Šitas daiktas jau žino apie mane daugiau nei mano artimieji
Poezija vietiniams putpelių augintojams
nebučiuok manęs – man skauda gerklę!
„Gelomyrtol forte“, ACC, „Herbion“ sirupas, vaikiška bronchų arbata
kūnas kompaktiškas, krūtinės ląsta maža
žandai virtę snapu, kaklo slanksteliai pailgėję, be šonkaulių
sparnai ilgi, uodega trumpa
tą vaiką reikėtų nuvesti pas paleontologą
arba aviacijos istorijos entuziastus
pterodaktilis žaidimų aikštelėje
paniškai bijantis savimi pritrėkšti pasaulį
keturios žiemos šiemet
o grasinimai susprogdinti tapo kasdienybe
bet vis dar svarbu nepamiršti įsimylėti tų paukščių pavasarį
žmogus, tapęs ornitologu, mano broliui vaikystėje suplėšė švarką
o dabar bando rašyti knygą spausdinimo mašinėle be popieriaus
padek šitą papūgą ir ji bus feniksas
sveikas, ką tu, meiliuk? – rašo dvasininkas
kas veisiasi danguje?
stiuardesės įsiurbtos į tuštumą
į mėlynos tylos vilionę
jos – vienintelės, kurių klausosi vėjas
tu esi ugnis, vilkinti juodai
užsimerkęs atrodai toks vokiškas
kad net noriu tave parodyti savo mirusiam tėčiui
bet jis tylus, šoka su žvaigždėmis
ne kiekvienas drakonas gali ištarti tavo vardą
jau pažįstu kiaurai šią šmėklą
aš ne teletabis ir ne telepatas, – tvirtina ji
ne viskas, ką tu perki, yra narkotikai
ne kiekvienas sapnas verčia atsibusti šaukiant
pasidalinsime mano nežinojimu per pusę
širdyje, kurios nėra, – tik širdies piktogramoje
tykosiu tavęs kaip kengūra prie amžinosios upės
kartais, kai užsimerkiu, tu nebe taip gražiai atrodai
kartais, kai užsimerkiu, tavęs pasidaro per daug
per daug, kad sutilptum į mano odą
ką valgei tada? ką gėrei?
ar lašinaisi ant skruosto skorpiono nuodų lašus?
ryte naudodavai deimantų dulkių inhaliatorių?
koks buvo tavo mankštos režimas?
ar įsileisdavai naktį pro atvirą langą
leisdavai sau įkvėpti jos šaltą, primirštą kvapą?
pasek mane, tada aš tave paseksiu
ir užpulsiu naktį
mes – žaizdoti meilės vagys
Lachmatas ir Puplėsis
šiąnakt esame grobis
pernelyg nuvargę slėptis
Vašingtono aikštėje skaitau „Vasarą pragare“
ėjo rugpjūčio 39 d. ir vasara, atrodė, niekad nesibaigs
ar nori išgirsti pirmą sakinį iš pavogtosios knygos?
Vašingtono aikštėje skaitau „Vasarą pragare“
skaitau, bet nejaučiu
nejausti yra skausmingiausia
tą rytą pasisvėriau – rodė 96
paskui 87, tada 75
galiausiai nieko nebesvėriau
pradėjau levituoti
išskridau į dausas
iš ten ir ateisiu gyvųjų ir mirusiųjų sverti
užsispyriau rinktis užmarštį
nuolat atnaujinamus užsimiršimo ekranus
pusė „Ibumax“ tabletės man, kitą atiduosiu šešėliui
mano pusbrolių namai atrodo kaip milijonierių
kairėje gyvena tas, kuris man įkando
o dešinėje tas, kuris žiūrėdavo „Bafi, vampyrų žudikę“
jie turi tvenkinį, kurį dalinasi per pusę
mano šešėlis paklydo
mačiau jį iš tolo – kitame krante
be jokio svorio, be jokio ilgesio
miego Paryžiaus demonas apsiklojo galvą
kaskart pabudus randu kitą veidą
darbe man uždraudė rašyti eilėraščius
pradėjau rimuoti elektroninius laiškus
pasirašinėti mirusiais poetais
ir dabar poezija, kurią rašau
yra perkrauta svetimu ritmu
oras atvėsta
Vašingtono aikštė susitraukia
svarstau, kaip sekasi mano kitiems avatarams
žinau, kad bent vienas iš jų žino mano vardą
esu jo „Nintendo Game Boy“ atrakinimo slaptažodis
jo instagramo biografijoje turėtų būti parašyta
mėgstu daužyti bernus Ispanijoje
skaitau „Vasarą pragare“ ir verkiu ne dėl mirties baimės
o dėl baimės mirti niekada negyvenus
bet šis pasaulis yra neatskiriama dalis manęs
o aš esu neatskiriama nuo jo
vėl pradedu skaityti, skaitau iš pradžių
holografiniu viršeliu siunčiu šviesos signalus
-.- -.- -.-
ir „Wolt“ kurjeris įsižeidęs nusisuka
Taip nerašė nė vienas romėnas
150 gidų keliauja į Liepkalnio vandens saugyklą
visada mieliausiai renkuosi pogrindį
iškeliu vėliavą atbulai
ar tikrai nori, kad tavo „Bolt“ vairuotojas skaitytų „Odisėją“?
galbūt jis cituotų „Bhagavadgytą“
kaalo asmi loka kshaya kritpraviddho
koala, aš jau kuris laikas pardavinėju kriptovaliutą
bet tai yra tik veiksmas, o ne tikroji mano kelionė
norėčiau atidaryti dureles, iššokti, pabėgti
tas jausmas ir yra mano namai
tu nori, kad tavo vienišas gyvenimas pasidaugintų?
kad galėtum matyti save iš skirtingų perspektyvų
suvokti savo prigimtį?
viskas, ką darau, tai svajoju grįžti namo
ir pasikeisti VPN
(šiuolaikiniai žmonės bežino du pornografinius puslapius)
bet tavo veidas visada lieka tarp ekrano ir dangaus
jis užstoja miestą, kuris egzistuoja tik vairuotojo pusėje
Vatikane patyriau religinį sukrėtimą
pajaučiau ryšį su antikinėmis skulptūromis
mano dvasia prisiglaudė prie jų marmurinių veidų
jų šalto grimo, jų kaukoziejų, kauloziejų, kontempliūzų
mirus siela pereina saulę – jie tikėję – taip apsivaloma nuo atminties
tik kai kurie atsitrenkia ir grįžta atgal
kaip dažnai mąstai apie Romano Rojaus imperiją?
Gyvenimo blizgutis
myliu visus žmones, norėčiau atsiduoti pasauliui
tiesioginiame eteryje netyčia pacitavau „Samo sūnaus“ žudiką
ar galime pažadinti mūsų viduje esančius monstrus
ir vis tiek tikėtis, kad jie bus malonūs?
tenorėjau būti labiau žmogumi ir mažiau keturračiu
toks švelnus, toks nelaimingas, toks neįmanomas noras
kentėjimas atneša tik dar daugiau kentėjimo
neatsinešk šitų minčių į ješivą
jos yra per sunkios nešti, per sunkios suprasti
bet jei jas perleisiu tau, ar tu jas laikysi
medinėse dėžutėse po savo lova
kai kitą kartą tave sutiksiu, noriu, kad mintinai pacituotum „Beovulfą“
norėčiau, kad suprastum: herojai yra tik išgalvoti žmonės
keturi vaikai – per daug, truputį per daug pirotechnikos
bet koks gyvenimas be šventės, be žaidimo, be triukšmo?
namų užuomina sprogsta šviesių fejerverkų pynėje
ne mano kadencija, ne mano Zodiako ženklas
už klouną esu geresnė tik aštuoniais mėnesiais
bet vis dar noriu padaryti gerą įspūdį
tegu būna skaidytojams šiek tiek daugiau darbo
ant mėnulio paviršiaus išlikčiau tobulu artefaktu
ten dar neišrastas pomirtinis pasaulis
tikras gyvenimas, kurio niekam nereikia
duok man išgalvotą gyvenimą
fantazmus, fantomus, fanatikus
„Smecta“, „No-spa“, „Imodium“, anglies tablečių
bet mano siela yra neprinokusi
ji visada siekia aukštesnio dangaus
skęstu čia, bet svajoju apie tolimiausius krantus
gyvenimo blizgutis – tai tik tamsos atšvaitas
kokios kitų metų gairės? kieno antspaudėlius rinksime?
ar peliukas degu bus metų žmogus?
Otra vida eternidad – griozdiškas, bildantis, braškantis daiktas
vis dėlto lengvai sutalpinamas į 5 dalių kelioninių lagaminų komplektą
kuo anapusinė tamsa skiriasi nuo esančios šiapus?
(perskaičiau tai „Žmonėse“!)
šie realūs žmonės niekam neįdomūs
jie užima eterį, kuris turėtų priklausyti hematogeno vampyrams
palaikysiu Giljotiną, o ne Dovydą
(juoda spalva užvaldžiusi ir dešinįjį smegenų pusrutulį)
iš kur tai?
net šita pabaisa iš Laukžemės tvenkinio nežino
Šitas daiktas jau žino apie mane daugiau nei mano artimieji
mokslininkai užfiksavo mirusių žmonių judesius karste
žinau, kas mūsų visų laukia
gimėm, kad numirtumėm
eini, dirbi, statai, augini vaikus ir palieki viską, žiauru
žiauru
žiauru
aplankai trijų sakurų parką ir miršti
žiauru
žiauru
žiauru
visa Amerika atsisuka laikrodžius
all we wanna do is die by the beach
mirsi prie jūros, vaikeli, sudie
mergaitės iš Rytų Europos turi liūdnas akis
tau kiekvienas vakarietis tai pasakys
Schiaparelli įkapės
jaunajai, kuri norėjo tik makarunų, daug marmuro
ir specialaus svečio – memų katino, kuris sako „huh?!“
– iš tikrųjų norėjau tik nišos kolumbariume
„Jeffree Star Cosmetics“ lūpų balzamo pavadinimu „Widow“
ir truputį daugiau laikų, todėl dvi savaites nieko nevalgiau
o kur galima numirti antrą kartą?
man taip atsibodo gyventi po žeme
jaučiuosi nabagu nabašniku, skęstančiu savo sultyse
jaunikis bando šaldiklyje sutalpinti
neprapjautą šventinį tortą
ne viską galima sukapoti liūdesio akivaizdoje
rožinės fotelių karalystės, dekoruotos ironijos vainikais
kur sėdi tylūs svajotojai, paslėpti nuo pasaulio akių
dar dvi savaites rankios a. a. plaukus, užrašų knygutes
ir prakąstas „Lexotanil“ puseles
atsimenu, kai pirmą kartą pamačiau gyvą mumiją
tris tūkstančius metų trunkančios šermenys be furšeto
ko nemačiau, tą išgalvosiu
mumija nevairuoja, neišsiima dantų prieš miegą
sėdi mamyčių forumuose, muminukai ją traumuoja
Hadijos karalystėje aš mačiau pranašystę
(ir taip – tyčia nesirinkau Hado)
du rytai, bet tik vienas tikras
aš amfibija ir tu
saulė dega kaip lemūrų saulė
ir tai ir yra tikrasis meilės prisipažinimas
parazitinė Žemės išpažintis gyviesiems
šiame sapne mes ne vieninteliai Nutellaėdžiai
ši vasara ne tik beribė, bet ir beteisė
gerosios laiko upės neigikė
aš pamiršau, kas buvo pirmoji meilės dovana
ar vėjas, ar plaukai
Ar žinojai, kad Simonas Daukantas – mano tolimas giminaitis (ne kraujo)?
mano mylimasis nusisamdo žigolą (kaži, už kiek nusiderėjo)
jų šaltos akys susitinka, šiek tiek melo dėl vienatvės
jų šviesos – nykūs akcentai prieš viską praryjančią naktį
kambarys kvapą gniaužia, toks mažas, toks didelis
bando sulaikyti svetimas paslaptis
ten skęsta lovos, sušlapusios nuo ašarų
(mergaitės net nenutuokia
kas dedasi berniukų kambariuose)
jie – dvi nesusijusios atmintys
bando susilieti į vieną momentą
dvi skausmo grandinės
nepajėgiančios surasti viena kitos užsegimų
jie pasidaugins patys iš savęs kaip ilgakojai vorai
įklimpau epoksidinėse grindyse ir bijau pasikeisti
jos:
– atsparios trinčiai
– neišskiria dulkių
– turi plačią spalvinę gamą
– geros estetinės išvaizdos
– universalaus panaudojimo
– lengvai prižiūrimos
ir mes gulėsime vienas šalia kito ant jų
kaip dvejos etnografinės kapinaitės
kurių vėlės niekada nesusitinka
man nepatinka, kai jie tave palieka vieną
I wish I was your man