Plėšrūnų permaitinimas

 

(Romano ištrauka)

 

Norma. Vardas, nuo pat vaikystės įpareigojęs laikytis pusiausvyros. Toks buvo ir jos veidas – taisyklingas, bet neįsidėmėtinas. Toks, į kurį galėjai žiūrėti netrikdomas jokio išskirtinio bruožo. Tokiame veide niekas neerzino, bet ir nejaudino. Mažiausias išvaizdos pokytis – nauja šukuosena, plaukų spalva, akiniai – tokį veidą galėjo paversti neatpažįstamu. Toks žmogus galėjo bet kada tapti kitu žmogumi. Normos kūnas irgi buvo susimokęs su veidu – ji buvo smulki, nedidelio ūgio, mažom krūtim ir sėdmenim. Iš nugaros ją galėjai palaikyti ir liekna mergina, ir liesa sene, o apsivilkusią laisvesniais drabužiais – belyte, savo trapumu kiek efemeriška būtybe.

Jai buvo keturiasdešimt dveji, ir senatvė, kol kas neliesdama kūno, pirmiausia ėmėsi veido, projektuodama tai, kas sklido iš vidaus: virpanti įelektrinta įtampa nematomu siūlu tempė lūpų liniją, pamažėl virstančią gižiu vypsniu, nusvirusiais kampučiais. Bruožas, iš kurio galėdavai atpažinti dažną vyresnio amžiaus lietuvę bet kuriame pasaulio krašte – viduje užspaudusią tiek savęs, kad lūpos pradėdavo panėšėti į įveržtą siūlę.

 

Kambarį siaustė pavasarinė popiečio prieblanda, netrukus virsianti sutemomis. Dar nesinorėjo degti šviesos, tad priėjusi prie lango atitraukė dienines užuolaidas. Klestelėjo prie senamadiško tualetinio stalelio su trimis veidrodžių plokštumomis, kurį vienintelį atsivežė iš vaikystės namų. Trys Normos vienu metu palinko prie jos veido, o veidrodžio paviršius nuo iškvepiamo oro akimirkai apsitraukė ūku. Akių obuoliai buvo paraudę, po akimis – juosvi maišeliai; vakar dirbo iki išnaktų.

Neseniai buvo pasibaigęs karantinas, bet tik dabar pajuto, kad pasiilgsta kaukės, kuri iš pradžių kėlė pasipriešinimą ir erzino, bet paskui pasirodė visai parankus aksesuaras. Ypač kai reikėdavo eiti į viešumą. Užsidėjusi kaukę, tarsi pranykdavai, tapdavai kita, kaip ir pro šalį plaukianti beveidė minia. Sena nuvalkiota tiesa, neva akys apie žmogų pasako viską, Normai neatrodė teisinga. Su kaukėmis pažįstamų veidai tapo neatpažįstami, o pasisveikinusi su tariamu bičiuliu nebuvai tikra, kad neapsipažinai. Dėl kaukių visiškai neįsidėmėtini veidai tapo įdomūs, o gražūs nublanko, nes jiems trūko likusių dėlionės dalių.

Baigiantis karantinui, kai visas pasaulis su viltimi vėl suskato planuotis keliones, sumanė lankyti ispanų kalbos kursus – jau seniai norėjo pakeliauti po šalį, tad kodėl nepramokus kalbos. Kaukės dar buvo privalomos, ir, užėjusią į patalpą, ją pasitiko tik šešios poros akių. Keletą mėnesių, kol vyko kursai, nė karto nematė savo bendramokslių veidų. Stebėdama juos, mėginančius prabilti svetima kalba, mintyse bandydavo atkurti bruožus, kuriuos dengė juodos ar melsvos medžiagos skiautės. Paskutinį kursų vakarą visi ėjo į vyninę – atsisveikinti. Nors Normą ginė smalsumas pagaliau išvysti veidus, kuriuos mintyse jau buvo susikūrusi, atsisakė, pasiteisinusi, kad turi daug darbo.

Iš tikrųjų nemelavo – jau turėjo kruopščius naujos knygos apmatus. Jos veikėjai buvo įkurdinti painios struktūros mikropasaulyje, kruopščiai nubraižytame ant didžiulio vatmano lapo, kuriame kol kas bolavo tuščios erdvės, po metų virsiančios tvankiu priklijuojamų lapelių priaugusiu inspektu. Skaitytojas bus užburtas iliuzijos, jog viskas gimė lengvai, be prakaito tvaiko. Kritikai girs už gylį, slypintį tame apgaulingame lengvume, iš tikrųjų pareikalavusiame iš jos titaniškų pastangų, mėnesių nemigo naktų, nirimo į visišką neviltį ir apatiją.

Kraujo kvapas – štai ko nebuvo galima leisti. Priešas nuolat tykojo šalimais – po pasalūniškomis, talku nuteptomis kaukėmis, primenančiomis makabriškus teatro personažus, siurrealistines vaikystės košmarų pabaisas su kyščiojančiom iš akių plyšių gyvatėm. Kai buvo vaikas, žvairakiuojantys šlykštūnai užsikvempdavo ant krūtinės sapnuose – tada krūpčiodavo ir vos kvėpuodama mėgindavo prisišaukti pagalbos. Bet, užuot klykusi, tik tyliai inkšdavo, kol pagaliau sapnas kaip dusinanti antklodė nusirisdavo ir ji išplėstom akim stebeilydavo į tvankią tamsą. Tiesa, košmarai liovėsi suaugus ir pradėjus gerti migdomuosius. Dabar tiesiog krisdavo į skausmingai kietą miegą, iš kurio pabusdavo pulsuojančiais smilkiniais ir sunkiais akių vokais, tarsi būtų užslėgti monetomis – kaip mirusių, senuoju šarvojimo papročiu.

Žinojo – net vos juntamas kapiliarinis kraujavimas priviliotų maitvanagius. Tuojau pat sulėktų plėšrūnai gleivėtom pagiežingom burnom. Aplinkui knibždėte knibždėjo pavyduolių, todėl negalėjo sau leisti būti silpnai.

Bet kuriai bravūriškesnei replikai buvo parengusi gynybos sistemą, kuri veikė nepriekaištingai. O ką – išbandyta ne vienus metus. Kaip šarmas rūgštį nugesindavo mėginimus provokuoti – kad ir žaismingai. Beje, žaismingumo jai nestigo, tik jis buvo apgalvotas – tiek pat, kiek apgalvoti buvo jos visi „lengvo pokalbio“ pasažai. Tam tikru metu labai korektiškai pakeisti temą – iš keblesnės į lengvesnę, įterpiant nebanalų juokelį, kad pašnekovas būtų meistriškai apmautas ir manytų, kad pats valdo pokalbį. Smalsautojų, mėginančių kišti nosį į jos gyvenimą už jos nubrėžtos ribos, su perdėtu susidomėjimu pradėdavo teirautis apie juos pačius. Paprastai tai suveikdavo – pagaulūs spąstai pasipūtėliškam žmogiškajam ego. Žinojo, kad didesnei daliai žmonių iš tikrųjų terūpi jie patys.

Norma pirštais perbraukė per užrašų lapelius, priklijuotus prie pakabinto vatmano lakšto. Geltonuose – viskas, kas susiję su veikėjais. Salotiniuose – struktūros dalykai, galima sakyti, gryna matematika, kuri mokykloje jai sekėsi, – retas gebėjimas tarp humanitarų, juolab pasirinkusių literatūrinę pakraipą. Rožiniuose – nenumatytos aplinkybės, keistini posūkiai. Žydruose – pastabos sau pačiai, kartais net nesusijusios su kūriniu. Vatmanas pritvirtintas laikikliais – kad nukabinusi ir pasitiesusi ant grindų lyg viešpatė galėtų pažvelgti iš viršaus į savo kuriamą pasaulį. Įklijuoti dar vieną lapelį. Numatyti kieno nors likimą. Sukurti žmogų, kuris visa tai patirs, – kuo ne dieviška.

Rašymui skirdavo ankstyvas ryto valandas, sėsdavo prie kompiuterio nepusryčiavusi, išsivirusi tik kavos. Nepakildama nuo stalo, rašydavo porą valandų, tada pusryčiaudavo ir dirbdavo iki pietų. Valgiui nebuvo išranki, vakarienę dažnai pamiršdavo – alkį jausdavo retai, valgydavo vien tam, kad nenusilptų. Alkoholio vengdavo – pagirios atimtų brangų laiką, skirtą kūrybai. Normos silpnybė buvo šokoladas – kuo juodesnis, tuo geriau. Jo visada turėdavo namie ir rankinėje, o užsimiršusi vienu ypu galėdavo sutriaukšti visą plytelę. Dešimt metų nerūkė, bet karantino metu vėl pradėjo – mes vėliau, kai baigs knygą.

Po pietų valandą redaguodavo, ką parašiusi, arba vykdavo į biblioteką ir archyvus rinkti medžiagos. Likusią dienos dalį skirdavo kitiems reikalams, pasilikdama vėlyvas popietes vertimams, o kai spausdavo terminai, prašapdavo svetimame tekste iki išnaktų, kartais ir paryčių. Numigusi vos kelias valandas, keldavosi ir stengdavosi bent ką nors parašyti. Bet koks nuokrypis nuo pasirinkto darbo ritmo keldavo nerimą, po to ilgai jausdavosi išmušta iš vėžių. Tik metodiškai dirbant gali gimti gera knyga, – daug kartų tai sakė interviu ir rašymo kursuose, kuriuos kartkartėmis vesdavo. Besidomintiems, o kaipgi įkvėpimas, šypsodamasi pabrėždavo, kad jis turi užklupti žmogų bedirbantį, visa kita – tiesiog maniakiška disciplina, nė dienos veltui, nebent kai atostogauja kruopščiai metų pradžioje numatytomis dienomis.

Dabar, žiūrėdama į savo atvaizdą, pirštų galais timptelėjo lūpų kampučius. Trys Normos liūdnai žvelgė į ją iš veidrodžio su klouno vypsniu.

[...]

Po pietų prasišiepė šykšti pavasario saulė. Į danguje boluojantį šaltą jos diską galėjai žiūrėti plika akimi. Tokia apgaulingai saugi akistata – kaip su ugnimi, kai ji spragsi židiny; kaip su mirtimi, kai ji nesusijusi su tavimi ir tavo artimaisiais, tik akimirkai sugrudinanti širdį; kaip su neišvengiamybe – kai dar manaisi galįs ją suvaldyti.

 

Atėjusi į darbą, Vilma pirmiausia pamatė prie paveikslo palinkusios Ritos nugarą, aptemptą raštuotu megztiniu. Su Rita jos dirbo vienose restauravimo dirbtuvėse – sutarė, bet pernelyg nesibičiuliavo. Blaivus Ritos paviršutiniškumas Vilmą erzino. Regis, niekas negalėjo jos išmušti iš vėžių. Pavydėtinas abejingumas, kurio Vilma pati stokojo, amžinai išgyvendama dėl kitų ir savęs. Ir dabar – ryte paskambinusi motinai iš balso suprato, kad jai pablogėjo, bet nenorėdama klausinėti telefonu – motina būtų išsisukinėjusi – nusprendė nuvažiuoti pati. Motiną lankydavo pasamdyta slaugė, bet Vilma ja nepasitikėjo.

– Esi ką girdėjusi apie Jorę Normą? – paklausė, plikydama kavą.

Rita pagaliau pakėlė akis nuo darbo.

– Aha, rašytoja.

Vilma pamirkė vata apsuktą mentelę į tirpalą ir pradėjo valyti kažkurio devyniolikto amžiaus didiko marškinių nėrinius. Laikas buvo nuolatinis jos sąjungininkas, bet ir priešas, eiženom paverčiantis dažų sluoksnius ir suteikiantis jai darbo, bet kartu lygiai taip pat veikiantis ją – matė tai žiūrėdama į veidrodį. Įsivaizduodavo, kaip ilgainiui pati pasidengia atsilaupiusiomis krakeliūromis, kurioms nubyrėjus kaip drugys išsirita iš naujo – gal ne jaunesnė, bet kita. Jei būtų turėjusi pakankamai talento, pati tapytų, dabar gi – amatininkė. O kas ateity? Krapštytis restauruojant tai, ką kadais nutapė kiti, nuolat nerimaujant, ar turės pakankamai darbo, kad išlaikytų save ir sergančią motiną?

– Negalėjau atsitraukti visą naktį, kol neperskaičiau. Lūžtu, kaip noriu miego.

Vakar trumpam užbėgusi į biblioteką perversti kultūrinės spaudos – mėgo telefonu nusifotografuoti sudominusius tekstus ir vėliau neskubėdama perskaityti namuose prieš miegą, – stabtelėjo prie knygų naujienų lentynos. Jorė Norma. Kas galėtų pasivadinti tokiu keistu pseudonimu?

Skaitant Vilmai vietomis atrodė, kad Norma rašo apie ją, – kita vertus, tai bet kurio gero teksto poveikis, tad nėra ko įsijausti. Kai dar paauglė viešėdavo kaime pas senelius, vakarais verandoje aplink uždegtą žiburį spiesdavosi naktiniai drugiai. Patys didžiausi – sfinksai kailėtais, gyvūniškais kūnais – atskrisdavo vidurvasarį. Kartą vienas toks įsipainiojo jai į plaukus ir kurį laiką švelniai burgzčiojo ties sprandu. Tramdydama bekylantį riksmą galugerkly, čiuptelėjo į saują spurdantį vabzdį. Bet kodėl dabar jautėsi panašiai?

– Jei tau taip patiko, parašyk jai, – lyg savaime suprantamą dalyką pasiūlė Rita, maišydama dažus. – Gali į feisbuką.

Grįžusi namo, Vilma įsijungė kompiuterį. Įvedus „Jorė Norma“, gūglas išmetė knygų sąrašus, reportažus iš pristatymų ir recenzijas įvairiuose leidiniuose, nuotraukas. Paspaudusi ant vienos, įsižiūrėjo. Veidas buvo taisyklingas, bet niekuo neįsidėmėtinas. Iki ausų nukirpti nedažyti rusvi plaukai sukosi neklusniomis bangomis. Tiesus žvilgsnis ir iš visos povyzos sklindantis ramus pasitikėjimas savimi būtų tikęs teisinių paslaugų svetainių vinjetėms. Buvo išmokusi per keletą akimirkų perprasti veido išraišką – to reikalavo jos darbas, nes net švelniausias neteisingas potėpis galėjo sugadinti prieš šimtą metų tapytą portretą. Ir vis dėlto – prisimerkusi Vilma kelias sekundes stebeilijo į Normos veidą – visada įdomiau ne tai, ką atvaizdas akivaizdžiai atskleidžia, o ką jis slepia.

Feisbuko anketoje – jokios asmeninės informacijos, tik reportažai iš knygų pristatymų ir leidyklos pranešimai apie išverstas knygas. Portretinė nuotrauka – kiek senesnė, tik išraiška ta pati, be jokios pozos ir maivymosi. Be jokios kaukės.

Ir tikrai, kodėl neparašius. Blogiausia, kas galėtų nutikti – nesulaukti jokio atsako. Bet ar tai tikrai blogiausia?

 

Tą pavasarį net keliose JAV valstijose išsirito milijonai cikadų. Septyniolika metų jos brendo po žeme ir dabar lindo viena po kitos tam, kad pasotintų jomis mintančius plėšrūnus ir spėtų pasidauginti pačios. Padėjusios kiaušinėlius, pačios įsirausdavo į žemę, kad išsiritusios lėliukės iš karto turėtų maisto.

– Įsivaizduok, tai vadinama plėšrūnų permaitinimu, – pasakė ji Normai, kai jos neskubėdamos žingsniavo parku.

Gegužės vidury netikėtai užklupę karščiai orą prisodrino tropinės tvankumos. Miestą nuklojusios dulkės, kupinos šiltos drėgmės, visur skleidė keistai malonų, bet kartu nuodingą kvapą – mašinų tepalais nutaškyto asfalto ir įkaitusios žemės: mirties ir gyvybės vienu metu. Lyg to būtų negana, degė durpynai ir tarnybos nuolat skelbė apie bergždžias pastangas užgesinti žemės viduriuose teberusenančią liepsną. Astmatikams, alergikams ir seniams, taip pat nėščiosioms ir motinoms su kūdikiais buvo liepta laiką leisti prekybos centruose, kur orą filtravo ventiliacijos sistemos. Jau dabar prekybcentriai buvo tarsi ateities miestų substitutai – talpinantys savo teritorijose viską, kad patenkintų dvidešimt pirmo amžiaus Homo sapiens poreikius. Galbūt ateity jie virs milžiniškomis kapsulėmis, dengtomis nepralaidžiomis membranomis, – kad apsaugotų žmogų nuo jo paties sukurto pragaro žemėje.

Po to, kai Vilma parašė Normai, jos buvo susitikusios keletą kartų. Šiandien Norma pasiūlė pasivaikščioti parke.

– Plėšrūnų permaitinimas?

Norma stovėjo ir šypsodamasi žiūrėjo į Vilmą, lupinėdama žievę nuo pakeliui nusilaužtos vytelės. Kokia ji graži, kai šypsosi. Šypsantis blankus ir iš pirmo žvilgsnio neįsidėmėtinas Normos veidas įgaudavo jėgos, visas tarsi sukibirkščiuodavo. Jame net atsirasdavo kažko plėšraus.

– Na taip, septyniolika metų tūnai po žeme, kad paskui susinaikintum. Gal jau eikim, po pusvalandžio turiu būti pas motiną.

Vilma pasuko taku, vedančiu link automobilių aikštelės. Norma tebestovėjo, žvelgdama į ją nueinančią.

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba