Rutinos dievas

 

Apsakymo ištrauka

 

Rojaus mama mirė švintant, paskutinei žiemos dienai vos prasidėjus. Ryto oras priminė permatomo stiklo rutulį: buvo vaiskiai žalias, gaivus ir lengvas kaip mėtinio tabako dūmas, nuo Žemės paviršiaus išsisklaidęs Rojui gimus. Berniukas buvo kur kas didesnis, nei tikėtasi, o senės pribuvėjos skubiai atliktas cezario pjūvis – toks negrabus, kad pažeidė šlapimo pūslę. Į žaizdą įsimetusi infekcija išplito žaibiškai, kūdikio nespėjus net apiprausti.

Iš didžiosios statybų aikštelės grįžusio vyro barzda buvo pilna pjuvenų, o dantyse teberūko sulamdyto papiroso galas. Jo varinė liepsna pritemdytame kambaryje žėrėjo taip intensyviai, tarsi našlys kartu su gedulu namo būtų parvilkęs žiežirbas į šalis spjaudančias metalo pjaustymo stakles.

Velionei sutvarkyti buvo iškviestos gyvenvietės moterys. Išsipūtusį jos kūną su tebesisunkiančiu iš pilvo ertmės krauju jos perkėlė ant balta staltiese nukloto stalo. Kaip ir aplinkiniuose, šiame krašte nuo seno buvo priimta mirusias moteris pirmiausia papuošti, o tik tada parodyti artimiesiems. Jei nelaimėlės vėlė tebesklandė ore, jei kūną, kuriame dar ką tik gyveno, galėjo matyti iš viršaus, turėjo išvysti tikrą gražuolę. Jau pabalę, bet ilgi ir tvirti jos pirštai buvo apmauti iš giminės moterų paveldėtais žiedais su smulkiais brangakmeniais. Stori, ąžuolo žievę primenantys plaukai krito ant veide sustingusios ir vyšniniu lūpų pieštuku paryškintos šypsenos, žvakių liepsnų apšviesti ausyse ryškėjo perlų auskarai, o mėsingą kaklą puošė sidabro grandinėlė su kryželiu. Skaisčiai mėlynos spalvos suknelės, į kurią moteris buvo įvilkta, sagos liko atsegtos ties milžinišku pilvu ir dar besilaukiant pieno spėjusiomis pritvinkti krūtimis. Išsišovusius spenelius tarsi žiedai Saturną supo rudos aureolės. Galbūt dėl to su ja atsisveikinti atėjęs vyras pagalvojo, kad jo sūnų išnešiojo visai ne moteris, o planeta. Net jei ši mintis tebuvo beviltiška pastanga save paguosti, išsipūtusį žmonos kūną mintyse jis gretino su kažkada enciklopedijoje regėtu Žemės skerspjūvio paveikslėliu. Bandė prisiminti planetos sandarą – kažkur baigiasi augalota jos pluta ir prasideda keliasluoksnė mantija, gaubianti skystąjį ir kietąjį branduolius. Tai dėl jų susidaro plika akimi nematomas magnetinis laukas, priverčiantis suktis kompaso rodyklę, visada rodančią tiesiai į šiaurę.

Berniukas gyslotose senės rankose šiai jį maudant medinėje geldoje pirmąkart pravėrė akis ir žvilgsnį dūrė tiesiai į ją, tarsi būtų ne naujagimis, bet jau paaugęs mažylis. Nežinia, koks pasaulis jam pasirodė pirmąjį kartą, bet pribuvėją toks kūdikio pasisveikinimas įbaugino – tarsi vos gimęs vaikas ne tik tvirtai nulaikytų galvą, bet ir būtų atsinešęs per šimtmečius sukauptą išmintį, išplėštą tiesiai iš anapus. Amžinybės, iščiulptos kartu su paskutinėmis motinos gyvenimo akimirkomis.

Nors ir padarė pragaištingą klaidą, pribuvėja vis tiek tikėjosi, kad gimdyvės vyras atsidėkos pagal senąjį paprotį. Todėl iš geldos ne tik išpylė vandenį, bet dar ir indą kruopščiai išvalė, kad jos vidun įmesti pinigai nesušlaptų. Tačiau našlys į geldą neįmetė nei banknotų, nei monetų, o prispjaudė. Prieš išeidama senė žvilgtelėjo – indo dugne teliūskavo putotos, su krauju sumišusios seilės. Ji, kaip ir didžiojo Vasaros teatro statybininkai, gerai žinojo: vyras ilgai negyvens.

Tėvas pavadino jį Rojumi, taip apibrėždamas teritoriją, į kurią persikelsiant įsivaizdavo savo žmoną. Pirmąją naktį po mylimosios mirties vyras atsisakė kaimo moterų pagalbos. Pasilikti leido tik jauniausiai gyvenvietės žindyvei Adai, tačiau, šiai vos spėjus apnuoginti sultingą krūtį ir pirmąsyk pamaitinti kūdikį, vyras grubiai ištiesė cinkuotą puodelį ir paprašė jį pripildyti iki viršaus. Netrukus po to, našliui dosniai sumokėjus ir nurodžius pasišalinti, žindyvė taip ir padarė. Tačiau akies krašteliu vis dėlto spėjo išvysti, kaip snaudžiantį kūdikį tėvas paskubomis susupa į balinto lino paklodę, kaip jo spurdantį kūnelį paguldo į tą pačią prispjaudytą geldą, o tada pasuka į gedulo kambarį. Pasigirdus rakto spragtelėjimui, Ada dar kurį laiką neprašyta kuitėsi priemenėje. Iššlavė aslą, išpurtė pripėduotą pintą takelį, į duonkepę krosnį įmetė porą juodalksnio pliauskų, o metalinį praustuvą rankoms mazgoti pripildė kaušu vandens. Tada iš drobinio maišo su bulvėmis išgriebė porą tarsi fosforu aplietų gumbų ir paskubomis sumetė į puodą. Visa tai darydama bandė nugirsti, kas vyksta anapus užrakintų durų. Bet nieko, net kūdikio verksmo, taip ir neišgirdo – tarsi ne tik velionės kambarys, bet ir visa troba būtų išklota gedulingos tylos gobelenais. Tačiau Adai vos užsklendus namų duris rimties medžiaga vis dėlto plyšo, ir iš jos išsiveržė apspuręs gyvybės pamušalas su besidriekiančiais į visas šalis siūlais.

Rojaus klyksmas buvo violetinės spalvos: grėsmingai gargiantis ir ritmingas – tarsi iš motinos įsčių būtų išplėštas ne kūdikis, o jos pačios širdis, dabar nepertraukiamai pulsuojanti vyro rankose. Įsiverkęs naujagimis skėsčiojo rankomis, aštriais nagais kibo į statybų dulkėmis tebekvepiančią tėvo barzdą. Žiopčiodamas rietė visą kūną ir reikalavo dar maisto: tokiam dideliam naujagimiui išmaitinti jaunosios žindyvės nutraukto pieno neužteko, o tėvas, jau atvėsusį skystį iš puodelio pildamas tiesiai į pražiodinto kūdikio gerklę, nemažai jo išlaistė. Berniukas be perstojo klykė iki pusiaunakčio – kol vyras galiausiai pasiryžo jį pridėti prie mirusios žmonos krūtinės. Prilaikomas tvirtų tėvo rankų, Rojus apžiojo sustingusį motinos spenelį ir godžiai rijo krūtyse užsistovėjusį pieną. Tik tada, kai sūnus pagaliau pasisotino ir buvo paguldytas atgal į geldą, vyrui toptelėjo, kad mirusi moteris vaiko išmaitinti niekaip negalėtų – vadinasi, jo žmona tebėra gyva. Prisiartinęs prie velionės, tyrinėjo jos kūną, glostė vis labiau mėlstančius suglebusius delnus, banguotus plaukus, uodė jos odą, kvepiančią saldžiu pieno cukrumi, aitriais krosnies dūmais ir kažkuo taip gerai pažįstamu, kad net sunkiai įvardijamu. Prietemoje, liepsnojančių žvakių virpėjimo pripildytame kambaryje, pradėjo trūkti oro, ir nuvargusiam vyrui pasirodė, kad žmonos ausyse perlų auskarai suvirpėjo. Tada jis įsispoksojo į jos kaklą, tiksliau, į kryželį ant plonos sidabro grandinėlės, kurią susimazgiusią ne kartą buvo išnarpliojęs savo pirštais. Nukryžiuotojo kojos ir rankos tebebuvo prikaltos, tačiau pats kryžius akivaizdžiai judėjo. Nors vyras niekada nebuvo religingas ir krikščioniškas apeigas, ritualus bei tradicijas laikė davatkiškais išmislais, per didžiąsias šventes vis dėlto leisdavosi žmonos nutempiamas į bažnyčią. Kol jos pirštai keliaudavo skaidriais rožinio karoliukais, o keliai tarsi įaugdavo į medines bažnyčios grindis tyliai šnibždant poterius Mergelės Marijos paveikslui, nusegiotam paauksuotais širdžių, akių, kojų ir rankų votais, brangiais ar pusbrangiais papuošalais, vyras apžiūrinėdavo kitus bažnytinius paveikslėlius. Taip jis vadino Jeruzalės Via Dolorosa vaizduojančias stotis, iš kurių tyliai žavėjosi vienintele penktąja – su Simonu Kirėniečiu, Jėzui Kristui padedančiu nešti kryžių. Žvelgdamas į šį paveikslą vyras tarsi atgydavo, nes mintimis nusikeldavo į savo nesibaigiančią statybų aikštelę, į tą dieną, kai gavo burmistro leidimą plyname lauke įgyvendinti didžiausią iki tol gyvenvietės projektą – pastatyti ir valdyti Vasaros teatrą. Stuomeningasis Simonas Kirėnietis vyrui įkūnijo pavidalą taip dažnai trūkstamo žmogaus – tvirto bendražygio, ištikimo pagalbininko ar tiesiog statybų draugo, su kuriuo būtų galima pasitarti dėl tinkamiausių medžiagų projektui įgyvendinti, prie taurelės gerklę deginančios užpiltinės numalšinti širdperšą dėl velniškai greit lekiančio laiko ar vakare, nudirbus tiek, kiek per dieną įmanoma, tylumoje dviese sutraukti papirosą. Galų gale, jam būtų užtekę Simono rankos, bent retsykiais patapšnojančios per petį. Žodžius „tau pavyks“ mintyse būtų ištaręs pats.

Mintis nutraukė geldoje sukrutėjęs Rojus. Kūdikis krūptelėjo ir staigiai išskėtė rankas, lyg prie jo būtų prisilietęs kažkas grėsmingo. Tiesą sakant, taip ir buvo – naujagimį ne palietė, o griūte užgriuvo per visus plyšius besismelkiantis pasaulis, apie kurio dėsnius galbūt jau nujautė, bet dar nėkart nepatikrino savo kailiu. Kūdikio klyksmą vyras ir vėl numalšino motinos pienu, o kol šis traukė riebius krūtyse užsilikusius lašus, mintyse sau kartojo, kad jei trečiąją dieną iš numirusiųjų prisikelti sugebėjo kažkoks pramanytas Kristus, jo žmona – tikra, ant stalo priešais tebegulinti moteris – tai padarys dar greičiau.

Po trijų parų yrančio kūno tvaikas Adą pasitiko net priemenėje, jo neužgožė nei tabako, nei ant krosnies prisvilusių bulvių kvapai. Motinos pienui netrukus pasibaigus, tėvas Rojų maitino vandens ir trintų bulvių mišiniu. Tiksliau, tik bandė tai daryti, nes sūnus šį skystį sidabriniu šaukštu jį maitinančiam tėvui klykdamas spjaudė ir purškė į veidą. Žindyvei šįkart buvo ištiestas nebe cinkuotas puodelis, o puslitrinis stiklainis, tačiau vyras sūnų iš pradžių dar leido pažindyti krūtimi. Iš arti Adai kūdikis pasirodė pasikeitęs: buvo dar didesnis ir guvesnis – akimis sekė merginos judesius, judrias plaštakas ilgais pirštais tiesė jos link, kol iki soties prisitvojęs pagaliau užsnūdo. Vaiko miegas buvo neramus, nuo menkiausio savo paties krustelėjimo jis ir vėl prabusdavo, rankas staiga iškeldamas aukštyn, o į kumštį suspaustus pirštus išskėsdamas ir virpindamas ore, tarsi kažkam grūmotų. Kai Rojaus kvėpavimas pamažu išsilygino, Ada su kūdikiu ant rankų pabeldė į velionės kambario duris. Nesulaukusi kvietimo užeiti, jas atlapojo ir taip nustėro, kad Rojų tvirčiau prisispaudė prie krūtinės – bijojo išmesti. Vyras prie stalo su žmonos palaikais buvo prisistūmęs kėdę ir priešais velionę sėdėjo rūkydamas. Buvo pakeitęs žvakes, moterį keletą kartų perrengęs, sušukavęs plaukus, net nudildęs pamėlusius nagus, kurie, kaip žinoma, nenustoja augti net žmogui mirus. Nors suprato, kad žmona nebekvėpuoja, nesiliovė tikėjęs, kad netrukus prisikels, todėl tarsi užhipnotizuotas tebespoksojo į jos kaklą ir į Kristų, nukryžiuotą ant sidabrinio kryžiaus ir pakabintą ant grandinėlės.

Ada nieko neklausinėjo, todėl pelnė vyro pasitikėjimą. Dabar ji kasdien lankydavo nesuvokiamu greičiu augantį Rojų. Maitino jį krūtimi, o prieš eidama namo pas dukrą nutraukto pieno palikdavo nakčiai. Naujagimis netrukus ėmė šliaužioti ir pradėjo tarti pirmuosius garsus. Jauniausia, šešiolikmetė, gyvenvietės žindyvė buvo tarsi užliūliuota tiek Rojaus, tiek geldoje teliūskuojančio vandens, kuriame antradieniais ir penktadieniais jį maudydavo, lyg meilė berniukui augtų kartu su juo pačiu. Ada buvo įsitikinusi, kad vaikas viską supranta be žodžių, bet vis tiek su juo kalbėjosi. Slaptų Rojaus motinos laidotuvių išvakarėse žindyvė jį iškėlė iš geldos, kaip visada kruopščiai nušluostė ir galvą aprišo savo skarele – laikais, kai vienintelis gydytojas gyveno tolimiausioje parapijoje, kūdikiai mirdavo nesulaukę nė pirmojo savo gimtadienio: užtekdavo aslon įsisukusio vėjo gūsio, per greit atvėsusio vandens, netikėtos infekcijos. Kūdikiui Ada pasakodavo apie Dievą – kalbėdavo apie jį taip, tarsi būtų nutuokusi, kokia nepalanki lemtis ir pareigos berniuko laukia. Tai ji mažylį supažindino su Švenčiausiąja Trejybe – Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi ir Dievu Šventąja Dvasia – sakydama, kad tai suprasti lengviausia įsivaizduojant vandenį, ledą ir garus.

Nors net slapta balzamuotas moters kūnas rūsyje jau buvo pradėjęs irti, Rojaus tėvas neigti žmonos mirtį liovėsi tik išgirdęs, kaip vaikas Adą vadina mama. Berniukui be kelių dienų buvo trys mėnesiai, ir sodas, kuris, nepaisydamas šeimininkės mirties, ir toliau vieną po kito krovė žiedus, net aidėjo nuo pirmųjų Rojaus skiemenų. M a-m a žiro į šalis kartu su Ados kasamos žemės grumstais, šiai į dirvą leidžiant naujus tulpių ūglius. M a-m a plazdėjo dar varvančiuose, ant ištemptų virvių saulėkaitoje padžiautuose Rojaus vystykluose. M a-m a kapsėjo tarsi kartūs, bet raminantys valerijonų tinktūros lašai, kuriais vyras prieš miegą apvarvindavo cukraus kubelį ir jį prarydavo. M a-m a tuksėjo tėvo prisukamo laikrodžio viduriuose nuolat primindamas, kad laikas – ne jo naudai. Našlys, kaip ir visi kiti, gerai žinojo: ilgai negyvens.

Turbūt todėl iš visų jėgų stengėsi suręsti tvirtus pamatus ir kuo greičiau pradėti didžiojo teatro statybas. Nors vyras niekino prietarus ir visus jiems prijaučiančius, nė pats nespėjo suvokti, kaip vieną naktį, palaukęs, kol sūnus kietai įmigs, bėgte pasileido iki remontuojamos Laukio bažnyčios. Prisiklausęs statybininkų paskalų apie žemėn smunkančias medines jos sienas, apie Šventosios Dvasios palaimintas tręštančias lentas ir byrantį tinką, kurį žmonės vagia ir beria ant duonos riekės, tikėdamiesi stebuklingos palaimos, ir pats ryžosi beprotybei. Išlaužęs kelias perdrėkusias lentas, vyras sukišo jas į bulvių maišą ir partempė namo. Kitą rytą, vos sulaukęs Ados, čiupo terbą, persimetė per petį ir nuskubėjo į statybų aikštelę. Savo rankomis sutrynė išskydusių lentų medieną ir įmaišė į taip sunkiai gautą cemento masę, kurios laukti reikėjo mėnesių mėnesius. Dabar ramu, galvojo, dabar jau galima kibti į darbus, tarėsi su savimi kaip su patikėtiniu, kurio neturėjo, dabar tikrai seksis, sakė sau į dangų pūsdamas tirštus papiroso dūmus, dar neįtardamas, kad medinis teatro pastatas kažkada supleškės kaip žaislinis namelis iš popieriaus.

Ir vis dėlto tame statybų projekte nuo pat pradžių buvo kažkas prieštaraujančio logikai. Kažkas, kas vyrą vertė kraustytis iš proto ir tiesiogine šių žodžių prasme lipti sienomis. Tai pirmąkart darė rūsyje, kai, pavartęs svetima kalba parašytus medicinos vadovėlius su iliustracijomis, iš kambario į rūsį partemptus žmonos palaikus paguldė ant balzamavimui specialiai sukonstruoto stalo. Mirusiosios kojas reikėjo iškelti virš kūno lygio, todėl vyras nusprendė ją tvirtinti prie plūkto molio sienos ir pats į ją įsilipti. Nuplovęs ir spiritu dezinfekavęs kūną, stipriu klijų mišiniu sutepė moters nosį, lūpas, akių vokus, džiovintų vaistažolių prikimštą pilvą ir kitas ertmes. Tai padaręs dar kartą pasitikrino vadovėlyje ir nuo žmonos kaklo nusegė sidabrinę grandinėlę su nukryžiuotuoju. Tada į miego arteriją sušvirkštė balzamavimo skysčio, kurio buvo įsigijęs iš vaistininkės, už alinantį darbą kovojant su niežų epidemija gavusios ne vieną solidžią premiją, tad dabar galėjusios užsiimti eksperimentais savo malonumui. Visa tai atlikęs našlys ir vėl užsegė grandinėlę. Gėrėjosi triūso rezultatu, į savo gyvenimo moterį spoksojo tol, kol patikėjo: balzamavęs jauną ir dailų jos kūną, kurį tiek kartų glamonėjo, išsaugos jį nesuirusį metus, porą metų, o gal ir visą dešimtmetį. Tiek, kiek prireiks, kol mylimoji nuspręs prisikelti. Tačiau prisikėlimo taip ir nesulaukė: statybų aikštelė plėtėsi, naktimis vyrą persekiodama lyg neužčiaupiama, sąskaitas suvedinėjanti dvasia, reikalaujanti žmonos kūną nedelsiant perkelti po didžiojo teatro pamatais. Ten, kur jos lauks tikroji amžinybė. Kur mylimoji skirtingais pavidalais prisikels dar šimtus, o gal tūkstančius kartų ir gyvens naujus gyvenimus – tokius, kokie net teatro scenoje atrodys neįtikėtini.

Kaitri, ryški ir mėsinga, netrukus prasidėsianti kalendorinė vasara jau kurį laiką akiplėšiškai skelbė savo triumfuojančią pergalę prieš kuklų pastelinį pavasarį. Vasara buvo tarsi erotiška, raudonai lūpas apsivedžiojusi meilužė su provokuojančiais aukštakulniais, kurios gyslomis tekėjo svaigi gėlių degtinė, o pavasaris priminė jos merginti taip ir neišdrįsusį paauglį su pernelyg tvarkingu sklastymu ant šono – dar beveik vaiką, kuriam neseniai pradėjo želti barzda. Ištryptoje šokių aikštelėje pavasaris stebėjo išsirenginėjančią vasarą – matė, kaip vienas po kito išsiskleidžia ant grindų numesti drabužiai, jautė, kaip aitrūs jos kvepalai ore pakimba tarsi koks skraidantis kilimas su ryškiaspalve medžiagų geometrija, kurios neįmanoma nei perprasti, nei atkartoti. Iš jaudulio sudrėkusius savo delnus pavasaris slėpė pavyzdingai išlygintų kelnių kišenėse, o mintyse repetavo, kokiais žodžiais pakvies vasarą šokti. Tačiau jo laikas negailestingai baigėsi – lygiai taip, kaip muzikantams susirinkus instrumentus baigiasi paskutinė daina ir šokių aikštelėje įsižiebia šviesos. Vasara, ta gašli begėdė mergšė, kuriai visos pavydi, stovėjo pačiame centre, o pavasaris jau buvo išnykęs, taip ir nespėjęs išvysti jos nuogos. Virtęs glebiu raktažolės žiedu, jis netrukus nuvyto ir susigėrė atgal į žemę, palindo po dirva ir šaknimis tarsi laidais tekanti elektra net pats to nenutuokdamas save paaukojo vasaros šėlsmui. Pavasaris nespėjo išvysti, kaip jam pasibaigus vasara priėjo prie rudens – rūstaus, nuolat kažką užsirašinėjančio poeto ilgu paltu – ir nuo jo žodžių prisidegė cigaretę. Tada pasisveikino su nespalvotuose kino filmuose kažkada vaidinusia žiema, kuri iš vasaros, dabar nepastebimai nuvilkusios ir besimatuojančios jos dūmų spalvos sabalo kailinius, kantriai mokėsi valiūkiškumo. Visi žinojo, kad garsi artistė paseno pirma laiko, ir nuoširdžiai jos gailėjosi. Lygiai taip jie žinojo, kad tėra laikini statistai arba dekoracijos, kurias bet kada galima sukeisti. Taip, visi metų laikai tebuvo mėnesiai, vos prasidėję keliantys žiovulį. Jie buvo sausi įžanginiai žodžiai, nykūs romanų puslapiai, kuriuos norisi praversti, o vasara buvo gyva esencija aistros – tiek pilnatvės, tiek neišmatuojamo jos ilgesio vienu metu – to sunkiai įžodinamo vidinio plazdenimo, dėl kurio apskritai rašomos knygos. Rudens cigaretė supleškės kartu su taip ir nepabaigtu rudens rankraščiu, žiemos kailiniai užmiršti sudūlės kolekcionieriaus spintoje, o vasara buvo, yra ir bus amžina.

Ankstyvas vasaros pradžios rytas buvo toks spalvotas, kad iš priplėkusio rūsio moters kūną išvilkusio vyro akyse nesuskaičiuojama birželio augalija net raibuliavo. Vilnijo smulkiais daržo ūgliais, rangėsi Ados supiltose lysvėse agurkams, savo karščiu pulsuojančia gyvybe nokino prie trobos besidriekiantį obelų sodą. Iš vakaro priprašyta paryčiais ateiti žindyvė ant rankų laikė spurdantį, bet sėdėti jau bandantį Rojų. Dar nežinojo, kad netrukus taps liudininke to, ką vėliau daugybę kartų norės užkasti drauge su stebėtinai gerai balzamuotu, todėl nepriekaištingai išsilaikiusiu mirusiosios kūnu. Tačiau prieš tai labiau nustebo dėl dantų – kai vyras po obelimi paprašė sutvarkyti žmonos makiažą ir Ada kiek pražiodinusi jos burną ryškino lūpas, pamatė tobulai baltus, spindinčius dantis, kokių velionė neturėjo net būdama gyva. Žindyvė nebūtų galėjusi net nutuokti, kad vyras, išvydęs balzamavimui skirtų chemikalų išėsdintus žmonos dantis, sukars ilgą kelią pas dantų gydytoją ir kelis relikvinius mylimosios žiedus iškeis į sraigtus iš svetimų dantų. Vienas pirmųjų šalies odontologų ne tik noriai priėmė vyro pasiūlymą bei patarė, kaip šiuos sraigtus pritvirtinti velionės dantenose, bet ir nuvedė prie statulos šventosios Apolonijos, vienoje rankoje laikančios reples dantims traukti, kuriai pasimelsti atvažiuodavo dantims gydyti pinigų neturintys vargšai. Daktaras jam papasakojo, kad prieš porą tūkstantmečių Aleksandrijoje gyvenusi dailioji Apolonija buvo krikščionė, o miesto magistras ją už tai nubaudė – pririštą prie lentos įsakė sudeginti, jei ši neatvirs į pagonę. Apolonija atsisakė, o už tai jai išrovė visus dantis. Kai žmonės jau ketino ją pakabinti ant laužo, būsima šventoji paprašė ją atrišti ir leisti paskutinį kartą pasimelsti. Sukalbėjusi poterius, moteris pati šoko į liepsną ir svildama miniai šaukė, kad kenčiant nuo dantų skausmo nuo šiol tereiks ištarti jos vardą – skausmas išnyks. Nežinia, ar tai kam nors iš tiesų padėdavo ir leisdavo išvengti dantų traukimo, tuo metu buvusio kone vieninteliu gydymo būdu, bet žmonės patikėjo, o Bažnyčia Apoloniją paskelbė šventąja.

Tačiau Adą nustebino ne tik nauji velionės dantys ar žiedų su brangakmeniais gausa, bet ir mirusiosios kūno šiluma. Žindyvė, norėdama įsitikinti, ar moteris iš tiesų negyva, paslapčia net pridėjo jos delną sau prie skruosto, bet netrukus šios keistos minties atsikratė. Įtikino save, kad vasaros rytas toks karštas ir taip stipriai kvepiantis sode žydinčia gyvybe, kad net mirtį akimirksniui galima supainioti su stebuklingu prisikėlimu. Priėjęs vyras buvo nekantrus – vis žvilgčiojo sau per petį ir dairėsi, ar koks svetimas nestovi po viena iš daugybės obelų, ar nesislepia tarp žiedais apsipylusių bijūnų, jukų, vilkdalgių, lubinų ir jazminų krūmų. Įsitikinęs, kad kieme, be Ados ir ant jos rankų verkšlenančio Rojaus, nieko nėra, žmonos kūną perkėlė į statybinėms medžiagoms vežti skirtą vežimą ir aplinkkeliu patraukė statomo teatro link.

Duobę vyras jau buvo iškasęs, tad dabar žmonos kūną liko tik užpilti žemėmis. Adai pasirodė keista, kad į slaptas pakasynas, ir dar paryčiais, jis nusprendė keliauti su kūdikiu, o tikinčioji apskritai buvo palaidota nepagarbiai – be kunigo, be giedotojų, vietoj žvakių vienam po kito smilkstant našlio pešamiems papirosams. Jei ne žindyvė, vargu ar už velionę būtų sukalbėta bent kukli malda. Kai paskutiniai grumstai žemės galutinai paslėpė drobėn įsuptus palaikus, kapavietę vyras pažymėjo nedidele dramblio statulėle iš dramblio kaulo, kurią moteris saugojo labiau už visus savo papuošalus. Ją dar vaikystėje gavo dovanų iš grįžusio po karo tėvo. P r i s i m i n k  m a n e mergaitė vėliau įsivaizduodavo kaskart sklindant iš riesto straublio, suvenyrą pridėjusi prie ausies. P r i s i m i n k  m a n e dunksėdavo dramblio kanopose, jai žaidžiant zoologijos sodą. P r i s i m i n k  m a n e naktimis susigerdavo į mergaitės sapnus, statulėlei gulint ant gėlėtos pagalvės, kol mama ją perkeldavo ant lentynos, kad dukra nesusižeistų į aštrias dramblio briaunas. P r i s i m i n k  m a n e dabar ženklino vietą, kur ištikimoji jo bičiulė pati virto sapnu, susigėrusiu į jį reginčią teatro pamatų akį.

 

●

 

Rojus augo kaip ant mielių, kurių gaudavo kartu su bandeles mėgstančios Ados pienu. Žindyvė nespėjo pastebėti, kaip nustojo jį maitinti krūtimi ir sidabriniu šaukštu išmokė srėbti košę. Nepastebėjo, kaip pamažu vis daugiau laiko praleisdavo su berniuku, kuris vos penkerių išmoko ne tik skaityti, bet ir tiksliau už tėvą skaičiuoti. Silpnoji vaiko vieta buvo perkeltinės prasmės – skaitydamas pats arba klausydamasis Ados skaitomų pasakų, kiekvieną istoriją priimdavo už gryną pinigą. Nustebdavo, kad kiekvieną kambaryje iš knygos išaugusį stebuklą ji netrukus nori paneigti, o frazę – paaiškinti. Taip kažkur tarp sienų išnykdavo iš milžiniško auksinio kiaušinio ką tik išsiritęs slibinas, o žiemą našlaitės atrastos žibutės nuvysdavo, dar nespėjusios pasiekti pamotės rankų. Rojus nesuprato palyginimų „didelis kaip pasaulis“, „aukštas (arba mėlynas) kaip dangus“ reikšmių. Pasaulis jam anaiptol neatrodė didelis, nes susidėjo iš trobos, kiemo su sodu ir tėvo statybų aikštelės, o dangus dažniausiai būdavo pilkas ir lengvai išmatuojamas atstumu tarp dviejų pirštų. Užverstos knygos ant grindų jam užmigus atverdavo tunelį bauginantiems Ados klausimams, ar vaikui viskas gerai ir ar jo raida atitinka amžių. Tačiau tas mintis moteris vydavo kartu su jos kūnu lėtai slenkančiu nuovargio šliužu – žinodavo, kad vakare dalis jos pareigų tik prasideda. Kol berniuko tėvas iki išnaktų dirbdavo, ji per tą laiką nuo lauke ištemptų virvių nutraukdavo vėsius skalbinius ir juos išlygindavo, rytojui paruošdavo pietus, o tada iššluodavo trobą.

Ada nespėjo suvokti, kaip kelerius metus trukusi pelninga žindyvės karjera baigėsi dar krūtimi maitinant Rojų – kitiems kūdikiams paprasčiausiai nelikdavo nei laiko, nei jėgų. Negalėjo patikėti ir tuo, kad jos pačios vyras išgrūdo ją iš namų ir pasiliko dukrą, kurią lankyti leido tik savaitgaliais. Tačiau, ašaroms nuo skruostų dar nespėjus nudžiūti, teko pripažinti, kad išties jau kurį laiką gyvena su įsūniu. Rojaus tėvas net suveikė dokumentus, įrodančius teisėtą jos motinystę. Nėra nieko, ko negalėtum nupirkti už maišą pinigų, – galvodavo ji, matydama praturtėjusio našlio į namus tempiamas brangias komodas, krėslus ąžuoliniais ranktūriais, naujais dažų sluoksniais tepamas įskilusio molio sienas. Vyras jai įrengė atskirą kambarį, kurio centre riogsojo kosmetinis stalas su skirtingos optikos veidrodžiais ir rakinamais stalčiais. Juose gulėjo medinės raižiniais puoštos dėžutės, o jų viduje tūnojo laikui nepavaldžios žmonai priklausiusios brangenybės. Dienos švilpė kartu su šiltu vakarų vėju, glostančiu vis labiau nokstančius, žemėn krintančius obuolius, su besiartinančiomis lijundromis, verdamų bulvių, o vėliau iš kaminų virstančių dūmų kvapais.

Berniukas greitai išaugdavo naujus rūbus, o pasiturinčio, bet šykštaus tėvo pirkti batai pradėdavo spausti anksčiau, nei šis būdavo numatęs. Kartą, kai sūnaus kojų nagai įaugo į pirštus ir šis pradėjo šlubuoti, tėvas susiprotėjo, kad paskalų apie jį ir taip per akis, tad Rojų nuvedė pas batsiuvį. Šiam buvo dosniai sumokėta į priekį, kad kaskart prireikus naujo apavo vaikis pats ateitų jo paprašyti. Batai, šlepetės, vilnoniai megztiniai ir kepurės, žieminės striukės, marškiniai, kelnės ir trumpikės – Rojus išaugdavo viską. Vienintelis dalykas, kurio taip ir nepavyko įveikti, buvo įgimtas skėsčiojimas rankomis. Išgąsdintas į grindis atsitrenkusios iš rankų Adai iškritusios ketaus keptuvės, persmelktas netikėto judesio, kai ši prieidavo apkabinti iš už nugaros, jam sprendžiant uždavinius, Rojus krūpteldavo ir delnus nevalingai išskėsdavo į šalis. Nuraminti jį, žinoma, buvo lengviau nei kūdikystėje, tačiau šį sūnaus įprotį tėvas pasišovė visiems laikams išgyvendinti ir berniuką pradėjo vežioti pas daktarus. Visi specialistai kaip susitarę kartojo, kad tai – sunkaus gimdymo pasekmė, mat cezario pjūvio metu naujagimis savo gimimui nebuvo pasiruošęs. Daktarai nurodė laikytis griežtos rutinos: tuo pačiu metu keltis, gulti, valgyti ir praustis. Vengti staigių pokyčių ir iš anksto jiems ruoštis. Kabineto duris vos užvėręs tėvas į dantis įsikišo papirosą, prisidegė ir atsainiai iškošė, kad šundaktariai nieko nesupranta, – tikėjosi stebuklingų piliulių, kurios sūnų akimirksniu išgydytų kaip tos, kurias pats rijo kaskart prasidėjus net švilpiančių plaučių skausmui.

Rojaus aistra sudėtingiems skaičiavimams su metais stiprėjo – visai kaip ir jo masyvaus kūno raumenys. Devynerių vaikas jau buvo praaugęs gana aukštą tėvą, o sulaukus dvylikos jo ūgis peržengė 1,8 metro ribą. Ada retsykiais pagalvodavo, kad nėra regėjusi nė vieno tokio aukšto vaiko, tačiau kasdienybė panašaus pobūdžio mintis netrukus užgoždavo. Apie tai prisimindavo nebent turguje prie prekystalių – plepios, paskalas labiau už savo darbą mėgstančios pardavėjos vis kvosdavo, kas tam vaikui ne taip, o Ada tik trūkteldavo pečiais, į terbą tyliai kraudama pirkinius. Vakarais, kai protą jaukiantis nerimas ir vėl priartėdavo, moteris bandydavo jį išstumti mintyse vardydama gražiausias Rojaus savybes. Prisimindavo, kad būtent jam reikia dėkoti už kiekvieną nepastebimai pakeistą elektros lemputę, prisuktą sieninį laikrodį, sutvirtintą stalo koją ir antram gyvenimui prikeltą perdažytą spintą. Už išpiltą pamazgų kibirą, nukastą užpustytą kiemą ar priskaldytą malkų krūvą. Vaikinas pradėjo net neprašytas plauti lėkštes, senų laikraščių skiautėmis blizginti šaukštus, šakutes, peilius ir samčius. Stalo įrankius stalčiuose visada sudėdavo didėjimo tvarka. Galų gale lipdavo plaktuku sutvirtinti atšokusių stogo lentų ir įskilimus grindyse uždrėbdavo nauju sluoksniu molio. Kasryt atverdavo, o vakare užverdavo langines.

Rutinos laikytis Rojui sekėsi geriau, nei buvo galima tikėtis, ir tėvas, įvertinęs ne tik sūnaus raumenų jėgą, bet ir nepriekaištingą discipliną mokantis iš jo paties parneštų vadovėlių, vis dažniau jį vesdavosi į statybų aikštelę. Darbo čia niekada netrūko, net priešingai – kasdien atsirasdavo vis daugiau. Iš pradžių tėvas jam patikėdavo tik paprastas užduotis – padėti rūšiuoti įrankius, iškrauti cemento maišus, surinkti šiukšles ir prižiūrėti bendrą tvarką. Vėliau, kai Rojus įgudo ir tėvui pademonstravo, kaip kitų vyrų pamokytas gali dirbti su metalo pjaustymo staklėmis, kurį laiką tik tai ir darė. Ada, namuose vis dažniau likdama viena, pradėjo nuobodžiauti. Nenorėjo sau pripažinti, bet viduje jautė besiplečiantį ilgesį dienų, praleistų su Rojumi ant rankų. Prisimindavo, kaip glėbyje jis nurimdavo ir užmigdavo, o jos žvilgsnis nuklysdavo į mažylio drabužių raštus. Žvelgdama į nesibaigiančias linijas ant jo marškinėlių, skaičiuodama pilkus apskritimus, įspaustus kelnių medvilnėje, spėliodavo, kas dar buvo siuvama iš tos pačios medžiagos. Įsivaizduodavo tolimiausių kraštų siuvyklas ir milžiniškas žirkles, sukarpančias ištiestus ornamentuoto audinio rietimus. Mintyse regėdavo iš to rietimo siuvamus rūbus vaikams, gyvenantiems skirtinguose planetos kampeliuose. Vienodi kombinezonai ir šliaužtinukai, niekuo nesiskiriantys miniatiūriniai marškiniai, kojinės, šalikai, medvilninės kepuraitės ir jis – su niekuo nepalyginamas Rojus. Vaikas, Ados gyvenimą pavertęs apdaru, dėvimu išvirkščiąja puse, ir Ada, berniuko vadinama mama. Moteris žinojo, kad ateis diena, kai Rojui turės atskleisti tarsi gerai pagaląstas durklas prarytą tiesą. Žinojo, bet neapsisprendė, nei kaip, nei kada tai padaryti, todėl kantriai laukė, kol durklo ašmenys jos gerklėje atšips, o atėjus laikui pasirodys kitu – ne visa perveriančio ginklo, bet maitinančio šaukšto pavidalu. Dar ne dabar, dar ne šiandien, dar ne rytoj – kartodavo sau Ada, kai durklo smaigalys braižydavo stemplę, kai smigdavo gilyn, kliudydamas širdį, skrandį ir kepenis, o inkstuose susidarydavo akmenys.