Nurengti aprengiant
Simonas Bernotas. Pasakų parkas. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 85 p.
Simonas Bernotas – poetas ir vertėjas, 2019 metais debiutavęs spalvingu, plonyčiu ir teigiamai įvertintu poezijos rinkiniu „Reivas“. Naujojo rinkinio „Pasakų parkas“ ketvirtame viršelio puslapyje pateikiama eilėraščio ištrauka su vienos žymiausių lietuvių poezijos eilučių parafraze. Tik kitaip nei XX amžiaus modernistas Henrikas Radauskas, S. Bernotas deklaruoja – „Nebetikiu pasaka / Pasauliu tikiu“. Tai steigia ne atsitiktinį, o intencionalų, realistišką žvilgsnį, eskapizmo atsisakymą, siekį susidurti su pasauliu tokiu, koks jis yra. Savo blaivų santykį su pasakomis autorius patvirtino ir interviu „Literatūroje ir mene“ (2023, Nr. 15): „Pasakos kuriamos, nes tikrovė netenkina.“ Tokia pozicija poezijoje nėra nauja, ji atspindi ne tik S. Bernoto, bet ir kitų dabartinių jaunųjų poetų kūrybos tendencijas: savų patirčių išpažinimas, socialinė kritika, pasaulio su visomis jo problemomis vaizdavimas – jaunieji poetai Lietuvoje nevengia žvalgytis aplinkui ir rašyti apie tai, ką mato ir kas jiems atrodo reikšminga. Klausimas, koks tas pasaulis, kuriuo tikima, yra svarbus, tačiau šiame rinkinyje įdomiausia, kaip S. Bernotas tą pasaulį vaizduoja.
Kitos knygos recenzentės jau aptarė erdvinį rinkinio pavadinimo daugiareikšmiškumą – sąsajas su Vilniuje esančiu ir neigiamai pagarsėjusiu Pasakų parku. Tačiau ir pats žodis „pasakos“ yra daugiareikšmis. Turi tiek teigiamą, tiek neigiamą konotacijas. Nuo fikcijos kaip meno kūrinio pereinama prie puikios būsenos ir melo reikšmių (pavyzdžiai iš šnekamosios kalbos: „parūkyk, seni, pasaka“ ir „nesek man pasakų“). Kartais šios sudera. Šių dienų pasaulis ir pasakos (žinoma, ne visos) turi bendrumų – juos vienija laimingos pabaigos kultas. Pasakose herojai apdovanojami, gėris įveikia blogį. Panašiai konstruojami, tarkim, ekonominiai ir technologiniai diskursai – esą augimas ir progresas visada egzistuoja, net jeigu ir su pertraukomis. Savotiška pasaka, kad dabar gyvename geriausiais laikais, o ateityje gyvensime dar geriau – vien ko vertas bauginantis Pasaulio ekonomikos forumo 2016 metų šūkis „You’ll own nothing and you’ll be happy“ („Nieko neturėsi ir būsi laimingas“).
Pasaulio vaizdavimas „Pasakų parke“ išsiskiria žaismingumu. Tikrovė nėra pateikiama tiesiogiai, tačiau nėra ir palaidojama po alegorijomis. Ji suliejama su fikciniu pasauliu. Modernaus pasaulio elementai funkcionuoja toje pačioje plotmėje su pasakoms būdingais, visai kaip pinigus išvilioti siekiančiuose el. laiškuose, kuriuos rašo „princai“ (eil. „Švarus vanduo nuo kisieliaus“). Geriausiai šią sintezę iliustruoja eilėraštis „Princas ant balto žirgo“, kuriame derinami šarvai ir sulaižytos šukuosenos, šerno medžioklė ir keto mityba, o Don Kichotai savo prasmę atranda pažinčių programėlėse svaipindami fotošopintas Dulsinėjas (p. 45). Eilėraštis „Atranka į laikinai negalinčio eiti veidrodžių karalystės esminių reikalų ministerijos vidinių kultūrinių santykių ir pramogų politikos departamento cirko skyriaus trečiojo juokdario pareigas“ į monarchinę sistemą perkelia šiuolaikinio darbo pokalbio absurdą: „Išvardinkite tris svarbiausias savo ydas / Ar lengvai prisiimate kitų nuopelnus? / Kiek bus dukart du? Ar ne per daug? [...] Liaudiškai tariant – multitaskinate?“ (p. 55) – gal ne viskas su darbo pokalbiais gerai, kai pasiruošimo jiems ir CV rašymo kursai tampa verslu patys iš savęs. Nors tikrovė knygoje supasakinta, tai daroma ne tam, kad autorius nuo jos pabėgtų. Rinkinyje šių dviejų plotmių suliejimas padeda nuo tikrovės atsiriboti ir pažvelgti į ją įdėmesniu žvilgsniu. Kad ir jau cituoti pavyzdžiai iš eilėraščio „Princas ant balto žirgo“ – skirtingam laikotarpiui priklausančių dalykų jungtis ir gan nuvalkiotas Don Kichoto intertekstas leidžia perteikti šiuolaikinių reiškinių tuštybę, išryškinti jų beprasmiškumą. Papildomas pasakų rūbas tarsi apnuogina mus supantį pasaulį – oksimoroniškas teiginys, bet būtent oksimoronai ir teiginių paradoksalumas ne kartą panaudojami „Pasakų parke“. Jais atskleidžiamas perteklinis komplikuotumas, nesuderinamumas. Skirtingų tiesų kolizija, neleidžianti suprasti, kuri gi yra tikroji: „Už 50 metrų stovi vyras / Su plakatu teigiančiu jog / už 50 metrų skleidžiamas melas“ (p. 18), ypač aktuali interneto amžiuje. Eilėraštyje „Pasirinkite savo supergalią:“ dalis supergalių konstruojamos vienas kitą paneigiančių, prasmę atimančių dalykų ryšiais: „a) mokėti visas kalbas ir likti nebyliu“ arba „n) Viską žinoti bet nieko negalėti patarti“ (p. 15). Vienu metu žmogui atsiveria daugybė galimybių, bet iš sąrašo raidžių susidėlioja užrašas „ašnebenoriuniekorinktis“. Kompromisai kyla ne tik tarp skirtingų pasirinkimo variantų, bet ir kiekvieno viduje. O tarp gausybės abejotinų perspektyvų nėra svarbiausios – galimybės nesirinkti.
Kultūrinis akiratis, intertekstai ir santykis su pasauliu kuria kultūringo vandalo įvaizdį (savotiška Juozo Tysliavos kultūringo barbaro atmaina). Vienur išryškėja vandališkesnė pusė („Ant saulės disko užpiešti falą / Kad įdienojus / Visi paspringtų“, p. 70), kitur pasirodo rimtumas, žvilgsnis į tragiškąją istorijos pusę („Saldžiarūgštė kaltė / Žydų istorijos muziejuje / Kurio“, p. 18; „įbėgu į minią / stotelėje laukia specialūs autobusai / vežantys maršrutu / Žemieji Paneriai–Mirtis“, p. 37) bei mūsų dienų aktualijas – „Žiemos žaidimuose“ pateikiama 2022 m. žiemos olimpinių žaidynių kritika. Eilėraštyje „Jo Didenybė Lyrinis Subjektas“ pasiekiama tobula šių dviejų pusių sintezė. Šiuo metu Lietuvoje vyksta dar viena diskusijų banga dėl poeto, dramaturgo Justino Marcinkevičiaus. Šįkart ją paskatino sprendimas pastatyti rašytojui paminklą šalia Lietuvos rašytojų sąjungos. S. Bernotas ne tik skaitytojams primena apie nacionaliniu poetu vadinamo J. Marcinkevičiaus oficiozinį eilėraštį, skirtą Leninui, bet ir komiškai jį parodijuoja: „Šiandien // Lyrinio subjekto gimimo dieną // Ištisai apie jį galvosiu / Skrolindamas feisbuką“ (p. 59). Kalbant apie parodijos komiškumą, autorius, deja, susiduria su nemenku iššūkiu. J. Marcinkevičiaus eilėraštis juokingesnis už bet kokią parodiją. Net žinant istorinį kontekstą, sunku eilėraštį perskaityti rimtu veidu. Sovietmečiu rašytojams teko atiduoti duoklę komunistų partijai ir jos vadams, dabar poetai laisvai renkasi duoklę atiduoti pačiai poezijai. Atrodo, kad S. Bernotas pašiepia ir juos: „Besismaukydamas duše / Apie jį [lyrinį subjektą] galvosiu“ (ten pat). Nes nei poezija, nei literatūra apskritai iki galo pasitikėti negalima – rankraščiai dega (p. 66–67).
„Pasakų parke“ atsigręžiama ir į lyrinių subjektų jausmus. Daug kartų atsikartoja meilės tema. Ši siejama su liūdnomis jaunam žmogui būdingomis patirtimis: nelaimingais romantiniais santykiais, išsiskyrimu, kurį lydi vienatvė, ar tiesiog negalėjimu susikalbėti, kito pasiekti: „Bet tu / Nutolsti kaip kokia Šveicarija / Kurioje nesu niekad buvęs / Ir visa tai užpisa užpisa užpisa“ (p. 69). Yra einančio ir praėjusio laiko refleksijų, išradingų metaforų („lėta minties sraigė / palieka chemtreilių šliužę“, p. 40). Virginija Cibarauskė recenzijoje „Literatūroje ir mene“ (2023, Nr. 18) apibendrino eilėraščių formų įvairovę: eilėraštis-žodynas, eilėraštis-apklausa, eilėraštis-anketa, eilėraštis-daina. Taip „Pasakų parkas“ tampa įdomus ne tik turiniu, bet ir formomis. Rinkinys baigiamas dar vienu priešpriešą pasitelkiančiu eilėraščiu „Didysis sezono uždarymas“. Viskas užsidaro, bet „poezija liesis be sustojimo“ (p. 82).
S. Bernoto rinkinys „Pasakų parkas“ visapusiškai kokybiškas – aktualus turinys pateikiamas originaliai, prasmingai panaudojami intertekstai, pasitelkiamos skirtingos eilėraščių formos. Visa tai skirta bendram tikslui – atskleisti reiškinių absurdą, ardyti šių laikų mitus, kurti savitą santykį su visuomenės ir kultūros normomis. Šalia „didžiųjų“ tematikų yra ir jautrus asmeninis lygmuo, pažvelgiama į save, perteikiami meilės, laiko tėkmės išgyvenimai, tad rinkinys nėra vien tik socialinė kritika, nespėja įgauti monotonijos.
