JON FOSSE

Tylus vėjas

 

Jonas Fossė (Junas Fosė, g. 1959) – norvegų rašytojas, dramaturgas, poetas, eseistas, vertėjas. 2023 m. Nobelio literatūros premija apdovanotas „už inovatyvius dramos ir prozos kūrinius, suteikiančius balsą tam, kas nenusakoma“. Tai ketvirtasis norvegas šios premijos laureatas – po Bjørnstjernės Bjørnsono (1903), Knuto Hamsuno (1920) ir Sigrid Undset (1928), – bet pirmasis, rašantis naująja norvegų kalba, arba niunošku (nynorsk) (Vakarų ir Vidurio Norvegijos kaimiškųjų regionų tarmių pagrindu su senovės skandinavų kalbos elementais XIX a. vid. sukurta kalba, kurią kaip gimtąją ir rašomąją vartoja keliolika procentų norvegų; visi kiti norvegai vartoja istoriškai įsigalėjusią norvegų-danų kalbą, arba bukmolą („knygų kalbą“). Rašytojas užaugo mažame ūkyje Strandebarme, prie Hardangerio fjordo Norvegijos vakarų pakrantės regione, kur naujoji norvegų kalba daugiausia ir vartojama, ir džiaugėsi, kad būtent ji pagerbta žymiausia literatūrine premija. Fossė studijavo bendrąją literatūrologiją Bergeno universitete. Yra dirbęs žurnalistu, literatūros konsultantu, dėstęs Hordalando meninio rašymo akademijoje. Per keturis kūrybinius dešimtmečius parašė dešimtis knygų: romanų, pjesių, poezijos, knygų vaikams, esė, taip pat į norvegų kalbą išvertė dramų, prozos ir poezijos (tarp naujausių jo vertimų – Rainerio Marios Rilkės „Duino elegijos“). Fossės kūryba išversta į penkias dešimtis kalbų, dramos kūriniai pasaulyje statyti daugiau nei tūkstantį kartų.

Nors Nobelio premija Fossei įteikta už dramos ir prozos kūrinius, Norvegijoje jis garsus ir savo poezija, kuri, vieningu kritikų teigimu, nepelnytai likusi šešėlyje. Pats kūrėjas pirmiausia save laiko poetu („Mano dramos kūriniai yra tarsi eilėraščiai“, – kaip sakė viename jo penkiasdešimtmečiui skirtame interviu). Ir iš tiesų visa jo kūryba kupina poetinio skambesio, kalnai ir fjordai, lietus ir tamsa, bangos, jūra, šunys ir angelai, šviesa ir tamsa, meilė ir tikėjimas – dažni jo poezijos motyvai. Eilėraščiuose itin ryški egzistencinė, dvasinė plotmė.

Čia pateikiamas pluoštas jo eilėraščių iš rinkinių „Naujieji eilėraščiai“ (Nye dikt, 1997) ir „Nuo akmens ant akmens: 39 eilėraščiai ir 1 psalmė“ (Stein til stein: 39 dikt ir 1 salme, 2013). 

Vertėja

 

 

Vienas ir saugus

ar matai širdį

pavėjui plakančią, ir dainą

iš jau sudainuotų akimirkų, spalvą beilsinčią

vakarų toliuos

ilguose

lyg šviesa

iš nerimo mūsų, tų

gilumų vis

ieškau

vienas, saugus

1986

Akis vėjyje

Aš nežinau

kas dabar vyksta      Bet juk yra

kažkas, ką galim gal suprast

toj meilėj

atsiveriančioj tarytum langas

mėlynuojantis į tamsą   Tada tu atveri

ir savo langą į juodą prarają

į viską, ką mačiau

o mes pūtavome

į nuolat sugrįžtančią

ir nuolat nutolstančią      vietą

kur senos rankos suglaudžiamos maldai

kaip ašaros senoje, nedarnioje muzikoj

lėtoje muzikoj      O, duoki mums

tą lėtą muziką      Duoki mums tą lėtą muziką

kurios dar niekad negirdėjom

o visada žinojom ją ten buvus      Tą lėtą muziką

kuri gyvavo, kol buvom dar be apdarų

senųjų apdarų, kuriais visad norėjom būti

kuri byloja tai, kas visados ir buvom

nebuvom niekad      Maldauju naujo ir seno judesio

kuris esti

kad išnyktų

kaip kad rudens diena

išnyksta

savoj lietaus tamsoj

Ištiesk man judesį –

Ir imkim, išnykim jame

Manęs jau nebėra

per tylu, kad matyčiau

kaip leidžiasi spalvos, nė vienos iš senųjų

nebėra judriame vandeny

Per tylu

ir viskas jau per seniai

Bet tą žalią daržinę reik nudažyt

Ir vaikams juk reikia

saugios vietos žaisti

Manęs jau nebėra, esu tiktai tavy

Ir mėlyje

lyg saugioj ir ramioj šilumoj      Ir žolę

būt reikėję nupjauti, dabar matau

Šviesos debesis 

ne šviesa

o šviesos debesis, tamsos

debesis

jis – šviesa, neskirianti

šviesos nuo tamsos

sieloje, o ši visai ne siela

nakty, kuri ir diena, ir naktis

ir sykiu nei diena, nei naktis

visai nemąstoma mintis

vaizdas neregimas

platumos neplytinčios

vandenynas ir dangus

nesantys

ir kurie yra

tie, kurie yra

Nuo akmens ant akmens 

I

minkštumas

ir dar kažkas –

galbūt kietumas

nenorįs atsiskirt nuo minkštumo

o gal tai valia

nuo klusnumo vos atidaloma

ir smėlis

vien smėlis

kiek tik akys aprėpia – smėlis

kol pasirodo akmuo

ir duoda joms atilsį

II

upė ta pati kaip anuomet

tokią daugkart esu matęs

alsuojančią kaip anuomet

verpetuojančią kaip anuolaik

ir žengiu per ją

nuo akmens ant akmens

Upė danguje

I

dangus – tai mirganti šviesa

ramioj debesų upėje

taip pat many

tas mirgesys

žinojimo ir laimės

žemės ir akmens

jūros ir dangaus

gyvybės ir mirties

II

ir mirgesys – tai aš

bet ir ne aš

kaip neskubri

debesų upė

kaip dangus

kaip debesys

kaip aš esu

mūs nebūty

Tykios bangos

mano mylimoji pasislėpė

ir niekas nežino, kur

bet šis vėjokšnis

ir šios tykios bangos

mėlynojoj jūroj

yra tarytum mano mýlima

taip pat ir žalios šakos

tyliai siūruoja

pirmyn, atgal

kaip mano mylima

Sala

iš prieblandų tirštumos sala išnyra

ir artėja mūs link

didinga savo judesiu

bet vis vien rami

rami ir išdidi

kaip tik sala

tokia ilgaamžė

ir gali juk būti

ji žvelgia į mus

ji mąsto

kol galiausiai sustoja ir ilsi

visiškai tyliai

taip tyliai ilsi

kaip juk tik sala

tegali ilsėti

Tylus vėjas

vėjas per gyvenimą dvelkiantis

alsuoja tylų judesį

jis kalba – yra tyla

atvira tau ir man

jis sako – yra baimė

mūsų nebauginanti

jis sako – yra lemtis

ir toji lemtis – tylì

Atsiveria veidas

I

atsiveria veidas

virš jūros

kalnų

ir kalvynų atsiveria veidas

su debesimis ir vėju plaukuos atsiveria

didelis kaip dangus

ir žvelgia žvaigždžių akimis į mus

kurie sėdim savo trobose

savo laivėse

ir nematom

to didelio veido

savy

II

tas didis veidas lenkias žemyn

mūs link

ir įkvepia mums

savo vėją

o mes vis iškvepiam įkvepiam

tą didelį veidą

ir suprantam

jo net nematydami

Vertė Indrė Larssen

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.