Erdvių rūšys
Prancūzų rašytojas eksperimentuotojas, formos novatorius Georges’as Perecas (1936–1982) knygoje „Erdvių rūšys“ (Espèces d’espaces, 1974) savitu būdu tiria erdves, nevengdamas jų inventorizuoti. Su tekstu, jo struktūra ir netgi vizualiu dėstymu autorius žaidžia nuo pat pradžių. Knygos eigą diktuoja pirmuosiuose puslapiuose pateikiama vaikiška dainelė – judėjimas nuo mažiausio iki didžiausio, nuo popieriaus lapo prie lovos, kambario, buto, pastato, rajono iki visatos. Šitokiu būdu galima stebėti laipsniškai kintantį santykį su skirtingomis erdvėmis ir per teksto žaismingumą apčiuopti jo gelmę.
Vertėja
1 pav. Jūrlapis (iš Lewiso Carrollio „Snarko medžioklės“)
pratarmė
Tuštuma nėra šios knygos tema, tiksliau būtų sakyti, kad tema yra tai, kas aplink arba viduje (cf. 1 pav.). Visgi iš pradžių nelabai kas nors išvis yra – niekas, kažkas neapčiuopiama, veik nematerialu: plytėjimas, išorybė, tai, kas mums išoriška, kažkas, tarp ko judame, aplinka, erdvė šalia.
Erdvė. Ne tiek begalinės erdvės, kurių besitęsianti nebylystė galų gale sukelia kažką panašaus į baimę, ne jau beveik prisijaukintos tarpplanetinės, tarpžvaigždinės ar tarpgalaktinės erdvės, o kur kas artimesnės, bent jau iš principo, erdvės, pavyzdžiui, miestai arba užmiesčiai, metro koridoriai ar miesto parkas.
Gyvename erdvėje, tose erdvėse, tuose miestuose, užmiesčiuose, koridoriuose, parkuose. Tai atrodo savaime suprantama. Gal iš tikrųjų tai turėtų būti savaime suprantama. Bet taip nėra. Tai, žinoma, realu, tad labai tikėtina, kad logiška. Mes galime liesti. Netgi galime pasinerti į svajas. Pavyzdžiui, niekas negali mums uždrausti sugalvoti dalykų, kurie nebūtų nei miestai, nei užmiesčiai (nei priemiesčiai) arba kaip tik vienu metu būtų ir metro koridoriai, ir parkai. Niekas nedraudžia įsivaizduoti ir metro vidury lauko (šia tematika jau netgi mačiau reklamą, bet tai ir buvo, kaip čia pasakius, reklamos laukas). Tačiau galime būti tikri, kad laikais, kurie jau taip toli praeityje, jog nė vienas iš mūsų nieko tikslaus nebeprisimena, viso šito nebuvo – nei koridorių, nei parkų, nei miestų, nei užmiesčių. Problemų nekyla aiškinantis, kaip atidūrėme čia. Problema kyla pripažįstant, kad atsidūrėme ir kad esame ten, kur esame – kur nėra erdvės, gražios erdvės, gražios erdvės šalia, gražios erdvės aplink mus, o tik maži erdvių gabaliukai, vienas tų gabaliukų – metro koridorius, kitas – miesto parkas, dar kitas (čia įžengiame į konkretesnes erdves) – iš pradžių nedidelis, bet vėliau išaugo ir tapo Paryžiumi, kai tuo tarpu gabaliukas šalia, kilme nebūtinai kažkuo prastesnis, pasitenkino likdamas Pontuazas. Yra ir dar vienas, daug didesnis gabalas, miglotai primenantis heksagoną, kurį pažymėjo riebia punktyrine linija (nesuskaičiuojamų įvykių, tarp kurių ir ypač rimti, vienintelis tikslas buvo tą liniją suformuoti) ir nusprendė, kad viskas linijos viduje bus nuspalvinta purpurine bei vadinsis Prancūzija, o viskas linijos išorėje bus nuspalvinta skirtingai (tačiau minėtojo heksagono išorėje nenorėta nusispalvinti vienodai, vienas gabaliukas norėjo vienos spalvos, kitas gabaliukas kitos, – taip kilo žymioji iki šiol neišspręsta topologinė keturių spalvų problema) ir turės skirtingus pavadinimus (tiesą sakant, daug metų primygtinai reikalauta tiek purpurinės spalvos, tiek vadinti Prancūzija ir erdvės gabaliukus, nepriklausiusius anksčiau minėtam heksagonui beigi dažnai labai nuo jo nutolusius, tačiau apskritai reikalavimai nesulaukė ilgalaikės sėkmės).
Trumpai tariant, erdvės dauginosi, dalinosi ir diversifikavosi. Dabar turime visokiausių dydžių, tipų, paskirčių ir funkcijų erdvių. Gyventi reiškia judėti iš vienos erdvės į kitą, bandant kuo mažiau į ką nors atsitrenkti.
ARBA JEIGU ŠITAIP PATINKA LABIAU:
PIRMAS VEIKSMAS
Balsas: Šiaurėje – nieko. Pietuose – nieko.
Rytuose – nieko.
Vakaruose – nieko.
Centre – nieko.
Uždanga. Pirmo veiksmo pabaiga.
ANTRAS VEIKSMAS
Balsas: Šiaurėje – nieko. Pietuose – nieko.
Rytuose – nieko.
Vakaruose – nieko.
Centre – palapinė.
Uždanga. Antro veiksmo pabaiga.
TREČIAS, PASKUTINIS, VEIKSMAS
Balsas: Šiaurėje – nieko. Pietuose – nieko.
Rytuose – nieko.
Vakaruose – nieko.
Centre – palapinė,
o
priešais palapinę
gatvės valytojas
blizgina batus
VAŠKU „LION NOIR“!
Uždanga.
Trečio, paskutinio, veiksmo pabaiga.
(Nežinomas autorius.
Išmokta apie 1947 m., prisiminta 1973 m.)
ARBA DAR ŠITAIP:
Paryžiuje yra gatvė,
toje gatvėje namas,
tame name laiptai,
toje laiptinėje kambarys,
tame kambaryje stalas,
ant to stalo staltiesė,
ant tos staltiesės narvas,
tame narve lizdas,
tame lizde kiaušinis,
tame kiaušinyje paukštis.
Paukštis nuvertė kiaušinį,
kiaušinis nuvertė lizdą,
lizdas nuvertė narvą,
narvas numetė staltiesę,
staltiesė nuvertė stalą,
stalas nuvertė kambarį,
kambarys nuvertė laiptus,
laiptai nuvertė namą,
namas nuvertė gatvę,
gatvė nuvertė Paryžių.
Vaikiška dainelė iš De Sevro
(Paul Éluard, „Netyčinė ir tyčinė poezija“)
lapas
Rašau, kad savyje paklajočiau.
Henri Michaux
1
Rašau…
Rašau – rašau…
Rašau: „rašau…“
Rašau, kad rašau…
Ir t. t.
Rašau – vedžioju žodžius ant lapo.
Raidė po raidės atsiranda tekstas, pasirodo, tvirtėja, įsitvirtina, stingsta:
ganėtinai griežta h
o
r
i
z
o
n
t
a
l
i
linija nugula ant tuščio
lapo, pritemdo jo baltą erdvę, duoda kryptį, vektorių:
iš kairės į dešinę
i
š
v
i
r
š
a
u
s
į
a
p
a
č
i
ą
Prieš tai čia nebuvo nieko, beveik nieko, paskui – šis tas nereikšmingo, keli ženklai, bet jų užtenka, kad atsirastų viršus ir apačia, pradžia ir pabaiga, dešinė ir kairė, recto ir verso.
2
Popieriaus lapo (reglamentuoto tarptautiniu mastu, naudojamo valstybės administracijos, parduodamo visose kanceliarinėse parduotuvėse) erdvė užima 623,7 kvadratinio centimetro. Reikia prirašyti daugiau kaip šešiolika puslapių, kad užsipildytų kvadratinis metras. Jei knygos matmenys vidutiniškai yra, tarkim, 21 × 29,7 cm, tai, išardę visas Nacionalinėje bibliotekoje laikomas knygas ir vieną šalia kito kruopščiai suguldę jų lapus, visiškai užklotume Šv. Elenos salą arba Trazimeno ežerą.
Dar galėtume suskaičiuoti, kiek hektarų miško reikėjo iškirsti, kad būtų pagamintas popierius Alexandre’o Dumas (vyresniojo) knygoms spausdinti, o šis, nepamirškime, pasistatė pilaitę, kurios kiekviename akmenyje įrėžta po vieną jo kūrinio pavadinimą.
3
Rašau – apsigyvenu savo popieriaus lape, įsiveržiu į jį ir jame klajoju.
Iššaukiu baltus tarpus, erdves (prasminius šuolius: nenuoseklumą, pasikeitimus, perėjimus).
Rašau paraštėse…
Pradedu naują
eilutę. Puslapio apačioje pridedu išnašą*
Pradedu naują
puslapį.
4
Reta įvykių, kurie nepaliktų bent jau kokio rašytinio pėdsako. Anksčiau ar vėliau beveik viskas atsiduria popieriaus lape, užrašų knygutėje, darbotvarkėje ar kokiame kitokiame gerovę reiškiančiame popiergalyje (ant metro bilietėlio, laikraščio paraštėje, ant cigarečių pakelio, voko nugarėlės ir t. t.), viena ar kita kasdienį gyvenimą konstruojanti detalė užrašoma vis kitu greičiu ir kita technika, kurią nulemia vieta, laikas ir nuotaika; jei manęs paklaustų, tai atsakyčiau, kad tinka viskas (nors aš, žinoma, ne visai tinkamas pavyzdys, nes būtent rašymas ir yra pagrindinis mano užsiėmimas) nuo paskubom pasižymėto adreso, susitikimo laiko, išrašyto čekio, laiško ar siuntinio adreso iki pribaigti galinčio dalykinio laiško, nuo įgrisusio formų pildymo (mokesčių deklaracijos, nedarbingumo lapeliai, išrašų prašymai už automatiškai nuskaičiuotas dujų ir elektros įmokas, prenumeratų formos, darbo sutartys, nuomos sutartys, sutarčių pakeitimai, priėmimo kvitai ir t. t.) iki neatidėliotinų pirkinių sąrašo (kava, cukrus, kraikas katėms, Baudrillard’o knyga, 75 vatų lemputė, baterijos, drabužiai ir t. t.), nuo kartais išties suktų Robert’o Scipiono kryžiažodžių atsakymų iki pagaliau įskaitomos teksto kopijos, nuo konferencijoje paskubom brūkšteltų kada nors galbūt praversiančių užrašų (žodžių žaismas, žodžių srautas, raidžių žaismas arba tai, ką įprastai vadiname „idėja“), nuo literatūros „darbo“ (tikrai taip, rašyti, sėsti prie stalo ir rašyti, sėsti prie rašomosios mašinėlės ir rašyti, rašyti visą dieną arba visą naktį, sudaryti kūrinio planą, rašyti didžiąsias „i“ ir mažąsias „a“, pradėti juodraštinį variantą, rašyti žodį šalia žodžio, tikrinti žodyną, nurašyti, dar kartą perskaityti, išbraukti, išmesti, perrašyti, rūšiuoti, atrasti, laukti, kol sulauksi, bandyti iš nenuoseklios keverzonės išspausti ką nors panašaus į tekstą, sugebėti tai padaryti, nesugebėti, šyptelti (kartais) ir t. t.) iki visai trumpo (elementaraus, alimentarinio) darbo – gyvybės mokslų srities (life science) žurnale, kuris yra kone visų kitų žurnalų santrauka, sužymėti tyrėjus galbūt sudominsiančius pavadinimus, užtikrinti, kad jie bus nurodyti bibliografijoje, redaguoti išnašas, surankioti nuorodas, taisyti korektūrą ir t. t.
Ir taip toliau.
5
Šitaip atsiranda erdvė – vien tik žodžiais, baltame lape išdėstytais ženklais. Aprašyti erdvę – ją įvardyti, atsekti lyg portulanų sudarytojams, kurie pakrantes pildė uostų, iškyšulių, įlankų pavadinimais tol, kol žemę ir jūrą galiausiai ėmė skirti ištisinis teksto ruožas. Ar tik Borgeso Alefas, vieta, kur vienu metu nesusimaišydamos matomos visos pasaulio vietos, nebus alfabetas?
Inventorizuota erdvė; išrasta erdvė. Erdvė prasideda nuo žemėlapio maketo sename iliustruotame Petite Larousse žodyne, kur 60 kvadratinių centimetrų telpa maždaug 65 geografiniai terminai, stebuklingai surinkti, tyčia abstraktūs. Štai dykuma su savo oazėms, vadėmis ir druskingais ežerais, štai šaltinis ir upokšnis, kalnų upė, upė, kanalas, santaka, srovė, estuarija, žiotys ir delta, štai jūra ir jos salos, archipelagas, salelės, rifai, šelfai, uolos, seklumos, štai ir sąsiauris, ir sąsmauka, ir pusiasalis, ir įlanka, ir siaura išgrauža, ir užutėkis bei užtakis, ir kyšulys, ir fjordas, ir ragas, ir smaigalys, ir pussalis, štai lagūna ir skardis, štai kopos, štai paplūdimys ir kūdros, ir raistai, štai ežeras ir štai kalnai, ir viršūnė, ledynas, vulkanas, papėdė, šlaitas, perėja, tarpeklis, štai lyguma ir plynaukštė, ir kalva, ir kalnelis; štai miestas ir jo prieplauka, jo uostas ir jo švyturys…
Erdvės klastojimas, paprasčiausias pretekstas terminų rinkiniui, nors nereikia net užsimerkti, kad ši iš žodžių kylanti erdvė, šita žodyno erdvė, lapo erdvė atgytų, taptų apgyvendinta, prisipildytų – ilgas prekinis traukinys, traukiamas garu varomo lokomotyvo, važiuoja viaduku; žvyro pakrautos baržos kursuoja pirmyn atgal kanalais; ežere plaukioja nedideli burlaiviai; lydimas vilkikų į uostą atplaukia didžiulis transatlantinis laivas; vaikai pliaže žaidžia su kamuoliu; oazėje pavėsiais ant asilo joja arabas su šiaudine skrybėle…
Miesto gatvės pilnos automobilių. Turbanu galvą apsirišusi namų šeimininkė pro langą dulkina kilimą. Užmiesčio soduose dešimtys medelynų darbininkų geni vaismedžius. Karinis būrys gerbia ginklu, kai trispalve juosta apsijuosęs pareigūnas atidengia kažkokio generolo statulą.
Pievose karvės, vynuogynuose vyndariai, miškuose medkirčiai, kalnuose alpinistai. Staigiai vingiuojančiame keliuke vargais negalais dviračiu kyla paštininkas. Palei upę matyti skalbėjos, palei kelią – kelio tvarkytojai ir vištas lesinančios ūkininkės. Į mokyklos kiemą eilėmis po du išeina vaikai. Tarp stiklinių daugiaaukščių stovi vienutėlė fin de siècle vila. Ant langų kabo languotos užuolaidos, kavinių terasose sėdi klientai, saulės atokaitoje šildosi katė, daiktais apsikrovusi moteris stabdo taksi, sargas saugo viešąjį pastatą. Šiukšlininkai pildo šiukšliavežes, fasadų restauratoriai stato pastolius. Parkuose auklės, krantinėse bukinistai; prie kepyklėlės – eilė, vienas vyras vedžioja šunį, kitas ant suoliuko skaito laikraštį, dar kitas stebi namus griaunančius darbininkus. Policininkas reguliuoja eismą. Medžiuose paukščiai, upe plauko jūreiviai, paupy renkasi žvejai. Prekybininkė kelia metalines savo galanterijos parduotuvės žaliuzes. Yra prekiaujančių kaštainiais, yra dirbančių su nuotekomis, yra laikraščių pardavėjų. Yra apsipirkinėjančių.
Bibliotekose skaito stropūs skaitytojai. Mokytojai veda pamokas. Mokiniai užsirašinėja. Apskaitininkai lygiuoja skaičių stulpelius. Besimokantys konditeriai sviestiniu kremu pildo eiles plikytų pyragaičių. Pianistai groja savo gamas. Prie savo stalų žodžius į eilutes dėlioja susikaupę rašytojai.
Epinalio paveikslėlis. Raminanti erdvė.
lova
Ilgą laiką eidavau gulti raštu.
Parcel Mroust
1
Dažniausiai naudojame lapą išilgai. Taip pat ir su lova. Lova (arba, jeigu norite, lapas) yra stačiakampė erdvė, labiau ilga negu plati, kurioje arba ant kurios dažniausiai miegame išilgai. Vadinamąjį „itališką“ gulėjimą aptinkame tik pasakose (taip guli, pavyzdžiui, nykštukas ir jo broliai bei septynios žmogėdros dukros) arba nekasdieniškomis ir dažniausiai sunkiomis sąlygomis (tremtyje, dėl bombardavimų ir t. t.). Netgi naudojant lovą įprastai, beveik visada miegojimas joje keliese reiškia katastrofą – lova skirta ne daugiau nei vieno ar dviejų žmonių naktiniam poilsiui.
Taigi lova yra individuali erdvė par excellence, elementari kūno erdvė (lova-monada), kurią išsaugoti turi teisę net labiausiai skolų prislėgtas žmogus – antstolis neturi galios areštuoti jūsų lovos. Tai taip pat reiškia, ir tai lengva patikrinti praktiškai, kad žmogus turi tik vieną savo lovą; jei name ar bute yra kitų lovų, sakome, kad tai draugų arba svečių lovos. Atrodo, kad ir miegame gerai tik savo lovoje.
2
Lova = sala
Michel Leiris
Būtent lovoje gulomis ant pilvo skaičiau „Po dvidešimties metų“, „Paslaptingąją salą“ ir „Džerį iš salų“. Lova tapdavo traperių trobele, gelbėjimosi valtimi šėlstančiame vandenyne, baobabu, prie kurio artėja gaisras, palapine vidury dykumos, plyšiu, laimei, per kelis centimetrus skyrusiu nuo nieko nepešusių priešų.
Lovoje daug keliavau. Išgyvenimui po pailga atrama galvai slėpdavau iš virtuvės nugvelbtą cukrų (braižydavosi…). Nuolat jausdavau baimę, netgi siaubą, nors saugodavausi antklode ir pagalve.
Lova – neįvardytos grėsmės vieta, priešingybių vieta, vienišo kūno erdvė, perpildyta efemeriškais haremais, nuo geismo atskirta erdvė, vieta, kurioje neįmanoma įleisti šaknų; sapnų ir edipiškos nostalgijos erdvė:
Laimingas tas, kurs miega be baimės ir sąžinės graužaties
Milžiniškoje ir garbinamoje lovoje tėvų,
Kur gimė ir mirė jo giminė visa.
José Maria de Hérédia, „Trofėjai“
3
Mėgstu savo lovą. Turiu ją kiek ilgiau nei dvejus metus. Prieš tai ji priklausė vienai draugei, kuri įsikraustė į tokį mažytį butą, kad jos visgi ortodoksiško dydžio lova vos tilpo į kambarį, todėl iškeitė ją į kiek siauresnę maniškę.
(Kada nors – žiūrėti kitą skyrių – tarp kitų istorijų parašysiu savo lovų istoriją.)
Mėgstu savo lovą. Mėgstu joje gulėti ir tiesiog žiūrėti į lubas. Mielai paskirčiau tam didžiąją laiko dalį (daugiausia rytus), jei tik kitos svarbesnėmis pripažintos veiklos (sąrašas būtų ilgas ir nuobodus) taip dažnai netrukdytų. Mėgstu lubas, jų reljefus ir rozetes – jos dažnai man atstoja mūzas, o dekoro iš tinko įmantrumas netrunka nunešti prie kitokių įmantrumų – fantazijų, idėjų ir žodžių pinamų labirintų. Bet mums lubos neberūpi. Žūtbūt darome jas tiesias arba, dar blogiau, įkinkome į vadinamąsias atidengtas sijas.
Kaip naktinį staliuką ilgai naudojau plačią lentą. Viskas, kas svarbiausia, išskyrus kietą maistą (įprastai lovoje nenoriu valgyti), būdavo ant jos, visa, kas reikalinga ir nereikalinga, – butelis mineralinio, stiklinė, nagų žirklutės (deja, atšipusios), jau minėto Robert’o Scipiono kryžiažodžių rinkinys (pasinaudosiu proga šiek tiek papriekaištauti – keturiasdešimt trečiame minėto rinkinio (beje, tikrai puikaus) tinklelyje jis – netiesiogiai – parašė „néanmoins“ su dviem „m“, kas visiškai sugadino horizontalų atsakymą (kuriame nebebuvo galima teisingai parašyti „assomnoir“) ir viso kryžiažodžio sprendimą), pakelis vienkartinių servetėlių, šiurkštus plaukų šepetys, kuriuo iššukavus mano katino (kuris šiaip jau buvo katė) kailį šis visus žavėdavo žvilgesiu, telefonas, leidęs ne tik pranešti draugams apie savo sveikatą, bet ir atsakyti nesuskaičiuojamiems skambintojams, kad čia ne „Michelin“ įmonė, visiškai tranzistorinis radijas, kiaurą dieną grojantis, jeigu man tik norėdavosi, įvairiausią muziką, pertraukiamą pašnibždomis skaitomų pranešimų apie kamščius, kelios knygos (kai kurias norėjau perskaityti, bet neskaičiau, kitas nuolat skaičiau iš naujo), komiksai, laikraščių krūvos, visi rūkaliaus reikmenys, įvairūs darbo kalendoriai, užrašų knygutės, sąsiuviniai ir palaidi lapai, žadintuvas, savaime suprantama, „Alka-Seltzer“ dėžutė (tuščia), pakelis aspirino (pustuštis arba, jei taip labiau patinka, puspilnis), dar dėžutė „Cequinyl“ (vaistai nuo gripo, veik nepaliesti), lempa, aišku, daugybė pamirštų išmesti lankstinukų, laiškai, flomasteriai, tušinukai (tiek vieni, tiek kiti dažniausiai neberašantys…), pieštukai, drožtukas, trintukas (trys pastarieji daiktai skirti būtent anksčiau minėtų kryžiažodžių sprendimui), akmenukas iš Djepo paplūdimio, dar keli smulkūs suvenyrai ir kalendorius iš pašto.
4
Dar kelios banalybės:
Lovoje mes praleidžiame daugiau nei trečdalį savo gyvenimo.
Lova yra viena iš tų retų vietų, kur grosso modo būname horizontalioje padėtyje. Kitos vietos turi kur kas labiau specifinį naudojimo būdą – operacinės stalas, suoliukas saunoje, šezlongas, paplūdimys, psichoterapeuto kušetė…
Miego technikos: mintis, kad miegant natūralu gulėti, yra visiškai neteisinga (Marcel Mauss, „Kūno technikos“, Sociologija ir antropologija, p. 378; visa pastraipa, deja, per trumpa, verta citavimo).
Skaityti – FLUSSER, V. „Apie lovą“, Cause commune 2, Nr. 5, p. 21–27 (1973).
O kaip hamakas? O šiaudinis kilimėlis? O rėmas? Spinta-lova? Ir kaip kapo duobė gilios sofos? Suskleidžiamos lovos? Lovos traukiniuose? Stovyklavimo lovos? Miegmaišiai ant pripučiamų čiužinių, kurie ant turistinių kilimėlių?
Vertė Aušra Pokvietytė
