Salamandra

 

Stefanas Grabińskis (1887–1936) – lenkų siaubo istorijų kūrėjas, fantastas, gimęs Kamionka Strumilovoje (dabar – Bugo Kamjanka), Lvivo srityje. Lvivo universiteto auklėtinis, dirbo mokytoju vietinėse gimnazijose, tačiau savo ateitį siejo su rašymu. Ryškiausi Grabińskio kūrybos leitmotyvai: tapatybės problema, iškreiptos ar paralelinės tikrovės egzistavimas, pomirtinis gyvenimas, susižavėjimas mokslo ir paramokslo pasiekimais, antgamtinės beprotybės priežastys, fatališkas moterų demoniškumas. Be apsakymų rinkinių, išleido ir keturis romanus. Debiutiniame romane „Salamandra“ (1924), – čia spausdinami pradiniai jo skyriai, – pasakojama pagrindinio veikėjo Jurgio, atsitiktinai (o gal ir ne?) pakliuvusio į dviejų jėgų – juodosios ir baltosios magijos – sąveikos lauką, istorija.

Vertėja

 

Žmonės ant Šv. Florijono tilto

 

Jau kurį laiką mano gyvenimą veikia paslaptingos jėgos ir vis įkyriai pastoja man kelią; užčiuopiau pėdsakus reiškinio, iš pažiūros nekalto, užmaskuoto pilka kasdienybės skraiste, bet įtartinai pasikartojančio. Nes atsitiktinumu laikyčiau ypatingą aplinkybių sutapimą, pasikartojantį kartą, du ar tris per tam tikrą laiką, tačiau jeigu kas nors panašaus krenta man į akis beveik kasdien ir persekioja jau keletą savaičių, nori nenori kyla įtarimas, ar nesama kokių slaptų kėslų. Nejaugi stoviu ant gyvenimo pokyčių slenksčio? Ar po metų metus trukusios pilkumos ir tykios kasdienybės mano likimo knygoje bus atverstas pirmas paslapčių kupinas puslapis?

Kodėl man turėtų rūpėti tas žmogus? Dėl kokios priežasties jau visą mėnesį jį nuolatos sutinku įvairiausiose miesto vietose? Kas man darbo tas liesas, aukštas žmogus su kupeta žilų plaukų, apspurusiu apsiaustu?..

Niekuomet nepasimaišo po kojų staiga; visada iš anksto „apsireiškia“. Kelias minutes prieš susitinkant visuomet pasirodo man kaip kažkas kitas. Panašumas kartais būna toks stulbinantis, jog galėčiau prisiekti neapsipažinęs; tik paskutinę akimirką, kai jau prasilenkiu su nepažįstamu praeiviu, susivokiu, kad tai – kas nors kitas. Po kelių minučių sutinku jį iš tikrųjų.

Ar jis taip elgiasi tyčia? Abejoju. Priešingai – atrodo, lig šiol manęs nepastebėjo: niekuomet į mane nežiūri – jo švelnios, pilkai melsvos akys visuomet nukreiptos kažkur į tolį… Keistas žmogus. Ar jį prie manęs traukia paslaptinga jėga? O gal jis apskritai apie visa tai nieko nežino, tiktai aš, būtent aš, seku jį tartum šešėlis? Ar tas „apsireiškimas“ kyla iš mano pasąmonės, kuri, pajutusi artėjantį susitikimą, įžvelgia jo bruožus kitų veiduose; o gal jis taip pat įspėja apie savo greitą pasirodymą, akimirkai uždėdamas savo kaukę vienam iš praeivių?.. Mįslė, kurios neįmanoma įminti…

Porą sykių, sutikęs jį kažkur nuošaliame skersgatvyje, jau norėjau užkalbinti ir tiesiog paklausti, kodėl mane persekioja, bet paskutinę akimirką mane sulaikė drovumas; nepajėgiau pasielgti, kaip bebūtų, taip akiplėšiškai. Juk jis galėjo man užduoti lygiai tą patį klausimą…

 

Šiandien eidamas per Šv. Florijono tiltą vėl išvydau tą trijulę. Jeigu neklystu, man taip nutinka jau penktąsyk šį mėnesį. Ypatingas sutapimas! Išskirtinio grožio moteris, rudaplaukė, stovi prie dešiniojo tilto krašto, pačioje pradžioje, ir maunasi perlo atspalvio pirštinę. Už keliolikos žingsnių, maždaug per tilto vidurį, persisvėręs per geležinius turėklus, tarsi tyrinėdamas apačioje putojančios Drutės srovę, kažkoks žmogus žvejo palaidiniu, nusmailinta rusva barzdele, man einant pro šalį, nukreipia žvilgsnį nuo upės ir įsistebeilija į nepažįstamąją; tai žvilgsnis, kupinas ir neapykantos, ir beribio susižavėjimo. Ji akivaizdžiai to nepaiso…

O ten ir vėl, besileidžiant nuo tilto, atsirėmęs į šv. Florijono figūrą, užsisvajojusį žvilgsnį po debesis gano mano žilaplaukis nepažįstamasis, kurį dabar taip dažnai sutinku.

Koks keistas atsitiktinumas suveda tuos tris krūvon jau penktą sykį, visuomet toje pačioje vietoje ir tomis pat pozomis?! Išties jie atrodo tarsi aktoriai, nežinia kodėl vis repetuojantys tą pačią sceną. Ar dar kas nors, be manęs, juos regi ant tilto? Ar galėtų visa tai būti tik uvertiūra įvykių, kurie dar nutiks ateityje – įvykių, nutiksiančių daug vėliau, projekcija? Tikra tik tai, kad tie žmonės nieko nenujaučia ir manęs nepažįsta. Tad luktelkim, luktelkim…

 

Vakar vakare ir vėl lankiausi Stšeleckio parke ant kalno; vienintelėje mėgstamoje savo pasivaikščiojimų vietoje; galbūt todėl, kad beveik niekas čia neužsuka. Parkas labai apleistas ir pusiau sulaukėjęs. Perėjau išilgai liepų alėją ir stabtelėjau ties pietiniu skardžiu. Buvo šešta valanda, nuauksinta saulės laidos. Iš slėnio sklido prislopęs vakarinių miglų apgaubto miesto gausmas, skambėjo metaliniai varpų poteriai. Vienuolyno sode gretimais, už statinių tvoros nuvingiavo seserų karmeličių procesija. Pasirodė, kad saulėlydžio tyloje girdėti jas šnabždant „Angelo pasveikinimą“. Juodi, grakštūs abitų kontūrai atsimušė žalumos fone, gęstančios saulės purpuriniai gaisai nudažė baltus kykus… Pasuko kažkur tarp medžių ir dingo man iš akių. Po valandėlės išgirdau choro giesmę ir vargonus.

Mišparai koplyčioje – pamaniau, nukeldamas kepurę.

Senojoje teniso aikštelėje buvo tuščia. Iš suskilinėjusio asfalto krūmojo žolės, perplėštas tinklelis apgailėtinai dryksojo.

Atsisėdau ant suoliuko ir paskendau mintyse. Staiga mane pažadino lengvi žingsniai už nugaros. Atsisukau ir už poros pėdų pro vienuolyno sodo tvorą pamačiau saulėlydžio nušviestą liauną kaip kapinių stela vienuolę. Iš po sniego baltumo kyko virš manęs buvo palinkęs angeliškas jos veidas. Akimirkai į mane įsmigo didelių, liūdnų akių žvilgsnis ir pasirodė, kad ji tuoj prabils. Atsistojau ir nenorom prisiartinau prie mus skiriančios tvoros. Moteris išsigandusi atšoko ir slopiai riktelėjo. Apimtas neapsakomos baimės ir nuostabos „pažinau“ savo sužadėtinę.

– Halška! – mečiausi prie pinučių. – Halška! Ką tai reiškia?

Dailiosios vienuolės sode jau nebebuvo. Kaip pabaidytas paukštis nulėkė į vienuolyno eglių tankumyną, savo užuovėjoje saugantį šventąjį prieglobstį…

Tarsi botagu perlietas netikrumo, išskuodžiau iš parko ant kalvos ir, įsėdęs į pirmą pasitaikiusią puskarietę, liepiau tučtuojau mane vežti pas Grodzenskius. Garsiai tuksinčia širdim paklausiau tarno, ar panelė namuose. Pro duris išgirdau mielą jos balsą:

– Žinoma, manasis Jurgi, yra čia asmeniškai ir veltui laukia jau valandą, tu niekšeli! Kaip galima taip siaubingai vėluoti? Juk žadėjai čia būti šeštą, nenaudėli!

Pora meilių rankų apsiveja mano kaklą tarsi gebenės, o lūpas paliečia jos glamonė. Žvelgiu jai į akis laimingas, spaudžiu rankas, glaudžiu prie krūtinės dailią jos galvą.

– Halška, mano Halška!

Ji žiūri į mane smarkiai sunerimusi, šiek tiek nustebusi…

 

Vierušas

 

Pažinau jį šiandien daktaro S. paskaitoje. Mano žilaplaukis nepažįstamasis vadinasi Vierušas – Andžejus Vierušas. Susipažinome per diskusiją, kuri užsimezgė po viešos paskaitos. Jos tema – jaudinantys „reinkarnacijos ir karmos dėsnių“ klausimai – mus abu itin domino. Porą kartų pasisakiau, polemizuodamas su pranešėju. Vierušas man atsakė, iš dalies palaikydamas jo pusę. Pasibaigus diskusijai, priėjo pirmas ir prisistatė. Tylus, sodrus jo balsas ir meili šypsena, žaidžianti lūpose, kai šneka, pakeri. Tas žmogus nuo pirmo žodžio žadina simpatiją ir pasitikėjimą. Kas žino, galbūt tapsime bičiuliais.

Pasikvietė mane į svečius dar tą patį vakarą „kuklios vakarienės“. Noriai sutikau ir buvau maloniai nustebintas, kai, užuot, kaip tikėjausi, patekęs į kokią nušiurusią mansardą, buvau palydėtas į dailią, vienaaukštę vilą nuošalaus sodo gilumoje, prie Parko gatvės.

Interjeras, vos užmetus akį, pribloškė gana griežtu puritonizmu. Vierušas gyveno tik dviejuose kambariuose: miegamajame, įrengtame spartietiškai, tik su būtiniausiais rakandais, ir kabinete, erdvioje, dieną saulės ryškiai apšviestoje patalpoje su pora didelių gotikinių langų. Kiti du kambariai talpino įspūdingą biblioteką. Visos sienos, nuo viršaus ligi apačios, buvo užpildytos knygomis.

Naudodamasis šeimininko, minutėlei pasišalinusio duoti nurodymų dėl vakarienės, nebuvimu, peržiūrėjau keletą bibliotekos aukštų, spręsdamas apie turinį iš lentelių, prikaltų prie lentynų.

Žymią persvarą turėjo filosofiniai veikalai. Nustebau suvokęs, kad Vierušas surinko beveik visų didžiųjų mąstytojų nuo senovės iki šių laikų darbus. Nė kiek ne menkesnė buvo psichologijos ir gamtos mokslų leidinių kolekcija: netrūko knygų, skirtų matematikos ir astronomijos tyrimams. Beveik visą antrojo kambario sieną užėmė „Slaptasis mokymas“, svarbiausi visų amžių ir tautų okultistų darbai.

Kaip tik skaičiau pavadinimą kažkokio indų filosofo knygos nugarėlėje ir išgirdau Andžejaus balsą:

– Dabar kviečiu vakarienės. Tam, – akimis apvedė ilgą bronziniu tymu įrištų tomų eilę, – turėsime pakankamai laiko ir vėliau.

Grįžome į darbo kambarį, kur radau ant stalo du garuojančius puodelius pieno, šviežios, kvepiančios duonos ir sviestinę; šalia, meistriškai raižyto kristalo lėkštėje, raudonavo rudeniniai obuoliai ir vynuogės.

– Prašau atleisti, kad trūksta mėsiškų užkandžių, esu vegetaras, o svečių šįvakar nesitikėjau.

– Mėsos vakarienei nevalgau, – atsakiau, išlenkdamas puodelį pieno. – Ar tamstos vegetarizmas kyla iš pasaulėžiūros nuostatų, ar tam turi įtakos tamstos organizmas?

Šyptelėjo.

– Kūnas privalo sekti paskui sielą, o organizmas formuotis pagal principus. Mintys kuria kūną ir jo fizinius polinkius – ne atvirkščiai.

Ūmai įsivyravo tyla. Nors nė vienas iš mudviejų nesistengė jos nutraukti, nesijaučiau nė trupučio sutrikęs, kaip įprasta panašiose situacijose. To keisto žmogaus draugijoje buvau laisvas, kaip namuose; jo kompanija visiškai nevaržė, priešingai: Vierušas veikė itin raminamai. Čia, tame tyliame, gražiame name, buvo galima megzti ir nutraukti pokalbį, kai norėjosi. Apskritai jutau, kad akimirkos pertraukėlė žodžių sraute – ne tiek poilsis, kiek minties brandinimas.

Po kiek laiko tarė, įdėmiai žvelgdamas man į akis:

– Be reikalo šįvakar oponavote pranešėjui; būčiau ir taip šiandien poną pirmas užkalbinęs.

Žvelgiau į jį suglumęs.

– Taigi, – aiškino su lengva šypsenėle lūpose, – juk norėjote polemizuoti su manimi, o ne su juo. Matydamas, kad palaikau jo pusę, stengėtės, pamindamas savo įsitikinimus, prieštarauti jam, kad įtrauktumėte mane į diskusiją ir tuo būdu artimiau susipažintume.

Nenorom raustelėjau. Andžejus paslaptingu būdu atspėjo ketinimą, kurį pats diskusijos metu tik miglotai nutuokiau.

– Iš esmės taip, – pripažinau, linktelėdamas galva. – Tamsta atkreipė mano dėmesį į dalyką, kurio pats nebuvau aiškiai įsisąmoninęs. Perskaitėte mano mintis, – pridūriau po akimirkos su nerimo šešėliu balse.

– Kartais man pavyksta pagauti kai kuriuos žmogaus dvasios virpesius, – kukliai patvirtino.

Pakėliau akis ir įsmeigiau tiriantį žvilgsnį į jo veidą.

– Tokiu atveju turėtumėte mane jau seniai pažinoti? Susitinkame tarsi netyčia beveik kasdien jau mėnesį. Argi ponas nieko apie tai nežino?

– Tiesa. Pažįstu jus daug seniau, nei numanote; jūsų sąmonė pakliuvo į mano dvasios gyvenimo akiratį jau prieš metus; jutau jos artėjimą daug dienų prieš tai, kai pirmąsyk susitikome.

– Ar taip gali būti? Neįtikėtina!

– Bet jūsų fizinį pavidalą pažinau tik šiandien, paskaitoje.

– Hm. Tas tiesa. Nė sykio prieš tai nekreipėte į mane dėmesio.

– Veikiau akių, norėjote pasakyti, fizinių akių, jei tiksliau.

– Įdomus dalykas. Jau ne kartą mąsčiau apie tų neva atsitiktinių susitikimų tikslą ir neperprantu jo.

– Ateitis parodys. Esu vyresnis, labiau patyręs – galiu praversti gyvenime.

– Jūs teisus, – nuolankiai pripažinau. – Jaučiu, kad man daug, labai daug trūksta ir kad čia, pas poną, randu tai, ko stinga gyvenime. Kažkoks vidinis balsas šią akimirką kužda, kad jūsų dėka atsikratysiu to dvasinio bergždumo ir tuštumos jausmo, kuris kartais kankina mane vienišų apmąstymų valandą. Jūs man neatsakysite pagalbos, kai jos prireiks, tiesa?

Maloniai uždėjo ranką man ant peties ir tarė:

– Būkim draugai, Jurgi!

Sujaudintas pakilau ir paspaudžiau ištiestą man ranką.

– Dėkoju.

– Atsitiktinumas išvis neegzistuoja, – kalbėjo, sėsdamas į krėslą priešais didelį sieninį veidrodį. – Niekuomet iš anksto negalima spręsti apie tam tikrų įvykių betiksliškumą. Kas žino, ar mūsų pažintis nėra svarbi mums abiem?

– Kuo galėčiau pasitarnauti ponui? – pasidomėjau nustebęs.

– Net ir tuo, kad leisite man jumis dvasiškai rūpintis.

Staiga nutilo, žvelgdamas į veidrodį priešais. Nukreipiau žvilgsnį į tą pusę ir nenorom aiktelėjau iš nuostabos… Iš veidrodžio rėmų išniro demoniškai gražios, rudaplaukės moters juoda žvilgančia suknia ir oranžiniu šaliu ant galvos pavidalas. Žvelgė provokuojamai, maudamasi perlo atspalvio pirštinaitę…

Pažinau ją. Tai buvo moteris nuo Šv. Florijono tilto. Atsigręžiau įsitikinęs, kad išvysiu ją sau už nugaros, gretimame kambaryje, tačiau nepamačiau nieko: už manęs juodavo tik tuščias, nakties sutemos užlietas bibliotekos durų stačiakampis… Vėl dirstelėjau į veidrodį. Dabar jos nesimatė; blizgus, dujinio žibinto šviesos persmelktas paviršius atmušė tik mano atvaizdą. Kreipiausi į Vierušą:

– Ar matėte?

– Mačiau.

– Ar ji čia gyvena, šiuose namuose?

– Kokia prielaida! Nepažįstu jos. Pirmąsyk gyvenime ją išvydau. Saugokitės tos moters!

Atlaidžiai šyptelėjau:

– Myliu kitą; turiu sužadėtinę.

– Nepaisant to, saugokitės jos! Tai negera moteris!

– Nėra visai svetima man. Sutikau ją jau porąsyk.

Papasakojau jam apie keistą žmonių susibūrimą ant tilto, neslėpdamas ir tos personos dalyvavimo.

– Hm, – sumurmėjo, įdėmiai išklausęs iki galo, – tikrai buvau porąsyk ant prietilčio įtvirtinimo, šalia šventojo figūros, ir neaiškiai jutau kažkokias neigiamas sroves, nežinia iš kur plaukiančias. Hm… dabar suprantu.

– Pamažu atsiskleidžia paslaptingi ryšiai.

– Be abejonės. Mūsų keliai pradeda susikirsti vis dažniau… Kažkokia aukštesnė jėga vis labiau supina lig tol skirtingus mūsų likimus.

– Tačiau kas tai buvo? Haliucinacija?

– Ne. Ji tą akimirką galvojo apie jus.

– Ar to užtenka?

– Ne kiekvienam. Jai, matyt, taip. Peršasi išvada, kad ta moteris pasižymi itin stipria valia.

– Tad laikote tą viziją tam tikra minties projekcija?

– Nežinau, galbūt. Pagaliau, – pridūrė pagalvojęs, – kas žino, ar ji iš tiesų nestovėjo tą akimirką už mūsų nugarų?

Sudrebėjau, nevalingai gręždamasis į bibliotekos pusę.

– Ar kas nors panašaus įmanoma?

– Kodėl gi ne? Mūsų mintys ir prisiminimai kartais mėgsta įgauti kūną. Pasaulis pilnas larvų* ir kaukių, atsiradusių tokiu būdu. Tos sąmonės draiskanos plaukioja, atitrūkusios nuo šeimininko, ir kurį laiką gąsdina kaip šmėklos, kol neišsisklaido erdvėje ar nėra įtraukiamos stipresnio verpeto.

– Atveriate man naujus pasaulius; gražius ir sykiu bauginančius kaip bepročio sapnas.

Vierušas liūdnai šyptelėjo:

– Deja. Pernelyg dažnai jie švyti puvėkų fosforu.

[...]

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė