Nebūties priemiestis
Švedijoje gyvenusio latvių poeto, vertėjo Jurio Kronbergo (1946–2020) kūrybinė veikla labai turininga: keliolika poezijos rinkinių, trys rinktinės, dešimtys latvių poetų knygų vertimų į švedų kalbą, o švedų – į latvių. Poezijos tematika plati – meilė, kalba, tremtis, egzilis, politiniai įvykiai, kasdieniško absurdo akibrokštai. Rašė latvių ir švedų kalbomis. Bene garsiausia jo poezijos knyga „Vilkas Vienakis“ (1996) 2008 m. išleista ir lietuviškai (vert. V. Braziūnas). Kronbergas vertė į švedų kalbą M. Martinaičio „Kukučio balades“, lietuvių poezijos antologiją. 2010 m. apdovanotas „Poezijos pavasario“ premija.
●
vėjuota lietus kruša debesų kalnai
popieriai plaikstos ore
sunkesni daiktai ant žemės sugulę
šunes žmonės medis šaknim į dangų nuo šaligatvio pakeliu
klausimą nenorėjau pakelti ar tai iš tiesų
sutapimas ar likimo pirštas ne vienas tai
patvirtintų
aš nežinau: galbūt likimas jei tai nebūtų kraupus
sutapimas
aš nežinau: taip sutapimas iš tiesų lemtingas
sutapimas
●
nutiko taip: nelijo gatvės šlapios asfaltas blizga tolumoj
švininiai tamsūs debesys arčiau lengvesni pilki
baltieji beveik sudriskę čia angelai nepastebėti nuo
šešiolikto amžiaus kai čiabuviai padėję
ranką ant biblijos liudijo regėję juos
dabar moksliškai įrodyta ne angelai tai buvo o
mūsų amžiuje paklydę bombonešiai
pakeliui į hirošimą ir nagasakį
●
sidabruota mano siela šulinio gelmėj saulės žybsnis
sviedžia akmenuką suraibuliuoja ir žemai žemai
vanduo vėl tamsus tarsi derva šią saulėtą dieną
kiek žinau čionai arti tokių šulinių nėra tad
svaidau akmenukus ežeran jie pasišokinėdami nučiuožia
vandens paviršiumi ir pradingsta tai galėtų būti
mano siela bet aš nemanau kad sielos gali būti
kaip šie plokšti akmenukai ji ko gero apvali kaip
kamuolys arba balionas greičiau balionas kurį
pripučia ir paleidžia į orą jis skrenda tol kol
sprogsta kažkur anapus žemės atmosferos prie
marso ar mėnulio tamsiojoje pusėje arba kildamas
saulės link apsisuka ir kritęs žemėn lietaus lašais į šulinį
sunaikina vandens paviršiuje saulės žybsnį
nebent diena būtų apniukusi niekis dabar viskas gerai
●
vienų naktų apreiškimai turtingesni nei kitų
pavyzdžiui šiąnakt klausantis radijo
skrajojančio olando antrą veiksmą visiškai supratau
ko karlas orfas mokėsi iš vagnerio
ir mąsčiau kodėl tą mergaitę norvegų krašte
vadina zenta kodėl ne nora ar kristina
žinau tai ne mano darbas juk operas
geriausia pažinti italų kalba
ypač nemokantiems šios kalbos
mane operos siužetai dirgina galbūt
išskyrus trijų grašių operą ir kai kurias kitas sutinku
ir neprieštaraučiau jeigu tarkime europos komisija
nuspręstų visas operas išversti į italų kalbą
baniutą vadintume lučija menka čia bėda
šiąnakt man rodos pirmą kartą girdėjau vagnerį
grojo san fransisko simfoninis orkestras
nežinojau kad jie groja ir richardo vagnerio kūrinius
tenai buvau vasarį tada jų negirdėjau tik
ramiojo vandenyno užliūliuojančius garsus įbridau
velniškai šaltas ir aukso vartų tiltas raudonas
kaip visada
nežinomybės debesys irgi gali būti šviesūs
kaip naktį miesto gatvės šviesios šviesios
įmigę žmonės gaudo savo sapnus
aušrojant juos sušluoja kiemsargiai
aš esu nežinomybės kaimynas nežinomybės vaisius
kaip ir nežinomybės vartotojas
todėl aš žinau
jinai yra laisvė
o laisvės palydovas arba šešėlis yra vienatvė
o vienatvės debesys balti
balta turi visas spalvas išskyrus juodą
ji ne spalva ji mano eilėraščių energija
Nebūties priemiestis
Leono Briedžio atminimui
„Atvažiuok! Norėčiau tave dar sutikti
prieš mirtį. Važiuok mikriuku 6066.“
„Ne, – atsakiau, – traukiniu važiuosiu
pro seniai, seniai lankytas arba niekad
nematytas vietas.“ Žmonės įlips, išlips,
o aš sėdėsiu, pro langą žvelgsiu,
kaip plaikstosi mano dar
neparašytų eilėraščių fragmentai.
Atvykęs į stotį, einu Artilerijos gatve
palei prekybos centrą, pasuku į Rainio bulvarą,
paskui dešinėn Mokyklos gatve,
žingsniuoju palei kapines link bekraščio didžiulio namo
numeris vienas, butas vienas.
„Čia puiki infrastruktūra, – džiaugiesi tu. –
Akropolis, Koliziejus
H&F (Hades & Forums), čia ūkininkai
atveža savo niekad neparduotų ketinimų
ir svajonių, net bulvių ir
kopūstų. Jau daugel daugel metų
esame pažįstami.“
Mes dalykiškai, nuoširdžiai susitikinėjom,
kalbėjom apie vaisius ir auglius, žoles ir žolininkus,
apie parašytas ir rašomas knygas, beveik prarastus ir dingusius draugus
ir, žinoma, apie tas organų dalis,
kurios dar buvo mūsų kūnuose,
apie jas anksčiau net neprisimindavome,
tad ir nekalbėjom.
Aš tau atveždavau bananų, mandarinų,
avokadų ir Gilgamešą latvių kalba.
Tu vaišindavai sriuba, ir aš įrašiau
tavo svečių knygoje: „Kokia skani buvo
ta sriuba, kurią valgėme. Ir valgysim!“
Ėjau į geležinkelio stotį.
Lijo lietus, išskleidžiau skėtį, ir
jis aptemdė dangų
dar labiau nei švininiai debesys.
Stotyje priėjau prie kasos nusipirkti bilieto.
„Paprastai mes neparduodame bilieto atgalios.
Bet ką tik pasikeitė mūsų
stoties pavadinimas.
Prašom, euras keturiasdešimt trys.“
Nustebau, išėjęs į peroną.
Bandžiau perskaityti naująjį
stoties pavadinimą,
bet per lietų popiečio
prieblandoje negalėjau įžiūrėti,
mačiau tik ryškiai raudoną iškabą ir
baltų raidžių užrašą „TOP!“
2019 11 21
●
Bet šiandien, 2020 m. vasario 1 d., viskas jau kitaip.
Tu likai toks pat gyvas, kaip visados, bet tik mano atminty.
Šiandien Tu esi logos mano lange.
Vienintelė vieta,
kur mes vėl susitiksime
ir visada.
TT mato mane
Tomo Tranströmerio (1931–2015) atminimui
Mirtis – tai tiesos barjeras
ir skrydis parašiutu iš gyvenimo
Norėčiau jį išmatuoti, kai laukiu, jis niekad neateina
Nuokalne akmenys rieda, skrenda
per stiklo namą, bet langai nedūžta,
nes stiklas iš garsų ir žodžių
TT, kažkas taria, tai švedų žinių agentūra
Ne, aš atsakau, čia kalba apie Tomą Tranströmerį
Jo žodžiai – žinių telegramos,
sklendžiančios per užmaršties sieną
Ir iš lėto priešais Visatą
veriasi skliautai
Ta didžioji mįslė
Žmogus ir eilė
eilė po eilės
eilė po eilės
po eilės
po eilės
po eilės
žmogus prie žmogaus
žmogus prie žmogaus
prie žmogaus
prie žmogaus
prie žmogaus
po eilės
po eilės
po eilės
prie žmogaus po eilės
prie eilės po žmogaus
eilių žmogus eilėje
žmonių eilė eilėje
eilių eilė žmoguje
eilė eilėje
eilėje žmogus
prie žmogaus
prie žmogaus
prie žmogaus
prie žmogaus
aš einu namo
aš niekad neturiu laiko rašyti eilėraščiams
aš niekad neturiu laiko rašyti eilėraščiams
kartais dirbu metro
kartais esu diplomatas
kartais skaitau pranešimus svetimuos kraštuos
kartais verčiu
kartais maistą perku
arba vartau knygas užsienio knygynuose
kartais pietus gaminu
kartais žiūriu televiziją
kartais pasivaikščioti išeinu
arba su kitų šalių kolegomis
išgeriu vyno alaus ar degtinės
eilėraščiams rašyti aš niekad neturiu laiko
jie gimsta tuo metu kai jo neturiu
aš atimu iš miego valandą ne vieną
aš užverčiu knygą kurią verčiu
aš verdu spagečius al dente (jie patys sveikiausi)
pratinu vaikus prie pusiau žalios mėsos
mėsininko peiliu supjaustau salotas agurkus ir pomidorus
kad sutaupyčiau laiko
rašau metro traukiniuose ir lėktuvuose
nes rašyti eilėraščiams niekad neturiu laiko
tad eilėraščių rašymas man joks darbas
tik būdas dėtis
kad laikas net neegzistuoja
kad jis yra bet sustojęs kai rašau
vietoj jo raidės ant popieriaus ir kompiuterio ekrane
plaukia ir nuplaukia it sekundės
o poezija panašiai kaip laikas
būna ir linijinė ir cikliška
aš visad turiu laiko rašyti eilėraščiams
tai viskas ką aš veikiu
Vertė Arvydas Valionis
