Kelionė

 

Šiandien išvykstu. Keliausiu į pajūrį. Seniai svajojau pamatyti jūrą. Užsisakiau kambarį namelyje ant jūros kranto. Kas rytą eisiu plaukioti, vakarais palydėti saulės. Pakrantėje rinksiu nugludintus akmenėlius ir kriaukleles, vaikščiosiu kopose, lankysiu pajūrio miestelio kavines, apžiūrinėsiu laivus prieplaukoje. Bus puiku.

Traukinys išvyksta devintą valandą ryto, tad atsikėliau pusę aštuonių. Drabužius, paplūdimio ir asmens higienos reikmenis sutalpinau į mažą juodą lagaminą. Vilkėsiu, nusprendžiau, baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir mėlynas kelnes. Užsimečiau pilką poliesterio striukę, kuri pravers, jei vakarai prie jūros bus vėsūs.

Geležinkelio stotyje nusipirkau bilietą, mėsainį su jautiena, sūriu, pomidorų griežinėliais ir svogūnais, kavos ir plytelę juodojo šokolado. Pavalgiau prisėdęs ant suolelio perone, šokoladą įsidėjau į kišenę – o štai ir traukinys. Atsisėdau prie lango, nusiteikęs mėgautis pro šalį lekiančiais vaizdais. Rytas buvo ūkanotas, bet dieną, pasak orų prognozės pranešėjų, turėtų pasirodyti saulė.

Saulės taip ir neišvydau – užsnūdau. Kai pramerkiau akis, vagone degė šviesa, o už stiklo, į kurį buvau nejučia įrėmęs kaktą, buvo tamsu. Išsigandau, kad užmigęs praleidau savo stotelę, juk pajūrį tikėjausi pasiekti popiet, o ne naktį. Šalia sėdėję bendrakeleiviai buvo dingę, vagone liko tik vienas žmogus. Jis vilkėjo raudoną striukę, dėvėjo juodą kepuraitę su snapeliu ir neturėjo jokio lagamino, krepšio ar kuprinės. Visi jo daiktai, matyt, tilpo kišenėse. Žmogus žiūrėjo pro langą, kur nebuvo į ką žiūrėti – matei tik savo paties atspindį tamsoje.

– Labas vakaras, – tariau prisėdęs greta.

– Labas vakaras, – atsakė keleivis.

– Atsiprašau, buvau užsnūdęs. Gal žinote, kada atvažiuosime į pajūrio stotį? Maniau, apie ketvirtą, bet jau tamsu, galbūt traukinys vėluoja, gal pasitaikė nenumatytų sustojimų dėl, sakykim, techninių gedimų ar kitų priežasčių?

– Ne.

– Ne?

– Šis traukinys į pajūrį nevažiuoja.

– Kaip?

– Galbūt įlipote ne į tą traukinį.

– O kur jis važiuoja?

– Šiuo metu važiuojame tuneliu. Kai išlįsime, atsidursime Paupio miestelyje. Tai paskutinė maršruto stotelė.

Nusivyliau, dar šį vakarą tikėjausi išvysti bangose skęstančią saulę, prieplaukos kavinukėje suvalgyti vietinių žvejų pagautą rūkytą karšį, kurio paragauti, man sakė, būtina, ir užmigti klausydamas ritmingos bangų mūšos. Pats kaltas. Ko gero, kaip sako tas žmogus, suklydau ir įlipau į kitą traukinį.

Išniręs iš tunelio, traukinys sustojo. Žvilgtelėjus į laikrodį, paaiškėjo, kad jau pusė dvylikos. Išvydau mažą, menkai apšviestą miestelio geležinkelio stotį. Buvo tuščia, tylu ir švaru, pakilęs vėjas nusinešė vienintelį ant suolelio paliktą laikraštį. Prikibau prie to žmogaus raudona striuke – kas man beliko, – ėmiau klausinėti, kur galėčiau pavalgyti, tikriausiai yra jų miestelyje kokia kavinė ar užkandinė, ir kur galėčiau pernakvoti, gal jis galėtų paaiškinti man, kaip rasti viešbutį, jei tokių čia esama, o jei ne, gal pasakytų, kaip rasti žmones, kurie nuomoja kambarius miestelio svečiams. Jis parodė tiesų kelią, pasakė, štai Liepų alėja – pagrindinė miestelio gatvė, turėčiau eiti ta gatve ir rasti užkandinę pavadinimu „Senasis uosis“ ir viešbutį pavadinimu „Paupio svečių namai“. Bus netoli. Pasakiau „ačiū“, jis pasakė „nėra už ką, sveiki atvykę į Paupio miestelį“ ir nėrė į tamsią gatvelę.

Lengvai riedėjo mano lagaminas naujomis, lygiomis Liepų alėjos trinkelėmis, ėjau tarp medžių, žibintų, suolelių ir dairiausi. Atvėso. Sustojau, užsisegiau striukę, ėjau toliau. Štai ir „Paupio svečių namai“.

Vestibiulyje laukė daili, besišypsanti administratorė. Paklausiau, kada traukinys išvyksta atgal į sostinę, ji atsakė, kad rytoj devintą. Užsisakiau kambarį vienai nakčiai. Administratorė paklausė, ar pageidausiu žadinimo paslaugos. Pasakiau, kad taip, man jos prireiks. Paprašiau pažadinti mane aštuntą ryto. Buvau įregistruotas, be to, įspėtas vidurnaktį užverti kambario langą, o batus paslėpti po lova, nepalikti prie durų. Kodėl, paklausiau. „Tai įprasti viešbučio reikalavimai“, – buvo paaiškinta. Paėmiau raktą, padėkojau ir nuriedėjau su savo lagaminu link man skirto numerio.

Kambarėlis buvo jaukus, dailiai įrengtas, lova plati ir patogi. Nusispyręs batus, kritau į baltą patalą ir užmigau. Nė nesiprausęs.

Pabudau suskambus telefonui. Viešbučio administracija pranešė, kad jau aštuonios ryto. Padėkojau. Išlipau iš lovos. Bet kas gi čia – ant grindų mėtosi keletas mano daiktų – paplūdimio rankšluostis, guminės šlepetės, saulės akiniai, dantų šepetėlis, megztinis, – o visa kita dingę. Net mano lagamino nebėra. Apmaudu. Buvo visai naujas, pirkau „Lagaminų pasaulyje“ praėjusią savaitę. Reikėjo apsiauti batus, kurie nebuvo pavogti, o vis dar mėtėsi prie durų, skubėti į registratūrą ir pateikti skundą. Registratūroje dirbo kitas žmogus – jaunas, linksmai nusiteikęs vaikinas. Papasakojau jam, kas nutiko, ir paklausiau, kokių bus imtasi priemonių ieškant prarastų mano daiktų. Jis atsakė, kad jokių, viešbutyje tokių atvejų pasitaiko, dingsta svečių daiktai, lagaminai, krepšiai, drabužiai, kepurės, batai, niekas jų neberanda. „Manykite, kad jums pasisekė – būna, kad dingsta žmonės. O jūs vis dar čia.“ Dar paklausė, ar nebuvau palikęs praviro lango ir pamiršęs batus pakišti po lova. Na, taip, pamiršau, buvau pavargęs.

– Tiek to, – pasakiau, – turiu spėti į traukinį.

– Traukinys išvyko vakar, šeštadienį.

– Juk šiandien šeštadienis!

– Šiandien sekmadienis. Vakar aštuntą ryto skambinome jums telefonu, paskui beldėme į duris, bet jūs neatsiliepėte. Kitas traukinys išvyks po savaitės. Ar pratęsite viešnagę mūsų viešbutyje?

– Ne, – neketinau pasilikti ten, kur dingsta žmonių daiktai ir niekam tai nerūpi.

– Tuomet prašytume sumokėti už dvi nakvynes.

Sumokėjau.

– Gal galėtume jums dar kuo nors padėti?

Paprašiau, kad surastų man kokią virvelę. Virvelę gavau. Grįžau į savo kambarį, likusius daiktus suvyniojau į paplūdimio rankšluostį, perrišau ryšulėlį kaip dovaną, su didele kilpa, kad galėčiau užsimesti ant peties, atsisveikinau ir išėjau. „Lauksime jūsų sugrįžtant“, – išgirdau eidamas pro duris.

Buvau labai nusiminęs ir alkanas. Prisiminiau, kad striukės kišenėje tebeturiu šokolado plytelę. Prisėdau ant suolelio, suvalgiau šokoladą ir sukūriau veiksmų planą: pirmiausia ieškosiu, kur galėčiau apsistoti, paskui – kur galėčiau nusipirkti dantų pastos, šampūno, šukas ir apatinių drabužių, o tada – kur galėčiau pavalgyti.

Vietos nakvynei ieškojau paprastai – eidamas Liepų alėja klausinėjau sutiktų praeivių, ar jie žino kokius nors svečių namus, o gal pažįsta žmones, kurie priimtų svečią nakčiai. Man nesisekė, kiekvienas sutiktas vietos gyventojas rekomendavo tuos pačius „Paupio svečių namus“, o ten grįžti nenorėjau. Kai klausdavau, ar jie turi laisvą kambarį, kur galėčiau apsistoti, žadėdamas už nakvynę sumokėti viešbučio kainą, jie atsakydavo, kad labai gaila, bet ne, neturi. Vaikščiodamas Liepų alėja, pastebėjau maisto ir būtiniausių buities prekių parduotuvę – nusipirkau dantų pastos, šampūno, keletą porų kojinių, trikampį sumuštinį su rūkyta šonine ir buteliuką obuolių sulčių. Užkandau, įsigytus daiktus suvyniojau į ryšulį ir tęsiau vietos nakvynei paieškas. Deja, vėl nesėkmingai.

Atėjo vakaras. Pajutau alkį ir nuovargį. Sutikęs praeivį paklausiau, kaip rasti „Senąjį uosį“. Liepė eiti vakarų kryptimi iki mėlyno namo, ten ir bus toji užkandinė. Netrukus radau tą namą su apšviesta seną medį vaizduojančia iškaba. Mane pasitiko maloniai besišypsanti padavėja, paklausė, ar aš ne vietinis, pasakiau, kad ne, ir buvau pasodintas prie staliuko salės kampe. Viduje buvo šilta ir jauku, staliukas švarus, su cukrine, druskine ir popierinėmis servetėlėmis. Kai manęs paklausė, ko pageidausiu, pasakiau, kad norėčiau rūkyto karšio, kuris primintų man pajūrį, bet jokių karšių, nei rūkytų, nei keptų, pasak padavėjos, jie neturėjo. Tuomet užsisakiau vieną iš pigesnių patiekalų – bulvių plokštainį – ir puodelį balintos kavos. Skaniai ir sočiai pavalgęs, atgavau jėgas ir viltį – argi gali būti, kad niekas nepriimtų žmogaus nakčiai? Viltingai nusiteikęs sumokėjau už vakarienę, o paklaustas, ar skaniai pavalgiau, pasakiau, kad taip, labai, ir pažadėjau sugrįžti. Padavėja palydėjo mane iki durų ir nustebino pasakiusi:

– Kai išeisite, kairėje pamatysite seną uosį, apeikite jį tris kartus ir nusilenkite.

– Kaip? Nusilenkti?

– Visi taip daro. Todėl mūsų įstaigėlė klesti jau dvylika metų. Viso gero, lauksime sugrįžtant.

Minėtas medis buvo kairėje, o dešinėje pastebėjau tris vyrukus. Priėjau pasakyti, kad ieškau vietos nakvynei, ir paprašyti pagalbos, bet jie mane primušė – nesupratau už ką – gavau tris smūgius į kairiojo kelio girnelę, vieną smūgį į nosį ir tą vietą, kur, kiek žinau, turėtų būti kepenys. Kai susirietęs gulėjau ant žemės, jie čiupo mane už dešinės rankos ir nuvilko prie medžio, apsuko tris ratus, triskart į mane spjovė ir nuėjo. Pagulėjau, kol skausmas aprimo. Tada atsisėdau. Pajutau, kad iš nosies teka kraujas. Gerai, kad kišenėje turėjau pakelį vienkartinių nosinaičių. Suplėšiau vieną nosinaitę į skiauteles ir susukau jas į ritinėlius tikėdamasis sustabdyti kraujavimą – esu matęs, kad žmonės taip daro, kai juos ištinka panaši bėda. Susiradau savo daiktus. Ryšulėlis gulėjo už kokių dešimties metrų, pievelėje. Matyt, buvo ten numestas. Pakėliau jį, užsikabinau ant peties, šlubuodamas žingsniavau gatvele ir dairiausi praeivių. Tikimybė rasti vietą nakvynei, esant tokios būklės, žinoma, sumažėjo. Bet štai – kai pavargęs ir netekęs vilties priguliau ant suolelio, išgirdau kažką klausiant:

– Gal jums reikia pagalbos?

– Taip, ieškau, kur galėčiau prisiglausti nakčiai.

– Eime su mumis, mes gyvename netoliese, Smėlio skersgatvyje. Paviešėsite pas mus.

Pasakiau „labai ačiū“. Keista, jų nebaugino mano kruvina nosis, šluba eisena ir purvini drabužiai. Jie net neklausė, kas man nutiko. Tie žmonės tikriausiai buvo vyras ir žmona. Grįžę į namus, jie pasiūlė man arbatos ir sausainių. Neatsisakiau. Prie stalo sėdėjo jų vaikai – berniukas ir mergaitė. Ketinau sėsti ant laisvos kėdės, bet vyro ranka ir žodžiai mane sulaikė:

– Ką jūs darote? Atleiskite, negalime sodinti jūsų prie bendro stalo. Svečias prie stalo užtraukia šeimai nesantaiką. Argi nežinote?

– Atsiprašau, nežinojau.

– Prašom prisėsti ant kėdės kampe. Štai jūsų arbata ir sausainiai, užkąskite.

Prisėdau, kur buvo nurodyta, lėkštutę su sausainiais pasidėjau ant kelių, puodelį laikiau rankose. Šeima aptarė dienos įvykius ir rytojaus planus, manęs nekalbino. Kai arbata buvo išgerta, vaikams buvo liepta eiti miegoti. Aš gavau pagalvėlę ir drėgną skudurėlį – veidui nusivalyti. Kambarys, kuriame miegosiu, paaiškėjo, įrengtas rūsyje. Pinigų šeimininkai mandagiai atsisakė, pareiškė dėl mano viešnagės nepatirsią jokių nuostolių. Nusileidęs rūsio laipteliais, išgirdau rakinamas duris. Suprantama, negalima pasitikėti pirmąkart sutiktu žmogumi, ypač tokiu kaip aš – primuštu, susivėlusiu ir kelinta diena nesipraususiu. Turėčiau būti dėkingas, kad išvis mane įsileido. Rūsyje buvo lova, dar vienos durys ir mažas kvadratinis langelis palubėje. Virš lovos kabėjo daugybė sapnų gaudyklių. Atsiguliau. Vienas iš tų plunksnomis ir karoliukais papuoštų tinklelių suposi tiesiai virš mano galvos. Patalynė buvo drėgna ir kvepėjo, sakyčiau, drėgna papuvusia žieve. Bet buvau labai pavargęs ir man tai nerūpėjo. Vos prigludęs prie pagalvės užmigau.

Kai pabudau, pro langelį sklido šviesa. Tikėjausi, kad būsiu pavaišintas pusryčiais, jei ne, ketinau paklausti, kur galėčiau rasti kokią nors kavinę – grįžti į „Senąjį uosį“ nenorėjau. Apsirengiau, pakilau laiptais, bet durys tebebuvo užrakintos. Beldžiau, šaukiau, kad išleistų, bet niekas neatsiliepė. Matyt, visi buvo išėję. Visą dieną gulėjau lovoje. Kai pradėjo temti, vėl ėmiau belstis ir šauktis pagalbos. Ir vėl veltui. Patikrinau kitas rūsio duris – buvo nerakintos, – bet už jų atsivėrė tamsus tunelis. Pažiūrėsiu, pamaniau, kur jis veda. Pasiėmiau ryšulėlį – jei tunelis išvestų mane į lauką, čia nebegrįžčiau – ir žengiau į tamsą. Ilgai klaidžiojau aklai, čia už kažko užkliūdamas, čia į kažką atsitrenkdamas, ir ėmiau nerimauti, kad neberasiu kelio atgal. Kai jau maniau, kad liksiu čia palaidotas, tunelio gilumoje pastebėjau švieselę. Apsidžiaugęs paspartinau žingsnį. Šviesa, paaiškėjo, sklido iš tunelio nišos, sakytum, mažo kambarėlio su trimis sienomis. Ten radau žmogų, sėdintį ant kėdutės, su knyga rankose. Truputį išsigandau, o jis nusišypsojo ir pasisveikino:

– Sveikas atvykęs.

– Sveiki, – atsakiau.

– Iš kur tu? Kur keliauji? Atrodai pavargęs, prisėsk, – parodė pagalvėlę, numestą ant žemės, – pailsėk.

– Ačiū, – prisėdau.

Tunelio gyventojas pavaišino mane mažyčiu puodeliu kavos – sakė turintis taupyti vandenį – ir džiūvėsėliais. Papasakojau jam, kaip patekau į tunelį, kaip pasiklydau ir kaip išsigandau, o paskui apsidžiaugiau jį sutikęs. Jis paaiškino, kad tuneliais išraizgytas visas Paupio miestelio požemis. Anksčiau žmonės taip keliaudavo į darbus, parduotuves, užkandines, į stotį, paštą, kirpyklą – visas svarbiausias miestelio vietas buvo galima pasiekti tuneliais. Dabar tuneliai apleisti, vietomis užgriuvę, užlieti gruntinio vandens, nesaugūs. Mažai kas čia lankosi ir jis visuomet džiaugiasi sulaukęs netikėtų svečių. Pasiūlė man pasilikti nakvynės ir pažadėjo išvesti mane į lauką. Pats, sakė, kelio rasti nesugebėčiau – be tunelių žemėlapio ir žibintuvėlio būčiau žuvęs. Žinoma, sutikau. Lova toje landynėje buvo tik viena, man teko gulti ant kampe suverstų maišų. Tie maišai, matyt, buvo prikimšti senų drabužių ar skudurų – mano guolis pasirodė minkštas ir, pasivarčius bei atradus reikiamą poziciją, gana patogus. Netrukus užmigau.

Pabudau surištomis rankomis. Ant grindų buvo paskleisti mano daiktai – matyt, buvo apžiūrinėjami. Man surišti panaudota mano paties ryšulėlio virvė. Kitas virvės galas buvo pririštas prie lovos kojos, ant lovos sėdėjo tunelio gyventojas, žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Ką visa tai reiškia? Paprašiau mane tuojau pat paleisti.

– Nepyk, turėsi paviešėti pas mane tris dienas. Tokios mano sąlygos. Paskui išvesiu tave į paviršių. Visi, kas čia užklysta, tampa mano draugais. Manau, mudu puikiai praleisime laiką.

Atsakiau „taip“, kas man beliko. Judėjimo laisvės turėjau nedaug. Gerai, kad galėjau pasiekti tualetą, kurį dengė užuolaida su kriauklėmis ir žuvytėmis. Šeimininkas siūlė pagalbą, bet aš pasakiau, kad ačiū, nereikia, pats kaip nors susitvarkysiu. Maitino jis mane konservuotais žirneliais, kukurūzais, pupelėmis, konservuota žuvimi ir kiauliena, maitino šakute arba šaukšteliu, kaip vaiką. Nesipriešinau – nenorėjau kęsti alkio. Laiką leidome kalbėdami. Jis prašė papasakoti, kur gimiau ir užaugau, kaip man sekėsi mokykloje, buvau paklusnus ar blogas vaikas, kada pirmąkart įsimylėjau ir kuo tai baigėsi, ar lankiau universitetą, kur dirbau, apie ką svajojau ir taip toliau. Papasakojo savo gyvenimo istoriją, sakė buvęs gabus, bet uždaras ir tylus vaikas, užmegzti ryšius su aplinkiniais jam visuomet buvę sunku, žmonės elgęsi mandagiai, bet šaltai, lyg būtų kitos rūšies atstovas. Neradęs sau vietos paviršiuje, jis pasitraukė į požemius. Dabar, sakė, gyvena gerai. Kartą per mėnesį jis išlipa į paviršių apsipirkti, o visą likusį laiką praleidžia čia, kur šilta ir saugu.

Trečios dienos rytą jis atrišo man rankas, pavaišino puodeliu kavos ir konservuotais ananasais ir paprašė, kad atiduočiau jam savo megztinį, kurį buvo nusižiūrėjęs, kai rausėsi tarp mano daiktų. Pasakiau, gerai, imk. Buvo truputį gaila – vis dėlto penkiasdešimt procentų kašmyro vilnos – ir spalva graži – melsva. Prie jūros būtų pravertęs. Suvyniojau likusius savo daiktus ir perrišau virve, kurią jis man grąžino. Atsisveikindami apsikabinome, jis kvietė kada nors užsukti, pasakiau, kad mielai jį aplankyčiau, nors abu žinojome, kad daugiau čia nebegrįšiu.

Jis ėjo pirmas, kelią nušviesdamas žibintuvėliu, aš iš paskos. Netrukus atsidūrėme prie stačių laiptų. „Čia“, – pasakė jis, pašvietė į duris viršuje, palaukė, kol jas praversiu, ir nuėjo. Kai išlipau, puoliau prie pirmo pasitaikiusio praeivio ir paklausiau, kur aš esu. Jis išsigando ir atsitraukė – gal dėl to, kad čiupau jį už rankovės, ar dėl to, kaip atrodžiau išlindęs iš požemių į ryškią dienos šviesą, – bet susitvardė ir mandagiai paklausė:

– O kur norėtumėt būti? Ko jūs ieškote?

– Norėčiau būti prie jūros…

– Jūros čia nėra, yra upė.

– Upė… O kaip ją rasti? – paklausiau pagalvojęs, kad upės juk įteka į jūrą.

– Eikite Liepų alėja į vakarus. Gatvės gale rasite prieplauką. Tiesa, eiti teks toli.

– Ką darysi, eisiu.

Praeivis palydėjo mane iki Liepų alėjos ir palinkėjo sėkmės, aš nuoširdžiai padėkojau ir norėjau paspausti jam ranką, bet jis pasitraukė nuo manęs taręs, kad paklydėlis gali sukelti sumaištį žmogaus gyvenime ir geriau tokio neliesti. Ką gi, atsisveikinau žodžiu ir leidausi į kelionę.

Vis dar skaudėjo kelio girnelę ir kitas sumuštas vietas, ėjau lėtai, sustodamas poilsio ir prieplauką pasiekiau tik vakare, saulei besileidžiant. Apžiūrėjau krantinėje pririštus žvejų laivus – laivus, kurie galėtų nuplukdyti mane iki jūros ar bent pamėtėtų ta kryptimi. Be to, pagalvojau, galėčiau pernakvoti viename iš tų laivelių, kad ir ant kokio skuduro, o ryte, auštant, išplauktume.

Pastebėjau žmogų denyje, jis stebėjo saulėlydį, galbūt mėgino nuspėti rytdienos orus. Pamojau jam ir sušukau:

– Labas vakaras!

– Labas, – atsakė jis ir nusišypsojo.

– Ar rytoj plauksite žvejoti? – paklausiau.

– Taip, orai, regis, bus palankūs.

– Ar plauksite jūros kryptimi? Jei taip, gal galėčiau plaukti su jumis? Už kelionę sumokėčiau. Ir dar paprašyčiau leisti man pernakvoti jūsų laivelyje, bet kur, kamputyje, – niekam netrukdyčiau.

– Negalėsime jūsų paimti – svetimas žmogus laive prišaukia nelaimę, juk žinote.

– Nežinojau.

– Apgailestauju.

– Viso gero.

– Viso.

Nusivylęs prisėdau ant kranto, pailsėjau, paskui nusprendžiau eiti – kur nors, bet kur. Grįžti į miestelį nenorėjau. Ėjau pakrante, šiaurės kryptimi, kol aptikau seną valtelę, pagalvojau, kad niekas jos nepasiges, atrišau ją, įstūmiau į vandenį, įlipau, irklų nebuvo, tad atsiguliau ant dugno, po galva pasidėjau ryšulėlį ir leidau upės srovei mane nešti – galbūt link jūros, galbūt link namų ar dar kur nors. Temo, buvo šalta, ypač su šlapiais batais, kuriuos prieš lipant, aišku, reikėjo nusiauti, ir šlapiomis kelnėmis, kurias reikėjo paraityti. Nežinau, kodėl to nepadariau. Mačiau tik dangų – tamsų, žvaigždėtą.

Geroji valtelė švelniai mane sūpavo ir nešė tolyn, nešė dieną, dvi, tris, kol prisišliejo prie kranto ir sustojo. Tai nutiko naktį, kurią valandą, nežinau. Aš išlipau. Buvau nusilpęs, sąnariai sustingę, atsistojus svaigo galva. Upės krantai šioje vietoje buvo apaugę spygliuočių miškais. Gilyn į tankų, tamsų mišką mane kvietė siauras vingiuojantis takelis, lyg tyčia man išmintas. Pamiršęs valtyje savo ryšulėlį su daiktais, žengiau tuo takeliu į nežinią. Bes kas gi čia – netrukus tarp medžių kamienų pastebėjau žiburėlį. Paspartinau žingsnį. Štai ir namelis, languose šviesa. Pabeldžiau į duris – nežinau, kokios tikėjausi pagalbos. Durys atsivėrė, pajutau šilumą ir maisto kvapą. Stovėjau prieš tuos žmones nešvarus, susivėlęs ir liūdnas. Stovėjau ir tylėjau. Nelaukę, kol tarsiu žodį, jie įsitempė mane vidun, nuvilko man striukę, davė minkštas veltinio šlepetes, nuvedė prie stalo, norėjo pasodinti ant kėdės, bet aš pasipriešinau – paklausiau, argi jie nežino, kad svetimas žmogus prie stalo užtraukia šeimai nelaimę ar nesantaiką, ar dar kažką. Jie iš manęs tik pasijuokė.

Namelio gyventojai pavaišino mane virtomis bulvėmis, raugintu pienu ir sūriu, nuprausė mane, sušukavo man plaukus, įtrynė kūną kvapniais aliejais ir paguldė į lovą. Patalas buvo minkštas ir šiltas – vienas iš jų, matyt, užleido savo guolį.

– Liksi čia, pas mus. Labanakt, – kažkas pasakė užgesus šviesai.

– Labanakt, – atsakiau ir užmigau.