MARTYNAS PUMPUTIS

Kas žolėje, kurią skiria takeliai

 

Dovilė Bagdonaitė. Takeliai_žolėje. Eilėraščiai. V.: Bazilisko ambasada, 2022. 112 p.

Dovilė Bagdonaitė. Takeliai_žolėje. Eilėraščiai. V.: Bazilisko ambasada, 2022. 112 p.

Takeliai diktuoja maršrutų madas. Takeliai atsiranda ten, kur reikia šaligatvio. Takeliai kuria trikampius. Takelių didžiausias priešas lietus, nes esant purvynams tenka jų nesirinkti. Takelių nemėgsta gražių vejų mėgėjai. „Takeliai_žolėje“ – antrasis dailininkės, poetės Dovilės Bagdonaitės eilėraščių rinkinys. Autorė teigia, kad šie takeliai – žolės skirtukai. O aš pridedu, kad šie takeliai yra funkcionuojantys, kilę iš visų takeliams būtinų elementų: drąsos (nes kas išdrįs eiti ten, kur nėra takelio), užsigalvojimo (nes kas neužsisvajojęs nueis ne keliu) ir vaikščiojimo skirtingomis kryptimis (nes vienpusis takelis yra tik pustakis).

D. Bagdonaitė debiutavo rinkiniu „Mėlynojo banginio širdis“ (2016) laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkursą. Literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė rinkinį apibūdino kaip hipsterišką, madingai jautrų, kupiną jauno žmogaus pasaulėvaizdžio detalių1. „Takeliuose“ išlieka jauniems žmonėms imponuojanti tematika (romantiniai santykiai, jauno suaugusiojo gyvenimas, tapatybės paieškos). Tai pateikiama jautriai, kartais ir naiviai. Tačiau lyrinė subjektė demonstruoja to suvokimą – jautresnės / naivesnės eilutės parodytos kaip parašytos sąmoningai, kartais pasitelkiant ironiją. Apie banalybes poezijoje įvaldžiusį Aidą Marčėną poetas Sigitas Parulskis rašė: „Jeigu dabar būtų renkamas lietuvių poezijos panteonas, Aidas M. turėtų būti banalybės dievas. Čia svarbu nesupainioti – ne užkruštas vasalas, o karalius, tas, kuriam jos [banalybės] paklūsta, tarnauja.“2 Galbūt link tokio pat banalybės deivės statuso galėtų pakilti D. Bagdonaitė – jas suvokianti, bet tinkamai panaudojanti. Kai perdėto tiesmukumo baimė kai kuriuos poetus verčia perdėtai ornamentuoti savo kalbą iki neiššifruojamų metaforų, D. Bagdonaitė priima šią neišvengiamybę, juk „galų gale // visi gražūs dalykai / vis tiek bus susmulkinti / balandžių lizdams“ (p. 50). Eilėraštyje „Mano mašina“ pripažįstama, kad tekste ant kojų krintanti mėnulio šviesa – „tokia graži banalybė“ (p. 25), skyrybų temai, kuri poezijoje gan dažna, pritaikoma atitinkamai primityvi forma. Taip banalumo nebandoma pateikti unikaliai. Atvirkščiai, jis priimamas ir sustiprinamas paprastu palyginimu ir rimu: „medžiai meta lapus. / aš metu tave. // viso gero / ate“ (p. 86). Nuoširdūs eilėraščio žmogaus norai, susiję su romantiniais santykiais, tarsi jo paties išjuokiami ironiškoje eilėraščio pabaigoje: „oho tai bent paplojam“ (p. 31).

Žinoma, toks banalybių maskavimas greit nusidėvėtų. Todėl kai norima pateikti itin bendražmogiškas jausenas ar emocijas, tai padaroma per unikalias patirtis, praeities istorijas ir visuomenės aktualijas. Studentiška frustracija perteikiama pasakojime apie jau pasibaigusias akademinio piešimo paskaitas. Studijos susiejamos su neigiama patirtimi, tačiau kitame atskleidžiamas ir neužtikrintumas dėl gyvenimo, kai šios pasibaigs: „studijuoju doktorantūroje / bet tuoj baigsiu ir kas toliau“ (p. 52).

„Eilėraštis, kurį parašė mano mama, o man teliko ištaisyti klaidas“ pasižymi emociniu paveikumu. Keista matyti, kad tekstas, kuriame konfliktas kyla dėl savo tapatybės ir mamos, vieno artimiausių žmonių jauno žmogaus gyvenime, įsitikinimų nesutapimo, kitoje apžvalgoje laikomas tik paauglišku maištu ir esą „nepaieškoma cinkelio, kuris sukaltų eilėraštį ir padarytų jį prasmingą“3. Geriausia šį eilėraštį perskaityti visą, bet štai ištraukėlė: „Žiūrėjau į visą koloną / atrodėt / labai apgailėtinai su tom / ružavom kaukėm“ (p. 88). Eilėraštyje ironiškai akcentuojama netolerantiška visuomenės grupė: „kaip ir iškelti didieji piktų moterų / pagrįstai bijančių kad gėjai atims jų vyrus / pirštai lakuotais nagais“ (p. 89). Nepaisant pasitaikančios ironijos, situacija, su kuria susiduria iš konservatyvesnių šeimų kilę LGBT bendruomenės nariai, yra rimta ir jos atspindėjimas poezijoje jau yra prasmingas.

Dažna poetės eilėraščių ypatybė – dvi situacijos viename tekste: lyrinės subjektės kalbėjimo metu vykstanti ir įsivaizduojama. Tai pasireiškia nugrimzdimu į fantazijas: „white water rafting mokėmės mokykloje kaip teisingai ištarti skiemenis / šio sporto kurio tikriausiai neteks išbandyti // [...] šėlstantis vanduo irklai mes valtyje kažkur amerikoje“ (p. 33). Arba grįžimu iš jų: „Prasimerkiu, viskas įvyksta mano galvoje“ (p. 43). Nukeliavimu mintimis į praeitį, kurį sužadina važiavimas dviračiu („važiuodama dviračiu prisimenu ją / sakant, kad sėklos yra stebuklai // [...] sėdim po klevu ir kepam kiaušinį“, p. 49) ar autobuso stotelė (p. 52).

Iš pirmo žvilgsnio rinkinys galėtų pasirodyti chaotiškas, tačiau taip nėra. Pirma, skirstymas skyriais yra motyvuotas – konkrečioji poezija sudėta į vieną, eilėraščiai, susiję su Paryžiumi, – į kitą, skyriuje „Dvirtakis“ pasikartoja dviračiai. Skyrių pavadinimuose kūrybiškai išlaikomas tako motyvas (pavyzdžiui, skyrius „Upėtakis“). Antra, eilėraščiuose esama tarpusavio sąsajų. Dažniausiai jos yra tarp tradicinių ir konkrečiųjų eilėraščių. „Roxanos pirštinė“ (p. 77) susijusi su „Senos švieselėmis“ („roxana toks / laivo vardas // ji dėvi pirštines šokdama tango“, p. 99) ir skyriumi „Paryžiaus_ parko_takelis“, „Dulkės ant žalio lapo“ (p. 14) – su „Pirštu perbrauktu eilėraščiu“ (p. 73), kuriame išmėtytos „Dulkių ant žalio lapo“ raidės.

Skyriuje „Vaizdo_takelis“ atsiskleidžia ir kitas būdas, kaip elgtis akistatoje su mene nuvalkiotais dalykais. Kai kurie konkretieji eilėraščiai yra mums įprasti objektai, apie kuriuos rašyti galbūt būtų kiek banalu. Tačiau kūrybiškas grafinių ženklų išdėstymas padeda juos pateikti originaliau. Pavyzdžiui, vaizduojami tokie tradiciškai poetiški objektai kaip langas lyjant lietui (p. 57), snaigių ir žvaigždžių dekoracijos (p. 70–71), santykius perteikia eilėraštis „klasik drama“ (p. 59). Keliuose atsiskleidžia šmaikštumas – „mylimosios spenelis“ (p. 65) primena susisukusią gyvatę, iškišusią liežuvėlį. Atsitraukus nuo knygos „tuščiuose tarpuose“ (p. 63) išryškėja užrašas „tušti žodžiai tarp tarpų“. „Tirpime“ (p. 81) žodis „sniegas“ galų gale ištirpsta į žodį „miegas“. „Roxanos pirštinėje“ (p. 77) tarp siūlių slepiasi xanax, Hello, french, Paryžiaus pašto kodas ir dar keletas žodžių. Kituose skyriaus eilėraščiuose taip pat galima ieškoti tarp ženklų slypinčių easter eggs.

Ir įprastuose eilėraščiuose autorei svarbus vaizdingumas. Ji sukuria scenas, kurios sukeltų ne žodinių medijų (kino ar teatro) kuriamą efektą: „Žmonės užstrigs kamščiuose važiuodami į aikštę pažiūrėti įžiebiamos eglės / pirkti karšto vyno ir valgyti vaflių su šokoladu plastikiniame turgelyje“ (p. 6), „senis autobuse / vos užlipa į antrą jo aukštą / dama su raudonu rankinuku / pasyviai agresyviai sėdi šalia“ (p. 92). Kartą netgi pasitelkdama išnašą palieka instrukcijas: „muzikantai antrame plane* / tuo metu groja džiazą, būtinas kontraboso kadras / žmonės fone pasipuošę smokingais ir suknelėmis“ (p. 15).

Rinkinys nuoseklus kalbine raiška. Konservatyvesni kalbos vartotojai tvirtina, kad trumpiniai kenkia raštingumui, o anglicizmai skurdina lietuvių kalbą. D. Bagdonaitė demonstruoja, kad jais savo eilėraščių kalbą galima ir praturtinti. Įterpti žodžių trumpiniai kontrastuoja su jau aptartu rinkinio suplanavimu ir tekstuose kuria žinutės momentinio užrašo įspūdį: „anglų k vadovėliuose“ (p. 32), „nx“ (p. 90), „viskas kaip vidutinio lt miestelio šventėj“ (p. 96), „pirmąkart pamačiau šituos augalus / nors esu čia antrąkart / wtf“ (p. 99). Jaunam žmogui jie įprasti ir skaitymo patirčiai netrukdo, vyresniam skaitytojui teigiamo įspūdžio, manau, nepaliktų. Prie trumpinių prisideda ir dažnas sintaksės taisyklių nepaisymas. Anglicizmai padeda sklandžiau išreikšti mintį, nedaryti kompromisų lietuviškais atitikmenimis: „pasmoke-talkina ir išlenkia“ (p. 15), „hardkoras“ (p. 90). Angliškas pavadinimas savo aliteracijomis nuskamba taip pat žaviai kaip gan nutolusių liaudies dainų skambesys: „oi liūlia leliumoj oi white water rafting“ (p. 33). Striukės čežėjimas prilyginamas ASMR (autonominei sensorinei meridianinei reakcijai) (p. 48).

Anotacijoje Marius Burokas tvirtina, kad „Takeliai_žolėje“ – rinkinys chameleonas. Taip ir yra. D. Bagdonaitė imasi bendražmogiškų jauno žmogaus išgyvenimų, unikalių patirčių perteikimo, nujaučia, kaip tinkamai panaudoti banalumą ir naivumą, įtraukti skaitytoją į kelionę per prisiminimus ar užsigalvojimus. Kaip režisierė jo galvoje sukuria filmui tinkančią sceną. Paskutiniame rinkinio puslapyje yra dar vienas konkretusis eilėraštis, parodantis, kas toje žolėje guli. O guli „Pamesti raktai“ (p. 111). Raktai į praeitį, raktai į ateitį ir, aišku, į dabartį. Raktai į savęs, santykių, visuomenės refleksiją. Visrakčio šiems dalykams neturim, bet turim eilėraščių.

 

 

* https://www.letmekoo.lt/author/neringa-butnoriute/dovile-bagdonaite-melynojo-banginio-sirdis/
** Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, 50 eilėraščių, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 66–67.
*** https://www.slinktys.lt/projektai/jaunieji-kurejai/recenzijos/linas-daugela-zolinejimai.htmla

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.