Pirštai

Vieną vakarą su penkiamete dukra pavyko sutarti, kad ji ramiai pieš savo kambaryje, prie savo rašomojo stalo, kol aš baigsiu versti tuos kelis knygos puslapius, kurių niekaip neįveikiau per dieną. Knyga pasitaikė sudėtinga – ilgai nepavyko pajusti teksto ritmikos, todėl vertimas tiesiog buksavo. Paprastai, kai gaunu knygą, kurios autoriaus stilistika visiškai nesutampa su manąja, kovoju pirmas tris dienas. Po to pavyksta įsivažiuoti, ir tekstas slysta kaip per sviestą. Šį kartą buvo kitaip. Tekstas manęs neklausė. Kompiuterio ekrane atsivertusi tą nelemtą knygą, prisimindavau visus kartus, kai tekdavo dresuoti naujus šunis. Liepi sėstis, švelniai tapšnoji ties uodega, o šuo tik spigina akis į kitoje rankoje laikomą skanėstą ir net neketina sėstis. Galiausiai pasiduodi – tą daktariškos dešros gabalėlį šuniui sušeri „už dyką“, jis pavizgina uodegą, ir dresavimas atidedamas geresniems laikams. Verčiant knygą tokia taktika, deja, neveikia, nes saisto su leidykla pasirašyta sutartis, kurioje aiškiai nurodytas vertimo terminas. Tad tenka sukąsti dantis ir sėsti prie kompiuterio.

Taip kankinausi ir tą vakarą, kai pavyko vaiką įkalbėti, kad truputį pabūtų viena. Mainais už šią paslaugėlę sutarėme, kad prieš miegą leisiu pažiūrėti „Monstrų vidurinę“, žinoma, įsitaisius šiltoje dvigulėje tėvų lovoje. Dukra klusniai nušokavo piešti, ir akimirką jau atrodė, kad tekstas ims paklusti. Įpusėjau antrą pastraipą, bet staiga į mano kambarį iš gretimo įbėgo dukra su piešiniu rankoje. Kai grįžo iš darželio, nepastebėjau, kokia ji juokinga – pėdkelnės pasmukusios, kasos surištos nelygiai. Trūksta tik strazdanų, ir bus tikra Pepė Ilgakojinė.

– Mama, žiūrėk, čia monstrė su daugybe pirštų. Kiekvienais metais jai užauga po pirštą! – piešinys kišamas man po nosimi.

Ir tikrai – A4 formato lapo centre raudonu flomasteriu nupiešta didžiulė būtybė, kurios rankos primena ekskavatoriaus kaušus. Pirštai aria tuo pačiu raudonu flomasteriu nupieštus žolės kupstus. Kairiajame kampe šypsosi mažutė saulytė, nes dabar vasara, monstrės gimtadienis. Šypteliu pagalvojusi, kad dukra monstrę nupiešė panašią į save – ir monstrės kasos surištos nelygiai, trumpas sijonas vos dengia kelius, o aukštakulniai primena mano niekada neavimus platforminius aulinukus, kuriuos vakar vaikas ketino pasimatuoti, tik nesugebėjo įkišti kojos ir užsitraukti užtrauktuko. Pažadėjau, kad batus jai atiduosiu, kai užaugs.

– Labai gražu, – skubu pagirti dukrą už išmonę, ir tą pačią akimirką mane užlieja sunkus nuovargis.

– Tai ką dabar veiksim? – neatlyžta dukra.

– Tu eisi paspalvinti, aš užbaigsiu šitą puslapį ir eisim valgyti.

– Bet aš nenooooriu spalvinti!!!

O aš nenoriu dirbti. Noriu eiti į lovą, prigulti ir snausdama pažiūrėti kokį nors serialą, pageidautina, ispanų kalba, nes jos mokausi jau kelerius metus. Bet miego saldumas man užgintas – pirma reikia pamaitinti ir paguldyti dukrą, o tada pasirūpinti savimi: aštuntą nėštumo mėnesį kamuojamas kūnas reikalauja švelnaus muilo ir kremo, ypatingos dietos ir daugiau nei aštuonių valandų miego per parą. Kad tiek išmiegočiau, ryte dukrai nukakus į darželį, einu pogulio.

Šį kartą viskas daug sudėtingiau nei pirmuosius kartus. Pykinti pradėjo jau penktą nėštumo savaitę, ir iki penkioliktos skrandis streikavo kasdien, ištisomis paromis, net naktį prabusdavau nuo šleikštulio burnoje. Pakrikusi mityba prisidėjo prie širdies permušimų, dėl šių iš karto gavau siuntimą į ligoninės priimamąjį. Socialinis gyvenimas griuvo, bet nebuvo nei laiko, nei jėgų dėl to graužtis. Norėjau tik gulėti lovoje arba ant sofos ir laukti vakaro, kai porai valandų pagerės. Maistas tapo tik būdu gyvybei (tiksliau, gyvybėms) palaikyti – netikėjau, kad jis dar kada nors teiks bent menkiausią malonumą. Dėl kitų vėliau kilusių problemų gydytojai man skyrė tausojamąjį režimą, bet nereikėjo ir jų rekomendacijų – anksčiau vien savo malonumui per dieną nueidavau po šešis kilometrus, o dabar net kilometro maršrutas atrodė neįveikiamas.

Po penkioliktos savaitės pykinimą pakeitė refliuksas. Tada sveikatos knygelėje atsirado mažakraujystės diagnozė ir ėmė kamuoti dar keletas nemalonių potyrių, tad jei kas kviesdavo susitikti, maloniai atsisakydavau. Išvežusi vaiką atostogų pas senelius, antrą vasaros pusę pragyvenau ant sofos ar lovoje, o vakarais sėdėdavau nesiūbuojančiose sodo sūpynėse, iš lėto gerdavau arbatą ir žiūrėdavau į pamažėle gelstančius pamiškės beržus. Lyg pildydamas mano norus, ruduo šį sezoną atkeliavo anksčiau: miške paukščiai dar čiulbėjo, bet vasaros kaitra nebekankino. Lysvėse užderėjo įvairiausių rūšių moliūgų, sviestinis netgi užsikabino už tvoros strypų ir ėmė šliaužti į kaimynės sklypą. Fizinis krūvis man buvo uždraustas, tad turėjau pasiteisinimą jo negenėti, ir netrukus lyg miegančioji gražuolė nuo smalsių akių pasislėpiau už tankios augalijos sienos. Ramybė ir privatumas guodė. Tomis dienomis net įtikėjau, kad galiu valdyti gamtą: sodo krūmai liaunas šakeles išskleidė į šonus, pieva užžėlė, bet šliužų ir kitų parazitų nepadaugėjo, obels laja ėmė priminti pavėsinę, vienas po kito ant žemės bumbsėjo gaivinantys saldžiarūgščiai obuoliukai. Sodas mane susuko į gaivų šilkinį kokoną, padedantį atlaikyti prastą savijautą, vienatvę, energijos trūkumą ir mažakraujystę. Bet net gamta buvo bejėgė kovoti su kasnakt mane aplankančiais košmarais.

Onkologinio koridoriai, melsvos plytelės, kurių ten iš tiesų nebuvo, per kelis aukštus besidriekiantys labirintai, kuriais klajoju apsikabinusi dokumentų prigrūstą segtuvą ir kartais sutinku praeityje pažinotus žmones – vienais susitikimais džiaugiuosi, kitų vengiu. Visada einu tais pačiais koridoriais, nes žinau, kuriuo laiku pro kurias duris praeis tas, kurį noriu sutikti. Kartais, kai sapnas dar nebūna virtęs į košmarą, mes ir susitinkame – pasikalbame, pasidalijame kelerių praėjusių metų įspūdžiais. Niekada neatsisveikiname. O tada, net ir sapne, man tenka grįžti į palatą, ir užsisuka tas pats pragaro ratas: kruvini tvarsčiai, netvarkingos patalpos, kuriose tenka glaustis, lipdukais apklijuoti baldai. Žaizdotomis rankomis siekiu rankenų, viena po kitos atidarinėju spinteles, o jose lyg uogienės stiklainiai išdėliotos kolbos su konservavimo tirpale plaukiojančiais pirštais.

Dar sapnuoju dantis – krentančius, supuvusius ir skaudančius, iš šaknų kanalų traukau kruviną tvarsliavą, žiūriu į veidrodį ir neatpažįstu savęs. Kažkas beldžiasi į duris, neatidarau. Pažiūriu pro langą – sode žydinčios saulėgrąžos stiebiasi iki antro aukšto balkono. Noriu nusilaužti riebią kurios nors galvą, bet visas sėklas išlesę paukščiai. Tušti sėklas gaubę lizdeliai primena skyles, likusias po dantų išrovimo.

Pasiskundžiau gydytojai, kad negaliu miegoti. Ji tik šyptelėjo – nėštumo metu, ypač pabaigoje, išryškėja pasąmonėje užslėptos baimės, todėl moterys dažnai sapnuoja košmarus. Reikėtų nekreipti dėmesio. Lengva jai pasakyti, kai padaryti teks man. Susimąstau. Gali būti, kad baimių turiu daugiau, nei drįstu pripažinti. Namų, kuriuose dabar gyvename, ankstesni šeimininkai neteko naujagimio. Tą sužinojome vėliau, jau įsikūrę, kai smalsios kaimynės ėmė vis dažniau ieškoti pretekstų padirbėti patvorių šešėliuose, ten, kur niekas neauga. Palinkusios virš nederlingų žemės lopinėlių ir kažką mėtydamos į stebuklingai dar neprakiurusius sulamdytus metalinius kibirus, jos vis dažniau slapčia dairydavosi į mūsų sklypą. Sekė, kokius krūmus retiname, ką sodiname ir persodiname, kokį šiltnamį statome. Viskas joms buvo smalsu, bet klausti nieko nedrįsdavo. Mes vieni kitus jaukinomės. Kai pagaliau apsipratome su fiziniu artumu, ėmėme sveikintis, o vėliau ir kalbėtis. Kaimynės apie mūsų sklypą ir buvusius jo šeimininkus išklojo viską – ką ir kur sėdavo, kaip prižiūrėdavo, kada išeidavo į lauką ir kur stovėjo jų sodo baldai. Pasakojo apie tarpusavio santykius, mūsų namo statybas. Nenustebome sužinoję, kad namą statė net kelios šeimos statybininkų kartos, ir darė tai taupiai – iš kažkur vis parsitempdavo tai vieną, tai kitą siją, kažkaip nusirašydavo plytelių ir sanitariniams mazgams skirtų durų. Po dailiu tinku mūsų namas slėpė ištisas vagysčių schemas, o tarpusavyje nederančios detalės būdavo pritaikomos: gudriai apvyniojamos, suvirinamos, lituojamos ir kitaip suneriamos. Toks plastinių operacijų išvargintas būstas laukė naujų šeimininkų, kol vieną dieną per jo slenkstį peržengėme mes ir nusprendėme, kad čia bus mūsų namai.

Įteikdami raktus, senieji šeimininkai sakė, kad atmosfera bus gera, nes namus jie mylėjo. Tik likę vieni pastebėjome girgždančius laiptus, įskeltą kėdės atlošą ir sofoje šuns pragraužtą skylę, kuri buvo gudriai paslėpta po dekoratyvine pagalvėle. Po kelių dienų pamatėme, kad abu stoglangiai supuvę, be to, atėjęs meistras informavo, kad vienas iš stoglangių – visai ne langas, o išėjimo liukas. Užlipus ant stogo paaiškėjo, kad skubiai reikės keisti dangą, nes jei lauksime, drėgmė suės gegnes. Sukandę dantis, ėmėmės remonto darbų, bet atėjus vasarai suvokėme, kad namą ėdantis auglys kerojo visai ne ten, kur skubėdami kišome pinigus, o cokoliniame aukšte, erdvėse, kuriose su vyru buvome įsirengę studijas. Ten siaubingai padvelkė drėgme, viena siena ėmė trupėti, o kitas išmargino šimtai pelėsių pirštų atspaudų. Štai tada mes nuleidome rankas. Suvokėme buvę apgauti. Pasinaudodami mūsų naivumu ir troškimu turėti nuosavus namus, kelių kartų statybininkai mus įviliojo į pūvančio iš vidaus namo įsčias – tas pačias, kuriose žuvo naujagimis. Prisikvėpavę nematomų pelėsių, drėkstančios stiklo vatos, asbesto ir pro balkoną nuo vieškelio plūstančių dulkių, ėmėme nuolat sirgti, skųstis besikemšančiomis nosimis ir ašarojančiomis akimis. Mano sapnuose vis labiau ryškėjo namų motyvai – griūvantys balkonai, antro aukšto grindų vidury atsivėrusi skylė, tamsios pūvančios lentos su kyšančiomis surūdijusiomis vinimis. Supratau – namas mūsų nekenčia, o mes nekenčiame jo, bet tvirtai sunėrę pirštus laikomės vieni kitų.

Kodėl pirkome būtent šitą namą? Iš pradžių buvome nusižiūrėję kitą – didžiulį pailgą statinį kruvinai rožine spalva dažytomis sienomis, su ilga kolonų eile galiniame kieme ir lentelėmis apkaltu terasą primenančiu balkonu. Sužavėjo ne tik į gotikinį Karibų dvarą panašus statinys, bet ir didžiulis sklypas su senu žilvičiu. Įsivaizdavau gaivų vasaros vėjelį ir liaunas medžio šakeles, lengvai šiūruojančias per mano plaukus. Sodo viduryje buvo apleistas iš akmenų sumūrytas fontanas ir keli dekoratyvinių spygliuočių krūmelių pavėsyje paslėpti suoliukai. Rami vakaro idilė su atversta knyga ir garuojančiu kavos puodeliu rankose.

Kai galiausiai su brokere sutarėme namą apžiūrėti, iš karto pastebėjome išdaužytus pirmo aukšto langus. Kitoje gatvės pusėje dūko murzini vaikai. Jų sode stovėjo tokia palapinė, kokią mes su draugėmis statydavome vaikystėje – ant skalbinių virvės segtukais prisegdavome kelis nuo sofų nukniauktus užtiesalus, o jų kraštus ant žolės prislėgdavome akmenimis. Tokių palapinių viduje dvelkdavo dulkėmis, o į užtiesalų audinius būdavo įsigėręs kavos kvapas. Nežinau, koks jausmas mane užliejo pirma: nostalgija ar nejauka.

Sklypas buvo neseniai nušienautas, pievelę vagojo keli betoniniai takeliai. Pirmiausia mus nuvedė į pavėsinę, joje mėtėsi tušti degtinės buteliai. Po sklypą šlubavo benamis šuo – brokerė paragino priglausti. Šuo silpnai pavizgino uodegą ir išalkusiomis akimis nužvelgė mūsų rankas. Matyt, kadaise turėjo namus ir buvo dresuojamas. Nesulaukęs skanaus kąsnio, jis tyliai nubindzino šalin, o mes pasukome gotikinės pilaitės link.

Rakinamos namo durys nejaukiai cyptelėjo. Iš vidaus padvelkė drėgme ir seniai neskalbtomis kojinėmis. Lyg koridoriuje miegotų benamiai, nors grindys ir buvo švarios. Iki vakaro dar buvo toli, bet kampuose krito nejaukūs šešėliai. Nejauka vis stiprėjo, tačiau mes jau įsivaizdavome gyvenantys Karibų dvare Vilniaus pašonėje ir tvarkantys didžiulį erdvų sklypą, kuriame planavome jaukiai leisti vakarus.

Tvarkingas buvo tik pirmo aukšto koridorius. Kambarių labirintai mus pasitiko juodomis ištrupėjusiomis plytelėmis, sienas nuklojusiais grafičių kilimais ir virpančiu aidu. Po kojomis cypčiojo melsvas linoleumas – tokius paprastai tiesia ligoninėse. Suklypę laiptai vedė į antrą aukštą, jo kambariuose sienos buvo išdaužytos, tikriausiai norint įvertinti dangos storį. Pro langus atsivėrė nejauki kaimynystė: gretimuose sklypuose mėtėsi krūvos metalo laužo ir kitokių šiukšlių. Bet didžiausias netikėtumas mūsų laukė po visu namu besidriekiančiame drėgme tvoskiančiame rūsyje. Elektra buvo atjungta, todėl slinkome pasišviesdami telefonuose integruotais žibintuvėliais. Šviesos šaltinį pakreipę į lubas, išvydome storų apšiltintų vamzdžių raizgalynę. Drėgmės dvokas vis stiprėjo, ir staiga kažkas sušiugždėjo po kojomis. Telefoninius žibintuvėlius nukreipę žemyn, pamatėme ant žemės kelis kanapių lapelius.

Sutrešę penkialapiai delniukai ant betoninių grindų pūvančiuose namo viduriuose. Košmariškas labirintas, vedantis į šiukšlių prikrautą garažą, kurio durys iš vidaus neatsidaro.

Iš svajonių namo sprukome lyg paaugliai iš nevykusio vakarėlio ir sustojome tik Vilniaus pakraštyje, degalinėje, kur ketinome nusipirkti kavos. Nosis vis dar buvo užgulusi: šnervėmis uodžiau fantominį drėgmės dvoką. Įsivaizdavau jį įsigėrusį į plaukus ir drabužius, įsikibusį lyg pirštais ir nenorintį paleisti. Karibų dvaras mane tarytum apsėdo. Grįžusi namo, ėmiau internete ieškoti daugiau informacijos apie tą namą ir jo buvusius savininkus. Netrukus išryškėjo įdomus paveikslas – pasirodo, sodybą ne kartą bandyta parduoti iš varžytinių, o dabartinis savininkas, mafijos bosas, ją įsigijo apgaulės būdu iš vėžiu sergančios našlės, skubėjusios atsikratyti pastato, kuriame mirė jos vyras. Viešai internete prieinamuose teismo dokumentuose liudijama, kad name galėjo vykti nusikaltimų. Kanapių ūkis, kontrabandinių cigarečių sandėlis, nepatogių asmenų kankinimai, garaže ardomi užsienyje vogti automobiliai. Liudyti išdrįsęs kaimynas vieną žiemos dieną pradingo, o pavasarį jo išpurtęs kūnas rastas gretimame upelyje, ties bebrų užtvanka. Taurelę mėgstanti kaimynė kažką nerišliai pasakojo apie sklidusius iš namo keistus garsus, bet teisėjas jos liudijimų nevertino dėl vienas kitam prieštaraujančių teiginių. Daugiau liudytojų neatsirado ir byla subliūško.

Vėliau vienas internete gerai žinomas režisierius mėgino gauti namo savininko sutikimą filmuoti – name jis ketino kurti siaubo filmą. Pagal pirminį scenarijų Karibų dvarą primenančiame name gyvenančią nėščią ir išsekusią moterį kankina košmarai, kuriuose ją persekioja monstras su daugybe pirštų. Paklaikusi moteris slepiasi rūsyje, tamsiuose namo labirintuose, bet monstras ją atseka pagal kvapą. Įtampą išlaiko grėsmingas garso takelis. Aidi sunkūs žingsniai, moteris jau jaučia kvėpavimą į sprandą ir svetimo kūno šilumą. Supranta, kad teks susidurti su kankintoju. Sukaupusi visą drąsą, ji atsisuka ir… pabunda iš košmaro. Filmo pabaiga laiminga – moteris parduoda pilaitę ir su šeima bei sveiku naujagimiu apsigyvena name su didžiuliu sodu, kurio viduryje stūkso iš akmenų sumūrytas fontanas. Dekoratyvinių krūmelių šešėliuose slepiasi mediniai suoliukai. Rami vakaro idilė su atversta knyga ir garuojančiu kavos puodeliu rankose. Paskutinėje filmo scenoje – vaikiški pirštukai spaudžia mamos delną. Netoliese suloja šuo.

Šiaip ar taip, gotikinį Karibų dvarą primenančio namo savininkas sutikimo filmuoti nedavė, tad režisieriui teko ieškoti kitų jo sumanymui tinkančių namų. Čia istorija kol kas pasibaigia, nors sklando gandai, kad režisierius tinkamą namą jau rado. Šių gandų jis nepatvirtino, bet sakė projektą plėtojantis. Kai bus naujienų, būtinai jas sukels į „Instagramo“ storius.

●

– Mama, sakei, kad galėsiu žiūrėti „Monstrų vidurinę“, – priekaištingai mane nužvelgia dukra, ir netarusi nė žodžio aš nueinu ieškoti televizoriaus pultelio.

Kol vaikas žiūrės filmuką, turėsiu laisvą pusvalandį ir galbūt spėsiu išversti kelias pastraipas. Nors ne, geriau baigsiu rašyti prozos kūrinį, kurį ketinu pavadinti „Pirštai“. Jau seniai jis užsigulėjo mano kompiuteryje, nebaigtų tekstų byloje. Kai baigsiu, nuoroda į publikuotą kūrinį pasidalinsiu socialiniuose tinkluose.