Langams reikia stiklų
Karo naujienos skverbiasi po oda lyg spygliuota viela. Subombarduota vaikų ligoninė. Vakare atsivertusi kompiuterį žiūriu nuotraukas. Nuo smūgio išdužę langai. Iš tuščių pastato akiduobių rūksta dūmai, rėmai sukiužę; per visą sieną drykso kažkokie laidai. Slenku žemyn. Saulėtam kambary išrikiuotos tuščios medinės lovelės. Už jų veriasi panorama: raudonos žaidimų aikštelės kopėčios, beržų kamienai, gyvenamieji namai. Panorama veriasi ten, kur anksčiau būta vaikų darželio miegamojo sienos. Dabar sienos vietoje žioji vienas didelis – nestiklintas – langas.
Izis Bidermanas. Šv. Liudviko pėsčiųjų tiltas. 1946
Izio Bidermano (1911–1980) fotografijų albumą vartau pasidėjusi ant lovos, rodau vaikui. Jam patinka nuotraukos su Paryžiaus pokario karuselėm, su ugnies rijiku, su mergaite, pasiklydusia tarp senų lėlių. Mane labiausiai patraukia nuotrauka su vyru, ant nugaros nešančiu stiklo lakštus. Pati nesuprantu kodėl – vis atsiverčiu tą lapą, pasistatau albumą tolėliau, atsitraukiu, žiūriu.
Iš pirmo žvilgsnio „Šv. Liudviko pėsčiųjų tiltas“ – triukšmingas atvaizdas. Nerimastingas, konfliktiškas. Atidžiau įsižiūrėjus lyg ir nieko ypatingo nevyksta – sukumpęs žmogus sliūkina tiltu, ant nugaros užsivertęs stiklo lakštus. Jei ieškotume gilesnio naratyvo, atvaizdas jo mums neperša; nebent vadovaudamiesi asociacijomis, o ne atvaizdo elementų sąryšiais, naratyvą pridurtume patys (stiklas – langams stiklinti; vadinasi, jie išdužę, o kodėl? Nes fotografuota pokariu? Ir t. t.). Triukšmą ir konfliktą šiame atvaizde kuria plastinė ir figūratyvinė raiška.
Žinant Izio Bidermano – litvakų kilmės prancūzų fotografo, humanistinės gatvės fotografijos judėjimo atstovo – kūrybos stilių galima suponuoti, kad atvaizdas nesurežisuotas; viskas, ką matome, yra aplinkybių sutapimo akimirka. Nuotrauka nespalvota, tačiau tai – ne fotografo stilistinis pasirinkimas, o techninė duotybė tais metais, kai ji buvo nufotografuota.
Tai, kas šioje nuotraukoje iš karto krinta į akis, – priešpriešos ir pasikartojimai. Pasikartojimų perteklius kuria vizualinį triukšmą, o priešpriešos diktuoja atvaizdo konfliktiškumą. Niuansas, verčiantis stabtelėti prie šio atvaizdo ilgėliau, – centrinės figūros paradoksalumas (jam apibūdinti galbūt tiktų Roland’o Barthes’o punctum sąvoka), bet apie jį – vėliau.
Ko šiame atvaizde netrūksta, tai linijų. Linijos horizontalios, vertikalios, nueinančios į horizontą, susikertančios. Linijos ryškios, blankios, šešėlinės, sudvigubintos. Linijos siauros, vielos siaurumo, ir plačios, tilto pertvaros platumo. Suliniuotos atrodo visos trys atvaizde matomos figūros: tiltas, pastatas ir žmogus-stiklas. Tilto linijas kuria atitvarai ir turėklai, konstrukcinės pertvaros ir jungtys, medinės lentos, kuriomis tiltas išgrįstas, galiausiai ant jų krintantys šešėliai. Pastatą, matomą antrame plane, liniuoja tvarkingos simetriškos langų ir balkonų eilės. Žmogaus-stiklo figūrą raižo tiek materialios, fizinės linijos (nešyklės konstrukcija, stiklą prilaikančios vielos, netgi saulės išryškinti žmogaus figūros kontūrai, sulenktos rankos), tiek nematerialios – tai, kas atsispindi ir persišviečia.
Linijos išreiškia izotopiją, kurią grindžianti dviejų semų (minimalių reikšmės vienetų) kartotė siūlo dvi semines reikšmes: tai suvaržymo ir monotonijos semos. Metalinių pinučių atitvaras suveržia tiltą iš šonų, neleisdamas juo einantiesiems suklupti ir išgriūti į gatvę ar upę; atitvaro kontūras įžiūrimas ir antrame plane – galbūt tai apsauga nuo automobilių, nes tiltas skirtas pėstiesiems. Struktūrinės pertvaros ir jungtys veržia tiltą ir iš šonų, ir iš viršaus, sustiprindamos visą konstrukciją. Vielos veržia nešamą stiklą prie rėmo, neleisdamos jam iškristi, o rėmas, savo ruožtu, pagalbinėmis lentutėmis priveržtas prie žmogaus.
Monotonija atsikartoja visame tilte per vis tą patį nuspėjamą ritmą, kurį lemia geometrinė tilto konstrukcija ir simetriškai sumontuotos jo dalys. Net ir atitvaras pasižymi ta pačia šablono atsikartojamumo monotonija. Net ir vielos nešamą stiklą veržia lygiais atstumais. Monotonija kulminuoja žiūrovo žvilgsniui pasiekus pastatą: matome niūrias monolitinio masyvo, vienodų langų ir balkonų eiles.
Monotonijos ir suvaržymo seminis perteklius kreipia įkalinimo izotopijos linkme: prieš mūsų akis tilto įkalintas žmogus ant nugaros tempia įkalintą stiklą. Žinoma, logiškai suprantame, kad žmogus juda ir galiausiai tą tiltą pereis, tačiau fotografijos sustabdytą akimirką jis pagautas tarp metalinių tilto konstrukcijos grotų; tai, į ką jis eina, taip pat atrodo kaip akligatvis: visa, ką matome už tilto, yra masyvus pastatas, kaminais beveik remiantis viršutinį atvaizdo kraštą; kairėje pusėje „įtrombuotas“ dar vienas pastatas, kurio viršų ir šoną nukerta atvaizdo kraštas, dešinėje – tas pats centrinis pastatas ir susikertančios konstrukcijos dalys; metalinės tilto jungtys rėmina atvaizdą iš viršaus, palikdamos siaurą dangaus properšą, – tas pats dangus, būdamas monolitiškai pilkas, be jokių debesų ar gyvybės užuominų, slegia, užuot suteikęs atokvėpį ir poilsį akiai. Kitaip tariant, erdvė, kurią matome atvaizde, yra suvaržyta, aklina, slogi.
Ir tada – stiklas! Stiklas, tapęs centriniu fotografijos elementu, savo medžiagiškumu, konotacijomis, netgi naratyvumu siūlo priešpriešą ir savotišką atkirtį įkalinimo slogumui. Stiklas – medžiaga, savo fizinėmis savybėmis priešinga metalui ir medžiui, iš kurių pagamintas tiltas; mūrui, iš kurio pastatytas pastatas; netgi jį nešančiam žmogaus kūnui. Mes žinome, kad statybinės medžiagos yra tvirtos, ištvermingos, ilgaamžės. Žmogaus kūnas, ir tas suręstas taip, kad galėtų atlaikyti tiesioginius ir metaforinius vėjus. Viso to nepasakysi apie stiklą. Stiklas trapus, dužus, laikinas. Stiklas toks nepatvarus ir, sakytum, beginklis, kad jį reikia nešti kuo atsargiau, užkėlus ant rėmo, sutvirtinus vielomis. Ir, svarbiausia, stiklas turi dvi unikalias savybes: persišviesti ir atspindėti. Šios dvi savybės, savaime įstabios, kontrastuoja su visais kitais jį gaubiančiais atvaizdo elementais: jie yra matiniai, duslūs, sugeriantys šviesą, bet jos neatspindintys. Vienintelis elementas, turintis peršviečiamumo semą, yra pinučių atitvaras, tačiau peršviečiamumas nėra ta savybė, dėl kurios jis buvo suręstas, – jį kuria tarpai tarp metalo gijų, o gijos sukabintos taip, kad konstrukcija būtų tvirta ir ilgaamžė, atspari korozijai.
Stiklas tampa gaubiamuoju atvaizdo elementu, atskiru pasakymu: šioje erdvėje jis yra svečias, įsibrovėlis, (atsi)nešantis visai kitokią nuotaiką nei ta, kuria pasižymi gaubiančioji erdvė. Dėl savo savybių atspindėti ir persišviesti stiklas tampa perjungiančia figūra, tarsi koks staiga atsivėręs portalas leidžiančia pereiti iš vienos tikrovės į kitą: iš urbanistinio-industrinio slogučio peršokti į alternatyvią, fantastinę erdvę.
Žmogaus-stiklo figūra taip pat paradoksali (čia sugrįžta R. Barthes’o punctum – tai, kas nuotraukoje neaiškiai jaudina, masina vaizduotę, kuria netikėtas reikšmes): žmogaus, nešančio stiklą, beveik nesimato, jis mums tampa nesvarbus, mes jo nepastebime, jo kūnas (alkūnės, kojos) yra šešėlyje, jis organiškai susilieja su gaubiančiąja erdve ir joje pranyksta. Tikroji centrinė figūra – netgi, paspekuliavus drąsiau, atvaizdo subjektas – yra stiklas.
Stiklas veikia ir kaip širma, ir kaip veidrodis: čia kažką pridengia, ten kažką sudvejina. Stiklą veržiančių vielų linijos dvigubos: kuri yra tikroji, o kuri – atspindys, o gal šešėlis? Stiklo rėmas, šiaip jau aukštas ir besitęsiantis beveik iki pat stiklo krašto, pro stiklo širmą lieka kone nematomas, tobulai susiliejęs su tilto konstrukcija (rėmo viršutiniai „ragai“ yra tokio pat ilgio ir tokiu pat atstumu vienas nuo kito kaip ir tilto pertvaros briaunos kairėje).
Apskritai, stiklo erdvė žiūrovo akiai atveria kitą, atspindžių ir šešėlių tikrovę. Stiklas atspindi kažkur už numanomos žiūrovo pozicijos esantį dangų ir įneša šviesos, kurios taip trūksta gaubiančiojoje erdvėje. Jo paviršiuje vienu metu matomas ir dangumi praplaukiantis debesis, ir susikryžiuojančių tilto konstrukcinių sijų šešėlis, ir tai, kas kitoje pusėje, – žmogaus kūno kontūrai, tilto pertvara, pastato langai. Kitaip tariant, stiklas tampa lyg ir kokia potencialumų erdve, kur viskas įmanoma ir būtent todėl neįmanoma, kur viskas beveik įvykę, ką tik įvyko, netrukus įvyks, – stiklo tikrovė yra tikrovės simuliakras ir kartu tikrovės paneigimas.
Savo skaidrumu, trapumu, lengvumu stiklas jį gaubiančiai įkalinimo erdvei parodo tai, kas ji nėra. Iš to ir kyla šio atvaizdo įtampa, nerimastingumas: linijos įkalina, stiklas išlaisvina. Žvelgiant į „Šv. Liudviko pėsčiųjų tiltą“, priešprieša įkalinimas vs išlaisvinimas, žinoma, sukelia dar vieną, istorinę asociaciją. Galbūt neatsitiktinai viena pažįstama, vos užmetusi akį, pasakė: „Pasirodė, kad matau koncentracijos stovyklą.“ Iš tiesų kritikai yra atkreipę dėmesį, kad ne viena Izio Bidermano fotografija, nors pagauta tarytum nekaltame, nesusijusiame kontekste, kelia asociacijų su Holokaustu. Ir iš tikrųjų šioje nuotraukoje (datuojamoje 1946 m.) matomi atitvarai, užkardos, nejaukus antrame plane dunksančio pastato monolitas, netgi viela, dėl paviršiaus nelygumų atrodanti lyg spygliuota, – galėtų būti paimti iš Aušvico memorialo. Pats nuotraukos autorius karą išgyveno per plauką: buvo suimtas nacių, įkalintas, kankintas ir išlaisvintas prancūzų Pasipriešinimo judėjimo (Lietuvoje likę jo artimieji taikos nesulaukė: tėvai buvo sušaudyti gimtojoje Marijampolėje, brolis su šeima žuvo Kauno gete). Šiuos istorinius faktus kūrinio universume subtiliomis užuominomis atkartoja – atspindi – stiklas, tarsi vilties ir šviesesnio gyvenimo pažadas.
Iškart po karo Izis Bidermanas išgarsėjo fotografijų serija Maquisards – jį išvadavusių Pasipriešinimo judėjimo dalyvių portretais. Vėliau sukūrė ir daugiau portretų, kuriuose įamžino garsius savo laikmečio menininkus, taip pat gatvėje, bare, cirko pasirodyme ar šiaip kur atsitiktinai sutiktus žmones. Bičiuliavosi su žymiausiais savo kartos fotografais – Brassaï, Henri Cartier-Bressonu, Robert’u Doisneau, tačiau pats liko nepelnytai nustumtas į paraštes. Laimei, pastaraisiais dešimtmečiais Izis vėl atrandamas ir įvertinamas iš naujo: jo darbų yra įsigiję tokie dailės muziejai kaip Londono „Tate“ ir Niujorko MoMa, o 2006 m. jo retrospektyvą surengė Vilniaus paveikslų galerija. Ta proga buvo išleistas parodos katalogas, jame ir radau „Šv. Liudviko pėsčiųjų tiltą“: nuotrauką, kurioje kažkas štai eina ir neša stiklą stiklinti langams, visiems visų karų išdaužytiems langams, kad pro juos vėl būtų galima ramiai žiūrėti į pasaulį.
