RUSLAN HOROVYJ

Leninas

 

Ruslanas Horovas (g. 1976) – nusipelnęs ukrainiečių žurnalistas, plačiai žinomo projekto „Vaikų paieškos tarnyba“ įkūrėjas, dokumentinių filmų kūrėjas, poetas, muzikantas, keliolikos apysakų bei apsakymų rinkinių autorius. Vienas iš leidyklos „ТаТиШо“ įkūrėjų.

Čia skelbiama trumpoji proza paimta iš šiemet pasirodžiusios knygos „Rakštys, arba Smulkios aštrios skiedros po oda“ ir keliskart perleistų „Pasakų prieš miegą“ (2015).

Karl Bodek. Tautų banketas (Paskutinė vakarienė). 1941

Karl Bodek. Tautų banketas (Paskutinė vakarienė). 1941

 

Airis

 

Vasylis sunkiai atsisėdo ant kėdės. Kavinėje, jei šią vietą galima taip pavadinti, buvo tuščia. Balti kvadratiniai plastikiniai stalai, nepaisant žalios klijuotės ir dirbtinių gėlių puokštelių, atrodė liūdnai. Jis apmetė žvilgsniu visą patalpą ir gurkštelėjo kavos iš popierinio puodelio.

– Gal ko nors užvalgysite? – klustelėjo mergina, uoliai trindama baro paviršių.

– Dėkoju, – mėgino nusišypsoti Vasylis, – pagalvosiu.

– Barščių yra, jei ką.

Mergina akimoju prarado susidomėjimą lankytoju ir susitelkė į baro kolonos šveitimą. Vasylis, nesąmoningai stebėdamas jos judesius, plūduriavo savo mintyse.

Girgžtelėjo durys ir netrukus prie baro išdygo figūra su kepke ir riebaluota striuke.

– Labas rytelis, dėde Panasai, – mergina liovėsi trynusi. – Kaip įprastai?

– Taip. Įpilk. Ir beliašą. Gali nešildyti.

Mergina iš kažkur žemai ištraukė butelį, įpylė į stikliuką šimtą gramų degtinės, šalia padėjo lėkštę su beliašu. Viską pasiėmęs, vyras pasisuko į salę ir žvilgsniu susidūrė su Vasyliu.

– O, žiūrėk! – jis priėjo prie Vasylio ir padėjo lėkštę ant stalo. – Airi, čia tu?

– O kas daugiau? – atsakė Vasylis.

– Nu, tu matai! Vadinasi, sugrįžai, – vyras prisėdo, bet stikliuko ant stalo nepastatė, laikė jį, tarsi bijotų, kad pavogs. – Nu… į sveikatą.

Jis mitriai užsivertė degtinę, krenkštelėjo ir pauostė beliašą.

– Tai pasakok.

– Ką pasakot? – Vasylis nugėrė kavos.

– Ilgam?

– Matysim.

– O ko čia taip staiga? Airijoje nebepatinka?

– Normaliai.

– Aišku, – Panasas atsikando beliašo.

Kurį laiką sėdėjo tylomis, spoksojo priešais save, galvojo kažką savo.

– Gal pavaišinsi bendraklasį? – galop tylą nutraukė Panasas.

– Be problemų.

– O čia jau kita kalba. Sveta, įpilk mums, – atsisuko į Vasylį, – iškart po šimtą?

Mergina atnešė stikliukus ir ėmė pilstyti, bet Vasylis mostelėjo, esą palik butelį, ir tęsė pats. Kol jis pilstė, ji atnešė dar beliašų.

– Tai ko sugrįžai? – Panasas skubriai nesusidaužęs gurktelėjo stikliuko turinį.

– O kodėl sugrįžtama?

– Dabar, priešingai, laikas toks, kad visi bėga. Karas.

– Vadinasi, tikrai nebūsiu nereikalingas.

– Tiesa.

Kurį laiką vėl kramtė tylėdami.

– Turbūt ten, Airijoje, gerai?

– Gerai. Visur pasaulyje gerai.

Panasas ketino kažką pasakyti, bet apsigalvojo, linktelėjo ir vėl čiupo stikliuką.

– Tai gal ir čia gerai? – mostelėjo ranka.

– Normaliai.

– Aišku, kad normaliai, jei akių neatmerki. O kaip ten pas jus su pandemija?

– Kariauja kaip visur.

– Ir ką? Griežtai?

– Buvo, dabar jau nebe. Jau ir kaukes atšaukė. O buvo griežtai. Iš namų niekur negalėjai išvažiuoti, garda prisistatydavo.

– Kas?

– Garda, jų policija.

– Aaa. Nu pas mus kaime pusė bėdos. Tik mokykla neveikė, o šiaip visiems pofig.

– Ten irgi skirtingai. Man reikėjo daug važinėti, tai aš mašinoj vainiką vežiojaus.

– Kam?

– Kai sustabdydavo, sakydavau, kad į laidotuves važiuoju. Į laidotuves leisdavo.

Panasas nusijuokė. Kimiai ir garsiai, net užsikosėjo.

– O ko tu negeri?

– Kažkaip nesinori, – Vasylis supylė Panasui likučius iš butelio. – Subaik, o aš jau gal eisiu.

– Vadinasi, kariauti atvažiavai? – pavymui mestelėjo Panasas.

– Matysim, – Vasylis išėjo į lauką.

– Dėde Panasai, jūs man čia klientų nenubaidykit, aišku? – nešina skuduru, prie stalo priėjo mergina. – Pabaikit ir dinkit, nes skolon daugiau nepilsiu. Gal žmogus barščių būtų pavalgęs.

– Nekelk bangų, Sveta, – Panasas įsimetė burnon beliašo galelį, – dar pavalgys. Juk matai, sugrįžo.

 

 

Du Andrijai

 

Nadia stovėjo stotelėje ir žiūrėjo, kaip didžiuliai burbulai šokinėja baloje, kuri veržliai plėtėsi ir artėjo prie nedidelės užuovėjos po stogeliu. Miestą užgriuvo pasiutiška vasaros liūtis. Per maždaug sekundę ką tik kepinusi saulė dingo, iš dangaus nusileido vandens siena, o temperatūra staigiai pažemėjo iki žvarbulių.

– Še tau kad nori, – tuščioje stiklinėje stotelėje Nadia jautėsi tarsi didžiuliame akvariume, iš kurio per vandens storymę matėsi pastatai, o mašinos plaukė pro šalį kaip milžiniškos spalvotos žuvys.

Šone pasirodė pavidalas. Žmogus bėgo, prisidengęs galvą švarku. „Visai kaip tarybiniame filme“, – pagalvojo Nadia ir vėl nusuko žvilgsnį į balą, mažne virtusią ežeru, į kurį iš visų pusių srūva upeliukai.

– Oho, tai bent susitikimas! – šūktelėjo ateivis.

Nadia pakėlė akis ir išvydo tą patį vyrą, kuris ką tik skuodė, prisidengęs švarku. Jo bandymas nesušlapti baigėsi nesėkme: nuo plaukų veidu ir barzda gausiai varvėjo vanduo. Švarkas, ką tik atsidūręs ant pečių, buvo permirkęs, ir apskritai vyras priminė povandeninį komiksų herojų.

– Nepažinai? – šyptelėjo barzdyla.

Nadia papurtė galvą.

– Čia aš, Andrijus. Na? Iš dvidešimt antrojo maršruto. Nagi, iš trys šimtai tryliktos mašinos!

Nadią tarsi kas elektra nupurtė. Prisiminimai nuskraidino į kitą dieną, į kitą lietų, tokį pat smarkų kaip prieš daugelį metų.

 

 

Nadijka bėgo į institutą. Dėl prakeiktos liūties ir eismo trikdžių ji jau tikrai vėlavo į egzaminą. Basutės visą laiką taikėsi nusmukti, o skėtis išdavikiškai užsilaužė išorėn ir nuo nieko nebesaugojo.

– Psss, – staiga šalimais sušnypštė troleibuso pneumatika, ir šis sustojo.

– Bėk čionai, greičiau, – mojo ranka vairuotojas, pravėręs vieną škodos durų pusę, vedančią į jo kabiną.

Nadia mikliai užšoko ant laiptelio. Skėtis, iš pradžių nepanoręs išsiskleisti, dabar neketino susiskleisti. Vaikinas prisilenkė ir padėjo jai įsinešti tą keistą gėlę vidun.

– Viskas, varom, – pajudėjus jis uždarė duris. – Tau toli?

– Dvi stotelės. Iki metro. Ačiū, kad sustojai. Dar ir vidury gatvės.

– Et… O kaipgi? Pamatytum save su ta chrizantema, – susijuokė vairuotojas, linktelėjęs skėčio pusėn.

– Taip, – nusišypsojo Nadia, – neatlaikė negandos.

Troleibusas lėtai riedėjo kiaurai per standžią liūties sieną. Nadia vogčiomis stebėjo vairuotoją. Simpatiškas, nors ligi tol jai atrodė, kad raudonplaukiai negražūs.

– Ar tau leidžiama kabinoje keleivius vežioti? Gal man į saloną pereiti?

– Nesirūpink! Kai šitaip darom, užsidirbam brūkšnelį kelionlapyje, o už du per mėnesį premiją nurašo. Šį mėnesį jau turiu nupieštas „slides“, taigi viskas gerai. Taip linksmiau.

– Merginas vėžini? – Nadia braukė vandens lašus nuo veido.

– Pasitaiko. Porininką turiu. Pusdienį aš prie vairo, kitą – jis. Kitokio darbo neturime, todėl dažnai kartu važinėjamės. Kad nebūtų nuobodu. Plepam apie gyvenimą. Na, ir įkliūvame retsykiais.

Troleibusas sustojo tuščioje stotelėje, bet nė vienas keleivis neskubėjo išlipti.

– Na, štai. Manoji – kita. Ačiū tau. Išgelbėjai. Ir neištirpau, ir gal net į egzaminą spėsiu.

– O kuo tu vardu?

– Nadia.

– O aš Andrijus! Manau, dar susimatysime. Kadangi čia į institutą važinėji, atrodo, mums pakeliui.

 

 

Nadia mirksėjo akimis ir nenuleido žvilgsnio nuo vyro. Negalėjo būti jokios klaidos. Praeitis atskriejo kaip tas troleibusas ir aptaškė prisiminimų purslais.

– Apsikabinsime ar kaip? – šypsojosi Andrijus. – Ar bijai sušlapti?

– Ateik čia, – Nadia žengė žingsnį ir išskėtė rankas.

Kurį laiką stovėjo nejudėdami. Galop Andrijus, švelniai atleidęs glėbį, moterį paleido.

– Tave išties sunku atpažinti.

– Priaugau?

– Suvyriškėjai. Ir ta barzda. O kur kitas Andrijus?

– Pirmasis?

– Na, taip! Juk su juo pirmiausia susipažinau…

– Na… Čia ilga istorija. Ar turi laiko?

– Iš esmės taip.

– Tai gal prisėskim kur nors kavos?

– Ar kur nors nuplauksime tokiu oru?

– Turiu permirkusį švarką, – pasiūlė Andrijus, – užsimesi ant galvos. Aure ten kažkokia kavinė. Čia bus penkiasdešimt metrų, ne daugiau.

Jie pasileido bėgti, galvas prisidengę švarku, suvirto į veik tuščią salę.

– Ką geri? „MacCoffee“? – paklausė Andrijus.

– Oi, tik nepradėk, – prajuko Nadia.

 

 

Po pažinties per liūtį Nadia ir Andrijus matėsi kone kiekvieną rytą. Ji jau žinojo jo tvarkaraštį, jis – jos, taigi, troleibusui beriedant, praverdavo kabinos duris ir galantišku mostu kviesdavo vidun. Ji vikriai įšokdavo ir važiuodavo savo dvi stoteles iki metro. Sykiais, kai neskubėdavo į paskaitas, o pokalbis būdavo malonus ir įdomus, ji nuvažiuodavo su juo iki galutinės, tada atgal iki pusės maršruto ir iššokdavo prie savo namų.

– Susipažink, mano draugas ir porininkas Andrijus, – vairuotojas pristatė Nadiai vaikiną kabinoje.

– Nadia. Labai malonu.

– Na, kuo aš vardu, tu jau žinai, – užmezgė pokalbį juodbruvas, trumpai kirptas vyrukas. – Ar turi laiko? Neskubi?

– Turiu. O ką?

– Lekiam iki galutinės „MacCoffee“ išgerti! Ten bobulė visada prekiauja.

– Tu jau užknisai su savo „MacCoffee“! Kliauki tą chemiją! – įsiterpė vairuotojas.

– Viskas šitam gyvenime yra chemija, – atšovė juodbruvys. – Tai kaip? Varom?

Gana greitai ir nepastebimai šie atsitiktiniai susitikimai virto draugyste. Andrijai ne tik pamėtėdavo Nadią iki metro ar namų, bet net išmokė vairuoti troleibusą.

– Nėra ko čia mokyti, – kalbėjo pirmasis Andrijus. – Va, čia greitis, čia stabdžiai – pneumatika.

– O čia dar vieni stabdžiai – elektriniai, – pridūrė kitas.

– Kai sankryžoje reikia pravažiuoti iešmą, spaudžiam greitį, nes jis be įtampos. Jei neprašoksi ir sustosi po iešmu, viskas – teks stumti.

Iš pradžių Nadia prie vairo nerimavo, ypač kai salone būdavo keleivių.

– Kai prisimenu tą babytę, katra nuo mano stabdymo stotelėje nusileido ant „penktojo taško“, net nupurto.

– O tu manai, kad tik tau šitaip nutinka? – nuramino raudonplaukis Andrijus.

– Man sykį atsikabinęs ūsas taip vožė į šviesoforą, kad anas nulūžo ir trenkėsi į žemę, – pridūrė juodbruvys.

Būdavo vakarų, kai po abiejų pamainų jie trise gurkšnodavo vyną ar alų atkampyje, prie depo. Kartais ir naminukę. Viskas kaip giedroj jaunystėj. O paskiau Nadia baigė institutą, gavo darbo pasiūlymą kitame mieste, ir visa troleibusinė istorija liko prisiminimuose kaip šviesus, malonus puslapis.

 

 

Andrijus nusišluostė nuo kaktos lietaus lašus ir įsidėjo cukraus į kavą.

– Ne „MacCoffee“, žinia, bet gerti galima.

Nadia nusišypsojusi gurkštelėjo savosios latės.

Kavinėje beveik nebeliko žmonių, viena drąsi mergaitė paskutinė išlėkė į lauką ir ištirpo liūtyje. Sustingo baristė, įsispitrijusi į telefoną, tyliai grojo kažkas seno ir pažįstamo, bet taip tyliai, kad melodiją slopino lietaus šniokštimas, ir ji buvo vos girdima.

– Na, pasakok, – Andrijus nugėrė gurkšnį. – Kur buvai visus tuos metus, ką matei?

– Aš? Gyvenau sau. Dirbau. Tekėjau.

– Sėkmingai?

– Taip. Dukart. Ir abu kartus sėkmingai. Va, taip. Gerai, kad vaikų neprisidarėm, kankinčiaus dabar.

– Aišku, – Andrijus maigė cukraus pakelį. – O juk mes buvom tave ligi ausų įsimylėję. Taip. Kartą vos nesusipešėm.

– Eik jau.

– Rimtai. Bet paskiau nusprendėm, kad veikiausiai mūsų nemyli, o mes dėl to draugystę išardysim. Ir tau neprasitarėme.

– Stebuklai… Dabar nebežinau, kaip būčiau sureagavusi, jei būtų tekę vieną iš judviejų pasirinkti.

Nadia nutilo, rausėsi atmintyje. Andrijus jai netrukdė, gėrė kavą ir žvelgė čia į ją, čia į lietų už lango.

– Sakyk jau, – galiausiai ji pakėlė akis į vyrą. – Juk suprantu, kad ne šiaip sau man dantis užkalbinėji… Pasakok.

Andrijus nusuko žvilgsnį, pasukiojo rankose kavos puodelį, sunkiai atsiduso.

– Jis žuvo gelbėdamas sužeistuosius. Mes užklupome jų apkasus, užvirė kova. Susišaudymas tranšėjose. O jie, šunys, visą poziciją kulkosvaidžiu apšaudė. Ir mus, ir saviškius.

– Dieve…

– Mėsmalė ten buvo. Daug sužeistųjų. Ir lengvai, ir sunkiai. O pati pozicija apačioje. Iš mūsų pusės reikia nuo kalvos leistis. Mažne visas kelias kaip ant delno, iki pat apačios, kur jau suvarpyta ir ta pozicija, ir tranšėjos. „Andriucha, laikykis! Tuoj nusileisiu“, – sukrenkštė racija.

Nadia užsidengė veidą rankomis. Klausydama pasakojimo, liovėsi kvėpavusi.

– „Aš jus ištrauksiu, vaikinai! – išgirdau. – Ruoškitės, tuoj prigriebsiu. Ne pirmas kartas.“

Andrijus garsiai atsiduso, įkvėpė pilnus plaučius oro ir tęsė:

– Mačiau jo šarvuotį, kaip jis pajudėjo į mus. Jis išnėrė iš už kalvos ir greitėdamas ėmė leistis žemyn. Mačiau, kaip į priekinį jo bortą pataikė sviedinys. Girdėjau jį: „Degu, ištrūkti nepavyks!“

Andrijus gurkštelėjo kavos ir pažvelgė į Nadią – ji tebesėdėjo nejudėdama, tarsi bijotų krustelėti.

– Kalbėk, – tyliai iškvėpė, kad nesudrebėtų balsas.

– O tada atskriejo dar vienas sviedinys. Detonavo šaudmenys.

Šitai išgirdusi, liūtis nustėro ir atsitraukė. Nadia stebėjo, kaip už lango mainosi oras, bet lietus lijo čia, viduje. Ašaros nevaldomai sruvo skruostais, krito į kavos puodelį ir tiško ant stalo. Prieš akis ji matė ugniaplaukį Andrijų. Nuo kontaktinio tinklo jis traukė žemyn ūsus ir kabino juos prie troleibuso.

– Nesijaudink, Nadia. Na, jeigu bijai, eik į salono galą ir ten kaifuok.

Užvažiavęs įkalne į patį viršų ir pastebėjęs, kad troleibuso salone neliko nė vieno keleivio, Andrijus sustojo stotelėje ir ėmė ruoštis eksperimentui.

– Visados buvo smalsu, kokį didžiausią greitį gali pasiekti laisvai riedantis troleibusas.

– Velnias, juk čia posūkis aukštyn.

– Viskas gerai. Nestaigus. Išlaikysiu! Užtat su vėjeliu!

Nadia užėmė vietą iškart už vairuotojo ir įsitvėrė turėklo. Troleibusas švelniai ėmė riedėti žemyn, bet netrukus kaip paukštis, didindamas greitį, šovė priekin. Pro šalį lėkė pastatai, didžiulis skardis, degalinė, tramvajų depas. Troleibusas nėrė po tilto sankryža ir užskriejo ant estakados, o kabinoje vis smarkiau suposi minkštas oranžinis vienakojis vištukas, pririštas prie salono apžvalgos veidrodėlio, kuris ligi šiol seno mamos buto indaujoje baikščiai dirsčioja pro taures.

– Uchūūū! – aidėjo kabinoje. – Nadia, ar jauti varžą?! Gyvenimas vienas! Kaip čia išbūsi ko nors neišbandęs, kai turi galimybę?

 

 

Skolos

 

Ivanko pakirdo anksti, nuėjo į cerkvę. Paskui, kaip pridera, su kaimynu atsigavėjo. Nedaug, bet po tris čėrkas net ir netikusioj troboj įpila.

Tada Ivanko paskambino motinai. Pasveikino, viskas žmoniškai, kaip turi būti.

O čia – ir pietų metas. Ivanko priraikė Velykų bobos, šmotą lašinių atpjovė, paėmė net tris kiaušinius, ūkiškai išrinko skilusius pakeliui iš cerkvės. Dirstelėjo indaujon, o ten – pyst! – degtinės nebėr. Nė čėrkelės.

– Ką darysi, teks pas Horpyną eiti, – burbtelėjo Ivanko. – Sausai nepašvęsi.

Atsistojo, dirstelėjo į triumo, suglostė nepaklusnų kuokštą, išėjo į kiemą.

Horpyna gyveno kitam galukaimy. Paprastai jis būtų nusipirkęs puslitrį kaimo krautuvėje, bet per šventes ši nedirbo.

Po pusvalandžio Ivanko jau buvo prie Horpynos sodybos. Sutartinai pabeldęs į langą, mindžikavo.

– Sveikas, Ivanko! – Horpyna pravėrė langą. – Ko tau namuos nesisėdi?

– Man puslitrio reik.

– Tu, Ivanko, geras vyrukas, bet skolon tau nebeduosiu. Už du litru man jau esi skolingas. Taigi, nors ir Velykos, bet arba pinigai, arba drožk sau.

Horpyna ketino uždaryti langą, bet Ivanko ją sulaikė.

– Neskubėk, atsirokuosiu, – iš kelnių kišenės Ivanko išsitraukė senutėlę odinę piniginę ir, šiek tiek ją praskleidęs, pakišo Horpynai.

– Žiūrėk!

– Kas ten? – Horpyna persisvėrė per langą ir žvilgtelėjo į piniginės gelmes. Jau kitą akimirką Horpynos akys prasiplėtė kaip du kubilai. Išsigandusi ranka prisidengė burną. – Nejaugi?

– Taip ir yra, – iškilmingai tarė, – Jarošo* vizitkė!

* Dmytro Jarošas – kraštutinių dešiniųjų judėjimo „Pravyj sektor“ lyderis, vienas iš Maidano protestų lyderių.

 

 

Leninas

 

– Užkniso tie vaikėzai! Ot, kam jis trukdė, a? – Vasylis ir Ivanas sėdėjo prie vartelių ir aptarinėjo pastarųjų savaičių įvykius.

Radikalūs pokyčiai Chersono sritį užklupo kartu su Leninu. Tiksliau, su jo griūtimi. Jaunuoliai iš regioninio centro su geltonos ir mėlynos spalvų simbolika apipuolė jį tarsi pesliai. Trūkt! – ir marmurinis Iljičius žemyn galva jau lekia nuo postamento.

Vadas plojosi taip smarkiai, kad net nuaidėjo. Neatlaikiusi smūgio į asfaltą, šonan nuriedėjo plika galva.

– Vladimiras Iljičius atsisakė komunikuoti su bendruomene, nes smarkiai susitrenkė galvą, – pajuokavo vienas berniokų.

– Vandalai, – sumurmėjo Vasylis, bet nepuolė ginčytis su jaunuoliais.

Vasylis tą vakarą iš sielvarto prisigėrė. Ne dėl to, kad labai mėgo tą marmurinį Leniną, bet, pirma, jis buvo prie jo pripratęs, o antra – turi juk būti tvarka. Kaip čia dabar? Stovėjo sau paminklas kelis dešimtmečius, o čia atėjo ir nugriovė! Vėliau jis pasidalijo sielvartu su priešais gyvenančiu Ivanu, buvusiu klubo vedėju. Po drauge išgerto butelaičio Ivanas sąmoksliškai mirktelėjo ir nusitempė Vasylį į daržinę.

– Tik tsss! – prie lūpų pridėjo pirštą Ivanas. – Kad man niekam!

– Aš – kapas, – kažin ko persižegnojo Vasylis.

Daržinėje Ivanas spustelėjo jungiklį, ir kažkur viršuje, vargiai apšviesdama viską aplinkui, įsižiebė lemputė.

– Tadaaam! – kinematografiškai uždainavo Ivanas, nuplėšdamas paklodę nuo kažkokios krūvos daržinės kertėje.

Vasyliui atvipo žandikaulis. Ant šiaudų, tarsi apšviesdamas viską savo spindesiu, stovėjo didžiulis gipsinis Iljičiaus biustas.

– Seniai, dar devyniasdešimtaisiais, iš klubo pasiėmiau. Stovėjo niekam nereikalingas.

– Vania, tu malačius, – Vasylio akys sudrėko. – Gal, sakau, einam, kol naktis, į seną vietą jį pastatysim?

– Be problemų. Statai litrą, ir sutarta.

Po kelių minučių vyrai jau traukė prie postamento. Vasylis ėjo įlindęs iki pusės į didžiulį tuščiavidurį vado biustą. Iš šalies atrodė, kad biustui pritaisė sportines kelnes, kerzinius aulinius ir privertė eiti, kur akys mato. Ivanas kulniavo šalia, viena ranka prilaikydamas ir kreipdamas Vasylį, kuris per Leniną nieko nematė. Kitoje rankoje jis laikė sulankstomas kopėčias.

– O jeigu jie ir šitą nuvers? – vyrai, užkėlę biustą ant postamento, žiūrėjo į savo darbą.

– Nenuvers. Suvirinsime grotas, panašias į tas, kurios naudojamos arbūzams laikyti, ir užkelsime jas iš viršaus.

– Paistalai, – sudvejojo Vasylis. – Kaipgi Leninas narve?

– O ką daryti? Tada siūlau kol kas lenciūgu už kaklo prie postamento privynioti.

– Lenciūgu? Galima ir lenciūgu, – pritarė bičiulis.

– Tu stovėk čia, Vasia, sergėk, o aš einu lenciūgo ieškot.

Netrukus Ivano figūra išnyko tamsoje. Vasylis prisėdo šalia postamento. Užsirūkė. Paskiau kyšt ranką į aulinį, buteliuką išsitraukė. Išgėrė. Užsimerkė ir įsivaizdavo, kaip ryte jiedu su Ivanu surinks kaimiečius ir parodys jiems savo tvarinį. Esą sugrąžinome jums, žmonės, vadą. O tie nutrūktgalviai ratuoti maidaniečiai iš Chersono kaip sau nori, bet tarybiniai žmonės gyvenimą baigs taip, kaip pradėjo. Kartu su vadu!

– Dėde, pasisaugok, – staiga išgirdo palei ausį Vasylis.

Iš netikėtumo šis pargriuvo nė neatsimerkęs. Kitą akimirką dešinėje kažin kas trenkėsi į asfaltą. Vasylis prasimerkė ir išvydo jaunuolius, tolstančius į naktį. Ant asfalto bolavo biusto šipuliai.

Vasylis atsistojo, priėjo prie duženų krūvos ir pakėlė Iljičiaus nosį.

– Nelemta tau, Vova, – burbtelėjo po nosim. – Reikėjo iškart už grotų kišti.

 

Iš: Руслан Горовий. Скабки. Маленькі трісочки під шкірою. Київ: ТаТиШо, 2024;

Казки на ніч. Київ: Видавництво РМ, 2024

Vertė Donata Rinkevičienė

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.