Berterijus troško laisvės
Iš ankstaus ryto dangų užgožė juodi lietaus debesys, ryškiai plykstelėjo keli grėsmingi žaibai, nugrumėjo perkūnija ir slėniu nušniokštė gausinga liūtis. Su viltimi žmonės žvelgė į dangų ir meldė lietaus kaip išganymo, tačiau išganymas neatėjo. Trumputė, nors ir vandeninga it našlės ašaros liūtis dirbamų laukų nesudrėkino. Nespėjusį į dirvą susigerti vandenį paskubomis susirinko sraunūs upeliai ir pasičiurlendami nusinešė žemyn į upę. Tokių maldų dangaus valdovas nemėgo ir jų nesiklausė, o liūtį siuntė ne laukams palaistyti, o tik tam, kad visą keliuką į Asinę akimirksniu paverstų tiršta purvo pliurze.
Per purvynę atsargiai statydamas nuo naštos ir senatvės tirtančias kojas sunkiai klampojo varganas kuinas. Ant savo kaulėtos, lanku išlinkusios nugaros jis nešė žmogų vardu Berterijus, apsitaisiusį nudėvėta, blauzdų nesiekiančia tunika. Vanito kaime žmogus turėjo lopą žemės ir iš akmenų sumūrytą namelį, vadinamą ostaliu, kuriame glaudėsi su žmona ir šešiais brandos nesulaukusiais, bet giltinės nagų sugebėjusiais išvengti vaikais. Jo žmona Grasilda, dar nepraradusi dailios išvaizdos, bet gimdymų ir gyvenimo naštos prislėgta moteris, maknojo purvą šalia kuino. Krypuodama į šonus ji visu kūnu staigiais judesiais ritmingai pasistumdavo į priekį, žengdavo platų žingsnį ir kilstelėdavo aukštyn ilgą raštuotą lininę suknią, kurią prilaikė abiem rankomis. Iš paskos bindzeno visi šeši jos vaikai, spėję gerokai išsipurvinti nudriskusias drapanas ir basas kojas. Šeimos vaizdas atrodė apgailėtinai, o gal net ir graudžiai.
Pusę amžiaus šioje žemėje atkentėjęs Berterijus sėdėjo ant nepabalnoto kuino Ševalio tiesus kaip jo prosenelis grafas Ansejis, vadinamas Išdidžiuoju, tas pats, kuris, kaip pasakoja Kliuni vienuolyno metraščiai, buvo dar neapsiplunksnavęs viščiukas, kai pats Karolis Didysis įšventino jį į karžygius. Narsus jaunuolis tą vakarą vos neplyšo iš pasididžiavimo, kai žygiuose užgrūdintų karių akyse karalius apjuosė jo liemenį odiniu diržu ir prisegė rubinais išpuoštą Damasko plieno kalaviją, kurį mūšyje prie Sevilijos jis pats išplėšė iš maurų kunigaikščio Margario rankų. Atlikęs ritualą valdovas apkabino jaunikaitį, prisispaudė jį prie krūtinės ir dešine ranka triskart paplekšnojo per petį. Karžygiai, iškėlę kalavijus, džiugiai sveikino naująjį kovos draugą.
Po daugelio metų grafas Ansejis tuo kalaviju neįtikėtinai vikriai švaistėsi Ronsevalyje, petys petin kaudamasis su grafu Rolandu. Nė vienas karžygys iš tų kautynių nebegrįžo. Mūšio lauke krito ir grafas Ansejis Išdidusis, kai įsismarkavus kirstynėms jį kiaurai perskrodė klastinga mauro Malkiano ietis. Ant jo suvirto daugybė negyvų įnirtingoje kovoje kritusių maurų ir frankų kūnų, tačiau grafas Rolandas, kuris jau pats galavosi mirtimi, ištraukė jį iš krūvos žuvusių karžygių, pakėlė ant savo galingų rankų ir atnešęs paguldė šalia vyskupo Turpeno ir kitų niekšo Ganelono išduotų didvyrių. Proseniui nebuvo lemta grįžti į Vjeną – dar nenurimus sielos skausmui iš dangaus aukštybių nuliūdęs jis regėjo, kaip kitą rytą po jo žūties į pasaulį atėjo paskutinis jo sūnus, Berterijaus senelis.
Šią istoriją mėgo pasakoti senelis, kurio likimui nuausti moira Lachesė pristigo šviesių siūlų, – jis gimė pats jauniausias iš dešimties grafo sūnų, kurie visi aliai vieno išgyveno iki brandaus amžiaus, spėjo susituokti ir prigimdyti krūvas savo vaikų. Karo žygiuose pelnytų didžiulių turtų ir pilių dalybose senelis stovėjo eilės uodegoje su kiauru maišu rankose. Lyg būtų negana to prakeiksmo, likimas nusprendė iš senelio pasidaryti sau smagią pramogą ir paleido jo gyvenimo sėkmę ristis žemyn it sunkų akmenį nuo kalno. Kaip akmenys nerieda į viršų, taip ir senelis neturėjo galios sustabdyti griūties. Jeigu jo lemtis būtų riedėjusi į viršų, ne Bozonas, o senelis seniai jau būtų valdęs ne tik Vjeną ir Provansą, bet ir visą dulce France – mieląją Prancūziją, tik ta prakeikta lemtis nenumaldomai kliokė žemyn stačiais slenksčiais kaip Gavarni krioklio vanduo, kuris andai numalšino atsitraukiančios Karolio Didžiojo kariaunos troškulį.
Į kūną ir kraują įaugusi karžygio garbė neleido užmiršti garbingojo prosenelio, nors jauniausiajam sūnui jis nepadovanojo nei pilių, nei rūmų Vjene ar Lione, nei jokių turtų – viską išsidalino anksčiau gimusieji grafo Ansejo sūnūs ir sūnų sūnūs. Iš turtų dalybų po senelio mirties tuščiomis rankomis grįžo ir Berterijaus tėvas, o paties Berterijaus kraujas jau tiek gausiai buvo atskiestas miestelėnų ir net žemdirbių krauju, kad mėlyna jo spalva visiškai išbluko, palikdama vien drumzlinas nuosėdas. Ir tik vieno brangaus turto jokie giminaičiai negalėjo sutrukdyti paveldėti iš prosenelio – karališko išdidumo, kurio tirštai buvo prisodrintas grafo Ansejo kraujas. Su kaupu jo užteko ir seneliui, ir tėvui, ir pačiam Berterijui, ir to brangaus lobio Berterijus neketino užkasti po žeme, todėl gausiai juo apdalino visus šešis savo vaikus, gal išskyrus mažąjį Turoldą, kuris jau žemėje gyvendamas šnekėjosi su dausomis.
Audra Berterijaus šeimyną užklupo vos uždarius namų duris. Artėjant prie Viešpaties palytėto nedidelio Burgundijos miestelio, tiršti liūties kamuoliai staiga stebuklingai išsisklaidė, ir kai senas kuinas įklibikščiavo į Asinę, danguje nebesimatė nė menkiausio debesėlio, o iš prasivėrusių dangaus aukštybių vėl tvoskė pragariškas tos vasaros karštis. Berterijus nespėjo išdžiūti, nuo jo tunikos kapnojo purvini žemdirbių lūkesčius nuvylusios liūties lašai, o jo vaikai labiau priminė mažus paršelius, išsivoliojusius diendaržio purvynėje, nei grafo Ansejo ainius. Permirkusią ir moliu aplipusią eiseną lydėjo pašaipūs liūtį savo ostaliuose praleidusių miestelėnų žvilgsniai.
Tą akimirką, kai sugaudė Šv. Petro bažnyčios varpai, šventoriuje prie jauno ginkmedžio šakos Berterijus pririšo išvargusį kuiną ir nė akies krašteliu nepažvelgęs į sunkios kelionės iškankintus vaikus ir žmoną nužygiavo įėjimo link. Netrukus miestelio smalsuoliai pamatė, kaip dievišku nuolankumu švytinti Grasilda užbėgusi vyrui už akių sunkiai pravėrė geležimi kaustytas bažnyčios duris, kad pro jas netrukdomas aukštai pakelta galva vidun įžengtų jos vyras Berterijus.
Laisvasis pilietis Berterijus narsiai prasibrovė pro ankštai susigrūdusią minią, pasiekė ties altoriumi sustojusius keturiolika solidžių vyrų, pakviestų liudininkais, ir išdidžiai atstatęs krūtinę, kaip pridera Karolio Didžiojo karžygio provaikiui, stojo viešo susirinkimo akivaizdon. Paliovus gausti varpams, grafas Teutbaldas mostelėjo ranka, ir minia ūmai nuščiuvo. Grafui nežymiai linktelėjus galva Berterijus žengė žingsnį altoriaus link, atsisuko į susirinkusią minią ir atžariu balsu iškilmingai prabilo:
– Remdamasis romėnų teise… – jis trumpam užsikirto, tarsi kaupdamas kelionėje išsekusias jėgas, nors jo jėgos niekada neišsekdavo, tad iš tikrųjų tik tam, kad savo balso skambesiu sutelktų visą klausytojų dėmesį.
Po sunkiais romaniniais šventyklos skliautais sausakimšai prisigrūdę žmonės užgniaužė kvapą, laukdami reto reginio pradžios. Tarp jų nebuvo nė vieno, kuris kaustomas baimės nebūtų bandęs savęs įsivaizduoti Berterijaus vietoje. Iki tėvo alkūnėmis kelią prasiskynę vaikai nedrąsiai dairėsi aplinkui, stengdamiesi susivokti, kas čia darosi, kodėl juos čia atvedė ir ką reiškia žodžiai, kuriuos taip iškilmingai taria jų tėvas. Nieko nesuprasdami jie tik jautė, kad vyksta reikšmingi dalykai, jeigu jau visa šventykla prikandusi liežuvį klausosi jų garbingo tėvo, ir šis iškilmingumas vertė juos pačius išsitiesti ir žvelgti į tėvo balsui paklūstančią minią su panieka, kaip senjorui dera žvelgti į savo vasalus.
Visoje šventykloje tik vieno mažo berniuko, jauniausiojo Berterijaus sūnaus, nedomino į tirštą masę susigrūdę žmonės. Priblokštas šventyklos grožio ir didybės, susižavėjusiu žvilgsniu jis skrajojo po aukštus skliautus, spalvotai išpaišytas sienas ir dailiai išpuoštą altorių. Kai liudininku pakviestas Berfredas netyčia išvydo ekstazės apimtą ir iš nuostabos dievobaimingai vos prasižiojusį berniuką, kuris tarsi pramušęs sunkų daiktinio pasaulio kiautą išsiveržė į amžinybę ir sklendė dangiškose aukštybėse anapus visų žmonių, laiko ir apčiuopiamų pasaulio pavidalų, jį apėmė nepaaiškinama mistinė baimė – rodėsi, pats Dievas, rūstus ir baudžiantis, iš aukštybių pažvelgė į žemę.
Nevalingai pakėlęs ranką Berfredas nykščiu triskart nupiešė ant kaktos mažąjį kryžiaus ženklą ir iš baimės susidurti su berniuko žvilgsniu pasiskubino nusukti akis į šalia stovinčią berniuko motiną, kuri romios avies akimis baugščiai dilbčiojo iš po galvą gaubiančio balinto lino gobtuvo. Vyras jai nesakė, kodėl jie čia atvyko, bet jos virpanti nuojauta nedrąsiai šnabždėjo, kad šią akimirką vyksta lemtingas įvykis visame jos ir jos pagimdytų vaikų gyvenime, tačiau lemtis sklandė ore, neįgydama kūniško pavidalo, ir Grasilda ją apčiuopė tik širdimi, nepagaudama nei akimis, nei protu. Jos nuojauta sakė, kad nebeilgai teks laukti vyro pažadėtos dienos, kada jiems nebereikės kaip paršams nuo ryto iki vakaro knistis po žemę. Ji šventai tikėjo Ronsevalio didvyrio provaikiui skirta didinga ateitimi, nes jos tikėjimą diena iš dienos stiprino karžygiški jos vyro Berterijaus pasakojimai. Teisybė turi pagaliau triumfuoti. Nejaugi ta akimirka jau atėjo?..
– Remdamasis romėnų teise kaip laisvas pilietis, – vėl stabtelėjęs, aštriu it Damasko plienas žvilgsniu Berterijus perbėgo amo netekusią šventyklą, truputį nuleido balsą ir stipriai paspausdamas kiekvieną žodį, kad jis įsirėžtų į klausytojų atmintį tvirčiau už pačią tikrovę, tęsė: – Kaip laisvas pilietis ne prieš savo valią, ne priverstas, ne apgautas, bet laisva savo valia… laisva savo valia, sakau, – jo žodžiai lyg galingas oro gūsis sparnus išskleidusį bebaimį erelį kėlė aukštyn į dangų ir nešė pirmyn, kaip tada jo prosenelį grafą Ansejį į patį priešų sūkurį nešė jo nartusis žirgas Ševalis, ir jau nebe Berterijus bėrė žodžius, o žodžiai patys liejosi iš protu nepasiekiamų jo sielos gelmių. – Laisva savo valia, kartoju, leidžiu… aš… leidžiu apjuosti savo kaklą ir riešus odiniais diržais ir… ir atiduodu save su visa savo šeima, turtu ir palikuoniais garbingajam Alariadui ir jo žmonai Ermengartai, taip pat jų palikuoniams kaip nuosavybę, ir jie gali daryti su mumis, ką panorėję, ‒ valdyti, parduoti, dovanoti ar paleisti į… laisvę, – atidesni klausytojai matė, kaip ties šiuo žodžiu jis nejučia stabtelėjo ir vos pastebimai nusipurtė lyg pertrauktas aštraus skersvėjo, – laisvę… ir meldžiu, ir tiesiog liepiu negailestingai bausti, jeigu mano paties šeima užsigeistų nusiplėšti šios garbingos priklausomybės pančius.
Grasilda palaimingai šypsojosi, dar nespėjusi suprasti vyro žodžių prasmės. Netrukus iš jos akių pasipils ašaros. Minia tylėjo sulaikiusi kvėpavimą. Lemtingus žodžius Berterijus ištarė oriai, iš įtampos vos virpančiu balsu, kuris jo pasisakymui suteikė gąsdinančio iškilmingumo, o pasiekęs klausytojų ausis perliejo juos šaltu, kūną stingdančiu šiurpuliu. Nebuvo nė vieno žmogaus visoje apylinkėje, ar jis būtų turtuolis, ar visiškas skurdžius, kuris trokštų sau tokio likimo. Berterijus nutilo, giliai atsiduso ir nuleido rankas, kuriomis mėgino įtikinamai pavaizduoti jį ištikusios laimės dydį.
Ir tą akimirką, kai paskutinis jo ištartas žodis nusklendė virš pašiurpusių miestelėnų galvų, įvyko plika akimi neregimas stebuklas – virš bažnyčios skliautų pro skylę stoge įspindo dieviškos šviesos spindulys, ir žemyn ėmė leistis protu nepagaunamas ir žodžiais neišreiškiamas palengvėjimas. Kai tik laisvasis žemdirbys Berterijus tapo Alariado ir jo žmonos Ermengartos nuosavybe, visomis savo kūno gyslomis jis gyvai pajuto, kaip nuo jo pečių nusirita sunkiausia kada nors jį slėgusi našta. Jis tapo laisvas. Pagaliau, jis išsilaisvino iš prievolės, kurios žudančio sunkumo jau nebegalėjo pakelti, – prievolės pačiam rūpintis savimi ir savo šeima. Jis netrikdė dangaus savo maldomis, bet dangus jam neatsilygino geru. Ko jis besigriebdavo, viskas buvo pasmerkta nesėkmei, išmintingiausi jo sumanymai subliūkšdavo nuo vasaros kaitros ar pavasarinių potvynių, visos nesėkmės susikrovė į žmogui nebepakeliamą naštą. Kažkas žūtbūt privalėjo ją nuimti. Berterijus troško laisvės.
Eldevoldo padaryti įrašai neperteikia tos sumaišties, kuri turėjo siausti Berterijaus širdyje. Iš prosenelio Ansejo paveldėtas išdidumas kaip nepramušama pilies siena saugojo jį nuo žiauraus susidūrimo su tikrovės pasauliu. Berterijus laimėjo sunkią kovą. Niekas neturės teisės pasakyti, kad jis, Berterijus, buvo pavergtas, nes visi girdėjo – tokia buvo laisva jo valia (per mea plenissima prumta voluntate, užrašė Eldevoldas), toks neatšaukiamas jo noras. Niekas nepalaužė jo valios. Jis nebuvo apgautas ar jėga priverstas priimti sau ir savo palikuoniams lemtingą sprendimą. Tai karališka privilegija, ne kiekvienam suteikiama. Laisva valia priimtas sprendimas yra žmogaus laisvės ženklas.
Nė menkiausias veido raumuo nesuvirpėjo, kai Berterijus pardavė save į vergiją. Su atsidavusiu vasalo išdidumu jis žvelgė į savo siuzereną Alariadą, sėdintį aukštame suole už grafo ložės, ir jautė, kaip nuo Alariado pusės į jo atlapotą ištuštėjusią sielą ima srūti galinga jėga, tampanti jo paties savastimi ir tauria pilnatve užpildanti sugriuvusios jo asmenybės tuštumą. Jis atgijo, jis gimė iš naujo ir pasijuto galingas kaip jo garbingasis prosenelis grafas Ansejis Išdidusis, ištikimai tarnavęs savo siuzerenui Karoliui Didžiajam. Berterijus neturėjo savo siuzereno, tik kelis vasalus, įsikūrusius Grasildos tėvų paliktame ostalyje. Dabar jis bus išdidus dėl savo siuzereno Alariado ir jo šeimos. Jis stoja garbingon tarnystėn, dėl kurios galima iškęsti visas negandas.
Berterijus jau buvo baigęs savo prakalbą, beliko tik deramai pašlovinti Alariadą ir įstabią jo giminę. Visas savo proto ir dvasios jėgas jis stengėsi sutelkti į paskutinius žodžius, ir tada jo galvoje lyg šešėlis šmėstelėjo senų dienų prisiminimas: kai senelis jau ruošėsi susitikimui su dangaus valdovu ir kiauras dienas lyg mirštantis Rolandas laikė aukštyn iškėlęs pirštinę, kad Viešpats priimtų jį į savo tarnystę, jis paskubomis, nepaniekinęs nė vieno, sukvietė visus savo sūnus, taip pat ir Berterijaus tėvą, ir tarp daugybės kitų reikšmingų dalykų tartum nuspėdamas ateitį užsiminė, kad Alariado prosenelis ir jo vyriausiasis brolis buvo ištikimi grafo Ansejo ginklanešiai, nes jų tėvas buvo neturtingas, bet atsidavęs grafo vasalas, kuriam prosenelis kaip atlygį už ištikimą tarnystę padovanojo didžiulį namą Vjene, Pipės kalno papėdėje šalia romėnų amfiteatro.
Pasididžiavimas senu karžygišku ryšiu, kuris būna patvaresnis už kraujo ryšį, sugrudino Berterijaus krūtinę, tačiau stiprus savisaugos instinktas perspėjo, kad tokią viešą akimirką pražūtinga būsimam šeimininkui priminti buvusį jo tėvų skurdą ir tarnystę – kai jo protėvis ant savo nugaros pėsčiomis iki pat Ronsevalio perėjos tempė grafo šarvus, ietis ir kalavijus, Berterijaus protėvis patogiai sau jojo ant risto žirgo. Kartais liežuvį dera prilaikyti už dantų, kuždėjo nuojauta, ir Berterijus nesvyruodamas jai pritarė – sunku įsivaizduoti tokią galingą jėgą, kuri įstengtų suvedžioti sveiką protą. Rinkdamas pagarbiausius žodžius jis tiek įsitempė, kad jo akis iš susijaudinimo apgaubė šalta migla, o smegenyse kažkas net trakštelėjo. Kalbą jis baigė iškilmingais žodžiais:
– Man bus neapsakomai didelė garbė tarnauti garbiajam Alariadui ir atsilyginti už tą kilnią tarnystę, kuria pasižymėjo jo prosenelis, buvęs mano prosenelio grafo Ansejo ginklanešys. Aoi!
Berterijus pagarbiai nusilenkė Alariadui. Aukštame suole lyg soste sėdinčio Alariado maloniai šypsantis veidas staiga apsiniaukė, tačiau niekas to nepastebėjo, net grafas Teutbaldas, nes šventyklos erdvę užpildė prislopintas miestelėnų juokas. Iki šios akimirkos dar buvęs laisvas žemdirbys Berterijus iš Vanito kaimo nematė, kad pilnutėlė bažnyčia žvelgė į jį su gailesčiu, neslėpdama paniekos. Išgirdęs juoką jis kietai sugniaužė sunkaus gyvenimo nujuodintus kumščius, tarsi pasiruošęs nudaužyti kad ir menkiausią pašaipą nuo jį stebinčių žmonių veidų ir perkąsti gerklę kiekvienam, kas suabejos prieš jį atsiveriančia laime tapti vergu.
Tą akimirką Alariado tarnai jo kaklą apjuosė žymėtu odiniu diržu.
– Buvo Berterijus, pražuvo Berterijus, – išgirdo už nugaros pašaipų Erlulfo šnabždesį, o šį palydėjo tylus Rainarto ir Erfredo juokas, skaudžiau už Malkiano ietį perverdamas išdidžią Berterijaus krūtinę.
Visi jie buvo pakviesti liudininkais, tarp jų ir tas niekšas Vuandalbertas, kuris aną pavasarį už didelius pinigus įkišo sugedusią javo sėklą, neva atgabentą iš Genujos. Apskųstas teisėjui dabar jis stovėjo pasipūtęs iš kairio šono kerštingai suraukta nosimi. Dėl jo klastos Berterijus ne tik prarado paskutines sidabro monetas, atseikėtas už sėklą, ne tik įlindo į skolas, bet ir visą vasarą pralaikė dyką lauką, kuris turėjo brandinti skalsų javą, bet liko bergždžias. Ši niekšybė buvo paskutinė vinis į žemdirbio laisvės karstą. Teisėjas skundu nepatikėjo, nes tą atvežtinę sėklą sėjo ir kiti žemdirbiai. Jiems javas užderėjo.
Žemdirbiai sėjo ir kirto javus, augino vynuoges ir spaudė alyvuogių aliejų, dirbo įvairiausius darbus ir jiems sekėsi bent jau galą su galu sudurti, o tas nelaimingas vyrukas, kaip tarpusavyje juokėsi kaimynai, turėjo antgamtišką galią nuvaikyti sėkmę. Apylinkėje nebuvo žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs Berterijaus nesėkmių istorijos, tačiau kažkas sulaikė nuo gailesčio ar užuojautos jam ir jo šeimai. Pašaipūnas Erlulfas prieš dešimt ar dvylika vasarų juokais aiškino, kad Berterijui kuo puikiausiai sektųsi nudirbti darbus, bet jis bijo savo prosenio, kuris gal ir kovėsi Ronsevalio perėjoje, bet nelaukdamas Paskutinio teismo iškart prisikeltų iš numirusių ir žiauriai rykštėmis nuplaktų Berterijų, jeigu tas išdrįstų iš rankų paleisti kalaviją ir paimti į jas arklą. Jau tada vyro išdidumas siekė debesis, bet nepaliaujamai augo sulig kiekviena rugiapjūte ir jau grasino savo smaigaliu pradurti dangų.
Šįsyk žodžius Erlulfas ištarė pašnibždomis, tačiau taip, kad jį išgirstų Berterijus, ir Berterijus išgirdo pajuoką, o tada jo krūtinėje plykstelėjo toks baisus įniršis, kad jis instinktyviai griebėsi už kairio šono, kur jo prosenis pasijuosdavo spindinčiais rubinais nusagstytą kunigaikščio Margario kalaviją, tačiau kalavijo nebeturėjo jau Berterijaus senelis. Sukandęs dantis grafo Ansejo ainis iš visų jėgų sutramdė begalinį troškimą atsisukti ir sunkiais gniaužtais vietoj kalavijo rankenos suspausti bailiojo užgauliotojo gerklę. Tačiau jis buvo geležinės valios žmogus – neatsigręžė pasižiūrėti į niekingus pašaipūnų snukius, nes jo prosenelis mūšio lauke nė už ką neatsigręždavo, idant jo bendražygiai nepagalvotų, kad jis jau drebina kinkas ir žvalgosi, kaip čia pabėgus iš mūšio lauko.
Bažnyčios knygoje užbaigdamas pasakojimą Eldevoldas tądien lotyniškai užtikrino, kad šią žinią jis surašė (887 Viešpaties metų) birželio mėnesį, šeštadienį, pirmaisiais metais po (Provanso karaliaus) Bozono mirties, valdant imperatoriui Karoliui: Ego Eldevoldus roytus tradiccione ista scripsi, datavi die sabato, in mense junio, anno primo post obitum Bosone, et regnante Karolo imperatore.
Tolesnis Berterijaus ir jo šeimos likimas istorijai nežinomas. Tik Žozefas Bedjė trapiais faktais dar grindė atsargią prielaidą, kad jauniausias jo sūnus Turoldas, įkvėptas tėvo pasakojimų, negalėjo pakęsti odinių raiščių ant savo kaklo, truputį ūgtelėjęs juos nusitraukė, pabėgo iš Burgundijos ir savo vaizduotės galia kaip nugalėtojas sugrįžo į Ronsevalio perėją.
