VYGANDAS RAČKAITIS

Vasarvidžio rytas

 

 

Pažadino mane nuo paupio sklindantis lakštingalos rečitalis.

Ūmai nutolo mano nebaigtas sapnas. Gal ir nenutolo, liko tame laike ir erdvėje, kur nenueina nei mintis, nei žodis.

Sapnavau seniai mane palikusią vaikystę. Matyt, todėl, kad šiąnakt vėl, kaip anuolaik vasaromis, miegojau daržinėje ant šieno. Iš pradžių, kai tik nubudau, man pasirodė, jog miegu senelių daržinėje ir netgi girdžiu juos šnekučiuojančius kieme, po gluosniais. Atsitokėjęs supratau – sapnas nutrūko, guliu aš visai kitur. Čia ir sodžius ne tas, ir daržinė kita, ir aš jau seniai ne berniūkštis… Tik šienas kvepia lygiai taip kaip tada – vasaros pievomis, pradalgėse džiūstančiais kmynais ir kažkokiu nenusakomu džiugesiu.

 

 

Visiškai arti, tarsi tupėtų mano galvugaly, suokia lakštingala. Gieda ji aidžiai, pakiliai, jos balsas plasta, teka lyg krantuose nesutelpanti upė. Regis, tuoj ims ir pagaus toji garsų tėkmė, nuplukdys į tokius tolius, kur nėra pavydo, melo, pykčio.

Kurį laiką neatmerkdamas akių klausiausi lakštingalos. Suokė ji ir vakaro sutemose, jos trelės smelkėsi net į sapną, bet, atrodo, tik dabar mane pasiekė šio mažo paukštelio giesmėje esanti emocijos energija, nuo kurios visas mane supantis pasaulis darosi lyriškesnis ir atviresnis.

Kai pravėriau akis, sugrįžau į save iš lakštingalos giedojimo, pamačiau pro daržinės plyšius srūvančią melzganą šviesą. Ji dar neryški, bet jau atmiešianti tamsą.

 

 

Pakilęs iš šienu iškvėpinto guolio ir išėjęs iš daržinės laukan, ėmiau stebėti, kaip ateina šviesa, prasideda rytas.

Rytinis dangaus skliautas jau visai šviesus, žydras. Iš ten ir tvinsta šviesa, atplūsta lyg praregėjimas. Matau, kaip palengva išnyra iš tamsos medžiai, žolynai. Jau ir miškas vaduojasi iš nakties sutemų. Atgauna savo žalią spalvą pušų viršūnės. Brenda iš nakties baltastuomeniai beržai ir tarsi veda iš tamsos tenai dūlavusius kitus medžius.

Daugėja šviesos. Ji jau semia miško laukymę. Vis daugiau gėlių išbėga iš besisklaidančių sutemų. Jau matau neužmirštuolių mėlį, debesylų geltonį, vėdrynų blizgesį… Susigrąžina žolynai savo spalvas, pavadinimus. Aiškiai regiu net snapučių lapų karpinius, baltus šventagaršvių skėčius.

Tirpsta, traukiasi paskutiniai tamsos likučiai. Prieš akis – ilga vasaros diena su daugybe spalvų, garsų. Bet kur dingsta tamsa? Gal dieną ji slepiasi urvuose, požemiuose, akivaruose? O gal tamsą pasisavina blogis, trypiantis gėrį ir grožį, nukryžiuojantis meilę?

 

 

Krinta rasa ant medžių lapų, ant žolės. Vilgo gaiva kiekvieną augmenį. Tarsi tyliai užkalba žolę, medį stiebtis aukštyn, žydėti, brandinti sėklas. Kiekvienas rasos lašas turi savo visatą, erdvę, laiką. Gal žino ir gyvybės paslaptį?..

Nusiaunu batus ir pasileidžiu basomis į rasotą pievą. Tvilko kojas rasos vėsa, žvalina visą kūną. Netgi rūpi pabėgėti pakalnėn. Kaip vaikystėje.

Einu basas per rasotą vasaros pievą. Jaučiu, kaip žemė kelia žolę, kelia ir mane. Jaučiu, kad čia, šioje žemėje, ir aš esu įsišaknijęs.

 

 

Miškas tarsi paakina mane įsiklausyti į kiekvieną nakties tyloje išsaugotą garsą. Girdžiu, kaip šaltekšnių atvašyne tarškiai sušneko pabudusios karetaitės. Tarytum ten kažkas prisuktų laikrodį… Netrukus iš lazdyno atringuoja iki manęs šviesi, žiburiuojanti liepsnelės giesmė. Beržyne pradeda cinksėti, skaičiuoti krištolinius rasos lašus pilkoji pečialinda. Iš eglaičių jaunuolyno pečialindai atitaria, savo skambų trioletą skanduoja kikilis. Bene labiausiai priverčia suklusti aidžios ir vingrios strazdo giesmininko trelės. Kurį laiką nebuvo girdėti jo balso, bet dabar vėl prabilo – ruošiasi antrajai strazdžiukų vadai. Strazdas giesmininkas tikriausiai tupi kurios nors pušies viršūnėje, jis vienas iš pirmųjų pasitiks aušrą, tad ir traukia savo giesmę taip pakiliai, taip įkvėptai, kad aidoja visas šilas.

Tačiau visos aušrotekį įgarsinančios sparnuočių giesmės tarsi pasitraukė į šalį, kai išgirdau gegutės kukavimą. Jis sklido iš toli ir iš arti. Kaip visada tasai „kukū“ toks švarus lyg išskalautas rasoj ir kartu toks paslaptingas, elegiškas.

Gegutė aisavo trumpai. Nėra ko norėt, jau vasara, jau išplaukėjo rugiai. Prieš savaitę kitą gegutė kukuodavo visą rytą čia iš vienos, čia iš kitos pusės – nespėdavo sugrįžti aidas. Tuoj nutils ir lakštingala. Nebegirdėsiu iki kito pavasario.

Vėl priartėjo vienas kitą pertariančių paukščių giesmės. Jose nė vienos minoriškos gaidos. Skamba, aidi kaip aušrotekio psalmės.

 

 

Gaisruoja rytinė padangė. Tarytum vakaro gaisai būtų perbėgę į priešingą dangaus pusę. Keletas tamsmėlių debesėlių jau gruzda purpurinėje liepsnoje, o vienas aukštėliau pakibęs debesiukas spindi gintaru, viduje jo tamsuojanti dėmė tarsi inkliuzas.

Medžiai žvalgosi iš savo aukštumų, jie jau pamatė saulę. Štai ant kalvos pasilypėjusios aukštūnės pušys krustelėjo viršūnes, matyt, pasigavo pirmuosius spindulius, skaistvariu sužvilgo jų kamienai.

Jau ir aš matau saulę. Tiksliau, dar tik jos kraštelį, skaisčiai raudoną lyg besiskleidžiančio aguonos žiedo. Štai nubėgo ir per žemę pirmieji spindulių srautai. Įeina saulė į žolę, į žiedą, į sirpstančią uogą, į daugybę daugybę ją pasitinkančių akių.

 

 

Patekėjus saulei ėmė žaižaruoti rasa. Drebulės viršūnėje, jazmino krūme, ant ugniažolių, sinavadų, lubinų lapų, ant dobilo, kūpolio, vėdryno žiedų… Kur tik pažvelgsi – žvilga, tviska.

Kodėl spindi rasa? Fizikos dėsniai tai nesunkiai paaiškintų. Kai mano dukra buvo maža, gal kokių penkerių metų, kartą mudu ėjome palaukių takeliu ir džiaugėmės rasos tvaskėjimu. Mažajai mano bendrakeleivei parūpo sužinoti, kodėl taip spindi rasa. Persakiau tai, ką atsiminiau iš fizikos vadovėlio. Tačiau fizikos argumentai dukrelei nieko nesakė, kiek pagalvojusi ji išsiaiškino pati ir mane įtikino: rasa spindi todėl, kad ja prausiasi spinduliukai…

 

 

Rytmečio saulė išryškino, priartino žolynus, skubančius augti, stiebtis aukštyn. Giliai skaidyti plunksniški ugniažolės lapai blizga nuo rasos. Jai patinka pavėsis. Gal todėl, kad paunksnėje ryškiau šviečia jos maži žiedai – ugnelės. Sklidinas ugnies ir visas augalas. Nuskink jo lapelį ir ims tekėti oranžinės, deginančios slogaus drėgnų pelenų kvapo sultys. Man regis, kad šitą ugnį pasiima ugniažolė iš žemės gelmių, iš susilydžiusių akmenų.

Daug yra gražesnių gėlių už ugniažolę. Bet kažkodėl man patinka ir šita pelenė. Ji traukia savo paslaptimi, raginimu ieškoti ugnies ir savyje…

 

 

Miške dar tvyro žalia prieblanda. Kažin ar ji išsisklaidys aukščiau pakilus saulei, gal tik pasitrauks po eglėmis, suvešėjusiais lapuotynais. Ryto saulės spinduliai smelkiasi, trykšta ir į tankmę. Vietomis pro žalumą prasisunkia dangaus mėlynė. Ir miške matau daug kur žybčiojančius rasos lašus, dar spindesnius nei pievoje. Regis, ženklinančius visomis vaivorykštės spalvomis kiekvieną akimirką.

Pabudo ir vėjas. Išgirstu tylų tylų pušų ošimą, lyg šnekintų amžinai nutolusieji, mylėjusieji… Žinau, švelnus žodis pasakomas negarsiai, pašnibždomis.

Jau nemažai pavasario, vasaros, rudenio rytmečių esu sutikęs čionai, šioje miškų apsuptoje nuošalumoje. Kokie nepanašūs čia rytmečiai į tuos, kuriuos paskelbdavo žadintuvas, ragindamas skubėti, kad visą dieną prasėdėtum už darbo stalo, tarp keturių kabineto sienų, galvotum, ką ir kaip kalbėsi, paklustum aukščiau stovinčiam. Nepasitikdavau aš tų rytmečių, jie mane užklupdavo ir nešdavo kaip šapelį kasdienybės upėje, kur pakako ir verpetų, ir rėvų…

 

 

Stirnų pramintu takeliu artėju prie upokšnio. Išgirstu jo balsą, panašų į lapų šnaresį, į pašnibždom kalbamą maldą.

Pro sulapojusias, pavasarį taip svaigiai žydėjusias ievų šakas blykčioja vanduo. Toks pat giedras, kaip ir ryto dangus. Miško upokšnis linksmai vinguriuoja, džiaugiasi sraunumu. Bėga, lekia, lyg skubėtų į pasimatymą.

Tekėdamas per pievas, jis vos srovena, stabteli, užsilaiko duburiuose, bet čia, miške, pakeitė savo charakterį, kilpinėja tarp kalvelių, sušniokščia apglėbdamas akmenį, susidurdamas su virtuoliu. Tikriausiai upokšnis jau girdi šauksmą upės, kuri plaukia netoliese, už miško, rinkdama upelių, upeliukų vandenį, vis platėdama, gilėdama. Ir ji atiduos savo tėkmę už save didesnei, platesnei upei. Taip jau skirta. Juk niekas negali priklausyti tik sau.

Įbrendu į upokšnį. Nutvilko kojas vandens vėsa. Kokie glotnūs, slidūs srovės nugludinti dugno akmenėliai, kiek daug energijos šitame vandenyje, jo tekėjime. Nusiprausiu rankas, veidą. Ir gaivi tėkmė, jos tvaskesys, gyvas almėjimas teška jau mano gyslomis, liepia dar nepavargti ir nestoviniuoti.

 

 

Į upokšnio čiurlenimą įsiterpė kamanės dūzgimas. Sodrus, kone apčiuopiamas. Antrinantis vandens balsui. Pamačiau ir pačią kamanę. Ji skrido skersai upokšnį, patekusi į spindulių pluošto nutviekstą plotelį blykstelėjo it gintaras, metėsi kairėn, dešinėn ir galop nutūpė ant violetinio snapučio žiedo.

Kamanė nutilo. Šildosi žydėjime, vaišinasi snapučio nektaru. Netrukus ji kyla nuo žiedo, ieškos kito, vėl sklinda dūzgesys, toks žemiškas, panašus į kontraboso stygos virpėjimą.

 

 

Man patinka su anksta keltis, noriu matyti, kaip aušroja dangus, kaip pro aušros vartus pareina šviesa, kaip grįžta mane supančio pasaulio pavidalai, ženklai. Švintant, regis, ir pats save atrandi, sugrįžti iš aklinos tamsos į spalvas ir garsus.

Patekėjus saulei lyg naujai pamatau žaliuojantį šilą, takažolių kilimą kieme, rūką slėnyje, girdžiu sparnuočių balsus, krintančio rasos lašo skambėjimą, senolio klevo atodūsį.

 

 

Šį rytą nuėjau prie upės. Ji nemiega ir naktimis, skaito žvaigždžių rašmenis ir vis bėga, bėga. Amžinas judėjimas, amžinas nerimas. Gal upė anksčiau už mus, žmones, pažino džiaugsmą ir liūdesį?..

Virš vandens skraido jau pabudusios kregždės. Vienu tarpu man pasirodė, kad tenai šmėkščioja iš penklinės pabėgusios gyvos natos.

Pliaukšteli atvajuje iš vandens iššokusi žuvis. Sklinda ratilai į krantą, į srovę, tarsi regimi tapę grįžtančio į tylą garso pėdsakai.

Virpa tėkmės paliestos nendrės, debesėlių atspindžiai ir mano, stovinčio ant kranto, šešėlis. Kur tik pažvelgi – judesys, laiko ritmas.

Ūmai ne tik įsivaizdavau, bet ir pajutau, kad jau ne stoviu pakrantėje, o sklandau virš upės, esu pakylėtas kažkokių nežinomų galių. Gal vizijos, o gal iš tiesų trumpam atsiskyrė nuo kūno mano dvasia, kad paskraidytų šiose ryto platumose, susilietų su žydruma.

 

 

Šįryt sklidinas tylaus choralo pasitiko mane šilas. Nardina pušys mane į savo ošimą, į kurį terpiasi genio skrabalų garsai.

Žinau, nereikia manęs miško medžiams, paukščiams, skruzdėlynams. Bet miško reikia man. Sunku paaiškinti, kodėl. Gal viliuosi pasisemti daugiau gyvybės energijos, gal noriu, kad miškas padėtų suprasti grožį, gal ieškau dar nematyto, neatrasto? O gal tikiuosi, jog miškas išmokys mane žiūrėti medžių, paukščių ir žolynų akimis, klausytis – jų ausimis?..

 

 

Žydinčiame jazmino krūme žaidžia aušros spinduliai. Baltais žiedais bėgioja čia rausvos, čia raudonos žaižaros. Tą spalvų mainymąsi vos spėja pagauti akys.

Regis, nuo tų šviesų mirgėjimo dar labiau kvepia drėgni nuo rasos jazmino žiedai. Juose rasos lašai žybčioja raudonai, geltonai, visomis vaivorykštės spalvomis. Tarsi ten kas būtų pribarstęs brangakmenių trupinėlių…

Žinau, jazminų krūmas slepia pečialindos lizdą. Jau išsirito paukšteliai, nes ant tvoros tupi pečialinda su kirminu snape ir laukia, kada aš nusigręšiu. Tą akimirką ji nematom purptels prie savo slepiamo lizdelio.

Kai po geros valandos grįžau prie jazmino, jis jau nebežaižaravo, ramiai maudėsi aukštyn pakilusios saulės spinduliuose. Ir pūstelėjus vėjeliui bėrė baltus savo žiedlapius. Tarsi paliudydamas, jog viskas laikina, viskas praeina.

 

 

Saulė tik patekėjo, dar nepakilo virš miško, bet žydinčiose gudobelėse jau gaudžia bitės. Tasai jų dūzgimas toks pakilus, džiaugsmingas lyg Velykų giesmė. Man regis, kad dūzgia, skaidrėja ir šešėliai.

Daug kas šįryt man atrodo kitaip nei vakar, užvakar.

Tos gale daržinės pievelėje žydinčios naktižiedės tarytum ant rasos patiestos balinti drobės. O violetiniuose sinavadų žieduose bene pasislėpė brėkšmo apyblanda.

Tarsi kito pasaulio peizažą matau drėgname patakės akmenyje: žalias, miniatiūrinis samanų miškas, išdžiūvusios upės vaga, rudos dėmės lyg užgesusių aušrų pėdos ar sustingusi kraujo puta.

 

 

Ūmai prieš mano akis sutvaskėjo kažkas panašaus į liepsnos skiautelę. Priėjęs arčiau, įsižiūrėjęs pažinau drugelį – ugninį auksinuką. Tupėjo jis ant malkų rietuvės išskleidęs savo auksiškai raudonus juodais apvadais sparnelius. Pajutęs mano žvilgsnį suplazdėjo ir pakilo skristi lyg gyva liepsnelė. Džiugiai, žaismingai apsuko ratą aplink mano galvą ir tarsi ugnies punktyras nuspurdėjo į pamiškę.

Palydėjau drugelį šypsena. Jau ne kartą įsitikinau, jog gėlė, paukštis, medis, upė, rasos lašelio spindesys vien savo buvimu ir priartėjimu paliudija Būties džiaugsmą, moko ir mane džiaugtis tuo, kad esu.

Viską išskaistinusi saulė dar nepakilo virš miško. Žvelgia pro pušų kamienus. Trykšta spindulių gijos. Į kiekvieną žolyną, į kiekvieną gyvastį.

O pati saulė šįryt man panaši į aukso verpstę nematomose Kūrėjo rankose.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.