Nusikaltimo motyvas
Veronika akimirkai apmirė, apsidairė, kad įsitikintų, jog esama klausytojų, ir tučtuojau vėl paleido gerklę. Visas jos suknelės priekis ir staliukas priešais buvo kruopščiai nutepti braškiniu jogurtu. Jonas, rodos, visiškai netrikdomas spiegimo, tvirta ranka statė kortų namelį. Aplink jį voliojosi krūvos daiktų, su kuriais neseniai buvo kažkieno žaista: dubuo su kiaušinių plakikliu, šaudymo lankas iš sulenktos vytelės ir chalato diržo, praplyšusios pėdkelnės, prigrūstos medinių kubelių, keletas obuolių – visi apkandžioti… Iš vonios kambario sklido dvokas – kažkas vėl nenuleido vandens. Praslinko apsimiegojusi Kotryna. Ji, kaip visada, tuoj grius ant sofos ir įniks į komiksus. Pro besilaikančias ant vieno vyrio spintelės dureles buvo matyti sausainių pakelis. Tik pakelis. Sausainių jame nebebuvo nė vieno. Nėščia moteris atsidususi siektelėjo žirklių – iš švelnučių kaip šermuonėlio kailis Liucijos plaukų reikėjo iškirpti kramtomąją gumą (kirpčius dukra vakar avangardiškai pasitrumpino pati). Paskui susipylė į burną saują atšalusių keptų bulvių – jos nepykindavo tik kol ką nors kramtydavo. Į lango stiklą bilsnojo ant surištų šalikų kadaruojantis nuogos barbės torsas.
●
– Dėl to, ką padariau, nesigailiu.
Advokatas net loštelėjo iš netikėtumo. Pasisukęs visu apvalainu kūnu į moterį ėmė kažin ką pusbalsiu berti, galiausiai numojo ranka. Vėliau, voliodamas burnoje vakarienei pašildytą kotletą iš „Maximos“, jis atsiplėš nuo skaitomo straipsnio ir grįš prie tos daugiavaikės atvejo. Turbūt kvailiausias nusikaltimas jo praktikoje. Ir, svarbiausia, jokio motyvo. Nei kokia bomžė, nei ką. Ar nepakaltinama. Jis gūžtelėjo pečiais ir atstūmė lėkštę. Stuktelėjo į cigarečių pakelį, išsitraukė vieną ir susierzinęs čirkštelėjo prie jos žiebtuvėliu. Vis dėlto apmaudu. Juk reikėjo tik gailėtis ir būtų davę lygtinai.
●
Moteris kameroje pasidėjo krūvelę švarių lapų, rašiklį už penkiasdešimt centų ir prisėdo ant gulto. Treji metai, kaip tik standartinės apimties romanui. Ilgai ir palaimingai klausėsi tylos.
