Pranešimas genčiai
Normanas MacCaigas (1910–1996) – žymus škotų poetas (tiesa, rašęs tik angliškai), 1986 m. pelnęs Karališkąjį aukso medalį už poeziją (King’s Gold Medal for Poetry), už geriausią metų poezijos knygą teikiamą Tautų Sandraugos poetams. Šie kūriniai – iš trečiojo rinktinių eilėraščių leidimo The Poems of Norman MacCaig (2005).
(MacCaigo eilių dar yra vertusi R. Ruseckienė, sk. „Š. A.“, 2023.XII.8.)
Pranešimas genčiai
Jo oda suraižyta lopais, snukis
nudyžtas, pėdos be pirštų!
Jis nesikarsto po medžius! Prieš dėdamas
ką į burną, apsvilina!
Bėkite, broliai, bėkit
nuo šito svečio iš praeities!
Šitaip raportavo beždžionė,
pirmoji išvydusi Darviną.
1977 m. rugpjūtis
Neandertalietis
Jei susitiktume, išsigąsti,
manau, tektų savęs,
išvydus tavyje tai,
ko civilizacija nepajėgė išnaikint
manyje.
Skuosčiau atgal į bibliotekas,
prie peilių ir šakučių,
pas kirpėjus ir muzikantus,
palikęs tave mosuojantį vėzdu,
paikai besidairantį
pėdsakų ateities,
neva tave aplenkusios.
1980 m. rugsėjis
Spąstai
Žmogus, paklaikęs iš susižavėjimo
pilkąja koše savo kaukolėj,
išrado ratą, kuris išvirto
dviračiu ir naikintuvu.
Jis išrado higieną, išvirtusią
įdomiom naujom ligom.
Išrado pomirtinį gyvenimą ir nekantrauja
į jį patekti.
Jis išrado Filosofiją,
kuri išvirto filosofijom:
nykštukpalaikėm.
Jei tik būtų panašesnis į žvaigždes,
kurios sutartinai išsprogsta
ir užgęsta, nesiginčydamos
dėl abortų ir eutanazijos.
– Žiū, nauja mintis
profesoriaus Sedilės smegeninėj.
Jis to nenutuokia, bet ta mintis
bumerango formos ir ji žino,
kur skrieja.
1981 m. vasaris
Atmintis
Per pasaulio audras
skrenda paukštis, simbolizuojantis atmintį.
Joks paukštis neskrieja greičiau už šį,
man brangesnį
nei Nojui balandis, – nors ir grįžta jis
kartais su alyvmedžio šakele, o kartais
su dygliuotu bežiedžiu stagaru.
1984 m. rugpjūtis
Palygink
Didysis mąstytojas mirė
po keturiasdešimties metų klaidžiojimo
su žibintuvėliu
tamsiame idėjų miške,
akinančiame suvokimo spindesy,
palikęs keturiolika knygų
pasauliui,
kuriame višta pradingo
šešių akrų peraugusių avižų lauke
ir neklysdama nukrypavo
prie lizdo su penkiais kiaušiniais.
1983 m. sausis
Žmogus, su kuriuo sutariau
Buvo nuovokesnis, nei žavėtis kėde
ir klausti: „Ką ji reiškia?“
Mylėjo viską, kas priimdavo
besaikį penkių jo juslių svetingumą.
Sakydavo „Sveiks, vikšre“ arba
„Lig pasimatymo, Fyno ežere“.
Norėjo išsiaiškint,
kaip šie tapo tokie, kokie yra,
bet niekad neįžeidė jų klausdamas:
„Vikšre, Fyno ežere, ką gi tu reiški?“
Šiuo atžvilgiu panėšėjo į Dievą,
nors buvo bedievis: suprato skirtumą
tarp „ką tai reiškia man?“
ir „ką gi tai reiškia?“
Štai kodėl puse lūpų šypsodamas sakė:
„Dievas, kaip ir aš, be abejo,
yra ateistas.“
1981 m. birželis
Charakteristika
Mano draugai amerikiečiai,
tvirtinantys esą škotų kilmės,
keliavo po Škotiją.
Per dešimt dienų jie aplankė
vienuolika pilių. Šyptelėjau:
kaip amerikietiška.
Labiau jiems patikę
apgriuvusios pilys. Vėl šyptelėjau:
kaip škotiška.
1981 m. rugsėjis
Brusas ir voras: tiesa*
Voras vėl bandė.
Buvo per kvailas, kad pasimokytų iš patirties.
Suposi kaip juodas laikrodis ant sidabrinės grandinėlės
priešais Bruso akis.
Bešvytuodamas, nieko keisto, ėmė
šį hipnotizuoti.
Brusas papurtė normanišką savo galvą ir sumurmėjo:
„Po velnių, bestija, nešdinuos iš čia.“
Ir, būdamas per kvailas pasimokyti iš patirties,
susikovė Banokberno mūšyje. Ir nugalėjo.
Moralas? Patirtis moko,
kad nieko nemoko.
1980 m. rugpjūtis
* Turima omeny garsi legenda apie Škotijos karalių Robertą I Brusą (1274–1329). Nugalėtas anglų ir konkurentų, slapstydamasis vienoje oloje, jis neva stebėjęs vorą, kuris po daugybės nesėkmingų mėginimų vis dėlto įstengęs nusimegzti tinklą. Esą iš voro pasimokęs atkaklumo Brusas garsiajame Banokberno mūšyje (1314) sutriuškino anglus ir, susigrąžinęs Škotijos karaliaus sostą, toliau sėkmingai vienijo škotus bei tvirtino šalies nepriklausomybę.
Mastelio klausimas
Mano rūpesčiai ir širdperšos,
drauge, tau gali pasirodyti niekuo neypatingi,
bet dėl jų esu liliputas
Guliverių pasauly.
Stengiuos nesimaišyti
po milžiniškom jų kojom. Kai kuris nors
suėmęs pakelia į viršų,
įsistvėręs laikausi,
kad nenupūstų
pašėlusiai dvokiu šnopavimu.
Kol tuo metu kažkas kažkur
mėto į viršų ir gaudo,
sveria rankoj pasaulį,
neapsispręsdamas, ar verta jį pasilaikyti.
1981 m. spalis
Apie tave
Kai širdyje, smegenyse, raumenyse
įsišėlsta išsišiepęs
panikos velniūkštis,
kalnų rūkuose
atrandu pamestąjį kelią.
Rašau apie tave.
Kai nugaluosiantis skausmas
vos vos bepakeliamas,
šalta ranka
padeda ant liežuvio tabletę, ir skausmas
numalšta ir išnyksta.
Rašau apie tave.
Yra ugnies, kurią reikia iškęsti:
nuožmumo liepsną, smilksmą
neslopstančio ilgesio… net
gležna ramumos žvakės liepsnelė
degina.
Iškenčiu tą ugnį. Ištveriu.
Rašau apie tave.
1982 m. rugsėjis
Kas diena
Kas ten per ratai, kurių nieks nemato
riedančių pakrantės keliu?
Kieno tas arklys, juos traukiantis, tas balčius,
vėjui apnuoginęs geltonus dantis?
Niekieno nepastebėti suka
į pasvirusių akmenų lauką.
Draugai pasitinka mane. Iškelia iš ratų ir,
sveikinimo šūksniams nuščiuvus, šypsodamies lendame po žeme.
1981 m. lapkritis
Patriotas
Vienintelė mano šalis –
šešių pėdų gylio,
ir myliu aš ją ar nemyliu,
mirsiu
dėl jos nepriklausomybės.
Be datos
Vertė Andrius Patiomkinas