalos įpjovos;
pasakok apie mus, kurie smingam šalia obels, tarsi tu rastum žodžių.
Kiti žmonės
A. V.
Klausyk: pūga groja mūsų atokiom pašiūrėm kaip milžiniška arfa;
tauta vaikšto nuo lempos prie lempos, ir tie žingsniai yra užmarštis –
ši žiema nelaukia mūsų grįžtant, dabar mes esam kiti žmonės:
tu meti gerti, o man prie šono miega du vaikai, todėl mums
lieka tiktai strofa, šis kambarys – iš italų stanza, – į kurį užklysta
mirusiojo balsas ir kurio duryse, mus atradęs, atsikvepia sniegas.
Nesimas
when God has nothing
I still have my hairy hand for a pillow
Ilya Kaminsky
Vakare kalbėjom apie Dievą –
Tu vis dar juo tiki,
nepaisydami švilpimo uosyje,
nepaisydami pelenų.
Po to ilgai negalėjau užmigti,
nes kadaise jį pažinau:
ar krosnies kvape,
kuris mane pažadino
Kalėdų rytą,
nesijautė Dievo alksniai?
Ar šunyje, kuris už šaliko
mane vilko sniegu, –
argi jo laimėje nebuvo
Dievo juoko?
O kaipgi dūmai iš senelio pypkės,
kai jie įsipina į tylą?
O kaip jo rankos,
kurios per Verbas mane pakylėjo?
Tamsa mūsų dukters kambary –
Dievo nesimas, į kurį įnešu jazmino šaką.
Ars poetica
A. O.
Gal mus sieja tik inicialai, visa kita – klaidos, nukrypimai, nesusipratimai
tarp dviejų kūnų, vis dėlto
tu paduodi man lapą, kad rašyčiau jame
naktimis, kai tamsa yra rašalas, išlijęs į sniegą ar žolę, ir langai išnyra iš mūrų
kaip tavo nugara iš vandens, iš juodo vandens, kuris nuolat skverbiasi man į burną, –
tu paduodi nesibaigiantį lapą, jis plečiasi sulig kiekvienu žodžiu, ir atsitrauki bangom,
kad apkaltintum savo tylėjimu –
rašyk, vaikine, lyg būtum visai užmiršęs mane.
Dvi Europos
J. O.
Šeivamedžio baltoji vėliava – kaimas pasiduoda pavasariui;
ten pat sudaužyti vagonai trokšta išvežti mane iš istorijos,
ir statybinis kranas apsuka paskutinį ratą, prieš užgesindamas saulę.
Tokia yra Europa šalia senosios stoties, kurios duryse stovi
užliejamų pievų gūsis, plėšdamas mano paltą kaip juodas šuo.
O ką išsaugoti iš Pietų, kur kiaukutai iškyla
iš vandens, kad nerūpestingi mirgėtų ant akmens laiptų?
Galbūt tą akimirką, kai vakare atsistojau ant kuproto tilto,
laukdamas eilėraščio, bet pamačiau apipelijusius mūrus
ir netrukus nusėdau rašalinės sepijos kauluose prie imperijos griuvėsių.
Mano istorija
Was einst Jubel und Jammer war, muss nun Erkenntnis werden.
Jacob Burckhardt
Pažinau vaiduokliškus vakarus, kurie apsiginklavo lempom
ir išsisklaidė skersgatviuos, stoties laikrodį murzinam lange
ir juodą pusnį, aplink kurią užsiveržia atlydžio kilpa,
galiausiai bengališkąsias ugneles darbininkų klasės soduose.
Taip nutrūko ar prasidėjo dešimtmetis, kuris atėmė
džiaugsmą ir krykštavimus, kad įgaučiau istorijos žinių.
– Atėjo naujas vakaras, skrodžiamas pravažiuojančių mašinų šviesų,
kurias sugaus veidrodžiai, užrakinti kambariuose, bet per vėlai.
Vertė Linas Daugėla
