VIRGINIJA KULVINSKAITĖ

Aplink pasaulį su trumpąja proza I

 

Jo Nesbø. Pavydo ekspertas ir kitos istorijos. Iš norvegų k. vertė Rūta Mataitytė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2023. 269 p.

 

Norvegas Jo Nesbø – itin produktyvus detektyvinių romanų autorius. Tiesa, kartais rašo ir apsakymus. Nė kiek nenustebau, kai paaiškėjo, kad visi septyni į rinkinį „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“ sudėti apsakymai yra detektyviniai.

Romane, o ypač populiariajame, pavyzdžiui, detektyviniame ar istoriniame, įvykių seka, kitaip tariant, siužetas įsuka ir neša tolyn – idealiu atveju neša lengvai ir be trukdžių. O geras apsakymas neapsieina be dėmesio paskiroms detalėms, be daugiasluoksnių poteksčių, ties kuriomis tenka stabtelėti. Apsakymą laikau tarpiniu žanru tarp eilėraščio ir romano, todėl tokius stabtelėjimus, netikėtus smigimus į gelmę itin vertinu. Tiesa, lietuvių prozoje ilgą laiką dominavo būtent trumpieji žanrai, todėl detalės, atmosferiškumas, vaizdingi aprašymai čia linkę išsikeroti ir pernelyg nustelbti siužetą, kuris geram apsakymui taip pat būtinas. Savaip paradoksalu ir komiška, kad lietuvių trumposios prozos, tiksliau, esė kūrėjai XXI a. pradžioje užsimojo siužetą nušauti, tarsi šis būtų mūsų prozos kenkėjas. Iš tiesų būtent siužeto lietuvių trumpajai (ir ilgajai) prozai visuomet labiausiai ir trūko.

O J. Nesbø apsakymuose labiausiai trūksta to, ko lietuviškuose apsakymuose dažnai gerokai per daug: poteksčių, daugiaprasmių įvaizdžių, vidujybės ekspozicijų, pajautų, kai kalba daiktai, gestai, kraštovaizdžiai. „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“ – sausa, techniška, į tikslą nukreipta proza. Net ilgiausiame rinkinio apsakyme „Pavydo ekspertas“ atmosferos tarsi nėra, nors ją turėjo užtikrinti dėl audros nuo pasaulio atskirta, senų griuvėsių pilna Graikijos sala, kurioje ir įvyksta nusikaltimas. Be abejo, tai susiję su apsakymų kalba – ji sausa, tiesmuka, kokia būdinga populiariajam romanui. Tiesa, „Pavydo ekspertas“ bent jau išsiskiria įdomesne atvira pabaiga.

Norvego rinkinys itin vientisas, visos istorijos (išskyrus apsakymą „Eilė“) yra crime passionel – nusikaltimai iš aistros. Knygos pavadinimas nemeluoja: pagrindinis pretekstas nusikalsti čia – pavydas. Sužinojusi apie vyro neištikimybę, moteris kreipiasi į mirtimi prekiaujančią agentūrą. Du vyrai varžosi dėl tos pačios moters. Šiukšliavežys, taksistas ir nevykėlis fotografas sužino, kad jų žmonos neištikimos, o populiarus rašytojas užmezga romaną su partnerį turinčia žurnaliste. Kur pavydas, ten ir lavonas. Skaitytojui – pramoga aiškinantis, kas žudikas.

Nusikaltimai surezgami ir išmazgomi tvarkingai, tačiau labai nuspėjamai. Stinga įdomesnių motyvacijų, netikėtų posūkių, ryškesnių personažų. J. Nesbø kliaujasi biochemijos žiniomis (kaip smegenys reaguoja į stresą etc.) ir banaliais kultūriniais stereotipais: moterys išduoda, nes ieško stipresnio patino; išduoti vyrai siekia sunaikinti priešininkus, o moterys – susinaikinti pačios.

Labiausiai įtraukė apsakymas „Odas“ apie iš viešosios erdvės pasitraukusį populiarų rašytoją Odą Rimeną. Sugestyvus, knygos kontekste išskirtinis, autentiškas šio personažo psichologinis portretas ir absurdiškos su knygų leidyba, reklama susijusios situacijos. Neabejoju, Odo portretą pasaulinė detektyvų žvaigždė J. Nesbø praturtino autobiografiniais elementais. Būtent nuo „Odo“ knygą ir rekomenduoju pradėti skaityti. Savaip įdomus, melancholiškas ir gal net kiek poetiškas (jei pavyksta atsiriboti nuo minėto kalbinio lėkštumo ir banalių lyčių stereotipų) – pirmasis apsakymas „Londonas“. Trečią vietą skirčiau „Pavydo ekspertui“. Visa kita – laikui prastumti.

 

Yuri Herrera. Meksikos trilogija. Iš ispanų k. vertė Eglė Naujokaitytė. V.: Rara, 2023. 250 p.

 

Tikriausiai daugeliui Lotynų Amerikos literatūra neatsiejama nuo magiškojo realizmo. Nors šis terminas, kaip dauguma populiarių sampratų, dažnai kvestionuojamas ir tikslinamas, labiausiai paplitęs magiškojo realizmo apibrėžimas grindžiamas tuo, kad tokio tipo pasaulio modelis sujungia kasdienę, kitaip tariant, realistinę, buitinę ir mistikos, pasakos, magijos, sakmės ar mito plotmes. Ir nors magiškojo realizmo kilmės šalimi laikoma Kolumbija – Gabrielis García Márquezas vadinamas magiškojo realizmo tėvu, – pastaruoju metu „Raros“ išleistos šiandieninių Meksikos rašytojų knygos suponuoja, kad Meksikos kasdienybė, tiksliau, literatūrinė jos reprezentacija, neapsieina be pasakos ir melodramos (savotiškos pasakos suaugusiesiems) bei šioms būdingų šabloniškų tipažų, ribinių jausmų bei situacijų ir magiškų transformacijų. Prisiminkime raganos mirtį ir viso miestelio apsėdimą Fernandos Melchor „Uraganų sezone“ arba José Emilio Pacheco „Mūšius dykumoje“, kai paauglio pirmosios meilės istorija pasibaigia netikėtu ir nepaaiškinamu jo meilės objekto dingimu.

Yuri Herreros „Meksikos trilogiją“ sudaro trys ilgos apimties apsakymai. Lietuvoje tokie vadinami apysakomis. Visuose trijuose pasakos, sakmės, mūsišką romansą primenančio korido (pasakojamosios baladės, atliekamos akompanuojant viena arba keliomis gitaromis ir šokant korido žingsniu) elementai pasitelkiami perteikti būvį sociokultūrinėje terpėje, kurioje dominuoja totalus nesaugumas, permainingumas. Žmogus čia nėra ir negali būti savo likimo valdovas, o elementari logika neveikia. Kaip paaiškinti per naktį susikrautus ar prarastus turtus, vietinių karaliukų valdžią (ir staigią valdovų kaitą), negaliojančius, tačiau oficialius įstatymus ir kur dingsta žmonės, ir kodėl, norint patekti į kitą šalį, reikia ypatingo vedlio? Savaime suprantama, kad stebuklinės ar siaubo pasakos, baladės ir melodramos struktūros yra vienas lengviausių būdų tokį pasaulį paaiškinti. „Karalystės darbeliuose“ jaunam muzikantui atsiranda galimybė pagyventi Karaliumi vadinamo mafiozo rūmuose ir pamatyti, kaip „viskas yra iš tiesų“. Šis apsakymas – savotiška brandos istorija. Asmeniškai man įdomiausia istorija „Ženklai, pranašaujantys pabaigą“ yra apie migraciją ir emigraciją. Sesė gauna užduotį nunešti žinią broliui, gyvenančiam anapus. „Anapus“ – tai kita šalis, bet kartu ir pati tikriausia anapusybė, kurioje veikia kiti dėsniai ir kur atsidūręs pats negrįžtamai persimainai. Iš pažiūros svarbi moters patriarchaliniame pasaulyje situacija, tačiau autorius ir jo pasirinktas pasaulėvaizdis nenumato pokyčių, todėl moteriai telieka mirti arba prisitaikyti (ir gal net patirti šiokį tokį malonumą). „Kūnų transmigracija“ – šekspyriškas kolizijas imituojanti dviejų įtakingų miestelio šeimų kova, kurios įkaitais tampa šeimų vaikai. Situaciją išspręsti tenka Atpirkėjui. Šis (anti)herojus turi išskirtinį talentą tarpininkauti, tačiau, atrodo, jam terūpi alkoholis ir seksas su kaimyne. Įkaitų drama vyksta per keistą epidemiją, gerokai primenančią pandemiją, nors apsakymas parašytas 2013 m.: „Viena mergina šoko būreliui girtuoklių nuogut nuogutėlė, tačiau su kauke, dengiančia burną ir nosį, retsykiais palinkusi prie jų apsimesdavo, kad tuoj nusiims, ir susijaudinę girtuokliai net suaimanuodavo“ (p. 220).

Y. Herreros apsakymai tikrai patiks magiškojo realizmo gerbėjams (-oms). Būtinai perskaitykite šią knygą, jei mėgavotės skaitydami Ievos Dumbrytės „Šaltienos bistro“ ar Jurgos Tumasonytės  „Naujagimius“. Man didžiausią įspūdį padarė taiklūs, ironiški ir grakštūs palyginimai, kurių tikrai galėjo būti daugiau: „Mergina švytėjo it ką tik nulyta gatvė“ (p. 175). Vis dėlto skaitydama „Meksikos trilogiją“ negalėjau liautis galvojusi apie tai, kad magiškasis realizmas, perfrazuojant paties Y. Herreros palyginimą, yra tarsi Lotynų Amerikos literatūros randas, puošiantis ir bjaurojantis, ir savotiškai niveliuojantis: „Reikia didelio sukrėtimo, kad nusistovėtų tam tikri įpročiai, pasiliekantys it randai, kurie, sakytum, visados čia ir buvo“ (p. 246).

Roberto Bolaño. Prakeiktos žudikės. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė ir Simonas Bernotas.

V.: Kitos knygos, 2023. 221 p.

 

Apsakymų rinkinys „Prakeiktos žudikės“ puikiai paneigia ar bent jau išklibina mano išsakytą įsivaizdavimą, kad Lotynų Amerikos literatūra neatsiejama nuo magiškojo realizmo. Čiliečio Roberto Bolaño apsakymai sapniški, mistiški, bet su magiškojo realizmo pamėgtais sušiuolaikintais mitais, sakmėmis, pasakomis bei komizmo atspalvių turinčiu grotesku, kai vietoj psichologizmo pasirenkamas (stereo)tipizavimas, neturi nieko bendro. Kitaip tariant, R. Bolaño magija visiškai kitokio pobūdžio – subtili, niuansuota, melancholiška, giliai psichologinė.

Tai net ne magija, o magijos, paslapties nuojauta – įvykių priežastys ir pasekmės niekuomet iki galo neatskleidžiamos. Perskaitę paskutinį apsakymo sakinį nesužinome, personažas laimėjo ar pralaimėjo. Ką nors suprato? Tačiau nekyla abejonių, kad viskas tikslinga, giliai ir glaudžiai susiję šiame ir aname pasauliuose – apsakymuose labai svarbi anapusybės, gyvenimo po mirties (gyvenimo emigracijoje arba anapusybėje) tema. „Akis (pasakotojo draugas fotografas – V. K.) atrodė lyg padarytas iš kažkokios stikliškos medžiagos. Atrodė, kad jo veidas ir priešais stovinti balintos kavos stiklinė apsikeitė savybėmis: du nesuprantami reiškiniai, kurių keliai ką tik susikirto tame beribės visatos taške, drąsiai, bet tikriausiai veltui bandydami rasti bendrą kalbą“ (p. 11).

Rinkinys „Prakeiktos žudikės“ fiksuoja amžiną tamsos ir šviesos žaismę. Ir žmogaus sąmonė, ir pasaulis yra paslaptingi – tai juos nedalomai susieja pačiame giliausiame lygmenyje. Todėl R. Bolaño personažai, nepaisant jų konkrečių situacijų, tarkime, tremties ar vienatvės, nėra vieniši – juos supa pačių vidujybę atliepiantis pasaulis, organizuotas ne linijiškai, o sferiškai. Tai yra paguoda ir atpirkimas, ir galutinis atsakymas. Kitaip nei anksčiau aptartiems autoriams, R. Bolaño nereikia vadinamųjų atomazgų, tradicinių pabaigų. Klausimai lieka ir po mirties – kaip ir gyvenimas. Šiuo požiūriu R. Bolaño apsakymai itin artimi Davido Lyncho filmams.

Įdomu, kad „Prakeiktos žudikės“ yra paskutinė R. Bolaño knyga, kuri originalo kalba pasirodė 2001 m., likus dvejiems metams iki rašytojo mirties. Į rinkinį sudėti apsakymai parašyti tarp 1992 ir 2000 m. Tačiau vienas iš apsakymų pavadinimu „Sugrįžimas“ neva užbaigtas 2002 m. – praėjus metams po rinkinio pasirodymo. Ar šis paratekstas yra korektūros klaida, ar dar viena neišaiškinama paslaptis? Beje, „Sugrįžime“ pasakojama būtent apie gyvenimą (ir net meilę) po mirties. Jaunas vyras miršta diskotekoje Paryžiuje. Jo dvasia atsiskiria nuo kūno ir seka į morgą vežamus palaikus. Iš morgo palaikai trumpam išgabenami, kad lavonu pasimėgauti galėtų populiarus rūbų dizaineris nekrofilas Žanas Klodas Vilnevas. Mirusiojo dvasia seka savo kūną į prabangius dizainerio namus. Situacija atgrasi ir tuo pat metu švelniai komiška, graudi.

Perversijų, homoerotikos, žiaurumo „Prakeiktose žudikėse“ nemažai, tačiau šie elementai nešokiruoja, tik pagilina ir paįvairina žmogiškosios vienatvės, žmogaus sąmonės ir pasaulio nepažinumo idėją. Savitai, jautriai reflektuojamos Lotynų Amerikos intelektualų gyvenimo dramos: dauguma jų priversti emigruoti, nuolat keliauti po svetimas šalis. Kitaip nei Y. Herreros apsakymuose, būties liminalumas čia suvokiamas kaip universalus dvasinis ar net metafizinis reiškinys, o ne konkrečios šalies, kontinento realija. Paskutiniai rinkinio apsakymai jau visiškai atvirai kelia gyvenimo po mirties – visų pirma, rašytojo gyvenimo po mirties – klausimus. Kur mes keliausime po mirties, ar ir kaip toliau (ne)gyvensime? Ar žodis, o kartu su juo ir žodį užrašiusio subjekto tikri ar išgalvoti gyvenimai tęsis, kai paties autoriaus nebeliks? O gal visa, kas kokiu nors būdu yra, – amžina, tik keičia formas?

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.