Ligos metafizika
Oliver Sacks. Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle. Iš anglų k. vertė Kęstutis Šatkauskas. V.: Kitos knygos, 2024. 286 p.
Sakoma, kad, norint rašyti gerai, reikia gyventi tirštai. Skaitant Oliverio Sackso (1933–2015) biografiją, susidaro įspūdis, kad neįtikėtinas jo produktyvumas (išleido 18 knygų) yra būtent empirinių tyrinėjimų vaisius. Kelios autobiografijos, motociklininko užrašai keliaujant po Kanadą ir Centrinę Ameriką, kelionių knygos („Oachakos dienoraštis“) ir, žinoma, labiausiai jį išgarsinusios medicininės esė, daugiausia jo pacientų studijos.
Su šio autoriaus darbais pirmąkart susipažinau perskaičiusi jo esė „The Case of the Colorblind Painter“ – ši analogų neturinti ir poetiška istorija ilgam įsirėžė į atmintį. 65-erių menininkas ponas I., po nelaimingo atsitikimo netekęs gebėjimo matyti spalvas, turi prisitaikyti prie pakitusio nespalvoto pasaulio ir, pripažinęs achromatopsijos diagnozę, atrasti naują meninę raišką. Stebėdamas savo pacientą kelerius metus, Sacksas aprašo tą subtilią psichologinę metamorfozę, kai ponas I., užuot susitelkęs į tai, ką prarado (spalvas), priima savo ligą kaip tapatybės dalį ir atranda joje privalumų (itin ryški rega, unikalus aplinkos matymas).
Bestseleriu tapusioje knygoje „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“ nagrinėjami panašūs neurologiniai sutrikimai – autorius perima Sigmundo Freudo ir Aleksandro Lurijos atvejų studijos techniką ir kartais polemizuoja su klasikinės neurologijos klinikinių ligų aprašymo stiliumi, kuriam primeta sustabarėjimą ir ribotumą. Personalizuotam, konkretumu paremtam, bet literatūrinių, filosofinių ir poetinių aliuzijų prisodrintam Sackso rašymo stiliui tiktų romantiškojo mokslo apibūdinimas.
Taigi Sacksas – neurologijos profesorius, praktikas – neabejotinai yra savo srities profesionalas, bet kartu – talentingas istorijų pasakotojas, nuo pirmo sakinio įtraukiantis į keistus savo pacientų atvejus kaip į detektyvus. Tai yra originalu tarp rašančių medikų. Jo klasikinės formos pasakojimai kiek primena Viktorijos laikų fiziologų gebėjimą įsijausti ir vaizdžiai nupasakoti ligos istoriją. „Man lygiai taip rūpi ir mokslas, ir vaizduotė“ (p. 13), – rašo autorius knygos įvade ir ne prasčiau už Arthurą Conaną Doyle’į sudėlioja kompleksišką užuominomis, teorijomis ir bandymais grįstą tyrimą, kurio kulminacija būna visgi ne diagnozė, o savotiškas paciento valios pasireiškimo momentas. Šiuo požiūriu Sacksas yra optimistas, nes visada pabrėžia, kokios svarbios ligonio pastangos siekiant išlaikyti žmogiškumą net baisiausių ligų akivaizdoje, ir, žinoma, humanistas, nes akcentuoja atjautą net kaip mokslininkas objektyviai analizuodamas simptomus.
Savo tikrose pacientų istorijose Sacksas, visai kaip juo remiantis sukurtas daktaras Sejeris filme „Prabudimai“ (rež. Penny Marshall, 1990), atsisako supaprastinti sergančiuosius ir matyti tik jų ligą. Realybė yra daug sudėtingesnė, daug neaiškesnė, todėl „privalu atsisakyti noro riboti bei daryti testus ir atvirai, tyliai, be išankstinių nuostatų, su visišku ir užjaučiamu fenomenologiniu atvirumu juos stebėti, kaip jie ramiai gyvena, mąsto ir bendrauja su kitais, spontaniškai tiesiog būna su savimi. Tuomet pastebi, kad veikia kažkokios tam tikros fundamentalios gelmės…“ (p. 231).
Taikydamas šį stebėtojo metodą, Sacksas padaro savo pacientus herojais. Vienas iš jų – ekstremalaus Korsakovo sindromo kamuojamas Džimas, kitaip dar „Pasiklydęs jūreivis“, kuris amžinai jausis devyniolikos. Dėl trumpalaikės atminties sutrikimo vakarykštė diena jam neegzistuoja. Sacksas net svarsto, ar jis „turi sielą“, nes atmintis yra viena iš fundamentalių jungčių su mūsų tapatybe, tęstinumo garantas, be jos tesame pavienių pojūčių kratinys.
Knygą sudaro keturi skyriai: „Praradimai“, „Perteklius“, „Vizijos“ ir „Prarastieji“. Pirmuose dviejuose aptariami tam tikri neurologiniai sutrikimai, atsiradę dėl ligos ar traumos, žymintys tam tikros neurologinės funkcijos trūkumą ar perteklių. Aptariami šie deficitai: trumpalaikės atminties praradimas, veidų agnozija (negebėjimas skirti veidų), pusiausvyros netekimas, propriorecepciją praradusios pacientės atvejis („Atskirta nuo kūno“). Tarsi viename iš „Daktaro Hauso“ epizodų pacientė Kristina, sveika dvidešimt septynerių metų moteris, susapnuoja sapną, kad nebeturi pusiausvyros, vos jaučia žemę, neišlaiko daiktų rankose. Kitą dieną ji iš tiesų patiria visišką atskyrimą nuo savo kūno, kitaip sakant, praranda šeštąjį pojūtį – nesąmoningą judančių kūno dalių jutimą, kuris mums yra automatiškas, bet be kurio negali atsisėsti, judėti, darosi sunku netgi kalbėti. Norėdama pakelti ranką, Kristina turi žvilgsniu ir valios pastangomis „liepti“ jai pakilti.
Skyrius „Vizijos“ buvo įžanga to paties pavadinimo knygai, išleistai 2012 m., skirtai naujai pažvelgti į visuomenėje stigmatizuojamas haliucinacijas kaip protinės ligos simptomą. Šalia savo pacientų bei žymių istorinių asmenybių atvejų, Sacksas nagrinėja ir savo paties migrenos sukeltų haliucinacijų patirtis bei eksperimentavimą su narkotinėmis medžiagomis 7-ajame dešimtmetyje.
Lengvai ironizuodamas Sacksas rašo, kad „trūkumas“ yra mėgstamiausias neurologų žodis, kita vertus, kur kas sudėtingiau įvertinti ir apibūdinti perteklių, remiantis tik mechaniškosios neurologijos kalba. Dauguma tuometinių neurologijos testų (knyga išleista 1985 m.) yra orientuoti būtent į trūkumų paiešką. O funkcijos perteklius tarsi oficialiai neegzistuoja moksle, kuriame ligas atpažįstame ir įvardijame tik „pasimatavę“ su normalumo etalonu. Būtent pertekliai labiau domina Sacksą – migrenos sukeltos auros, tikai, spazmai, priepuoliai, įvairios neurologinės hipertrofijos. Pasažas apie egzistencinę Tourette’o sindromo prigimtį, aprašytas esė „Apsėstieji“, tiesiog puikus. Jame lyginami Korsakovo sindromas, kuriam būdinga amnezija ir nesatis, galima sakyti, individo sąmonės ištrynimas, ir Tourette’o sindromas. Pastarasis su jam būdingais ekstravagantiškais impulsais, nevalingais judesiais yra dviprasmiškas: sergantysis ne tik suvokia savo ligą, bet ir yra priverstas nuolat su ja kovoti dėl tapatybės išsaugojimo, taip pat gali ją apžaisti, pasinaudoti ja ir taip toliau. Leisdamasis giliau į ligos metafiziką, nagrinėdamas ją filosofiškai, Sacksas pasitelkia Antikos ir Naujųjų amžių mąstytojus.
Smegenų pažeidimai ar ligos sąlygoja pasikeitusį realybės suvokimą, bet literatūros istorijoje ir meno pasaulyje pilna pavyzdžių, kai tai ne tik netrukdo, bet ir tampa kūrybinės galios pagrindu. Anot populiarios hipotezės, Šostakovičiaus galvoje buvo metalinė skeveldra (p. 174), padedanti jam „girdėti“ ir kurti muziką, o Viduramžių vienuolės mistikės Hildegardos vizijos buvo aiškus migrenos padarinys. Thomą Manną domino ligos ir meno santykis, tad nenuostabu, kad dauguma jo personažų, nuo daktaro Fausto iki „Užburto kalno“ herojų, „apdovanoti“ hiperbūsenomis (p. 118). Perteklius yra ir palaima, ir prakeiksmas (p. 119) – gal toks požiūris ir perdėm optimistiškas, vargu ar liga tampa privalumu, bet Sacksas mums siūlo perkurti pačią neįgalumo idėją. Tarkim, muzikantui Rėjui, turinčiam Tourette’o sindromą, dėl staigių, nevalingų, kas kelias sekundes pasikartojančių kompulsyvių judesių – tikų sekėsi nepaprastai gerai groti būgnais džiazo improvizacijas.
Gydytojas, pacientus susirenkantis tiesiog gatvėje, – toks galėtų būti dar vienas Sackso apibūdinimas, kai jis kalba apie miestą, šiuo atveju Niujorką, kaip puikiausią terpę pastebėti tam tikrus psichinius elgesio sutrikimus, kokios nesuteikia neurologijos klinika. Taigi „gatvės neurologija“, kaip atsvara institucionalizuotai medicinai ir dikensiškas, bet kartu profesionalus eilinių praeivių stebėjimas atpažįstant Parkinsono ar Tourette’o ligų simptomus.
Kalbant apie Niujorko ir Sackso santykį, rašytojas ir fotografas Billas Hayesas užfiksavo jį knygoje „Nemigos apimtas miestas: Niujorkas, Oliveris ir aš“ (Insomniac City: New York, Oliver, and Me, 2017). Prasidėjusi draugystė tarp dviejų nemigos kankinamų ir po naktinį Niujorką klaidžiojančių vyrų netrukus perauga į meilės istoriją. Autobiografiniu stiliumi parašytuose atsiminimuose jaučiama neabejotina trisdešimt metų vyresnio Sackso įtaka ir atsiskleidžia intymesnis, sentimentalesnis šio gydytojo-gamtininko portretas.
Tad nuodugniau besidomint šia asmenybe išties ima traukti ir intriguoti šis kontrastingas paveikslas: neurologijos profesorius su barzda, eruditas, kuris drauge yra ir maištininkas, klasikas ant motociklo bei vaizdingas pasakotojas. Todėl nenuostabu, kad leidykla „Kitos knygos“ po dešimties metų pakartojo knygos „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“ leidimą. Sackso eseistikos populiarumo priežastis neabejotinai yra gebėjimas sulydyti mokslą su menu. Analitinio stebėjimo, nekonvencinio gyvo klinikinio aprašymo ir poezijos sintezė. Anot jo paties, „medicina turi būti švelni, taktiška ir kartais lyriška, kartu išlikdama tiksli ir analitiška. Nemanau, kad tai vienas kitam prieštarauja.“
