rūko
programa
prisipažinau esąs bejėgis
prieš visą iliuzijų žodyną
tik galingesnis
gali man duoti jo rodyklę
nutariau patikėti savo valią
Nesuprantamojo globai
išsamiai teisiau save
(pats ir apsigyniau)
pripažinau tikslų
savų takelių pobūdį
galutinai pasirengiau
kad pašalintų stygių
nuolankiai meldžiau
imk ir pašalink
sudariau kreditorių sąrašą
pasiryžau grąžinti iki sentavo
ką galėjau grąžinau
ko nepavyko refinansavau
tęsiau saviplaką
o nepataikęs
taip ir sakydavau
esu klišas
kliedėjau
siekiau suvokti
Nesuprantamąjį
o kai jau nušvitau
nuėjau keisti pasaulio
nes kas
jei ne aš
nes kada
jei ne šitą rytą
nes kur
jei ne ant pamesto
savimeilės grėblio
tautinis paveldas
vis toliau nuo visų link žiemos
krentant lapams kalbu
vis skurdžiau ir skurdžiau
ligi kito pavasario žiedo
Aidas Marčėnas
lietuvis toks keistas padaras
šiauriau penkiasdešimt trečios
šąlant orams
persirengia tamsiais apdarais
lyg sniego karalienė
būtų uždraudusi rožinę
perka dovanas
pamiršdamas paskambinti draugams
keikia kelininkus
nors nepasikeitė padangų
ironiška kad
lietuvis žiemas leidžia
vasaros gatvėje
vis sau burbėdamas
vis panosėj deklamuodamas
ligi kito pavasario žiedo
ligi kito pavasario žiedo
izoliacija
reikalauti atlyginti nuostolius
reikalauti atsiprašyti
reikalauti kad kas būtų padaryta
reikalauti kad kas tesėtų pažadą
reikalauti kieno dėmesio
reikalauti lygios dalies
reikalauti maksimalių pastangų
reikalauti neatidėlioti
reikalauti su knyga rankoje
reikalauti su ginklu rankoje
reikalauti tuščiomis rankomis
tiek daug galima išsi-
reikalauti
taip ir tampama
hikikomoriais
pri(si)rišimas
Tai pavojinga!
Juk briedis – žvėris.
Jo galvą reikia priremti prie žemės
ir smarkiai surišti kojas.
Marcelijus Martinaitis
kojų rišti
nereikia
atvirkščiai
pirmiausia moterį
dera paglostyti
leistis pačiam
plaukais surišamam
laukti vidujai
gimstančio dviskiemenio
itin iš lėto
sėlinti aplink
kartojant žodį
tapti jo vergu
o tada jau tinka
tyliai tyliai paklausti
labas rytas
gersi kavos mieloji
animalizmas
ji vilki tavo džemperį
ji vilki tavo žvilgsnį
ji vilki tave
ji vilkė
rūko
dailus vaikinas
o rūko
daili mergina
o rūko
graži migla
įsižiūri
tik rūkas
ola
nuėjau pas kardiologą
rado keistą darinį
krūtinėje ola
oloje vienuolis
sprendžia kryžiažodį
penkios raidės trečia i
išvaryk tą vienuolį
duok man šuns širdį
kad švęsčiau akimirką
kai paleidžia iš narvo
ir visai išstumčiau faktą
kieno gi ranka uždarė į jį
sugyventi
artumoje
uosdamas Tavo kvapą
galvoju apie protėvius
kurių neteko pažinti
susibūrusius genty
pamiškėj prie laužo
mąstančius apie mane
už trisdešimt trijų kartų
mintiju apie tą slunkių
vėzdu sutraiškiusį
invaziniam Brunonui
jo šventą pakaušį
manding
aš per daug galvoju
ei šuneli ei
einam į lauką
prigimtis
kai neskambini nerimauju
kaip šuo prie krautuvės
galgi tiesą sakei
ir tikrai
esu
gyvulys
mėlyna
į kalną
veda vienintelis
ir tas
mėlynas
atmink
niebo
dangus
niebieski
reiškia mėlyną
nie bój się
nebijok
danguje na niebie
baimės nėra
tad bičiuli
nebijok
nie bój się
na niebie
idąc szlakiem
niebieskim
keistumas
skrendant lėktuvu
už kelių eilių
sėdėjo čiuvas
visą kelią ašarojo
pritykinęs užklausiau
seni kas yra
tepaaiškino buvęs
mišiose slovakų kalba
kas supaisys
tuos krikščionis
dilemos
viena vertus
nenoriu vaikų
mat tada
savaitgaliais negalėčiau
imti tranzuotojų
kita vertus
noriu kad vaikai
mane prisimintų
kaip pavaišinantį
girtuoklį kava
ir pavežantį
žudiką ant kelio
noriu jog vaikai
atmintų palikti vietos
mano vidiniam
autostopininkui
tam kad susenęs
iškelčiau skaidrėjantį nykštį
ir palikčiau juos vietoje
kur lengva rasti pakeleivių
petankė
sako ten
visa bus pažinta
sutiksi bičiulį
kuriam neatrašei
ir be žodžių suprasi
jam suskaudo
arba vėlgi
tą senuką
kažkur prie trijų mūzų
nerišliai veblenusį
nusipurtei ir nuėjai
nebesutikai
o po gyvenimo
prašau
abudu vieno amžiaus
abu skaidraus proto
o svarbiausia
permatomos dvasios
nusilenksit
tarsi vienuoliai
ir pėdinsit
lošti petankės
sodų sodo
obuoliais
svarbūs
anūkai lanko močiutę
per Vėlines
lanko gyvą
lankys mirusią
dar ne su vėlėmis
dar nesusivėlusią
močiutė rašo eilėraščius
pamiršta ką parašiusi
ir vėl tas pats posmelis
švilpiko diena kartojasi
močiutė keturiom kojom
tarsi mutavęs voras
lipa į vandens bokštą
stebi kaimynus
ar nevagia bulvių
ar neviršija greičio
ar nemuša katino
močiutė
pamažu
nusileidžia
juk gyvenime
svarbu mokėti
nusileisti
jungas
kryželis tarp krūtų
taip šventvagiška
o kartu itin tyra
ir net realistiška
juk su moterimi
gauni ir kryžių
juk pakeldamas moterį
kartu pakeli ir jos kryžių
kaip gerai kad
Tavo jungas švelnus
pasirašantys
savąją leisiu
tik surinkęs parašus
ant visų svetimųjų
poetus gaudau
po vieną
tamsioj tarpuvartėj
bažnyčios vienyje
festivalių užkulisiuos
pristojęs prie pisuaro
su mirusiais kiek sunkiau
našlaičių kapinėse
tenka rinkti kaulus
ir tuosius klūpomis
trinti į dulkes
iš dulkių gimę
nuo knygų dulkių mirę
sąskambių gniūžtėmis
vėlei pavirtot
svetimų namų įkaitais
lyg ne savo balsu
pasirąžančiais