Alice B. Toklas autobiografija

Modernizmo ikona, kultinė Paryžiaus bohemos figūra, unikalus literatūros ir kultūros fenomenas, viena įtakingiausių XX a. rašytojų, iškili modernistinio meno globėja ir matrona – taip dažniausiai apibūdinama amerikietė Gertrude Stein (1874–1946), daugiau nei 40 metų praleidusi Paryžiuje, savo kūryboje ir gyvenime it veidrodyje atspindėjusi mažne visas tarpukario Europos meno pasaulio naujoves, pakilimus ir nuokryčius.

Jos autobiografija The Autobiography of Alice B. Toklas (1933) šiandien laikoma epochos paminklu ir turtingiausia XX a. pradžios menininkų literatūrinių portretų galerija. Autobiografija parašyta ne savo, o Alice B. Toklas (1877–1967) – meilužės, draugės, sekretorės, namų tvarkytojos ir, svarbiausia, nuolatinės gyvenimo palydovės – vardu ir tarsi kalba jos balsu, iš jos perspektyvos.

Knygą lietuviškai netrukus išleis „Kitos knygos“.

1900–1903 metais Gertruda Stein paskutinius dvejus metus studijavo Baltimorėje Johnso Hopkinso universiteto Medicinos fakultete, o jos brolis gyveno Florencijoje. Ten jis išgirdo apie tapytoją pavarde Cézanne’as ir pamatė jo paveikslus, priklausančius Charlesui Loeseriui. Kitais metais, kai abu su seserimi apsigyveno Paryžiuje, jie nuėjo pas Vollard’ą, vienintelį Cézanne’o darbais prekiaujantį paveikslų pardavėją, jų pažiūrėti. Vollard’as buvo kresnas tamsiaplaukis vyras ir truputį šveplavo. Jo parduotuvė buvo Lafito gatvėje, netoli bulvaro. Einant ta trumpa gatvele kiek tolėliau buvo Durand-Ruelio galerija, o dar toliau, beveik prie pat Kankinių bažnyčios – buvusio klouno Sagot. Kiek aukščiau Monmartre, Viktoro Masė gatvėje, buvo įsikūrusi panelė Weill, pardavinėjanti paveikslus, knygas ir visokiausius niekniekius, o visiškai kitoje Paryžiaus dalyje, Sen Onorė Priemiesčio gatvėje, – kitados kavinės savininkas ir fotografas Druet. Lafito gatvėje dar buvo konditeris Fouquet, kur galėjai pasiguosti gardžiausiais medaus pyragėliais ir saldainiais su lazdynų riešutais ir kartais vietoj paveikslo nusipirkti stiklainį braškių uogienės.

Pirmasis apsilankymas pas Vollard’ą paliko Gertrudai Stein neišdildomą įspūdį. Tai buvo neįtikėtina vieta. Ji nepanėšėjo į paveikslų galeriją. Viduje stovėjo pora į sieną atremtų paveikslų, viename kampe – nedidelė krūvelė bet kaip viena ant kitos sumestų didelių ir mažų drobių, o kambario vidury bolavo kresnas tamsiaplaukis vyras. Tai linksmasis Vollard’as. Kai būdavo išties nelinksmas, didžiulį savo kūną įrėmindavo stiklinėse gatvėn išeinančiose duryse – rankos pakeltos virš galvos, delnai įsprausti į staktos kampus – ir rūškanai žvelgdavo į gatvę. Niekam tuomet nešaudavo į galvą ten užsukti.

Jie paprašė parodyti Cézanne’o drobes. Rūškana nuo Vollard’o nuslinko ir jis tapo labai malonus. Kaip jie sužinojo vėliau, Cézanne’as buvo didžioji jo meilė. Žodis „Cézanne’as“ paveikdavo jį magiškai. Pirmąkart apie jį išgirdo iš dailininko Pissarro. Pissarro išties buvo tas, iš kurio apie Cézanne’ą sužinojo visi pirmieji jo gerbėjai. Niūrus ir kupinas kartėlio Cézanne’as tuomet gyveno Provanso Ekse. Pissarro papasakojo apie jį Vollard’ui, florencijiečiui Fabry, o šis – Loeseriui, Picabiai, žodžiu, visiems, kas tuomet buvo girdėjęs apie Cézanne’ą.

Norėdamas pamatyti Cézanne’o darbus, turėjai eiti pas Vollard’ą.

[...]

Jie pasakė norį pamatyti kelis Cézanne’o peizažus, juos atsiuntęs ponas Loeseris iš Florencijos. Ak taip, labai linksmai tarė Vollard’as ir ėmė sukinėtis po kambarį, galiausiai dingo jo gale už pertvaros ir buvo girdėti, kaip sunkiai kopia laiptais. Jiems teko ilgokai palaukti, kol sugrįžo su mažulyčiu obuolį vaizduojančiu paveikslu rankose, bet didžioji drobės dalis buvo neištapyta. Jie kruopščiai jį apžiūrėjo, o tada pasakė: taip, bet, suprantat, mes norėjome pamatyti peizažus. Ak, taip, atsiduso Vollard’as ir dar labiau pralinksmėjo, paskui vėl pradingo ir šįkart grįžo su nutapyta nugara, tai buvo, be abejonės, labai gražus darbas, bet brolis ir sesuo dar nebuvo pasiruošę įvertinti Cézanne’o aktų, tad toliau laikėsi savo. Jie norį pamatyti peizažą. Šįkart, palaukus dar ilgėliau, jis grįžo su labai didele drobe, kur buvo nutapytas labai mažas peizažo fragmentas. Taip, būtent šitai, patvirtino jie, tik norėtų mažesnės drobės ir kad būtų ištapyta visa. Taip, norėtų pamatyti ką nors panašaus, pasakė. Tuo tarpu jau užslinko ankstus Paryžiaus žiemos vakaras ir kaip tik tą akimirką tais pačiais užpakaliniais laiptais nusileido labai sena namų tvarkytoja, suburbleno bonsoir monsieur et madame ir ramiai išėjo pro duris, po kurio laiko tais pačiais laiptais nusileido kita namų tvarkytoja, suburbleno bonsoir messieurs et mesdames ir ramiai išėjo pro duris. Gertruda Stein pratrūko juoktis ir tarė broliui: nesąmonė, nėra čia jokio Cézanne’o. Vollard’as užlipa aukštyn, pasako toms senėms, ką nutapyti, jis nesupranta mūsų, o jos nesupranta jo, ką nors nutapo, ir jis atneša tai kaip sezaną. Abu pratrūko nesutramdomai kvatoti. Paskui susiėmė ir dar kartą paaiškino, jog nori peizažo. Pasakė norį tokių nuostabiai geltonų saulėtų Ekso peizažų, kokių kelis turi Loeseris. Vollard’as dar kartą išėjo ir sugrįžo su nuostabiu mažu žaliu peizažu. Jis buvo žavingas, per visą drobę, kainavo nebrangiai ir jie jį nupirko. Vėliau Vollard’as visiems pasakojo, kad jį aplankė du bepročiai amerikiečiai: jie juokėsi ir tai baisiai erzinę, bet pamažėle jis supratęs, kad juo labiau jie juokiasi, tuo noriau ką nors perka, tad tegu juokiasi.

Nuo tada jie nuolat lankydavosi pas Vollard’ą. Netrukus įgijo privilegiją raustis po jo drobių krūvas ir susirasti tai, kas patinka. Nupirko mažylytį Daumier darbą – senos moters galvą. Pamažėle susidomėjo Cézanne’o aktais ir galiausiai nupirko dvi nedideles drobes – grupinius aktus. Iškniso labai mažą juodą ir baltą manė͂ su turgaus prekiju priekiniame plane ir nupirko, paskui rado du mažyčius renuarus. Dažnai nupirkdavo du paveikslus, nes vienam labiau patiko viena, kitam kita drobė, ir pamažėle taip prabėgo metai. Pavasarį Vollard’as paskelbė atidarąs Gauguino parodą ir jiedu pirmą kartą pamatė kelis to dailininko paveikslus. Jie buvo pobaisiai, tačiau galiausiai ėmė patikti, tad du iš jų nupirko. Gertrudai Stein patiko jo saulėgrąžos, bet nepatiko figūros, o brolis labiau linko prie figūrų. Dabar tai atrodo kaip labai brangūs pirkiniai, tačiau anais laikais visa tai buvo pigu. Taip slinko žiema.

Vollard’as sulaukdavo nedaug lankytojų, bet kartą Gertruda Stein išgirdo ten pokalbį ir jis be galo jai patiko. Duret buvo gerai žinomas asmuo Paryžiuje. Tuomet buvo jau labai senas, bet labai dailus vyras. Whistlerio draugas, ir Whistleris jį nutapė vilkintį vakariniais drabužiais, su per ranką permesta balta operos mantija. Tąkart pas Vollard’ą jis kalbėjosi su grupe jaunesnių vyrų ir vienas jų, Rousselis iš postimpresionistų Vuillard’o, Bonnard’o grupės, kažką pasakė skųsdamasis, kad jo ir jo draugų niekas nenori pripažinti, kad jų nepriima į parodas Salone. Švelniai žiūrėdamas į jį Duret tarė: mano jaunasis bičiuli, niekada nepamirškit, kad yra dvi meno rūšys – menas ir oficialusis menas. Na, kaipgi jūs galite tikėtis, vargšeli mano bičiuli, kad tapsite oficialiojo meno dalimi. Tik pažvelkite į save. Įsivaizduokim, koks nors šulas atvykęs į Paryžių panoro susitikti su pavyzdiniais tapytojais ir užsakyti savo portretą. Brangus bičiuli, jūs tik pažvelkit į save, jau vien tik jūsų vaizdas įvarys jam siaubą. Esat labai malonus jaunuolis, gera širdis ir protingas, bet šului jūs toks neatrodysit, jam būsite tiesiog siaubingas. Ne, ne, jo akimis, pavyzdinis tapytojas turi būti vidutinio ūgio, stambokas, apsirengęs ne prabangiai, bet pagal savo klasės standartus, nei plikas, nei tvarkingai sušukuotas, ir svarbu, kad mokėtų pagarbiai nusilenkti. Jūs gi matot, kad nesat toks. Tad niekad nebeprasižiokite apie oficialų pripažinimą, o jei tai pasitaikys, pažvelkite į veidrodį ir pagalvokit apie šulus. Ne, brangus mano jaunasis bičiuli, yra menas ir yra oficialusis menas, visada buvo ir visada bus.

Žiemai dar nepasibaigus Gertruda Stein su broliu jau tiek įsibėgėjo, kad nutarė žengti dar toliau ir nusipirkti didelį sezaną, o tada jau sustoti. Tada jie jau sueis į protą. Abu įtikino vyresnįjį brolį, kad tos paskutinės išlaidos būtinos, ir, kaip paaiškėjo netrukus, taip ir buvo. Jie pasakė Vollard’ui norintys nusipirkti Cézanne’o tapytą portretą. Tais laikais praktiškai nebuvo parduotas nė vienas didelis Cézanne’o portretas. Beveik visi jie buvo pas Vollard’ą. Išgirdęs tokį norą šis baisiausiai apsidžiaugė. Dabar jiems buvo leista lankytis tame kambaryje virš laiptų už pertvaros, kur, Gertrudos Stein įsitikinimu, anos senos namų tvarkytojos tapė sezanus, ir jie praleisdavo ten dienų dienas, svarstydami, kurį portretą išsirinkti. Rinktis galėjai maždaug iš aštuonių, tad apsispręsti buvo sunku. Jiems dažnai tekdavo eiti pas Fouquet susigrąžinti jėgų medaus pyragėliais. Galiausiai susiaurino pasirinkimą iki dviejų portretų, vyro ir moters, bet šįkart nusipirkti dviejų nevaliojo ir galų gale išsirinko moterį.

Vollard’as pasakė, kad moters portretas, žinoma, visada brangesnis už vyro portretą, bet, labai atidžiai žiūrėdamas į paveikslą, pridūrė: manau, Cézanne’o atveju tai negalioja. Jie įkėlė paveikslą į taksi ir nuvažiavo namo.

Vertė Violeta Tauragienė