Kaip suvaldyti tą marmalą

 

Oliveris Baeris – diplomuotas inžinierius, knygų autorius, tekstų kūrėjas, Vokiečių kalbos draugijos (Verein Deutsche Sprache) valdybos narys. Straipsnis Dämme gegen den Brei publikuotas minėtos draugijos leidžiamo žurnalo „Sprachnachrichten“ š. m. II ketvirčio numeryje.

 

Vertimas ir dirbtinis intelektas

 

Su dirbtiniu intelektu galime įveikti bet kokius kalbos barjerus, tiesiog nuostabu, svajonės pildosi, gal pavyks kas nors ir su taika pasaulyje. O gal ir ne, mat dabar veikiančios programos nesugeba to, ką išdarinėjo Babelio žuvytė, kurią kažkada kelionėms po galaktiką išrado Douglasas Adamsas. Ši simultaniškai verčianti žuvytės pavidalo būtybė, įkurdinta žmogaus ausyje, geba suprasti ir perteikti viską, ką transliuoja bet kurios visatos būtybės smegenys, tad užsakovas (tas su žuvyte ausyje) puikiai su visais susikalba.

Mums visiškai užtektų, jei išvengtume nesusipratimų bendraudami su lenkais, danais ar bent amerikiečiais. Tai vis dar nėra lengva. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasitelkdami generatyvinį dirbtinį intelektą (GDI) verčiame jau daug geriau ir sparčiau, bet jis irgi palieka klaidų, o aptikti jas darosi vis sunkiau. Vis dėlto turėtume susilaikyti nuo skubotos kritikos, nes vertėjams dirbtinis intelektas – tai nauja galimybė. Tiesa, dar turime išmokti ja naudotis.

Į savamokslių rankas patekęs dirbtinis intelektas visų pirma tik dar labiau suniveliuos mūsų bendravimą. Vertimo programos vilioja jomis naudotis, bet nuslepia tai, ko neišmano. Žvelgdami atidžiau ir žinodami, ko ieškome, netruksime tai pastebėti. Europos patentų biuras Miunchene yra pavyzdys, kaip atsakingai elgtis su „kūrybingomis“ neuroninėmis vertimo programomis. Čia išmintingi specialistai apsiriboja tik neilgo galiojimo tekstais: žiniomis, aktualijomis ar rimtesniais pranešimais, dėl kurių nėra grėsmės kilti teisiniams ginčams. Nors patentų biuro profesionalai dirba tik su specializuotu žodynu išmiklintais kalbos modeliais ir rezultatais yra patenkinti, bet vis tiek neleidžia sau atsipalaiduoti.

 

Redagavimas

 

Čia jau darosi įdomu. Į prancūzų kalbą patentų biuro išversti tekstai pasižymi sklandžiu stiliumi, yra beveik be gramatikos ar rašybos klaidų. Jei ir pasitaiko netikslumų ar kitokių riktų, – taip atsitinka naudojant generatyvinį dirbtinį intelektą, – juos gana sunku atsekti, jų neaptiksi ten, kur labiausiai tikiesi. Todėl tekstų redagavimas (angl. post-editing) yra itin svarbi mokymo planų dalis, rengiant būsimus vertėjus; kalbos modelis pateikia pirminį vertimą, kurį vėliau reikia „tik“ patikrinti. Sąvoka „redagavimas“ čia turėtų būti taikoma tiksliau.

Beveik tobulai išverstuose tekstuose ieškoti užsilikusių klaidų yra nykus užsiėmimas. Jis tuo nykesnis, kuo mažiau klaidų yra pirminiame vertime. Su panašia situacija susiduriame naudodami automatiką: kuo geriau ji veikia ir kuo mažiau tenka įsikišti žmogui, tuo labiau menksta jo pastabumas, tad tikėtina, kad dėl menkos klaidelės bet kada gali įvykti nelaimingas atsitikimas. Bet ne vien dėl to teisiškai svarbiems dokumentams taikomas tam tikras slenkstis, kurio nevalia peržengti. Patentų biuras pirmenybę teikia tradiciniam vertimui, kuriam atlikti gali būti pasitelktas internetas tik su sąlyga, kad jis remsis patikimais ankstesniais vertimais, atliktais specialiai tam parengtomis neuroninėmis vertimo programomis. Šie specializuoti kalbos modeliai yra brangus dalykas ir jų nereikia painioti su tokiais visiems prieinamais dirbtinio intelekto produktais kaip „ChatGPT“.

 

Žinių trūkumas

 

Senasis mašininis vertimas buvo labai ribotas, programoms trūko žinių, gebėjimų ir supratimo apie žmonių bendrabūvio formas. Atitinkamai nepatikimi buvo ir rezultatai. Šiuolaikinis DI miklinamas dirbtinai sukurtame tinkle, kuris tam tikru būdu imituoja smegenų veiklą. Gautas rezultatas atrodo preciziškai tikslus, skamba gerai ir įtikinamai, žodžiai kartais surikiuojami tarsi eilėraštyje, bet kaip tai pasiekiama, niekas negali paaiškinti. Todėl vertėjas vis tiek turi atlikti visą sunkų darbą pats – arba visai jo atsisakyti.

 

Gramatika

 

Ne kartą kiekvienas esame pastebėję: tekstas skamba taip, tarsi dainininkas nepataikytų į toną. Kalta gali būti gramatika. Pavyzdžiui, lenkų kalba neturi nežymimojo artikelio; dirbtinis intelektas pasiūlo bet kokį artikelį ir kartais pataiko. Vokiečių kalbos taip mėgstamus sudurtinius daiktavardžius (Sportlermützenstoffmusterbogen – liet. „sportinių kepuraičių medžiagos raštų pavyzdžiai“) retai aptinkame kitose kalbose. Santykinių įvardžių (der, die, das – liet. „kuris, kuri“) daugumoje kalbų nėra arba yra tik vienas iš trijų: verčiant į vokiečių kalbą nevalia jų painioti. O kur dar laikai ir nuosakos: kiekvienoje kalboje praeitis ir dabartis išreiškiama skirtingai, kitaip reiškiami ir paliepimai. Ir pagaliau giminės: daugelio kalbų, kaip kad suomių ar bengalų, gramatikose giminės kategorijų iš viso nėra.

 

Bendrasis išsilavinimas

 

Dėl stiliaus ypatumų nutinka įvairių kuriozų ne tik sakytinėje kalboje, bet ir specializuotuose dalykiniuose tekstuose. Kaip suktis, kai kalboje nėra žodžio „ačiū“? Kai kuriose kultūrose parama vieno kitam suprantama kaip bežodis pritarimas, o žodžiai pasilaikomi kitoms, ypatingoms progoms, kaip antai dėkojant už išgelbėtą gyvybę. Norint tiksliai išversti tekstą reikia būti visapusiškai išprususiam, kitaip tariant, turėti bendrąjį išsilavinimą. Suteikus dirbtiniam intelektui daugiau galių gal ir pakiltų, nors tai mažai tikėtina, jo bendras išsilavinimo lygis, bet kažin ar tai būtų verta įdėtų pastangų.

Visai nepasiekiami jam yra tokie dalykai kaip ironija, dviprasmybės, žodžių žaismas, vaizdinga kalba, patarlės, vienu žodžiu – humoras. Generatyvinis dirbtinis intelektas, siekdamas sklandaus ir lengvai paskaitomo teksto, siūlo netinkamą ar net klaidingą vertimą, kuris neprilygsta savo literatūriniam pirmtakui. Autoriai ir skaitytojai iš vertėjo laukia originalą atitinkančio vertimo, o ne įmantrių posakių „išlyginimo“ ar rupaus teksto nuglaistymo. Tokiais atvejais dirbtinis intelektas sutaupo nedaug laiko, jo redagavimas užtrunka daug ilgiau negu įprastas pirminis vertimas. Ypač tada, kai skaitytojai itin vertina originalo stilių. Nuolatinis to paties autoriaus kūrinių vertėjas būna gerai susipažinęs su originalo rankraščiu, tad joks dirbtinis intelektas vertėjui niekada neprilygs. Mašininis vertimas, kalbant apie grožinės literatūros tekstus, tinka nebent trivialiajai literatūrai.

 

Esminės problemos

 

Esama ir nekalbinių problemų. Pasitaiko, kad dirbtinis intelektas įstumia vertėją į kampą. Šis pasitiki mašininiu vertimu ir palieka tekste „nepataikytas į toną“ formuluotes. Arba priešingai: vertėjas abejoja viskuo, ką jam pasiūlo dirbtinis intelektas. Norėdamas nuo to atsiriboti, jis veltui švaisto savo energiją ir nutolsta nuo teksto originalo. O dirbtinis intelektas, nesugebantis rasti jokio sprendimo, vedžioja jį už nosies ir, kaskart iškilus analogiškam vertimo klausimui, pateikia vis kitokį atsakymą. Savaime aišku, kad reikia būti atidžiam: kas gi čia vadovauja paradui? Dirbtinio intelekto išversti tekstai sukuria iliuziją, kad tie produktai yra „baigtiniai“. Bet ši iliuzija trukdo vertėjui perprasti ir perteikti originalo tekstą. Panašiai kaip su automatika: kuo geriau iš pirmo žvilgsnio atrodo „baigtinis“ produktas, tuo labiau suvaržomas individualus vertėjo indėlis. Jo kūrybiškumas slopsta, verčiant grožinės literatūros kūrinius jam ima trūkti įkvėpimo.

 

Lingua franca

 

Panašūs dalykai dėjosi ir su anglų kaip pasauline kalba, kol atsiradęs dirbtinis intelektas šią problemą užmaskavo. Nuo to laiko mūsų suvokimas vis labiau virsta klampiu marmalu, tam tikra mąstymo monokultūra. Nukrypimai nuo įprastų mąstymo šablonų atskirose kalbose tapo nereikalingi, į juos paprasčiausiai nebekreipiamas dėmesys. Dėl to sparčiai panašėja problemų sprendimo būdai. Prie to prisideda ir dažnai prasta angliškai publikuojamų mokslinių straipsnių kalba. Įdomu, kaip tokios rūšies tekstams bus „išmiklintas“ dirbtinis intelektas! Apgailėtina, kad į daugiakalbystę žiūrima kaip į išlaidas didinantį veiksnį, o ne kaip į pajamų šaltinį. Laikantis tokio primityvaus požiūrio tik sustiprės iliuzija, kad vertimas dėl DI pagaliau išspręsiąs ir šią problemą: leiskime kiekvienam šioje planetoje išsakyti savo nuomonę! Tikrai kaip kokiame tviteryje.

Prie to prisideda ir perteklinis prisitaikymas (angl. overfitting). Miklinamas dirbtinis intelektas už teisingus atsakymus yra apdovanojamas. Jei algoritmas sureguliuojamas neteisingai, galiausiai modulis taip idealiai atitinka užduoties sąlygą, kad nieko apibendrinančio gauti nepavyksta. Norint to išvengti, reikia mąstyti plačiau ir sistemą pastiprinti rūpestingai atrinktais, įvairiapusiais ir nuolat atnaujinamais duomenimis arba tą pačią užduotį pateikti skirtingiems kalbos moduliams. Tai metodas, kuris gali sužadinti ir žmogaus intelektą.

 

Babilonas

 

Palyginimą su Babelio bokštu galima suprasti ir šitaip: bausmė už aroganciją yra tai, kad žmonija, visiems pateikusi universalų kalbų marmalą, galiausiai juo paspringsta pati, nes nesuvokia, ką daro. Išradėjai ir tobulintojai deda didžiules pastangas, kad palengvintų mūsų kasdienybę, vidutinis vartotojas tampa vis tingesnis, nes kam mokytis apdoroti, jei gali pasinaudoti pagalba, taigi jis vis prasčiau orientuojasi, kas tinka tam tikroje situacijoje. Šiandien nė vienas nebesugeba įkurti laužo be pagalbinių priemonių, kaip tai moka hotentotai Kalahario dykumoje, bet šiuolaikinis žmogus įsigudrina kažkaip išgyventi nesuformulavęs nė vienos originalios minties. Jei viskas ir toliau taip klostysis, laimėtojais taps mašinos, ir ne todėl, kad jos gabesnės už žmogų, bet todėl, kad jis pats užleis joms savo pozicijas.

Kitas vertus, į GDI galima žiūrėti kaip į iššūkį, leidžiantį sumažinti žalą kelyje, vedančiame į monokultūrą. Mes, kalboms gabūs individai, dar prieš atsirandant DI turėjome paskatų išlavinti savo kalbos jausmą iki tobulumo, taigi esame pasirengę demaskuoti bet kokius niveliuotojus. Visada buvo žmonių, tikinčių, kad mėnulis nulipdytas iš šviežio sūrio, o šiandien jie yra tiesioginiai Steve’o Bannono sekėjai, prisidedantys prie visuomenės užtvindymo marmalu: apdrėbkim viską mėšlu (angl. flood the zone with shit), ir niekas nieko nesupras. GDI neišvengiamai paskatins šio tvano plūsmą, nebent mes rimtai imsimės darbo: patys suvaldysime tą kompiuterių generuojamą niekšybę! Ir tada nebebus atsitraukimo: tam nepakaks vien išlavinto kalbos jausmo. Tiesą sakant, to jau senokai nebepakanka.

 

Vertė Agnė Blaževičienė