Žudyti negalima pasigailėti
„Šventojo voro“ misija, arba Būti prostitute Irane
2022 m. iraniečių režisierius Ali Abbasi sukūrė filmą „Šventasis voras“ (Holy Spider), paremtą tikra istorija. 2001 m. Irane buvo sulaikytas statybininkas Saeedas Hanaei. Niekuo iš kitų neišsiskiriantis vyras per metus nužudė 16 prostitučių. Iki tol Mašhado dienraščiuose pasirodžiusios istorijos apie Vorą Žudiką kėlė baimę miesto gyventojams. Tačiau į viešumą iškilus žudiko tapatybei kai kurie iraniečiai serijiniam žudikui išreiškė palaikymą. Žmonės nelaikė vyro kaltu, nes tikėjo, kad jis turėjo įvykdyti religinę misiją – „apvalyti“ Mašhado gatves, kad jose neliktų prostitučių.
Kalbėdamas apie filmą, režisierius teigė, kad jame atspindima Islamo Respublikos DNR. Irane moterų ir jų seksualumo slopinimas yra tapęs sistemos dalimi. Filmas sulaukė šalies valdžios ir konservatyvesnių visuomenės atstovų kritikos. A. Abbasi manymu, taip atsitiko todėl, kad žiūrėdami jį žmonės Hanaei personažą mato kaip savo, o kartu ir mizoginiškos visuomenės atspindį.
Tad aptarkime, kaip filme „Šventasis voras“ vaizduojama prostitucija siekiant atskleisti Irano visuomenės požiūrį į šį reiškinį.
Prostitucija Irane: gyvenimas su stigma
Seksualinės paslaugos Irane pradėtos teikti Kadžarų dinastijos laikais, kai Teherane buvo įkurtas viešnamis. Vėliau, Pehlevi dinastijos laikais, viešnamio veikla suintensyvėjo, netgi buvo priimti specialūs įstatymai, reglamentuojantys prostitučių ir jų klientų elgesį. 1978 m., prieš prasidedant Islamo revoliucijai, prostitucija valdžios buvo paskelbta nusikalstama veika, o viešnamiai naikinami ir dauguma juose dirbusių moterų įkalintos, o kai kurios nužudytos.
Konservatyvi Irano religinė valdžia ilgą laiką neigė sekso paslaugų teikėjų egzistavimą šalyje. Valdžios institucijos prostituciją laiko Vakarų sąmokslu, kuriuo siekiama išvesti šalies jaunimą iš doros kelio, arba kaltina pačias moteris, kad jos patenka į nesąžiningų vyrų pinkles. Tiesa, Irano politikos kritikai teigia, kad, siekiant įteisinti moterų naudojimą prostitucijos tikslais, Irane pripažįstama zawaj al-mutaa, arba santuoka dėl malonumo, t. y. santuoka, sudaroma pagal sutartį, kurioje nurodoma santuokos trukmė ir kompensacija (piniginė ar kitokio pobūdžio) laikinajai žmonai. Pagal Irano šiitų islamo sistemą mutaa santuoka yra leidžiama ir nelaikoma prostitucija. Pagal Islamo Respublikos įstatymus sekso paslaugų teikėjos gali būti nubaustos 100 kirčių arba, jei yra ištekėjusios, užmėtytos akmenimis. 2021 m. atliktos apklausos duomenimis, daugiau nei 40 proc. respondentų prisipažino bent kartą naudojęsi prostitučių paslaugomis.
Tikslių duomenų apie prostitučių skaičių nėra, nors manoma, kad Irane yra apie 228 700 seksualines paslaugas teikiančių moterų. Irane prostitucija užsiimančios moterys yra stigmatizuojamos, o dėl šalies socialinės ir kultūrinės aplinkos patiria prievartą, smurtą ir diskriminaciją. Tad prostitucija yra susijusi su didele rizika.
Madona vs paleistuvė
Socialinės normos prisideda prie to, kaip žmonės elgiasi ir mąsto tam tikroje visuomenėje. Įvairiose civilizacijose normos gali labai skirtis – joms įtakos turi kultūrinės vertybės, įsitikinimai ir elgesys. Socialinės normos ir vaidmenys užima svarbią vietą palaikant socialinę tvarką, nes paprastai turi didelį moralinį ir kultūrinį svorį. Taip pat išlieka reikšmingi, kai žvelgiame į moterų padėtį visuomenėje.
Anot Orly Bareket, poliarizuotą moterų kaip gerų (tyrų ir nekaltų) madonų arba blogų (ištvirkusių ir gundančių) paleistuvių vaizdavimą galima atsekti nuo senovės graikų laikų iki Vakarų literatūros, meno, taip pat šiuolaikinių filmų ir televizijos serialų. Ši dichotomija, vis dar paplitusi Vakaruose, pasitaiko ir nevakarietiškose kultūrose – Lotynų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Rytų Azijoje, – kur moterų skaistybė yra neatsiejama nuo šeimos garbės.
Reikėtų akcentuoti, kad madonos standartus atitinkančios moterys turi būti pasyvios, paklusnios ir nekaltos. Svarbus madonos atributas yra motinystė, kuri moters įvaizdžiui suteikia sakralumo. Kalbant apie skaistybę, moterys iš visuomenės sulaukia spaudimo išlikti nekaltos, antraip rizikuoja būti netinkamos ilgalaikiams santykiams. Tai verčia moteris nerimauti dėl blogos seksualinės reputacijos, todėl kai kurios iš jų jaučia gėdą dėl savo seksualinių poreikių. Moteris, kuri prisiriša prie vieno vyro, priimama kaip garbinga visuomenės narė, o moteris, kuri siūlo save visiems, stigmatizuojama ir atstumiama. Pasak Irmos Kondrataitės, nors dėl seksualinės revoliucijos pradėta daugiau dėmesio skirti moterų seksualumo klausimams, paleistuvės tapatybė nepatenka į moralinę vertybių sistemą ir tai skatina atskirtį.
Abjektas: atstūmimas ir egzistavimas pavojingoje erdvėje
Pasak Julios Kristevos, abjektą galima apibrėžti kaip kažką atmestino, nepriimtino, nuo ko žmogus nėra apsaugotas. Tai kartu yra ir įsivaizduojamas svetimumas, ir reali grėsmė. Abjektas yra sietinas su amoralumu, klastingumu bei nustatytų ribų ir (ar) taisyklių nepaisymu.
Julia Kristeva pabrėžė, kad abjektas gali būti „apsauginiais turėklais“. Ši abjekto apsauginė funkcija, pasitelkiama visuomenės, lemia tai, kad jis tampa kitu, atstumtu ir priklausančiu pavojingai erdvei. Dėl šių priežasčių, užuot klausęs savęs apie savo būtį, jis klausia savęs apie savo vietą. Tai reiškia, kad klausimą „Kas aš esu?“ keičia klausimas „Kur aš esu?“. Tai parodo, kad erdvė, kurioje egzistuoja abjektas, nėra vienalytė – ji katastrofiška ir kupina rizikų. Abjektiškam asmeniui sunku išvengti rizikos net ir tada, kai nuo jos stengiamasi atsiriboti.
Egzistavimas tokiomis aplinkybėmis sukelia atskirtį. Taip pat juntamas pasibjaurėjimas, nes abjektas nepasižymi tyrumu. Tiesa, pasibjaurėjimas yra ambivalentiškas – tai yra kažkas, ką mes stengiamės atmesti, bet kas taip pat kelia mūsų susidomėjimą. Iš to ryškėja abjekto ypatumas – jo poliariškumas: užginti dalykai kelia trauką.
Moralinė panika ir deviacija
Stevenas Hayle’as moralinę paniką apibrėžia kaip situaciją, kai įvykis ar asmenų grupė laikomi grėsme visuomenės vertybėms ir interesams. Kartais moralinės panikos objektas yra naujas, kartais – jau gana seniai egzistuojantis, bet staiga atsidūręs dėmesio centre. Nors panika gali greitai praeiti, ji linkusi užsibūti kolektyvinėje atmintyje. Pasak Stanley Coheno, moralinės panikos epizodai kartais turi ilgalaikių pasekmių – jie gali sukelti teisinės ir socialinės politikos ar net visuomenės sampratos pokyčius. Svarbu paminėti, kad kilus moralinei panikai suvokiamos situacijos grėsmės rimtumas yra neproporcingas realiai grėsmei.
Paminėtina, kad moralinės panikos objektas (asmuo, įvykis, situacija ir pan.) susiduria su deviacija, kurią sukuria visuomenė, nustatydama taisykles (dažnai nerašytas), kurių pažeidimas yra laikomas nukrypimu nuo normos. Kaip teigia Stanley Cohenas, deviacija yra ne padaryto veiksmo rezultatas, o kitų asmenų taisyklių ir sankcijų taikymo „pažeidėjui“ pasekmė.
Motina ar prostitutė?
Filmo „Šventasis voras“ pradžioje rodoma besirengianti pusnuogė moteris, kurios nugara nusėta randais ir mėlynėmis. Aplinka, kurioje moteris gyvena, yra kukli, kiek chaotiška – tai parodo neplauti indai ir nejaukus, blankus šaltų spalvų apšvietimas. Atsisveikindama moteris pabučiuoja savo vaiką ir pasako, kad sugrįš prieš šiam atsikeliant. Išėjusi iš namų, moteris patraukia į viešąjį tualetą, ten apsiauna aukštakulnius batus ir ryškia violetine spalva pasidažo lūpas. Paskui stoviniuoja gatvėje, kol įsėda į vyro automobilį, šis nusiveža ją į savo namus teikti seksualinių paslaugų. Kaip sužinome iš kuriamos istorijos, moteris yra prostitutė.
Galima daryti prielaidą, kad moters ekonominė padėtis nėra itin gera ir ji nusprendžia užsiimti seksualinių paslaugų teikimu, norėdama gauti pajamų pragyvenimui ir vaiko išlaikymui. Kaip buvo minėta, egzistuoja moterų skirstymas į madonas (kurios yra gerbiamos, augina vaikus) ir paleistuves (kurios yra gundančios). Vis dėlto režisierius filmu siekia parodyti, kad ir motinos (madonos) gali rinktis prostituciją. Taip pat naktis tampa tranzicijos laikotarpiu, kai keičiasi asmenų socialiniai vaidmenys (motina tampa prostitute).
Kitame filmo epizode, žurnalistams atvykus apklausti nužudytos prostitutės tėvų ir išreikšti jiems užuojautos dėl šio įvykio, nužudytos moters motina atsako, kad dukra pati pasirinko tokį kelią ir ko daugiau buvo galima tikėtis iš tokio gyvenimo būdo. Ši motinos frazė indikuoja, kad šeima jaučia gėdą dėl dukros pasirinkimo, kuris lėmė šeimos tarpusavio ryšio susilpnėjimą ir dukros socialinę eliminaciją iš šeimos rato. Pasak Gönül Dönmez-Colin, dukra, užsiimanti prostitucija, tampa gėda ir grėsme dorovingam šeimos įvaizdžiui, todėl dažnai tėvai atsižada ir nutraukia ryšius su dukromis dėl tokios jų veiklos.
Taigi, nors prostitutės yra vaizduojamos kaip gėda šeimai, „Šventojo voro“ režisierius nesirinko prostitučių priskirti tik paleistuvių kategorijai – filme siekiama parodyti, kad ir motinos (madonos) įsitraukia į prostituciją, matydamos ją kaip uždarbio šaltinį.
Prostitucijos abjektiškumas
Prostitucijos, kaip abjekciją sukeliančio reiškinio, esmę atspindi filme pasirodanti frazė „Kiekvienas žmogus turėtų susitikti su tuo, ko jis nori išvengti“. Ši citata musulmonams yra sakrali, ji paimta iš Nahj al-Balagha – pranašo Mahometo žento Ali, kuris šiitiškame Irane yra svarbi figūra, pamokslų ir posakių rinkinio, kartu su Koranu ir Suna laikomo vienu iš svarbiausių islamo mokymo šaltinių. Ši nuoroda suponuoja, kad susitikimas su abjektu (prostitute) yra tarsi išbandymas, su kuriuo žmogus turėtų susidurti. Tai kartu iliustruoja svarbią abjekto savybę – dvilypumą.
Atstūmimo ir abejingumo aspektas ryškėja policijos pareigūnų požiūryje į prostitutes. Kalbėdamas apie situaciją, kai buvo rastas negyvos prostitutės kūnas, pareigūnas teigia, kad jos visos yra vienodos – priklausomos nuo narkotikų ir prostitucijos. Pasišlykštėjimą sukelia ir tai, kad prostitutė „pardavinėjo save su kūdikiu pilve“. Svarbu paminėti, kad filme parodant moterų, besiverčiančių prostitucija, nužudymo scenas yra kuriama kone identiška veiksmų seka – Hanaei jas savo motociklu ar automobiliu iš gatvės parsiveža į namus, kiek pasikalba su jomis, tada moteris pasmaugia jų pačių skaromis ir surišęs ar suvyniojęs į kilimą kūnu atsikrato, numesdamas į pakelę arba nuošalų lauką. Tai tarsi atima iš moterų individualumą ir paverčia jas vienodomis. Pareigūnų mintys, pabrėžiančios bjaurastį, ir vienodu scenarijumi pasižyminčios nužudymo scenos iliustruoja, kad kone visos prostitutės yra identiškos (taip atimant iš jų individualumą), nevertos gailesčio, atjautos ir jų gyvybės nėra svarbios.
Verta pabrėžti, kad prostitutės gyvena pavojingoje, grėsmių kupinoje erdvėje ir turi būti atsargios, kad išsaugotų gyvybę. Jų abjektiškumą sustiprina ir paminėtų asmenų veiksmai ar žodžiai, kurie tampa savotiška gynybine reakcija, atspindinčia atskirtį ir pasibjaurėjimą. Be kita ko, tokį požiūrį galima susieti su moraline panika ir keliama grėsme visuomenės moralumui ir vertybėms.
Siekiant parodyti prostitucija užsiimančių moterų kitoniškumą ir at(si)ribojimą, filme kontrastingai vaizduojamos prostitutės ir kitos moterys. Pavyzdžiui, moterys dėvi vienspalvius arba juodus hidžabus, visiškai uždengiančius jų galvas, kojas ir rankas. O prostitutės renkasi margus hidžabus, trumpesnius sijonus ir ryškų makiažą (dažosi lūpas, o akių vokus spalvina skaisčiais žydrais šešėliais). Prostitucija užsiimančios moterys žiūri tiesiai vyrams į akis, siekdamos palaikyti akių kontaktą ir taip siūlydamos save. Šis elgesys griauna islamiškas normas, nes skatina geismą ir pagundą (fitnah).
Prostitutėms vaikštinėjant gatvėmis, žmonės nuo jų atsitraukia, tokiu būdu išreikšdami nenorą būti šalia šių moterų. Be to, filme prostitutės daugiausia stoviniuoja skersgatviuose, prieblandoje arba tose gatvių vietose, kurios nėra perpildytos žmonėmis ir yra laikomos ribinėmis erdvėmis. Taip išreiškiama, kad žmonės prostitutės buvimą netoliese suvokia kaip trikdį, o tai sukuria abjekciją.
Apibendrinant galima sakyti, kad prostitučių abjektiškumas ir kitoniškumas parodomi per jų išvaizdą, aprangos detales ir elgesį. Taip pat miesto gyventojai išreiškia ir nenorą būti šalia jų. Filmu atskleidžiama ir tai, kad visuomenės nariai bjaurisi prostitucija užsiimančiomis moterimis.
Šventoji misija, arba Užimant moralines barikadas
Galima teigti, kad Hanaei laikosi teisingai mąstančio asmens pozicijos, pasiūlydamas sprendimą, kaip kovoti su prostitucija, t. y. išžudyti Mašhado prostitutes, taip išvalant miestą. Reikėtų pabrėžti, kad Mašhadas yra vienas iš švenčiausių šiitų miestų, religinės piligrimystės centras, kuriame yra imamo Rezos (šiitų dvylikininkų imamo, dar kitaip žinomo kaip Ali ibn Musa al-Rida) kapas. Tokiomis aplinkybėmis kuriamas kontrastas, kad šventajame mieste yra užsiimama amoralia veikla – prostitucija. Be to, savo veiksmų teisėtumą Hanaei grindžia tuo, kad jo pusėje yra aštuntasis šiitų imamas Reza. Taigi veiksmų pateisinimas kyla iš religinės plotmės.
Kai paaiškėja, kad Hanaei nužudė 16 prostitucija besivertusių moterų, pareigūnai atvyksta jo suimti. Iš namų su antrankiais išvedamas Hanaei atrodo atsipalaidavęs ir nerūpestingas, nes slapčia viliasi, kad nebus nubaustas už prostitučių gyvybių atėmimą. Kaip vertinamos prostitutės ir jų gyvybės, iliustruoja teismo scena. Teisme Hanaei pasakoja juokelius, iš jų juokiasi teismo salėje susirinkę asmenys. Pavyzdžiui, teisėjui uždavus klausimą, kuo remiantis buvo identifikuota, kad moterys yra prostitutės, vyras atsako, jog „tau nereikia būti genijumi, kad galėtum identifikuoti paleistuvę gatvėje“. Taip pat Hanaei rimtai pareiškia, kad jo laukia nebaigtas darbas, nes nori prostitutes žudyti šalies mastu, ir teisme išdidžiai ir be gailesčio prisiima kaltę.
Hanaei yra gerbiamas žmogus savo mieste, aplinkiniai jo nesmerkia už prostitučių žudymą. Po vyro sulaikymo į parduotuvę atėjusiam jo sūnui savininkas leidžia nemokėti už pirkinius ir dar įduoda produktų, sakydamas, kad palaiko Hanaei ir jo šeima bet kada gali kreiptis pagalbos. Ši scena parodo, kad visuomenės nariai palaiko Hanaei veiksmus, laiko jį teisiu ir kompetentingu imtis tokio pobūdžio problemų sprendimo.
Tiesa, prostitutės net ir po mirties nesulaukia žmonių empatijos. Hanaei žmona, siekdama pateisinti ir apginti vyrą, žurnalistams atsako, kad toms moterims nederėtų vėlyvu paros metu būti gatvėje viliojant svetimus sutuoktinius. Šis požiūris pagrindžia mintį, kad moteris, kuri prisiriša prie vieno vyro, priimama kaip garbinga ir morali visuomenės narė, o moteris, kuri siūlo save visiems, yra atstumiama ir jai nejuntama pagarbos. Prostitucijai tapus moralinės panikos objektu, prostitutės susiduria su deviacija dėl „normų“ pažeidimo.
Filmas, kuriame pavaizduotas dehumanizuojantis požiūris į moteris, skatina kvestionuoti ir permąstyti Irano visuomenės požiūrį į prostitutes. Kartu išreiškiamas kaltinimas sisteminei ir kultūrinei mizoginijai, būdingai Irano visuomenei. Pasak Russello Campbello, seksualines paslaugas teikiančių moterų padėtis yra stigmatizuota ir neturėdamos teisinės apsaugos jos tampa pažeidžiamos, neapsaugotos nuo klientų smurto ir išnaudojimo.
Taigi, atsiradus asmeniui, kuris laikosi teisuolio pozicijos, ir jam pasiūlius veiksmų strategiją, kaip susidoroti su moralinę paniką sukėlusia prostitucija, Mašhado gyventojai stojo į jo pusę.