Pelytės

 

Tat buvo dvi pilkos pelytės. Jos suko ratus vandenyje ir vis labiau silpo.

Neuromokslininkai tyrinėja peles ir skelbia, kad akies tinklainės bangos – kažin kokie elektros reiškiniai, kurie dar iki išsivystant regai spontaniškai sklinda po gyvūno akies tinklainę, – dar nereginčias pelytes jau paruošia suvokti aplinką. Interpretuojant tyrimų rezultatus samprotaujama, kad pelytės dar prieš išvysdamos pasaulį jį sapnuoja, todėl pirmąkart pramerkusios akis jau būna bent kiek pasirengusios suktis šio pasaulio primestomis aplinkybėmis. Tai lyg sapnų realizmas, lyg realybės žingsnis į sapną. Kaip įprasta moksle, remiantis pelių organizmų tyrinėjimais daromos prielaidos apie žmones: kadangi žmonių kūdikiai taip pat vos gimę jau fiksuoja judėjimus ir objektus, galbūt mes taip pat gimstame šiek tiek pasiruošę pasauliui, vadinasi, sapnuojame pasaulį dar prieš į jį įmetami¹.

Tos dvi pelytės, kurias radom mano kambaryje Lavaudieu, lizdelyje, kurį pelė susuko po lova, įdubimų raštu dekoruotame atsarginiame čiužinyje, dar nebuvo atplėšusios vokų. Jos žuvo nespėjusios atsimerkti ir išvysti ką nors kita nei sapnuotasis pasaulis. Ar išeina, kad bent regėjimo plotmėje jos apskritai pagyveno tik sapne? Ar mes buvome į jų sapnuotą pasaulį negailestingai įsiveržusi realybė? Iš pradžių Neringa uždarė pelytes narvelin ir paliko ant spintelės, manydama, kad netrukus šios tiesiog nugaiš. Man pasirodė per žiauru pelytes marinti iš lėto, pasidaviau impulsui jas nuskandinti. Lig tol nebuvau skandinęs gyvūno, tad nežinau, iš kur galėjo kilti šis impulsas: gal buvau sapnavęs ką nors skandinąs? Žinoma, buvau girdėjęs pasakojant apie tokius poelgius, tad veikiausiai pasakojimo bangos pasklido mano tinklainėse ir įsismelkė į mano spontanišką elgseną.

Dabar fantazuoju, kad būčiau norėjęs pelytes paleisti į vandenį švelniai, lyg pasroviui į tolimą kelią leisčiau iš skiedrelių padarytus laivelius, – būčiau norėjęs būti jautrus mirties viešpats, kitaip nei vaikystėje, kai iškėlę virš skruzdėlyno padegdavom plastikinius maišelius ir plonyčiam plastikui lydantis lašančią ugnį it napalmą leisdavom ant menkų statistinių skruzdžių. Tat buvo tyras džiugesys žudyti, tik nesu tikras, ar tas džiugesys vienareikšmiškai žmogiškas, juk gyvūnai irgi užsiima vadinamuoju „pertekliniu žudymu“. Gal žudymas yra tikrojo priešistorinio Rojaus paveldas, kurį sapnuojame prieš pirmąkart atplėšdami akių vokus, o kartą atsimerkę be paliovos svajojame apie jį įvairiausiais pavidalais? Žmones žudikus dažnai vadiname žvėrimis, ne žmonėmis; gal iš tiesų žudo ne žmonės, o iš žmonių pavidalų išsinėrę gyvūnai, žvėrys, padarai, kurie, vadinasi, esame? Prisimenu kanoninę Coppolos filmo „Mūsų dienų Apokalipsė“ (Apocalypse Now) sceną su statistų vietnamiečių kaimą niokojančiais koviniais malūnsparniais griaudint Wagnerio „Valkirijų skrydžiui“; galbūt vaikystėje bombarduodamas niekuo dėtas skruzdes nesąmoningai troškau būti koks nors skysta liepsna spjaudantis įtūžęs dieviškas Laumžirgis – kodėl gi ne. Spontaniškas žudymas kupinas fantazijos ir žadina vaizduotę, o mūsų fantazijos išteklių reikšmingą dalį sudaro gyvūniški vaizdiniai.

Artimo karo fone atrodo svarbu, kad žudymas yra ir istoriškas politinis veiksmas, atliekamas dėl istoriškų motyvų, vizijų ar pamišimų. Gyvūniškoji įsivaizduojamybė dėl to nenustoja veiksmingumo, bet, regis, linksta į sociologinį abstraktumą: žudikai vaizduojasi genocidų aukas kaip tarakonus; masinis neteisėtas žudymas metaforiškai suprantamas kaip skerdimas; savo menėje užsibarikadavusį diktatorių norisi vaizduotis kaip marionetėmis žaidžiantį kraugerį vorą; jo užmačioms nesipriešinančią visuomenę – kaip galvijų bandą. Įdomu, kad apie karus kalbama ir etologijoje, susidūrus su bendruomeninės prigimties žudymu: pavyzdžiui, žinomas ketverius metus (1974–1978) trukęs Gombės šimpanzių karas, prasidėjęs vienai šimpanzių bendruomenei skilus į dvi. Dabar liksiu prie labiau individualizuotų gyvūniškų mirties ir žudymo vaizdinių, kurie galbūt – spėju – literatūroje yra daugiau kultivuoti ir individualistinės kultūros augintiniui paprastesni vartyti mintyse.

Kokia galėtų būti šiuos gyvūniškus vaizdinius produkuojančios figūracijos gelmė? Ji, regis, neišsitenka mums įprastame individualaus žmogaus psichikos provaizdyje, kai suprantame psichiką esant susijusią ir priklausomą nuo žmogaus fiziologijos ir nuo žmogiškos socialinės aplinkos. Visa tai – pernelyg žmogiška, mat gyvūniška fantazija mažų mažiausiai yra nežmogiškumo įspaudas žmoguje. Štai kaip priešistorinius gyvūnų pėdsakus žmogaus psichikoje vaizduojasi gyvūnų tema rašanti amerikietė eseistė Elena Passarello:

 

A silent hunter crouches in an up-jump in the steppe. More than any physical act – fighting, teaching, sleep – his life is spent watching animals. Survival is hiding his soft human body and clocking the heartier megafauna as they move and mate and perish. Imagine the detail he holds inside himself after a lifetime of fiery looking. Then think of five thousand such lifetimes, all spent on that steppe and at this pitch of watching. Good God, what that amount of witness must do to a human’s insides.²

 

Megafauna, drebinanti žemę didžiulėmis kanopomis, plakanti debesis ragais, riksmais draskanti pasaulį, – ar esu tai sapnavęs? Stebėjau stulbinamus gyvūnus laukdamas progos suvaryti ašmenis, bet viršų paėmė įspūdis. O gal viskas prasidėjo dar seniau? Pradėjome žudyti dar būdami kitais, gyvūnais, ir milijonus metų perimame ir perduodame žudymo atmintį – tai gilioji tradicija. Ar galėčiau tad džiaugsmingai sapnuoti esąs staigioji gyvatė, naktį žolynuose tykanti atsargiosios pelės? O gal dabartinis, žmogiškas mano pavidalas su masinio naikinimo šešėliu – tai galutinis giliosios lemties išsipildymas? Šlovė tai jėgai, kuri padarė mus pasaulio šeimininkais, kad galėtume kiek panorėję turkštis kraujyje! Mūsų Viešpats – Sredni Vaštar:

 

Sredni Vaštar žengia į priekį,

Jo mintys raudonos, o jo dantys balti.

Jo priešai meldė pasigailėti, tačiau jis nešė jiems mirtį.

Sredni Vaštar Gražusis.³

 

Bet tądien Lavaudieu žudžiau iš turbūt perdėm modernių paskatų – gerumo ir gailesčio. Nusinešiau narvelį prie Senouire’o upės, pavaikščiojęs pakrante aptikau šešėlyje skendintį užutėkį atokiau nuo turistų ir iškračiau pelytes į vandenį. Juodvi pliumptelėjo ir sutrikusios bandė plaukti, bet joms išėjo tik suktis ratu, kūneliais piešiant du taisyklingus apskritimus, tarytum akis, kurių pačios taip ir neatmerkė. Ašara, dar tau anksti… Per milijonus metų paveldėti tinklainės bangų sapnai neparuošė pelyčių plaukioti Senouire’o upe, nesuteikė joms įgūdžių išsigelbėti nuo manojo gailestingumo.

Žmogaus gailestingumas pražudo vonioje rastą pelytę ir Parulskio eilėraštyje „Pelytės atminimui“:

 

           į ąsotį įvaręs, išnešiau ją

           į lauką, paleidau, lydėjau žvilgsniu

           greitai sprūstančią pumpurus sukrovusių

           alyvų link

           jau nusigręždamas, verdamas duris

           per petį

           jaučiu iki šiol

           kaip sujaudino bundančią žolę

           liesas katino šešėlis⁴

 

Niekad nesu užmušęs katino, bet kartą laidojau kaimynės katę. Tai buvo savaip pakylėjantis įvykis: kaimynė tos katės nemėgo, bet šiai pasimirus paplūdo ašaromis – gal labiau dėl ceremonijos nei dėl sentimento; aš katę visad mėgau ir ją laidodamas jaučiausi patvirtinąs šį ryšį, pratęsiąs jį pomirtiniame laike. Kad ir kaip būtų, žmogus gali parašyti efektingą eilėraštį, kad kiti žmonės pasimėgautų pelytės, kitąkart gal ir katino žūtimi. Tai žudymo sąsaja su malonumu, seniausiai įsitvirtinusi fikcijoje. Jau Aristotelis samprotavo, kad, perfrazuojant, šiaip kasdieniame gyvenime kokia nors skerdena mums esanti atgrasi, o štai nupiešta ji teikianti malonumą. Veikiausiai jis tąkart pernelyg prideramai suvokė kasdienį gyvenimą, lyg jame mėgautumės tik gerais dalykais: kasdienybė taip pat kupina žiaurumo malonumų. Tiesa, Parulskio eilėraščio lyrinis subjektas pats nesiima žudyti, žudymą jis deleguoja katinui, – aišku, kad vyriškoji žodžio giminė čia reikšminga, – o pats tiesiogiai afektyviai susisaisto tik su žolės jauduliu, taigi lieka pasitenkinęs, bet neišsikruvinęs. Tai ne kas kita kaip mirtiška provokacija humanizmo ribose, kurių laikantis žmogui nevalia tiesiogiai mėgautis žudymu, nors apskritai žudyti gyvūnus (kartais – ir žmones) galima laisvai ir gausiai. Parulskio provokacija netgi drovi, nes eilėraštyje žudymo reginys lieka neišvystas, jis tik numanomas lyriniam subjektui „jau nusigręžiant“. Kartu drovumui čia būdingas Greimo aprašytas netikėtumo laukimo įtampumas⁵: subjektas pelytę „lydi žvilgsniu“ ir tik „jau nusigręždamas“ pastebi sujudant žolę – tai gražaus žudymo akto laukimas.

Tai drovu, bet ne visai ir ne tik. Atrodytų, iš pažiūros net Biliūno apsakyme „Kliudžiau“⁶ gyvūno žudymas yra ryžtingiau ir tiesmukiau prisiimtas kaip žmogiškasis būvis, nes čia pasakotojas pats atlieka žudymo aktą. Tačiau kalbant apie malonumą žudyti toks įspūdis apgaulingas, mat Biliūno apsakyme žudymo malonumas kryptingai represuojamas, šalinamas iš pasaulio supratimo akiračio. Šis apsakymas yra kone spąstai pasakotojui protagonistui: šis nusiteikia patirti taiklaus šūvio džiaugsmą, kai lekia, it nusisekęs Amerikos tyrlaukių gyventojas, apžiūrėti savojo šūvio aukos, tačiau vos priėjus prie katytės jį išsyk pasitinka vien tik empatiškai išgyvenamas skausmas ir sąžinės graužatis. Štai pelytė ir narvelyje. Kitaip sakant, žudymo malonumas apsakymo „Kliudžiau“ pasakotojui protagonistui iš anksto uždraustas ir paslėptas po devyniais užraktais, jo negalima nė vaizduotis, nes apsakymo moralinė tvarka vienareikšmiškai atmeta pačią kerinčios ir jaudinančios medžioklės įsivaizduojamybę. Apsakymo istorija yra lyg moralinė iniciacija, kai įgyjamas supratimas, kad žudydamas darai bloga, o žvelgiant giliau apsakyme aiškiai teigiama sąžinės pirmenybė malonumo atžvilgiu ir nė neprileidžiama galimybė, bent jame reprezentuojamų realijų kontekste, turėti su kuo nors moralinį santykį pradedant nuo malonumo. (Ši nuostata atrodo mažiau nepajudinama turint omenyje, kad santykį su malonumu mezga ne tik pasakotojas protagonistas, bet ir mes, kurie mėgaujamės skaitydami apsakymą apie žudymą.)

Beje, įdomu, kad represuojamam malonumo santykiui šiame apsakyme atstovauja fikcija – persirengimas indėnu, Kuperio aprašytu, – kuri, pirma, iš šalies ir iš vėlesnio laiko žiūros taško komentuojama kaip vargiai galinti pretenduoti į tikrovę, mat siejama su vaikiška psichika⁷; antra, fikcija dar ir išgyvenama kaip netikra sugretinus ją su empatija gyvūno kančiai⁸. Man regis, pirmasis punktas yra labai sąlyginis, nes pats apsakymas „Kliudžiau“ – tai fikcija, dar ir kaip pretenduojanti į tikrovę. Kitaip sakant, Biliūnas apeliuodamas į psichinę realybę diskredituoja indėniškas nuotykių fikcijas ir vietoj jų stato savąją moralinę iniciacinę fikciją. Turint omenyje iniciacinį „Kliudžiau“ pobūdį, antrasis punktas atrodo labiau esminis: empatija skausmui pateikiama kaip spontaniška reakcija, nors iš kūrinio visumos aiškiai numanoma, kad šią individualiai išgyvenamą empatiją grindžia bendrinė sąžinės samprata, į kurią ir inicijuojamas pasakotojas protagonistas ir skaitytojas (-a). Kitaip sakant, skausmas statomas pirmiau sąžinės kaip reflektyvaus moralizavimo. Tai numanoma moralinės tikrovės tvarka, kurioje empatinis skausmas yra moralinės tiesos duoties būdas; moralinė tiesa įsiveržia į subjekto patirtį per empatiją, o šios tiesos virsmą ilgo laikotarpio gyvastingu žinojimu labiausiai užtikrina skausmo atmintis⁹. Vadinasi, jeigu čia apskritai aukštai vertinamas koks nors malonumas, tai gal visų pirma būtų „skaudaus pasaulio“ malonumas, kai subjektas išgyvena intensyviausią kontaktą su pasauliu per vidinę nusikaltimo ir bausmės dramą.

Užtat Parulskio lyriniam subjektui malonumas – neatsižadėtas jaudulys – prieinamas bent fantazuojant apie žudymą, deleguotą katinui. Poetinis fantazavimas artimas svajoms ir sapnams ir galbūt katino agresijos įterpimas į lyrinės subjektyvybės raišką pagrįstas seniausiai tiesiogiai nebeprieinamo kultūros būvio nuotrupomis: turiu omenyje, kad galbūt tapsmo medžiojančiu katinu vaizdinys liudija mūsų vaizduotę gebant nepaisyti mūsų kultūroje įprastos gana griežtos perskyros tarp žmogaus ir gyvūno vidujybės. Laikantis šios perskyros žmogus iš esmės negali tapti katinu ir atvirkščiai, bet štai poetinės fantazijos raiška rodo, kad gali.

Kad ir kaip būtų, ne visi tokie drovūs, kad deleguotų jaudinantį gyvūno žudymą kitam gyvūnui. Štai olandų menininkė Tinkebell savo kūrinyje „My Dearest Cat Pinkeltje“¹⁰ pasakoja ir nuotraukomis iliustruoja, esą jai retai būnant namuose jos katė Pinkeltje susirgusi depresija, todėl menininkei tekę katę pasmaugti; paskui ji pasidariusi iš katės kailio rankinę ir nuo to laiko juodvi galinčios visada būti kartu. Plačiai žinomas brito Damieno Hirsto kūrinys „The Physical Impossibility of Death in the Mind of Someone Living“ – specialiai kūriniui pagauto tigrinio ryklio kūnas, konservuotas formaline ir eksponuojamas vitrinoje. Hirstas sukūrė daugiau panašių kūrinių su rykliais, miniatiūrinę versiją su gupija, taip pat versiją su karve ir veršiuku, avimi, balandžiu. Visa tai – nedrovi ar nebedrovi žudymo estetika. Ji turbūt adekvatesnė realiam mūsų visuomenių santykiui su gyvūnais ir jų žudymu.

Vis dėlto literatūra tartum įtikinamiau atveria tarprūšinių žudikiškų santykių nestabilumą, juose glūdinčius intersubjektinės įsivaizduojamybės klodus. Lyginant su atsargia, kiek vujaristine pretenzija į malonumą žudyti Parulskio eilėraštyje, Maupassant’o apsakymas „Vilkas“ yra lyg ištęstas patetinis epizodas, kupinas visi stipriau prasiveržiančio žudymo malonumo ir net pilnatvės. Aistra medžioklei gyvenantys broliai Žanas ir Fransua 1764 metais vaikosi apylinkių žmones šiurpinantį vilką. Gaudynių metu Žanas užsimuša trenkęsis galva į šaką, o štai Fransua pavyksta vilką pasivyti:

 

Tada iš Fransua krūtinės išsiveržė džiaugsmo stūgsmas, kuris, atkartotas aido, nusirito kaip griaustinio dundesys; Fransua šoko nuo arklio su durklu rankoje.

Vilkas laukė pasišiaušęs, išrietęs nugarą; jo akys švytėjo kaip dvi žvaigždės. Bet prieš stodamas į mūšį, medžiotojas galiūnas, apglėbęs brolį, pasodino jį ant uolos ir, parėmęs akmenimis jo galvą, kuri tebuvo kruvinas gniutulas, sušuko jam į ausį, tarsi kalbėdamas su kurčiu:

– Žiūrėk, Žanai, žiūrėk!

Paskui puolė pabaisą. Jautėsi turįs tiek jėgų, kad galėjo kalną nuversti, akmenis sutrinti saujoje. Žvėris taikėsi jam įkąsti – perplėšti pilvą, o jis čiupo jį už gerklės, net nepaleisdamas į darbą ginklo, ir ėmė pamažu jį smaugti, klausydamasis, kaip ščiūva kvėpavimas jo gerklėje ir stoja mušusi širdis. Ir juokėsi, beprotiškai džiūgaudamas, vis stipriau gniauždamas žvėrį, šaukė džiaugsmingo kvaitulio apimtas:

– Žiūrėk, Žanai, žiūrėk!

Vilkas liovėsi priešinęsis; jo kūnas suglebo, jis nudvėsė.

Tada Fransua abiem rankom pakėlęs nutempė jį ir sviedė po vyresniojo brolio kojomis, sugrudusiu balsu kartodamas:

– Štai, štai, brangusis Žanai, štai jis!¹¹

 

Šičia išsyk krinta į akis jau ne vujaristinis, o tiesmukas žmogaus ir vilko tapatinimas: jiedu abu žvėrys, tiesą sakant, Fransua yra didesnis, labiau Žvėris, įkalintas socializuotame žmogaus pavidale. Tai jis patvirtina nenaudodamas durklo – žmogiško kultūrinio artefakto – ir kovos metu beprotiškai džiūgaudamas, juokdamasis – išgyvendamas intensyviausią įmanomą spontanišką laimę. Stebėti žudymo aktą pasodinamas lavonas: galbūt taip demonstruojama, kad stebėti beprasmiška, pernelyg žmogiška; žudymo prasmė slypi pačiame jo atlikime. Maupassant’as turbūt neturi pretenzijos pademonstruoti, esą visi žmonės giliai viduje yra žvėrys. Visiškai pakanka to, kad žudymas yra ir gali būti kai kurių žmonių tikroji aistra, pašaukimas ir laimė. Vienam iš pasakojimo apie vilką (ir) Fransua klausytojų paklausus, ar tai tikra istorija, „viena moteris švelniu balseliu“ atsako: „Nesvarbu, nuostabu, kad žmogų užvaldo tokios aistros.“

Būta ir kitų, dar kraštutinesnių būdų tapatintis su gyvūnu per malonumą žudyti ir dėl jo. Grafo de Lautréamont’o antrosios „Maldororo giesmės“ tryliktoje dalyje¹² pasakotojas protagonistas pareiškia ieškojęs ir niekaip negalėjęs rasti sau artimos sielos, kol pagaliau ją sutikęs nuo kranto stebėdamas skęstančius sudužusio laivo įgulos narius. Jo artimoji siela – tai milžiniška ryklio patelė, kuri „atskuba paragauti kepenų pašteto ir krimstelėti šaltienos“. Jiedu drauge žudo skęstančius žmones, kitus paėsti atplaukusius ryklius, „keletą minučių žiūri vienas kitam į akis ir stebisi, kiek jųdviejų žvilgsniuose žiaurumo“, paskui mylisi. Regis, visa ši ekstravagantiška misterija reikalinga tam, kad pasakotojas protagonistas galėtų surasti „pasauly padarą, kurio pyktis stipresnis už manąjį“. Panašiai kaip Maupassant’o vilkas ir dar labiau nei jis, Lautréamont’o ryklė jau nėra tiesiog gyvūnas: tai gelbstinti vizija, pakylėjanti žudymą iki naują transrūšinį subjektą steigiančio akto. Įsivaizduojamos gyvūniškos sielos, artimos savuoju nuožmumu, dovanoja nevaržomą ir neaprėpiamą džiugesį tiems, kurie negali pakęsti, o gal nebegali kęsti savojo žmogiškumo.

Bet neapykanta turbūt nėra vienintelis kultivuotas gelbstinčio transrūšinio ryšio atspalvis.

Pelytės suko ratus vandenyje ir vis labiau silpo. Viena buvo visai smulkutė, jos jėgos gana greit išseko, kūnelis primygtinai žvilgančiu kailiuku sustingo vandens paviršiuje. Kita buvo žymiai didesnė ir stipresnė, ji sukosi ilgai, net prailgo laukti, kol išeikvos jėgas ir numirs. Bandau suprasti, ar jas nužudęs ir stebėdamas jų mirtį patyriau malonumą, ar buvau pakerėtas.