Kultūros sostinės
Pastebėjau ne visai suprantamą dėsningumą, kad pastaraisiais metais Lietuvoje daugėja įvairaus rango kultūros sostinių. Gimtasis Alytus tokia (Lietuvos kultūros) skelbėsi prieš dvejus metus. Europos kultūros sostine tais metais buvo Kaunas, todėl savaime kilo neaiškumas, kiek miestų gali tokiu skambiu pavadinimu tituluotis vienoje šalyje vienu metu, o kiek dar gali būti vadinamųjų žemesnio rango vietovių. Nes juk dar atsirado ir mažosios sostinės… Kažko nesupratau tada, nesuprantu ir dabar. Galvojau apie niūraus feodalizmo laikus, kai karaliaus laikino pastovio vieta buvo skelbiama sostine. Arba kai dabartinės Vokietijos teritorijoje galėjo egzistuoti kelios dešimtys tokių sostinių. Aišku, jos neturėjo skambaus epiteto „kultūros“. Ir tuomet, ir dabar nesuprantu, kaip idėjos sumanytojai supranta kultūrą ir jos esmę. Gal kaip ekranuose mirguliuojančias poras, kurių privalomas atributas – „čebatuoti“, kutais papuoštu apavu vyrai? Gal kaip besimaivančias paneles ir dainuojančius bebalsius vyrukus, kurie protingiausiai atrodo, kai nedainuoja, o kalba apie sudėtingą savo dvasinį pasaulį? Žinoma, pasaulis margas ir įvairus ir kuo įvairesnis, tuo įdomesnis, bet… Užtenka „pavaikščioti“ televizijos kanalais ir pamatai, kiek daug sekimo vienų kitais, labai maža originalumo ir tikro kūrybiškumo, o tikras meniškumas retas kaip aukso grynuolis šlako kalne, bet tai ir kuria kultūrą arba antikultūrą.
Galima daug kalbėti ir nieko nepasakyti, svarbiausia yra požiūris į kultūrą, sąlygos jai vystytis ar ant jos uždėti leteną savo. Kažką panašaus matau vykstant mūsų šalyje visais lygiais, kuriuos išvardinsiu pagal hierarchijos reikalavimus. Įprastine tvarka reikėtų pradėti nuo žemiausių grandžių, bet aš pasielgsiu atvirkščiai. Vienas apžvalgininkas, aptardamas šių dienų kultūros aktualijas, taikliai pasakė, kad politikai nieko neišmano apie kultūrą ir meną, menininkai nieko ar mažai nutuokia apie politiką. Realybė tokia, kad dėl finansavimo nutraukimo priversti užsidaryti įprasti jau susiformavusių kultūrinių tradicijų leidiniai, nes negali išlaikyti savų darbuotojų, negali atsilyginti bendradarbiaujantiems autoriams.
Kostas Poškus. Seirijų gatvė Alytuje. 2007
Pakalbėsiu apie niekuo neišsiskiriantį, nebent įdomesne ir gražesne geografine vieta, miestą. Kaip ir kitų miestų ir miestelių, jo pagrindinės betono trinkelėmis grįstos gatvės ir aikštės tviskėte tviska švara. Niekuo neišsiskiria jis ir pavasarį prasidedančiais, vėlyvą rudenį sustojančiais gatvių remontais. Jie pačiose judriausiose gatvėse paprastai trunka kelerius metus – tai dėl lėšų trūkumo, tai dėl kitų pateisinamų priežasčių. Vasarą vykstantys begaliniai kultūros, sporto, prekybos renginiai, užtveriantys dar išvažiuojamas gatves, vis labiau komplikuoja transporto judėjimą. Apsimesiu naiviu pašaliečiu, bet gerai žinau, jog nuolatinės nuorodos apvažiavimas, apylanka gali normaliam žmogui taip sudrumsti protą, kad jis važiuodamas į Kauną gali priartėti prie Baltarusijos sienos. Tada jam kils natūralus noras nudardėti į tą šalį nusipirkti grikių, cigarečių „Minsk“, pigesnės degtinės ir kitų lukašenkiškų vertybių. Jei rimtai, tai prieš kelerius metus tokiu gatvių rekonstrukcijų laikotarpiu iš Marijampolės į Druskininkus važiavę bičiuliai skundėsi, kad Alytuje užtruko ilgiau nei važiuodami tarp šių dviejų miestų. Tikėkite manimi, jie po svetimus miestus moka važinėti – juk Marijampolė yra lietuvių prekybos naudotais automobiliais sostinė! Apskritai, kalbant apie gimtojo miesto suplanavimą ir struktūrą, tai ne vieną dešimtmetį jis griautas ir kalbėti apie senųjų miestelių tradiciją nėra prasmės – ji paprasčiausiai sunaikinta. Tai prasidėjo septintajame dešimtmetyje, kai vadai Vilniuje nusprendė Alytų paversti pramoniniu miestu. Žinoma, gyvenimas eina ir turi daug kas keistis ir vystytis, bet pas mus vyko viskas kitaip. Tradicijų naikinimu daugiausia užsiėmė dažniausiai iš kitų regionų atvykę vadukai, projektuotojai, architektai ir šiaip pinigų turintys, bet skonio stokojantys prakutėliai.
Kyla klausimas: kodėl kalbėdamas apie kultūros sostinę pradedu nuo tokių dalykų? Nes architektūra – ne tik visų menų, bet ir bendros gyvenimo kokybės ir jos kultūrinės išraiškos motina. Prieš kelis dešimtmečius rengiau parodą apie Alytaus tarpukario modernistinę architektūrą. Jau tada ji buvo ganėtinai sunaikinta, pradiniu tašku pasirinkau Šarūno, Margio gatves su išlikusiais mūrinukais, secesinėmis medinėmis durimis, kitais medžio ir metalo fragmentais. Dabar vaikštinėdamas šiomis gatvelėmis jų neužtinku nė kvapo. Šarūno gatvėje radau vieną kol kas nenugriautą ar „nesudėžutintą“ tokio stiliaus namą. Gal tai nebuvo grynojo stiliaus egzemplioriai, bet jie miestui suteikė tradiciją. Vaikščiodamas Nemuno gatvės rajone žinojau, kad prieškariu jos pradžioje ant plytinių stulpų stovėjo alaus darykla į pusrūsį vedančiomis sunkiomis medinėmis durimis. Ji jau seniai nugriauta, dabar jos vietoje iškilusi daugiaaukštė pabaisa. Šalia Antano Juozapavičiaus tilto stovėjusi raudonplytė pirtis paversta kažkokiu nutinkuotu kavinių ir kitokių panašių įstaigų pavadinimais pasipuošusiu monstru. Bet svarbiausia: iškaba skelbia, kad čia yra Menų inkubatorius. Galbūt tuo patikėčiau, jei prieš kelerius metus per televiziją nebūčiau matęs neskonybę demonstruojančiais paveikslėliais apkabinėtoje menėje šio inkubatoriaus savininko (gal valdytojo – nežinau) pokalbio su miesto valdytojais: jis pasitikinčiai pareiškė, kad menas yra visų pirma verslas. Iš dalies sutikčiau, bet pagalvojau, kad tokie ponai nesupranta, jog jiems viešoje vietoje reikėtų vengti pokalbių apie meną. Prisiminiau kitą pokalbį, kuriame N. dejavo, kad Alytus – vienintelis miestas Lietuvoje, neturintis paminklo partizanams rezistentams. Gyvenimas sukasi spiralėmis ir besikartojančios vijos įgauna kartais visai kitas, netgi priešingas spalvas. Nes visa istorija priminė Sąjūdžio klestėjimo laikais tuometinės vykdomojo komiteto pirmininkės viešą skundą, jog Alytus, girdi, vienintelis miestas, neturintis Lenino paminklo. Ačiū Dievui, taip jo ir nepastatė, o dabar atėjo kita, griovimo epocha. Kelyje link Lazdijų stovėjo dvi granitinės sovietinių karių galvos. Vieną jų Nepriklausomybės pradžioje susprogdino vienas patriotas (už ką užsidirbo trejus metus cypės), antroji oficialiai likviduota prieš kelerius metus. Vaizdas nepagerėjo, o sprogdintojas, jeigu būtų išgyvenęs iki šių dienų, galėtų iš valstybės už kalėjime praleistus metus reikalauti kompensacijos. Dar jaunystėje esu bendravęs su įvykio liudininkais, iš šalies stebėjusiais tuščiu lauku bėgančius, iš nevilties klykiančius, minų draskomus kareivius… Bevaikštinėdamas praeinu aukšta siena aptvertą pastatą, už kurio sandariai uždarytų vartų yra niekaip nepažymėtas kiemas. Jame vokiečiai pirmąją karo dieną sušaudė aplinkinėse gatvėse sugautus šimtą įkaitų. Viskas užmiršta ir jokios atminimo lentos nėra…
Bet gimtajame mieste nėra taip jau blogai! Čia juk galima pamatyti profesionaliai atliktų grafičių, gyvena įdomiai dirbančių, dažniausiai svetur besieksponuojančių dailininkų, kitų sričių menininkų. Yra poniučių, galinčių valandų valandas kalbėti apie tai, kaip jos išdiskutavo idėją apie septynis tiltus jungiančius… („plia plia plia“ – kadangi esu neišsiauklėjęs tipas, todėl norėčiau tai baigti negražiu rusišku panašiai skambančiu keiksmažodžiu…). Tačiau, kalbant toliau, man taip ir nepaaiškėja, ką galima vadinti kultūra – popso koncertus, trinkelėmis grįstas gatves, miško takelius, išpiltus skalda, ar dar ką nors? Skaitant Johano Huizingos „Viduramžių rudenį“, galima matyti gal netiesiogines, bet panašias sąsajas su jo nagrinėjamu vėliau išnykusios Burgundijos hercogystės laikotarpiu, istorijos apmąstymuose pateikiamu per diduomenės gyvenimo prizmę. To meto šaltiniuose toji epocha neretai pateikiama kaip blizgančių apdarų ir puikybės kupina šventė. Dar ir apdainuojama tuometinių rašeivų bei pseudofilosofų. Valdovai lyginti su Aleksandru ar Cezariu, žygiai prilyginti atliktiems Heraklio. Prastuomenei vietos nebelieka, jai skiriamas tik žiūrovo ar pasyvaus stebėtojo vaidmuo: garsiomis ovacijomis sutikti į miestą įžengiantį valdovą ar žavėtis kažkurios neįtikusios personalijos galvos nukirsdinimu. Ačiū Dievui, dabar to nėra – gyvename ne viduramžiais, net ne vėlyvaisiais, o iškiliame XXI amžiuje.
Deja deja, bet situacija kartojasi su nepagrįstomis istorijomis, išgalvotomis pasakaitėmis apie gėrį ir grožį, iš piršto laužtomis ir jokio pagrindo neturinčiomis teorijomis apie šlovingą praeitį. Galop prisimenu dar praeitos vasaros pradžioje per radiją girdėtą reportažą, kurio metu vienoje regioninėje kultūros sostinėje entuziastinga žurnalistė klausinėjo vietinius gyventojus, ką jie galvoja apie miesteliui nors ir laikinai suteiktą garbingą titulą. Ant kūdros kranto su meškere sėdintis žmogelis pakraipė galvą – „pirmą kartą iš jūsų apie tai girdžiu, o karosus gaudau ne sau, bet katinui“. Kartais patikimiau katinams gaudyti karosus, o ne kalbėti apie būtus ir nebūtus nuopelnus kultūrai ar kultūrą apskritai.
