AUDRĖ GRUODYTĖ

Žmonija išprotėjo! Primo Levi ir holokausto literatūra

 

Skirtingos karo refleksijos

 

Primo Levi (1919–1987) – holokaustą išgyvenęs žydų kilmės italų rašytojas ir chemikas. Iki šiol į lietuvių kalbą buvo išversta tik jo memuarų knyga „Jei tai žmogus“, tačiau net ir jos gimnazistams rekomenduojamų knygų sąraše, nors mokykloje apie Antrąjį pasaulinį karą kalbama daug, nėra. Šiemet pasirodė Levi knygos „Periodinė elementų lentelė“ vertimas. Priešingai nei jo memuarai, šis veikalas sudarytas kaip apsakymų apie skirtingus jo gyvenimo laikotarpius rinkinys. „Periodinė elementų lentelė“ – brandžiojo Levi laikotarpio kūrinys.

Levi kūryba italams svarbi kaip mums Antano Škėmos ir Balio Sruogos. Jo tekstus atradau studijuodama Italijoje. Pizos universiteto literatūros studentams italams Levi buvo gerai pažįstamas rašytojas, nes yra programinis autorius, įtrauktas į šalies gimnazistams skirtus literatūros sąrašus. Keista, bet italai fašizmui ir Antrajam pasauliniam karui mokykloje skiria labai mažai dėmesio, priešingai nei, pavyzdžiui, vokiečiai, kurių gimnazistai Antrąjį pasaulinį karą studijuoja net septynerius metus. Įdomus ir vokiečių jaunimo vidinis skilimas ar kartų požiūrio konfliktas, nes dauguma šia tema yra tam tikra forma persisotinę, ką byloja jų apatija ir nuovargis ant pečių nešant istorinę kaltę, kuri iškrypsta į įvairiausias (a)politines formas. Bičiulis vokietis man prasitarė: „Jie verčia mus jaustis kaltus dėl kažko, ko mes nepadarėm.“ Kartu vokiečio kaltė, kad jo senelis ar prosenelis buvo nacis, iškreipia etinį požiūrį į karo nusikaltimus šiandien.

Tačiau italai koncentruojasi į didingą ir kilmingą savo praeitį, bet ne į savo fašizmo istoriją ar kokią nors istorinę atsakomybę. Galbūt todėl Levi toks aktualus: skaitydamas jo tekstus italų jaunimas reflektuoja Antrojo pasaulinio karo palikimą ir žmogiškumo klausimą apskritai.

Italų rašytojas Luigi Pirandello yra pasakęs, kad Roma (o sostinė tariamai reprezentuoja ir valstybingumą) yra kaip pašventinto vandens indas ir peleninė: žmonės iš viso pasaulio čia suvažiuoja tam, kad pasimelstų Vatikane arba kad paspoksoję į kokį pribloškiantį senovinį pastatą surūkytų cigaretę ir išvažiuotų. Kitaip tariant, niekas nenori pripažinti, kad Roma yra mirusi, o pati Italija – muziejus. Įdomu, kad italai daug dėmesio skiria išsaugojimui, bet ne kūrimui, kas neduoda ramybės daugeliui ambicingų jaunų italų, – jų bendruomenės dalimi dar neseniai buvau ir aš, – tiek Pizoje, tiek Bolonijoje. Tačiau kas bendra tarp jaunųjų italų ir Levi? Tikriausiai tai, kad žymiausioje savo knygoje „Jei tai žmogus“ rašytojas pasakoja apie patirtį Aušvice. Į koncentracijos stovyklą Levi buvo išvežtas dvidešimt ketverių. Kodėl Italijos jaunimui Levi yra kaip mums Sruoga? Gal todėl, kad jo memuaruose plačiai kalbama apie jaunystę apskritai, ne tik savo.

Kaip „Dievų miške“ rašo Sruoga, senovės dievai ir dievybės pavertė mišką šventa vieta, bet vėliau jie buvo išstumti svetimų dievų, ir taip šventasis miškas tapo skerdykla. Pragaro ir šventumo naratyvai artimi ir Levi. Akivaizdžiausiai tai matyti knygoje „Jei tai žmogus“, kur jis keliaudamas iš barakų į virtuvę prisimena Dantės „Dieviškąją komediją“ (italų manymu, jų genialumo įrodymą) ir jaunam prancūzui pasakoja apie Dantę, į jo galvą plūsta šio kūrinio eilutės. Dantės kelionę į dangų per pragarą ir skaistyklą Levi tam tikra forma pergyveno pats, eilės, kurias italų gimnazistai moka atmintinai, jam priminė jo gyvenimą prieš koncentracijos stovyklą: jo pasąmonė ėmė tvinti eilėmis ir būnant koncentracijos stovykloje tai jam buvo itin sunku pakelti, nes priminė jo paties žmogiškumą.

Akivaizdi ir skausmingai absurdiška prieštara, numeris su uniforma – antžmogis, cituojantis pasaulio kultūrinį palikimą. Šis epizodas, kai iš jo (pa)sąmonės ima plūsti Dantės eilės, tampa gaivinamuoju elektros šoku, nužmogintą Levi prikeliančiu žmogumi. Norisi pabrėžti, kad žmogiškumo tapatinimas su išsilavinimu gali būti skausmingai klaidinantis: nacių gretose buvo daug mokslo daktarų.

Nors tai savaime suprantama, diskurse labai lengvai pasimiršta, kad empatija ir žmogiškumas nėra tolygūs universiteto diplomui, reflektuojant praeitį ar skęstant dabarties absurde, visuomenės susiskaldymo ir karų akivaizdoje, svarbu to nepamiršti. Etika yra aukščiau nei politika, padorumas – pirmesnis statuso atžvilgiu.

Tai, kas buvo visiškai netikęs išgyvenimo įrankis, bet ką Levi mylėjo ir kas jam priminė namus ir paauglystę, t. y. literatūra, rašytojui priminė žmogiškumą kaip galimybę žiauriose sąlygose. Žmogus žmogui dažniausiai vilkas. Tai akivaizdu žvelgiant į mūsų istoriją. Bet išimčių buvo, išimčių yra. Tačiau jos skendi žiaurumų istorijoje. Prancūzų leitenantas, 1916 m. Verdeno mūšyje kovęsis su vokiečiais (kas nulėmė jau į kultūrą įėjusį šių šalių antagonizmą), rašė: „Žmonija išprotėjo. Ji turi būti beprotiška, kad darytų tai, ką daro. Kokios žudynės! Kokios siaubo ir žudynių scenos! Nerandu žodžių savo įspūdžiams perteikti. Pragaras negali būti toks baisus. Žmonės išprotėjo!“

 

Trumpa Primo Levi istorija

 

Levi gimė 1919 m. Turine, laisvamaniškoje žydų šeimoje. 1930 m. rugsėjį įstojo į karališkąją Massimo d’Azeglio gimnaziją. Pats Levi teigė buvęs ne tik vienintelis klasės žydas, bet ir jauniausias, žemiausio ūgio ir protingiausias mokinys. 1933 m., kaip buvo tikimasi iš visų jaunųjų italų, jis įstojo į jaunųjų fašistų avangardistų judėjimą. Nors gimnazijoje bičiulių turėjo, iš jo buvo tyčiojamasi. Ketvirtajame dešimtmetyje Italijos valdžia ėmė šaukti jaunuolius į armiją. Levi buvo apkaltintas Italijos karališkojo laivyno šaukimo ignoravimu. Jo tėvas sugebėjo apsaugoti jį nuo karo tarnybos, įrašydamas į fašistines policijos pajėgas, Levi joms priklausė iki pirmųjų universiteto metų, kol 1938 m. priėmus rasinius įstatymus buvo pašalintas. 1937 m. spalį jis įstojo į Turino universitetą studijuoti chemijos.

1938 m. liepą grupė žymių Italijos mokslininkų ir intelektualų paskelbė Rasės manifestą, rasinį senovinių ir šiuolaikinių šaltinių bei ideologinių antisemitinių teorijų mišinį. Šis traktatas tapo 1938 m. spalį priimtų rasinių įstatymų pagrindu. Jiems įsigaliojus, Italijos žydai neteko pagrindinių pilietinių teisių, pareigų valstybinėse įstaigose ir turto. Jų knygos buvo uždraustos. Žydų kilmės rašytojai nebegalėjo skelbti straipsnių „arijams“ priklausančiuose žurnaluose. Pradėjusiems studijuoti žydams studijas buvo leista tęsti, tačiau nauji žydų studentai į universitetus nebebuvo priimami.

Prisimindamas savo studentišką patirtį Levi retroaktyviai įvardijo 1938 m. įvykusius akademinės bendruomenės pokyčius. Jis teigė, kad įsigaliojus rasiniams įstatymams Italijoje priešiškos aplinkos jausmas universitete buvo labai retas: iš tiesų šioje srityje, kaip ir kitose, padėtis keitėsi ne dėl akivaizdžios agresijos ar priešiškumo, bet dėl žmonių aplaidumo: įsivyravo tyla, drovumas, atsargumas ir savicenzūra, žymėję po rasinių įstatymų priėmimo universitete vykusius pokyčius. Apie esminius pakitimus bylojo ne karštakošiška neapykanta, o tai, kad žydų studentų buvo vengiama patyliukais, sukuriant izoliacijos jausmą.

Praėjus porai mėnesių nuo rasinių įstatymų priėmimo, Levi rašė: „Ir aš tapau vienišius. Krikščionys bendrakursiai buvo mandagūs žmonės, nė vienas iš jų, taip pat ir iš dėstytojų, nebuvo pasakęs man grubaus žodžio ar parodęs priešiško gesto, tačiau jaučiau, kad jie tolsta ir pradeda sekti senoviniu susiskaldymo pavyzdžiu, aš irgi pradėjau atsitraukti: kiekvieną žvilgsnį, kuriuo apsikeisdavome tarpusavyje, lydėjo mažytis, bet juntamas nepasitikėjimo ir įtarumo blyksnis. Ką jūs apie mane galvojate? Kas aš jums esu? Toks pat kaip prieš šešis mėnesius, jums lygus žydas, kuris neina į mišias ir kuris tarp jūsų nesijuokia.“

Kad galėtų įgyti diplomą, Levi į universitetą įstojo metais anksčiau, nei planuota. Dėl rasinių įstatymų jis sunkiai rado diplominio darbo vadovą, tačiau studijas baigė su pagyrimu. Jo diplomą papildė įrašas „žydų rasės“. Baigęs studijas Levi dėl rasinių įstatymų niekaip negalėjo rasti darbo. Italų pasipriešinimo judėjimai darėsi vis aktyvesni. Levi ir keli bendražygiai išvyko į Alpių regioną ir 1943 m. spalį, tikėdamiesi būti priimti į antifašistinę grupę Giustizia e Libertà („Teisingumas ir laisvė“), įkūrė partizanų grupę. Tačiau Levi ir draugų partizanavimas buvo gan jaunatviškas ir nemokšiškas – 1943 m. gruodžio 13 d. jie buvo suimti fašistinės policijos. Levi prisipažino esąs žydas, antraip būtų buvęs iškart nužudytas. 1944 m. vasarį drauge su kitais kaliniais jis buvo deportuotas į Aušvico koncentracijos stovyklų kompleksą. Ten praleido vienuolika mėnesių, kol stovyklą likvidavo Raudonoji armija. Iš 650 kartu su juo transportuotų Italijos žydų Levi buvo vienas iš dvidešimties, kurie paliko stovyklas gyvi. Nors grįžo iš Aušvico, jis taip ir neišsigelbėjo iš holokausto. Savo žymiausią knygą „Jei tai žmogus“ parašė pirmą, labiau iš būtinybės, kad ištvertų gyvenimą laisvėje. Dauguma grįžusiųjų susidūrė su išgyvenusiųjų kalte, absurdu to, kad milijonai buvo nužudyti, o jie kažkodėl liko gyvi. Kodėl aš, o ne jie? Kuo mano gyvenimas ypatingesnis? Likus gyvam šią skolą kažkokiu būdu tenka grąžinti.

 

Aukų hierarchija

 

Sugrįžusį Levi lydėjo nerimas ir depresija, su tuo jis ir stengėsi dorotis rašydamas savo pirmąją knygą – ji pasirodė po karo praėjus vos dvejiems metams. Jo memuaruose, kaip ir daugelio kitų Aušvico liudytojų tekstuose, netyčiomis suformuojamas hierarchinis santykis tarp aukų. Įdomu, kad į šią Aušvico kalinių hierarchiją nurodo pirmosios jo knygos pavadinimas: Levi tarsi kviečia ir skaitytoją abejoti, ar šie kaliniai tebebuvo žmonės, ar šias suluošintas ir nužmogintas aukas skaitytojas laiko žmonėmis. Tokios nepatogios provokacijos angliškasis knygos vertimas neatlaikė, tad knygai buvo suteiktas pavadinimas „Išgyvenimas Aušvice“.

Visiems žinoma frazė, bylojanti, kad išgyvena tie, kurie randa dėl ko gyventi. Šitaip kalbėjo viktorai frankliai & Co, dauguma jų kalba apie Musselman, ką Sruoga vadino klipatomis. Tai visiškai nužmogėję žmonės. Tai gyvybė, kuri, pasak italų filosofo Giorgio Agambeno, nėra gyvenimas, nes toks žmogus – tai tik žmogaus karkasas, į gryną biologiją, į mėsą redukuota gyvybė. Čia kalbama apie galutinai žmogiškumą praradusius koncentracijos stovyklų kalinius. Išgyvenusieji ir holokausto memuarus parašiusieji neretai šių žmonių egzistenciją įvardija kaip atspindinčią tikrąjį holokausto poveikį. Tokiuose pasakojimuose juntama kažkokia etinė sausra: tariamai neišliko tie, kurie pasidavė. Atrodo, kad išgyvenusieji įstrigę tarp kaltės dėl savo išgyvenimo ir tarp bandymo jį pateisinti. Toks pateisinimas neretai nukreiptas į koncentracijos stovyklų aukas, žmones, kurie Aušvice neva pasidavė, o gal tiksliau – pasidavė Aušvicui, lyg tai paaiškintų jų brutalų sisteminį naikinimą. Aukos nužmogėjo ne pačios, o buvo sistemiškai nunulintos. Galbūt atsakomybę aukoms permetantys išgyvenusieji stengiasi įtikinti save, kad kaip kaliniai jie nebuvo bejėgiai, kad pasirinkimą turėjo net ir Aušvice. Galbūt. Vis dėlto toks subtilus kalinių (o ne agresorių) kaltinimas pastringa gerklėje. Aušvice žmonės tiek buvo žudomi, tiek išgyveno atsitiktinai. Tačiau būtent šis atsitiktinumo veiksnys ir kelia nerimą dėl išgyvenimo, taip pat ir kaltę dėl to, kad likau gyvas. Šis atsitiktinumas niekaip adekvačiai nepagrindžiamas: tai tuščias atsitiktinumas, tuščias siaubas, sausa beprasmybė, kurią nuryti išgyvenusiesiems buvo itin sunku.

 

Pyktis ir dievo kritika

 

Levi kaip holokaustą išgyvenęs pasakotojas ir rašytojas išsiskiria tuo, kad savo memuaruose išryškina teodicėjos momentą. Teodicėja (gr. theos – dievas + dikē – teisingumas) – tai paaiškinimas, kodėl tobulai geras, visagalis ir visažinis dievas leidžia rastis blogiui. Pažodžiui terminas reiškia „pateisinti dievą“. Teodicėja išryškina blogio problemą dievo / aukštesniosios galios kontekste: kaip visagalis dievas, jeigu jis išties visagalis, leidžia egzistuoti blogiui?

Levi tokį dievą savo memuaruose kritikuoja aptardamas tikėjimą Aušvice. Jis prisimena vieną didžiausių selekcijų Aušvico istorijoje; jos metu buvo vykdoma kalinių „atranka“: pakankamai stiprūs ir sveiki buvo paliekami gyvi, o paliegę siunčiami į dujų kameras. Kaliniai žinojo, ką ši atranka reiškia ir kuri pusė yra blogoji (vok. Schlechte Seite). Levi prisimena senyvą kalinį Kuhną, kuris garsiai meldžiasi po selekcijos, nes liko gyvas. Šis epizodas yra įdomus Levi tyrinėtojams, nes tai yra retas momentas, kai Levi pyktis dėl genocido iškyla į paviršių. Kalinio dėkojimai dievui, kad jo neatrinko selekcijos metu, yra tas momentas. Levi pyksta dėl kvailos ir egoistiškos Kuhno maldos, nes šis nepastebėjo gretimame gulte sėdinčio dvidešimtmečio graiko Beppo, „kuriam vos dvidešimt ir kuris poryt keliaus į dujų kamerą, ir jis tai žino, ir nieko nesakydamas ir negalvodamas tiesiog guli ir žvelgia į šviesą“.

Levi piktai ir nenumaldomai klausinėja: ar Kuhnas nemato? Ar nežino? Ar tikrai nesupranta? Vos ne pirmą kartą savo prisiminimuose apie Aušvicą Levi susierzina dėl akinančios, tuščios žiaurumų neteisybės ir dėl Kuhno aklumo. Rašytojas piktinasi teodicėja, Kuhno maldoje slypinčia blogį pateisinančia logika, nes dievas, kuriam Kuhnas dėkoja, yra dievas, leidęs pasmerkti Beppo mirčiai. Levi užsimena, kad laiko klausimas, kada Kuhnas bus atrinktas pats; juk Beppo buvo atrinktas per klaidą: kažkas supainiojo kalinių numerius, todėl po jaunuolio Beppo ėjęs senukas liko gyvas. Levi pyksta, nes Kuhno malda visiškai nepaiso Beppo. Dėkodamas dievui už tai, kad nebuvo atrinktas, Kuhnas netiesiogiai užsimena, kad dievas neišgelbėjo Beppo, kad dievas yra atsakingas už tai, jog Beppo buvo atrinktas į dujų kameras.

Kuhno maldoje nutylima žmogiškoji atrankos kilmė: ši masinė žmogžudystė yra ne dievybių, o žmonių darbas. Levi tyrinėtojai teigia, kad šiame fragmente ne tik abejojama dievo gerumu, bet ir blogio autorystė priskiriama dievui. Tam tikra forma iš dievo gerumo klausimo kyla žmogiškumo klausimas: ką mes manome apie dievą, leidžiantį egzistuoti tokiai vietai kaip Aušvicas? Ir ar tikrai atsakingu turėtume laikyti dievą? Levi pyktį dėl Beppo mirties išreiškia atsistodamas į dievybės vietą: „Jei būčiau Dievas, spjaučiau į tokią maldą.

Rašytojas akivaizdžiai pabrėžia jaunojo Beppo amžių: jam vos dvidešimt ir jis nuteistas mirti. Milžiniškas pyktis apima ne tik Levi, bet ir skaitytoją: kaip galima mirties akivaizdoje nutildyti tokį jauną žmogų? Levi ir skaitytojas gali ir net turėtų pykti, nes Beppo pykti nebegalėjo.

Levi pačiam buvo vos dvidešimt keleri. Jis tapatinosi su per klaidą mirusiu jaunu kaliniu. Jis pats tam tikra prasme išgyveno per klaidą ir atsitiktinumą, tad jo pyktis, tikėtina, rodo ir kaltę. Už išgyvenimą nėra kam dėkoti – nei dievui, nei sau.

Savo knygose Levi daug svarsto apie jaunystę. Savo darbus ir šviečiamąją veiklą jis skyrė ateities jaunimui. Jaunystės refleksija jis užsiima todėl, kad jaunoji karta jam buvo viltis, jog jis išgyveno ne be reikalo, kad taptų liudininku, kad padėtų jaunimui suprasti. Pirmoji Levi knyga vokiečių kalba buvo išleista 1959 m. Joje jis nevengė kreiptis tiesiai į jaunimą. Autorius artimai bendradarbiavo su knygos vertėju, jo vokiškieji knygų leidimai ir anotacijos sulaukė daug dėmesio, jis nevengė dalyvauti viešuose pokalbiuose su vokiečių jaunimu. Siekdamas susidoroti su milžiniška trauma, Levi iš „bejėgės aukos“ tapo rašytoju ir dabar jis turi ką pasakyti vokiečiams: „Aš esu gyvas ir noriu jus suprasti, kad galėčiau jus teisti.“

Knygose „Jei tai žmogus“ ir „Periodinė elementų lentelė“ plačiai rašoma apie jaunystę, naivumą, ypač paties Levi: „Turėjau didžiulį, giliai įsišaknijusį kvailą tikėjimą likimo geranoriškumu, žudyti ir mirti man atrodė svetimi literatūriniai dalykai.“

Tam tikra prasme Levi iš Aušvico nebegrįžo, nes grįžęs visą likusį gyvenimą kovojo su depresija, o jo mirtis laikoma savižudybe. Literatūros kritiko ir žurnalisto Williamo Deresiewicziaus teigimu, Levi vilties kupinas kalbas jaunimui galima vertinti tik kaip švilpavimą po kapines. Levi pyktis dėl holokausto jo knygose mažai jaučiamas: tikroji jo neigiamų emocijų – izoliacijos, kartėlio, net neapykantos gyvenimui – saugykla yra jo poezija. „Esame nenugalimi, nes esame nugalėti, – rašoma „Dainoje apie tuos, kurie mirė veltui“. – Mes nenugalimi, nes jau mirėme.“ Skaitydamas eilėraščius stebiesi ne tuo, kad Levi nusižudė, o tuo, kad savižudybei prireikė tiek laiko. Kodėl ir ko jis tiek laukė? Jo biografijoje galima matyti, kad pirmiausia jis jautė būtinybę papasakoti ir paliudyti tai, kas nutiko. Rašymas Levi buvo bandymas kabintis į gyvenimą po visiško žmonijos siaubo. Jo kūriniai yra vidinis žemėlapis, liudijantis, kiek patirto siaubo akivaizdoje jam pavyko išlikti.

 

„Periodinė elementų lentelė“

 

Įtampa, kuria įkrautas kūrinys „Jei tai žmogus“, kyla iš nacizmo, o „Periodinėje elementų lentelėje“ jaučiamo krūvio šaltinis, pasak paties Levi, yra materija. Kitaip tariant, tai ne ideologijos kritika ar žmogiškumo degradacijos liudijimas, o veikiau iš elemento ir jo kilmės atsirandančių gyvenimo asociacijų grandinė. Knygoje pasakojamos istorijos apie chemiją ir mokslą, tačiau, kaip galima numanyti, jos yra literatūrinio pobūdžio, beveik nesusijusios tarpusavyje. Apsakymų temos įvairios: rašoma apie Levi kaip chemiko, rašytojo, moksleivio, studento, žydo, nelegalaus darbininko fašistinėje Italijoje, Aušvico kalinio, išgyvenusiojo patirtis.

Holokausto trauma simboliškai pakeičia Levi praeitį: istorijose apie jaunystę jis vis dar laisvas žmogus, tačiau jaunystė paveikta holokausto neišvengiamybės, nes pasakotojas Levi žino, kas nutiks jaunajam istorijų Levi. Dėl šio žinojimo nutikimai, kurie atrodė eiliniai, įgauna vertę: jaunystės nuotykiai ima simbolizuoti gyvo žmogiškumo viltį, viltį to, kas stoja priešpriešon su žmogiškumo degradacija. Skyriuje „Geležis“ Levi pasakoja apie draugą Sandro, jo asmenybę ir vertybes. Sandro buvo tarsi nukaltas iš geležies: „Su geležimi jį jungė antikiniai saitai.“ Be Hario Poterio romantikos, bet mylėti draugą ir gebėti reikiamu momentu jį įvertinti – dažnai vis dar yra tik literatūrinis fenomenas.

Levi klausia, ar ryšys tarp Sandro ir jo – įprastas santykis tarp dvidešimtmečių. Jis jautė, jog dėl rasinių įstatymų sukeltų pokyčių jo bendraamžiai universitete ir kiti aplinkiniai bijojo bet kokių saitų su žydu, kad patys išvengtų skausmo, reikiamybės atjausti ar atsakomybės.

Tarp dviejų vyrų užsimezgė reikšminga draugystė, praturtinusi Levi vertybėmis, padėjusiomis jam tiek Aušvice, tiek iš jo ištrūkus. Rašytojas prisimena Sandro, nes mirties akivaizdoje tampa būtina prisiminti, kada buvai gyviausias, šis gyvybingumas tikriausiai yra būtinas, kad išliktum.

Levi taip pat pasakoja apie jųdviejų su Sandro kelionę į kalnus, apie jų dažniausiai klaidingus sprendimus ir laisvę juos priimti. Šio skyriaus žodžiai mane persekioja nuo tada, kai aš pati, būdama dvidešimties, juos perskaičiau studijuodama Italijoje: „Ir kokia prasmė būti dvidešimties, jei negali leisti sau prabangos pasirinkti klaidingą kelią?“

Geležies elementas yra Sandro – prisiminimas, simbolis ir kartu tikras žmogus. Skyriaus pabaigoje Levi atskleidžia savo bičiulio vardą ir pavardę, taip norėdamas ne tik atminti, bet tiek kitus, tiek save patikinti, kad Sandro buvo tikras žmogus. Sandro buvo Sandro Delmastro, pirmasis, žuvęs kovodamas pasipriešinimo judėjimo gretose, žuvęs ir apie save nieko nepalikęs. Tačiau Levi apie šį žmogų liko itin daug: prisiminimai ir vertybės, padėjusios jam išgyventi ne tiek Aušvice, kiek iš jo grįžus.

 

Jaunimas jaunimui / žmogus žmogui

 

Sandro nužudė Mussolini Salo respublikos įdarbintas penkiolikmetis. Žmonės daug kalba apie tikrąjį karo veidą, kalba galbūt todėl, kad karo veidas – vaiko. Nes jaunų žmonių mirtys, o dėl to ir tai, kas susiję su žmogaus (žmonijos ir ateities) potencialu, kuris yra nužudomas, graužia skrandį ar širdį, ar sielą. Galime patys pasirinkti. Bet tokia neteisybė atima viltį. Kadangi karo veidas yra žmogaus veidas. Taškas. Arba daugtaškis, vilčiai.

Neturėdamas ryšių, kurie padėtų jam pabėgti iš šalies karo metu, Levi norėjo, kad jo karta išrastų antifašizmą. Ši jaunųjų antifašistų karta turėjo atrasti savyje jėgų pasipriešinti, kaip kaliniai koncentracijos stovykloje, pasak Levi, turėjo rasti savyje jėgų išlaikyti savo vardą, tapatybę, žmogiškumą. Virš Levi kartos galvų driekęsis dangus buvo tylus ir tuščias. Religiniai autoritetai, dievai ir filosofija šios kartos nebeįkvėpė. Kaip ir tada, šiandien italai dairosi į praeitį ieškodami įkvėpimo, bet praeitis juos nuvylė. Tai, kas Levi kartai teikė viltį, buvo ateitis, jaunimas, taikaus pasaulio vizija. Stiprybės jiems nebeteikė niekas, išskyrus jaunatvišką impulsą tyrinėti. „Stiprybės ir laisvės skonis, būti laisvam, taip pat daryti klaidas ir būti savo likimo šeimininku. Štai kodėl esu be galo dėkingas Sandro, dėkingas už tai, kad jis nuolat vedė mane į bėdą.“ Dažnai mes tampame kaip jaunasis Levi, mirtis ir žudymai mums atrodo tik literatūros ar ekrano dalykai. Bet galbūt holokausto memuarai nėra tik praeities liudytojai: žmonija nuolatos save naikina, aršiausių žudynių lydimi karai yra dabartinio pasaulio dalis. Galima sakyti, kad Levi viltis neišsipildė, bet vis dar esame geresnio pasaulio kūrimo procese, naikinimo ir puoselėjimo, karo ir taikos sankirtoje.

Holokausto literatūra vis dar aktuali, o žiaurumų liudytojų pasakojimai, deja, vis dar aktyvus žanras. O dėl to ir aktyvus būdas byloti, kas vyksta su žmonija, ir išsaugoti jai viltį.

Hiba Abu Nada buvo trisdešimt dvejų metų poetė ir romanistė. Ji žuvo per oro atakas savo namuose Palestinoje: „O, mažyte šviesa manyje, nemirk, / net jei visos pasaulio galaktikos užsivers.“

Galbūt principas nesikeičia: nešti viltį, kad ir kiek nedaug ji gali pakeisti. Be to, gali būti, kad esame skolingi tiems, kurių nebėra dėl visiško degradacinio žmonijos absurdo. Gal visi pasaulio žmonės yra susiję, kaip vieno organizmo dalys: kraujuojanti koja paveikia visą kūną. Smurtas vienoje pasaulio dalyje paveikia kitas. Italo knygos kal̃ba lietuviams, palestinietės tekstai – italams. Tada ar dabar, viena ar kita karta, mes ar jie, viena ar kita vėliava, šioje ar kitoje pasaulio pusėje… bet išmoksime gyventi kaip broliai ir seserys (kur kas geresni broliai nei Kainas) arba susinaikinsime drauge kaip kvailiai. Galime pasistengti tapti geresniu savo sesers ar brolio sergėtoju. Gal tai ir daro išgyvenusiųjų poezija ir literatūra. Tai daro ir Primo Levi, primena. Mes susiję nematomomis gijomis.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.