Reguliariai kartotinas priesakas
Senieji kerėjimai
Šiandien palaiminga diena –
nieko nevyksta.
Daiktai spindi kasdieniška šviesele,
kaip visad – tykūs ir amžini.
Jurginų galvos riebios ir sunkios,
nelyg gerai įmitusių gyvulių,
kad nori – kirsk kirviu ir aukok!
Dievai rugpjūtyje išsprūsta pro pirštus, nesuturėsi.
Tai jie čia pat, tai vėl toli, toli.
Su kiekviena aušra mes vis daugiau prarandame,
bet tampame keistai turtingesni.
Ko norėt, tai – žalčių vasara.
Lengvas jos prakeiksmas.
Skaisti prapultis.
Žalčių monai
Prisėdusi ant liepto popiečio kaitroj regiu,
kaip žaltys žeria šviesą
skrosdamas upę savo blyškia krūtine –
lyg paukštis sklęstų dangum.
Patenkintas amūras nulūžo alksnio viršūnėje,
prilaidęs strėlių nebūtinai ten, kur derėtų.
Nendrės, pakraščių davatkos, jau su visai pritilo,
prieš tai iššnarėję palšvas vidudienio maldas.
Jei turėčiau tokį pamaldumą –
išmelsčiau sau daugiau lelijų artumos.
O jei tik prisiminčiau kokį kerėjimą, kokį burtažodį –
pasišaukčiau žaltį pas save.
Jis, aišku, atplauktų balčiausia puta – lengvai,
lyg paukštis sklęstų bekraščiu dangum.
Ir pakylėtų mano sunkiasvorę sielą
jam vienam suprantamu būdu.
Reguliariai kartotinas priesakas
Šiandien aš nesistengsiu nieko padaryti geriau nei vakar.
Šiandien nė kiek nepasistūmėsiu priekin, nebent – į kairę arba atgal.
Šiandien ničnieko nesieksiu, nebent tik to, kas nei logiška, nei racionalu.
Apsaugokit dievai, jei netyčia imsiu ir patobulėsiu –
jau veikiau smarkiai atsiliksiu ir tapsiu kažkam mažiau priimtina.
Tai jau tikrai nesistengsiu pralenkti pernykštės savęs –
te ji kuo ilgiau pabūna nepralenkiama.
Šiandien aš nieko nenoriu žinot nei suprasti –
težino ir supranta kvailiai.
Šiandien aš pati sau, šiaip sau – buvoju.
Kaip buvoja medis, žolė, vanduo, paukštis, kuris štai romus sau
ant stogo kraigo tupi, nuolankiai įprasmindamas šį pasaulio ruoželį,
būdamas eiline kuosa įprastą šiokiadienį –
kas pasakė, kad tai ne prakilni galia?
Šiandieną esu, kaip esu, kaip buvoja smiltys:
gyvastingos, šokančios, lengvos,
atviros tai jūrai, tai dangui,
be paliovos, lėtai besismelkiančios
balzganos dienos
šerdin.
●
Širdis – ta ir vėl
plaka dangų gervių sparnais.
Prašo ryto brėkšmą labiau sušviesėti.
Širdis ta – ir vėl
gervių gerklėm klykia.
Prašo ryto brėkšmą labiau sušviesėti.
Žiūrėk, ims ir prisišauks daugiau šviesos,
nei kad pakelia…
Kas tuomet?
●
Alyvos labiau iš sapnų,
kita vertus – pačios tikriausios.
Iš pirmo žvilgsnio sunku numanyti,
ar jos blėsta, ar vis dar įsiplieskia.
Kuo ilgiau žvelgiu
į šias pablukinto violeto karūnas,
nulietas iš sutemų
ir saldžiakvapių kryželių spiečių,
tuo labiau imu įtikėti
kažin kokia nežemiška galia –
tartum dangiški padarai
iš blausių gelmių be balso šauktų.
Aišku viena:
kas alyvas degina iš vidaus – degina ir mane.
Kas alyvas šiurpina – ir mane šiurpina.
Ką alyvos nutyli – tą ir aš nutyliu.
Kaip alyvos blėsta – tai taip ir aš blėsuoju.
Šitaip gudriai alyvas pamėgdžiodama –
einu toliau sau keliu,
lyg niekur nieko.
●
Pablyškusi vasaros rože –
gerai, kad esi.
Gerai, kad man vis dar suprantami
stiproki tavo kerai.
Švelnus tu žvėris,
nors tokia neišrodai.
Smelkiasi tavo aromatas
į rasotas paukščių giesmes, į skaisčią
senų gluosnių gelmę, šiltas pėdas vaikų.
Paliečia jis mus
kažin ko atsiskyrusius.
Nesivarginsiu tavęs begalinės
dabar čia nupasakoti.
