Birželis, vasaros pradžia

Taip režisierius Raimondas Vabalas pavadino savo 1969 metais sukurtą filmą apie pilkumą ir abejingumą kitam žmogui mažame miestelyje. Dabar tikrai jau ne vasaros pradžia – ji prasidėjo ir baigėsi, atrodytų, kad tą mėnesį tikrai laikas pamiršti, tuo labiau kad po kelių mėnesių bus kitas birželis, jeigu jo sulauksiu, – bet apie jį pasakosiu vėliau.

Kostas Poškus. Bendradarbė. 1992

Dirbtuvės krosnelėje prakuroms degindamas iš namų atsivežtą makulatūrą – prekybos centrų reklaminius lapelius, blizgius žurnalus, „Moters savaitgalius“ ir kitus panašius popiergalius, – negaliu paskubėti: ilgametė piromano patirtis rodo, kad ši rašliava dega nenoriai palikdama daug pelenų ir nesudegusių popieriaus skiaučių. Lapas po lapo plėšau šiuos poligrafijos „stebuklus“ ir prieš įkišdamas į ugnį bandau užmušti įkyrią musę, perskaityti kokį gyvenimo mokantį rašinėlį, liūdnai konstatuodamas, kad ši spauda netinkama ne tik ugniai, bet ir musių žudymui. Liūdnai prisimenu laikus, kai „Tiẽsos“, „Kom. tiẽsos“ fakelu linksmai pliūptelėdavo aukštyn.

Prakurų deginimo greitį lėtina ir tai, kad iš patirties žinau, jog tarp tokių popiergalių gali pasitaikyti kas nors svarbaus – pamirštas dokumentas, jau nebegaliojantys piniginiai banknotai ar šiaip kas nors primenantis šlovingą praeitį. Taip atsitiko ir šį kartą: radau neišvaizdžiame voke prieš septyniolika metų gautą laišką su atgaliniu prancūzišku adresu. Tais laikais žmonės dar rašydavo laiškus popieriuje: taip rašė ir Eglė, trylika metų pragyvenusi kažkuriame miestelyje prie Biskajos, – „Prancūzija nėra vien tiktai Paryžius“. Ji aprašinėjo mums neįprastus vietinius įpročius ir pomėgius. Pragyvenusi tiek metų, grįžo į Tėvynę kartu su vyru prancūzu, užmiestyje įsigijo namą, augino vištas ir triušius. Bernaras svajojo apgyvendinti sodyboje gandrus. Eglė į šiuos ateities planus žiūrėjo skeptiškai, abejonėmis šia tema pasidalindavo su manim. Prancūzijoje gelbėdavo net ežius, kuriuos vietiniai, pasitaikius progai, patiekdavo pietums. Viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo pasibaigti – vieną gražią dieną Bernaras paslapčiomis susikrovė savo ir ne savo daiktus ir dingo nežinoma kryptimi. Tik po kelių savaičių Eglė gavo advokato parašu patvirtintus skyrybų popierius. Dabar tai nebeaktualu, nes praėjusių metų birželio paskutinėmis dienomis stovėjau prie jos, baltai apvilktos, karsto ir negalėjau atitraukti akių nuo juodais bateliais apautų kojų. Galvojau apie tai, kad gyvenime ji buvo labai vienišas žmogus, o dabar už ją vienišesnės ir būti negali. Vadinamosioms draugėms buvo apkalbų objektu, visiškai nesuprantamu ir nepažiniu. Nebuvome labai artimi draugai, bet kartkartėmis apsilankydavo dirbtuvėje pasižiūrėti mano veiklos rezultatų, o ir šiaip paplepėti. Nebuvau geresnis už veidmainiškas drauges, nes pusmetį atsisakydavau jos vizitų. Taip atsitinka, kad po visko jauti sąžinės graužimą. Nelaukiau tada karsto išnešimo, nes akyse rodėsi, kad kojos juodais bateliais juda.

Bet užteks apie mirusiuosius – lai jie ilsisi ramybėje. O mes prisiminsime į Rytų frontą siunčiamų vermachto karių paguodos dainelę: „Es geht alles vorüber / Es geht alles vorbei; / Auf jeden Dezember / Folgt wieder ein Mai.“ Rusams dar XIX amžiuje Kozma Prutkovas (šiuo pseudonimu rašė keletas jų poetų, o viena rusų kalbos specialistė paaiškino, kad vardas kilęs iš rusiško žodžio „ožys“, pavardė iš žodžio „rykštė“) sukūrė panašios nuotaikos eilėraštį junkeriui Šmidtui. Eilėraštyje kalbama apie tai, kad, siaučiant rudens vėtroms ir darganoms, junkeris iš pistoleto „хочет застрелиться“. Toliau poetas sudraudžia ir nuramina beprotį – girdi, ateis pavasaris ir vėl bus gera gyventi. Išvada viena: gyvenimas visiems nėra labai linksmas, bet reikia turėti vilties, kad kada nors pagerės.

Kartais tikėjimo ateitimi suteikia linksmų ir kurioziškų situacijų kupini prisiminimai. Mano atveju vienas gražiausių laikotarpių – kai kabinete kartu su dviem panelėmis planuodavome būsimas muziejaus ekspozicijas. Dirbome gyvai ir linksmai aptardami reikalus, plepėdami, gerdami kavą. Kolegės susinervindavo, kai nuo lentynos kavos puodelį nukeldavo kartu su prilipusia lėkštele, o ši nukrisdavo ir suduždavo. Sutartinai atsisukdavo mano pusėn žinodamos, kad tai mano plovimo rezultatas. Prasitariau, kad tais laikais, kai mokinukai nuo penktos ar šeštos klasės būdavo profesiškai orientuojami į tolimos ir neaiškios ateities darbinę viziją, jie, dar nesulaukę padorios paauglystės, mokytojų, kurie savo ruožtu vykdydavo dėdžių ir tetų iš ministerijos nurodymus, reikalavimu kartkartėmis pildydavo anketas apie savo darbines svajones. Buvusi Krokialaukio vidurinės mokyklos mokytoja visam gyvenimui įsiminė, kad pusė berniukų svajojo tapti restoranų padavėjais, kita pusė kino artistais – kai kurie sugebėjo suderinti abi šias svajones. Muziejaus ūkvedys Antanas kaip tik buvo kilęs iš to bažnytkaimio, tad, progai pasitaikius, Rita moteriškai klastingai Antanėlio paklausė apie jo vaikystės svajones, jis prisipažino, kad norėjo tapti ir tuo, ir anuo. Jis dar sąžiningai papasakojo, kad gimęs ir užaugęs daugiavaikėje šeimoje, kurios kiekvieno brolio pavardė dokumentuose skyrėsi nuo kitų bent viena raide ar jų tvarka. Sąžiningas, tai sąžiningas, bet kartais ir pagudraudavo. Kalbamu laiku, t. y. Nepriklausomybės atkūrimo metu, prie susigrąžintos Kristaus skulptūros pagal sumanymą reikėjo spygliuotos vielos pabrėžiant tautos kančią. Antanas žadėjo jos parūpint, bet vėlavo. Galų gale parūpino, bet vėliau prisipažino, kad ją atkirpo nuo kaimyno daržo aptvaro. Atėjęs su buteliu pasiguosti kaimynas skundėsi metalo vagimis, kurie net „dratus“ nuo jo burokų daržo nukirpo.

Žodžiu, smagūs laikai buvo, kol pasikeitė žmonės, reikalavimai, o su jais atsirado daugžodžiavimo, virstančio tuščiažodžiavimu, epocha – tada jau buvo neįdomu. Esmė nepasikeitė nuo žmonijos atsiradimo pradžios. Keitėsi tik išraiškos formos. Pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo kalbos apie ją kaip apie pramoginių masinių renginių organizavimą. Tai vadinama kultūros forumais, miesteliai skelbiami kultūros sostinėmis ir panašiai. Būsiu nepopuliarus, bet svajingai prisimenu, galbūt sugalvoju, laikus, kai vaikai skaitydavo knygas, o jų tėvai ir seneliai šiugždindavo tradicinių dienraščių lapus, ieškodami ten ne tik verslo žinių, bet ir kultūros naujienų. Gal tai tik utopija, bet gal ateis laikai, kai dabartiniai jaunikliai supras, kad gyvenimą tikrą daro ne tik žinios iš interneto, bet ir pats gyvenimas, kupinas ir gražių, ir iki kvailumo beprasmiškų dalykų. Gaila, kad daugelis mano buvusių pašnekovų, per šiuos metus iškeliavusių ten, iš kur nebegrįžtama, šių dalykų nebepatirs. Mums telieka viltis, kad kaip toje vokiškoje dainelėje – po šalto gruodžio ateis šiltas gegužis.