Odė neoliberalizmo džiaugsmui

 

●

 

Supratau, kad nieko nesupratau.

Vis dar esu cis vyras,

O norėčiau būti kiborgas, išsiliejantis tarp samanų.

Toliau paseksiu gražias moteris per instagramą,

Galvosiu, nedarau komercinio meno,

Dėl to jos man sako: tu fainas, bet.

Norėčiau, kad geismo kanjonai taptų tektoniniais lūžiais

Ir atvertų psichodelinius rizominių augaliukų žiedus

Tarp mūsų liežuvių.

Odė neoliberalizmo džiaugsmui

10 valandų darbo „Ozo“ prekybos centre.

Nėra minčių apie sąlygų pagerėjimą, kitais metais irgi nuoma brangs,

„Vilkyškių“ tepamas sūrelis kainuos 2 eurus, „Maxima“ mažins kainas.

Arba

„Vinted“ forumo moderatorius ir kavytė su biuro dalbajobu, kuris visada nešioja šviesiai mėlynus marškinius.

Kodėl viskas tiesiog dvokia sušvinkusia siela per tekstą.

●

Mano akių duobių kiaurymės

Pripildytos lydyto sūrelio masės

Tiesiai iš „Maximos“ parduotuvės

Iš ten kur mes

Turėjome nueiti dirbti kai

Pragėrėme santaupas viltį fantaziją

Tada kai menas liko

Būdu tik sunkiai prilaikyti

Trapius ego griaučius

Padarytus iš neono ir sentimentų

Penkioliktąją savo vasarą

Norėjau uždusti ant senų

Surūdijusių kosminių

Karstyklių

Jos

Turėjo

Byloti

Kad

Visi

Galime

Būti

Kosmonautai

●

Aistra ėda

Kaip kaimietis

Ėda lašinius

Kaip jo sūnus pjauna katinui galvą

Nes etiškiau nei išvežti katiną

Pas veterinarą – Lietuvoje katinai nekeliauja

Mano aistra – jutubo vaizdo įrašas apie Rothko paveikslus

Mano mintys – tėvas klykiantis ant motinos nes nespėjam į „Avataro“ filmą

Užsirišiu gražų šaliką neoliberalioje šalyje

Nueisiu kalbinti madingų merginų kurios turi ribinį asmenybės sutrikimą

Bet gražiai atrodo

Mano instagramo feede tarp kačiukų nuotraukų

●

 

Mes visi tik ikonos

Tarp voratinklių

Pagamintų iš

Internetinių memų

Sentimentų trupinėlių

Tos likusios

Nuoširdumo skeveldros

Pasirodo tik kaip šventvagystė

Neįvykusio #adventuretime