Jon Fosse: „Rodos, nesu padaręs nieko maištingesnio, kaip tapdamas kataliku“

 

2015 m. pasirodė knyga „Tikėjimo paslaptis“ (Mysteriet i trua: ein samtale mellom Jon Fosse og Eskil Skjeldal), kurioje su bene garsiausiu šiuolaikiniu norvegų rašytoju Jonu Fosse (g. 1959) kalbasi jo tėvynainis teologas, rašytojas ir žurnalistas Eskilis Skjeldalis. Būdamas šešiolikos, Fossė protestuodamas išstojo iš Norvegijos evangelikų liuteronų bažnyčios, vėliau žavėjosi gnosticizmu ir krikščioniškuoju misticizmu, jį traukė kvakerių judėjimas, kol galiausiai 2013 m. priėmė katalikybę (ją išpažįsta vos keli procentai norvegų). „Tikėjimo paslaptyje“ daugiausia ir aptariamas šis Fossės atsivertimas, rašytojas pasakoja apie savo dvasinę ir mistinę patirtį, alkoholizmą ir ligą, apie tai, kaip suderina laisvę būti menininku su tuo, ką daugelis laiko narystės Katalikų bažnyčioje suvaržymais.

Šios pokalbių knygos ištrauka tokiu pavadinimu (Det kjennest ut som om eg aldri har gjort noko meir opprørsk enn å verta katolikk) pasirodė norvegų savaitraščio „Dag og Tid“ svetainėje dagogtid.no pernai spalį, Fossei tapus naujuoju Nobelio literatūros premijos laureatu.

(Daugiau apie Fossės kūrybą ir jo poezijos skaitykite p. 9.)

 

– Anksčiau tavo požiūris į Bažnyčią buvo labai atsargus, buvai net atsisakęs narystės joje. Man visada atrodė, kad tu turi antidogminę, maištautojo gyslelę. Na, o dabar esi itin dogmatiškoje organizacijoje. Kas gi nutiko tavo norui maištauti?

– Klausyk, jei ir yra koks nors polinkis maištauti norvegų visuomenėje, – taip pat ir europietiškoje intelektualiojoje aplinkoje, – tai atsiversti į katalikybę ir vadintis krikščionimi. Rodos, nesu padaręs nieko maištingesnio, kaip tapdamas kataliku. Prisiminkime, kad norvegų valstybės įstatyme „vienuolių ordinai netoleruotini“. Jėzuitus į karalystę įsileido tik 1956-aisiais, treji metai prieš man gimstant. Ir šiaip įtartinai mažai kalbėta apie tai, jog katalikų vienuoliai buvo išstumti, žymiai daugiau – apie žydų likimą. Iš tikrųjų pakankamai, bet vis dėlto. Žydus Norvegija įsileido 1851 metais, o jėzuitus – tiktai 1956-aisiais. Ir tai po ilgiausių viešų svarstymų. Ir trisdešimt vienas Stortingo [Norvegijos parlamento] narys balsavo prieš. Beje, kartais man atrodo, kad žmonės mažiau nustebtų, jei pasakyčiau, kad parėjau iš viešnamio, nei kai sakau, jog grįžau iš mišių. Tiek viena, tiek kita yra neva didelė gėda.

Priimti Sutvirtinimo sakramentą einant šeštą dešimtį man, savaime aišku, yra maištas. Prieš kūniškumą ir seksualumą, bedvasiškumą, pozityvistinį socialtechnologinį materializmą. Visa tai yra taip norvegiška. Sunku rasti laikraštį, kur nebūtų rašoma apie treniravimąsi, maistą ir kūną. Arba nebūtų nuotraukos žmogaus su aptemptu drabužiu. Tai taip nepanašu į katalikiškąją kultūrą Vidurio Europoje, kurioje aš dalinai ir gyvenu, kur kultūrai būdinga ne tiktai memento mori, bet taip pat ir carpe diem. Šie du yra susiję. Į kalnus einam pirmiausia, kad pajustume gamtos grožį, o ne tam, kad sustiprintume savo kūną. Norvegijoje – nei viena, nei kita. Nei memento mori, nei carpe diem. Tai panašu į norą tapti kvailiu ir plyšoti, kad negali nubėgti į dangų. Nepasiimsi su savimi kūno! Tavo kūnas sutrūnys, bus sudegintas! Sustok, atsisėsk. Pamąstyk. Patylėk. Sukalbėk maldelę! Atsisėsk, nemink to dviračio, nebėgiok!

Bet koks sportas – taip, sportas – iš tikro yra vulgaru, na, tiesiog. Bet vargas tam, kuris žino, jog taip yra. Ir kuris sako, kad toks yra futbolas. Vyrų ir moterų futbolas. O tas vulgarumas dar ir teikia džiaugsmą, taip dabar yra. Man irgi gali būti smagu pasižiūrėti kėlinį gero futbolo ar, tarkim, pasaulio slidinėjimo čempionato varžybas. Gal ir užsimanyčiau tai pažiūrėti per televizorių, bet dažniausiai taip ir nepažiūriu.

Kita vertus, juk ne ką vertingiau taip tuščiai kaip aš domėtis laivais ir jūreivyste ir juo labiau girtis, kad esu išlaikęs visus egzaminus pakrančių plaukiojimo kapitono pažymėjimui gauti, o praktinės patirties neturiu.

– Taip išeina, kad tu nesportuoji.

– Tai kad ne. O jei jau apie tai prašnekome, turiu pripažinti, kad per mažai savimi rūpinausi, savo kūnu, nes taip gyvenau. Buvau užkietėjęs rūkalius, galėdavau sutraukti daugiau kaip tris pakelius per dieną. Dabar esu vyresnis ir suvokiu, kad turiu kūną, turiu sveikatą. Jaučiu savo metus. Ir dabar jau matau, kad ateityje būsiu sau geresnis.

– Nesportuoti mūsų į kūną orientuotoje visuomenėje yra kone maištavimas. Ar tikrai, tavo nuomone, atsiversti į kitą tikėjimą yra maištas?

– O argi ne maištas? Lyg pats manytum, jog ne. Bet aš tai išgyvenu kaip maištą. Tau, turinčiam liuteronų pastoriaus išsilavinimą, atsiversti juk būtų ne tas pats kaip kairiųjų pažiūrų modernistui, rašančiam naująja norvegų kalba.

– O ar negalėjai tiesiog atrasti savo vietą Norvegijos bažnyčioje?

– Ne. Niekados nesijaučiau savas valstybinėje bažnyčioje. Niekados. Po pamaldų jausdavau, kad menkutį mano tikėjimą – ir tą bandydavo iš manęs atimti.

Bet, jau tiek pasakius, reikia pridurti, kad nematau jokios priežasties skųstis pastoriais. Jie stengiasi kiek galėdami. Manau, kad jų darbas vertas pagarbos. Norvegijos žmonėms jie vienija gyvenimą ir visuomenę, kasdienybę ir šventas dienas, dalijasi skausmais ir džiaugsmais. Aš gerbiu pastorius. Jie verti didelės padėkos. Bet nejaugi jie negali duoti žmonėms tikėjimo paslapties, o ne kažkokio roko? Ar jie duoda tai, ką Bažnyčia, ką Kristus gali jiems suteikti, ar tai, ką savivaldybės bei prekybos centrai ir taip jau siūlo?

Tai iš tikrųjų liūdina, nes Norvegijoje manoma, jog krikščionybė yra tas pat, kas įvairios protestantiškosios krikščionybės pakraipos, visiškai negalvojant, kad iš esmės omenyje turima tik Šiaurės Europos mažumos pakraipa. Krikščionybė ir norvegiškasis protestantizmas nėra tas pat.

– Ar tavo tikėjimas tapo katalikiškas, kad išgyventum?

– Ne. Tikėjimui nereikalinga jokia bažnyčia. Bet man, kaip žmogui, Jonui, jos reikia. Bent jau šiame gyvenimo tarpsnyje. Man reikia mišių ir maldos. Katalikų bažnyčia puikiausiai išsiverstų ir be manęs, bet ne priešingai. Tai, kad, pavadinkime, ritualiniu požiūriu priklausau šventųjų bendruomenei, kurią sudaro šitiek žmonių, – katalikų ir ortodoksų bažnyčios drauge egzistuoja daugiau negu du tūkstantmečius ir jungia milijardus žmonių, tiek gyvų, tiek mirusių, – pripildo mane dėkingumo. Ir apsaugo tylą, kurios siekiu savo sieloje, jos gelmėse, visiškai vienas. Ten, kur iš dalies ir visi esame kartu.

– Krikščioniškoje tradicijoje galima dvejopai žiūrėti į abejonę. Vieni laiko ją netikėjimu – esą žmogaus abejojimas reiškia jo atsimetimą. Abejonė – tai nuodėmė. Bet kiti krikščionys sakytų, kad abejonė yra kažkas itin rimta, kad tarp tikėjimo ir abejonės esama ryšio. Ką manai apie abejonę, ar niekad neabejoji?

– Abejoju kiekvieną mielą dieną. Na, gal ir ne. Bet paprastai abejoju. Nes, žinoma, tikėjimas ir abejonė yra susiję. Žmogus, kuris niekada neabejoja, negali būti iš pačių intelektualiausių, jei jau kalbėsime taip, kaip yra. Galbūt abejonė ir yra nuodėmė, bet nuodėmei yra skirtas atleidimas. Egzistuoja malonė. Tavo keliamas klausimas manęs nedomina, gal tai svarbu amerikiečių fundamentalistams ar norvegų, vadink kaip nori. Kaip futbolo aistruoliams apie futbolą.

Bet esu beveik tikras, kad būtent neviltis, o ne abejonė, daugelį atvedė į tikėjimą. Arba, kad ir kaip būtų, neviltis sustiprino tikėjimą. Dievas yra arčiausiai juk baimės tamsoje. Bent jau man. Ne tos paniškos baimės, kuri mane kamavo paauglystėje, bet visiems pažįstamo nerimo, baiminimosi, baimės tamsoje. Hölderlinas yra taip gražiai apie tai pasakęs: pavojuje – ir ten yra išgelbėjimas. Kažkaip taip, iš atminties.

O šiaip nesu ypač kankinamas abejonės. Ką žinau, tai žinau. Šiuo požiūriu esu gnostikas. Turiu savo gnozį. Tad aš, tiesą sakant, greičiausiai taip pat nesu iš intelektualiausių.

– Ką turi omenyje, sakydamas „turiu savo gnozį“?

– Esu pasakojęs apie savo pirmąją „mistinę“ patirtį, kiek tai buvo įmanoma nusakyti žodžiais. Antrąją dar baisiau įvardyti. Bet ji gyva manyje, kad ir kur būčiau, kad ir kur eičiau, stovėčiau ar gulėčiau. Ji – visur ir visada yra mano.

Man buvo kokie trisdešimt metų, tiksliai nepamenu, ir vieną pavakarę stovėjau namų svetainės vidury. Rodos, tai buvo žiemos pabaiga ar ankstyvas pavasaris, aš tiesiog stovėjau ir tuščiai žvelgiau priešais save. Tada pajutau, kad viskas aplinkui tarsi peršviesta ir kartu sutelkta į kažkokią vertikalią šviesos koloną ar kažkokį ištįsusį šviesos debesį, kuris laikėsi ir laikėsi, plėtėsi, aprėpė viską, ir viskas persišvietė ir savaime prisipildė nenusakomos prasmės, ir visa tai buvo labai gražu. Viskas buvo suvokta. Viskas buvo sutelkta. Viskas buvo taika. Buvau vidur kažko, o vis tiek išorėje, ir tarsi buvau viską supratęs, be vienintelio žodžio tame, ką mačiau ar kame buvau.

Stebiu, kaip žodžiai pildo man burną, kaip leidžiasi negyvi ant grindų man pasakojant. Bet taip jau tegul ir bus. Ir šie žodžiai tapo beprasmiai, tiesiog gėdingi. Be to, aš visiškai apsinuoginau, lyg kalbėčiau apie savo seksualinį gyvenimą. Arba apie tai, kaip einu į tualetą. Tačiau vis vien toks jausmas, kad dera pasakoti apie šią patirtį. Todėl tai ir darau. Nežinau, kiek ilgai toji patirtis ar būsena tęsėsi, galbūt tai tebuvo akimirksnis, o galbūt ji truko ilgai, bet po to pasijutau pakylėtas, tarsi man būtų duota kažką žinoti, būčiau kažką matęs, tarsi žinojau kažką, nes tai patyriau. Kad man buvo leista priartėti prie kažko, apie ką daugelis nežino.

Man į galvą atėjo sąvoka „gnozis“ – tai reiškia įžvalgą, žinojimą; ir tai, ką mačiau, tą mano bežodį žinojimą, ėmiau vadinti savuoju gnoziu, savo slaptąja išmintimi.

 

Iš naujosios norvegų kalbos vertė Indrė Larssen