Pasaulis yra dėžė

Pasaulis nėra apvalus, pasaulis yra dėžės formos. Ką tik gimusius mus įdeda į dėžę, mirę irgi patenkame į dėžes. Pati dimensija yra viena didžiulė dėžė. Gyvename dėžėse, važiuojame dėžėse į darbą, kur dėžėse gaminame dėžes. Visata prasidėjo nuo dėžės ir turbūt baigsis kažkieno dėžutėje. Šis dėžių motyvas neišvengiamai užvaldo mūsų kasdienybę ir sąmonę, bet kūrybinės asociacijos „Žuvies akis“ judesio ir garso spektaklis „Out of the Box“ (režisierė Karina Novikova, dramaturgija ir prodiusavimas – Goda Giedraitytė), parodytas gegužės 16 d. tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ Lietuvos teatro vitrinoje, kviečia pažvelgti į šią įprastą struktūrą nauju žvilgsniu ir ieškoti prasmių už jos ribų. Auksinį scenos kryžių pelniusio spektaklio kūrėjai ir atlikėjai tyrinėja, kaip gali atrodyti gyvenimas, kai drąsiai žengiame už to, kas saugu ir žinoma, ribų.

Kristijono Lučinsko nuotr.

Dėžė kaip universalus, bet kartu ribojantis simbolis tampa metafora varžančioms socialinėms, kultūrinėms ir psichologinėms struktūroms, kurios formuoja mūsų tapatybę ir elgseną. Atlikėjų judesiai, kartais staigūs ir laisvi, kartais kontroliuojami ir mechanizuoti, atspindi mūsų pastangas peržengti ribas, kurias mes patys sau sukūrėme ar kurios mums buvo sukurtos. Spektaklis, kuriame susitinka trys skirtingų kartų atstovai: brandus mimas Aleksas Mažonas, instrumentalistas ir garso koncepcijos autorius Donatas Bielkauskas ir jaunasis gatvės šokio atlikėjas Marius Eidrigevičius, yra kvietimas permąstyti ir iš naujo įvertinti, ką reiškia „išeiti iš dėžės“ mūsų pačių gyvenimuose, nusimesti suvaržymus ir atsiskleisti nepažįstamame, bet galbūt autentiškesniame amžinybės lauke.

Kūrinio garsinę estetiką formuoja D. Bielkausko sukurti instrumentai, sudaryti iš medinės plokštumos, prie kurios pritvirtinti įvairūs smulkūs daiktai, tokie kaip kompiuterių ir laikrodžių dalys. Dažnai nepastebimi, šie objektai turi unikalius, tačiau tylius garsus. Naudojant kontaktinius mikrofonus, šie garsai sustiprinami ir paryškinami, suteikiant jiems specifinį skambesį. Ši technika atskleidžia naujas garsines dimensijas kasdieniuose objektuose, transformuodama juos į neįprastą garsinį peizažą, skatinantį permąstyti garsų vaidmenį ir pastebėti tai, kas įprastai lieka nepastebėta.

„Out of the Box“ iškelia svarbią diskusiją apie vyriškumo įvaizdžius ir kaip jie atsiskleidžia skirtingose kartose. Spektaklis perteikia vyriškumo tematiką ne tik per tradicinius stereotipus, bet ir per gilesnę perspektyvą, kurioje svarstoma apie vyrų vaidmenis, jų emocinę išraišką ir kūrybinę energiją. M. Eidrigevičius, jauniausias šokėjas, yra energijos ir judesio įsikūnijimas. Jo gatvės šokio elementai (breikas, lokingas, popingas) – tai iššūkis tradicijoms ir įprastai scenos estetikai. Jo judesiai yra ne tik fiziniai, bet ir emociniai iššūkiai visuomenės lūkesčiams – šokdamas jis priešinasi ne tik gravitacijai, bet ir nusistovėjusioms vyriškumo doktrinoms. Šis aspektas suteikia spektakliui šiuolaikišką kontekstą, kur vyriškumas yra dinamiškas ir daugiasluoksnis. A. Mažono, daug patirties turinčio mimo, pasirodymas lėtas, apmąstytas ir emociškai prisotintas. Jo judesiai, nors ir rutiniški, yra kupini gilios simbolikos: nuovargis ir trapumas čia tampa ne silpnumo, o gyvenimo patirties ir brandos ženklais. A. Mažonas per savo performansą nagrinėja vyriškumo aspektus, kurie dažnai lieka nepastebėti, – pažeidžiamumą ir intymumą.

Kristijono Lučinsko nuotr.

Šio spektaklio tema man pasirodė glaudžiai susijusi su japonų rašytojo Kobo Abės romanu „Žmogus-dėžė“, kuriame taip pat nagrinėjamas žmogaus gyvenimas ribotose erdvėse – tiek fiziniu, tiek psichologiniu aspektu. K. Abės kūrinyje dėžė yra metafora izoliacijai ir ribotumui, kuris kartu suteikia saugumo, bet ir sukelia klaustrofobiją. Panašiai spektaklyje „Out of the Box“ dėžė tampa simboliniu objektu, per kurį atskleidžiamas vidinis žmogaus konfliktas tarp laisvės troškimo ir baimės prarasti saugumą. Scenoje šis kontrastas įgyvendinamas per judesio ir garso sintezę, sukuriančią galingą vaizdo ir garso naratyvą, leidžiantį giliau pažvelgti į asmeninės ir kolektyvinės patirties lūžius, – atlikėjai yra labai priklausomi vienas nuo kito, nes judesiai sukuria muziką, o čia pat kuriami garsai įkvepia šokėjus. Taip sukuriama nuolatinė įtampa tarp veikėjų. Kiekvienas atlikėjo žingsnis ar gestas rezonuoja su aplinkinių judesiais, formuodamas savotišką ritualą, kuris simbolizuoja žmogaus vidinę kelionę per izoliaciją ir norą būti kažko didesnio dalimi. Spektaklis taip pat kelia klausimus apie šiuolaikinės visuomenės santykius ir individų vietą joje. Ar esame pasiruošę atsisakyti komforto ir susidurti su pasauliu, kuriame kiekvienas mūsų žingsnis atveria naujas galimybes ir rizikas? Ar galime atrasti pusiausvyrą tarp asmeninės erdvės saugumo ir kolektyvinės atsakomybės?

Bene jautriausias spektaklio momentas įvyksta, kai A. Mažonas peršliaužia per dėžės portalą inscenizuodamas gimimą (arba mirtį). Nenoromis atsiranda vizualinė paralelė su amerikiečių tapytojo Francio Bacono paveiksluose dažnu kubu – matome intriguojantį dviejų skirtingų medijų bendrumą ir kontrastą. F. Bacono kubai dažniausiai veikia kaip metaforiniai narvai, uždarantys figūras ir išreiškiantys jų izoliaciją bei psichologinį diskomfortą. Šie kubai apriboja veikėjų judėjimą, simbolizuodami jų vidinius ir išorinius konfliktus bei egzistencinius suvaržymus. O „Out of the Box“ spektaklyje kubas tampa fizine ir konceptualia erdve, kurioje gali vykti transformacija – perėjimo momentas iš vieno būvio į kitą, iš vienos sąmonės būsenos į kitą. Taip scenoje atsispindi žmogaus gebėjimas keistis, augti ir peržengti savo vidines ribas.

Spektaklis nagrinėja žmogaus egzistencijos paradoksus, išryškindamas, kaip tam tikri apribojimai gali tapti tiek kalėjimu, tiek išlaisvinimo priemone, priklausomai nuo konteksto ir asmeninio požiūrio. Per įvairius amžiaus tarpsnius žmogaus suvokimas apie laisvę ir apribojimus keičiasi, todėl spektaklis subtiliai atskleidžia, kaip šie pojūčiai evoliucionuoja kartu su gyvenimo patirtimi. Vaikystėje ir jaunystėje ribos gali atrodyti kaip kliūtys, trukdančios pažinti pasaulį, o brandos amžiuje jos gali suteikti struktūros ir saugumo jausmą. Spektaklis kviečia kiekvieną iš mūsų atidžiau pažvelgti į savo gyvenimo apribojimus ir laisves, suvokti jų sąveiką ir ieškoti autentiškų būdų patirti pasaulį, nepasiduodant suvaržymų siūlomai iliuzinei realybei.