Nepageidaujamas

José Emilio Pacheco (1939–2014) – meksikiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, kritikas. Meksikos nacionaliniame universitete studijavo teisę ir literatūrą. Daugelio prestižinių literatūrinių apdovanojimų, tarp jų – Cervanteso premijos, laureatas.

Pernai lietuviškai išleistas jo romanas „Mūšiai dykumoje“ (vert. S. B.).

Nepageidaujamas

Sargyba užstoja man kelią.
Viršijau amžiaus cenzą.
Esu kilęs iš šalies, kurios nebėra.
Dokumentai netvarkingi.
Trūksta antspaudo.
Reikia dar vieno parašo.
Nemoku kalbos.
Neturiu banko sąskaitos.
Neišlaikiau stojamojo egzamino.
Fabrike panaikino mano etatą.
Dabar visam laikui likau bedarbis.
Visiškai praradau įtaką.
Jau ilgai gyvenu šiam pasauly.
Ir mūsų vadovai sako, kad metas
Užčiaupti mane ir išmest į šiukšlyną.

Jūros gėlės

Jaimės Garcíos Terréso atminimui

Šokis bangose, plūduriuojantis skrydis,
plastiškumas, tobulumas, absoliuti harmonija
srovių ritmu,
neaprėpiama muzika,
užgimstanti ten, gelmėse, ir išliekanti
kriauklių šventovėse.

Medūza neslepia nieko,
veikiau atvirai
džiaugiasi gyvybės akimirka.
Atrodo pasiekiama, maloni,
trokštanti apvaisinimo,
ne malonumo ar garsiosios meilės,
kad pajustų: aš jau išsipildžiau,
viskas baigta.
Galiu ramiai numirti ant smėlio,
kur mane išmes negailestingos bangos.

Medūza – jūros gėlė. Lyginama
su paverčiančia akmeniu.
Balta medūza – lyg majų Ikstab*
ir Nežinomoji, sukanti iš kelio ir tykanti
nuo Ekleziasto iki vargšo troškimo.

Jūros gėlės ir Medūzų piktybė.
Vaikystėje tave įspėjo:
Tik žiūrėki.
Jei liesi, šmėklos
paliks nudegimą,
ugnies ženklą, stigmą
uždrausto troškimo.

Galbūt sušnabždėjai:
ketinu čiuopti srovę,
glostyti neįmanomą.

Niekad jų nepasieksi: medūzos
nei dangaus, nei žemės.
Jos – jūros, kuri nei moteris, nei saviškis.

Jos yra žuvys iš nieko, augalai iš vėjo,
galbūt miražai,
nuodingų putų marlės.

Verakruse jas vadina piktybės vandenimis.

* Majų savižudžių deivė.

Išdavystė

Nemyliu savo tėvynės.
Jos abstrakti didybė
man nesuvokiama.
Bet (nors skamba blogai)
paaukočiau gyvybę
už dešimtį jos vietų,
kai kuriuos žmones,
uostus, miškus, dykumas, tvirtoves,
pilko, niūraus miesto griuvėsius,
kelias istorines figūras,
kalnus
– ir tris keturias upes.

Druska

Norint perprasti jos esmę, paskirtį,
pasauliui teikiamą naudą,
reikia suvokti jos visumą. Druska
nėra ją sudarantys elementai,
o viena gentis. Be jos
kiekviena dalelė būtų tarsi nieko fragmentas,
ištirpusi neįtikėtinoje juodojoje skylėje.

Druska atsiranda iš jūros. Ji – suakmenėjusios

putos.

Ji – saulėkaitoje išdžiūvusi jūra.

Galop pasidavusi,
praradusi didžiulę vandens jėgą,
ji miršta paplūdimyje virsdama akmeniu smėlyje.

Druska yra dykuma ten, kur buvo jūra.
Vandens ir žemės
susitaikymas,
niekieno medžiaga.

Taip pasaulis paragauja, ką reiškia būti gyvam.

Nuotraukos

Neliko nė vienos nuotraukos iš tų laikų.
Gal ir gerai: kad tave išvysčiau,

reikia atkurti tavo veidą.

Senų kolegų susitikimas

Mes jau tapome tuo,

prieš ką kovojome dvidešimties.