Krikščioniškos perspektyvos pasaulinės krizės metu

 

Trapistų vienuolis ir vienas žymiausių XX a. katalikų dvasinių rašytojų Thomas Mertonas (1915–1968) rašė ne tik apie vienuolišką gyvenimą, krikščionišką kontempliaciją ar tarpreliginį dialogą – temomis, dėl kurių jis bene geriausiai žinomas, bent jau Lietuvoje. Šaltasis ir Vietnamo karai, masinio naikinimo ginklų kūrimas ir gamyba skatino šį klauzūrinį vienuolį uoliai domėtis ir savo raštuose nagrinėti prievartos, taikos, socialinės atsakomybės klausimus. 1962 m. balandį Mertonas užbaigė esė knygos „Taika pokrikščioniškoje eroje“ – iš jos paimta čia spausdinama Christian Perspectives in World Crisis – rankraštį, bet netrukus sulaukė ordino generalinio abato draudimo rašyti ir publikuoti tekstus apie karą ir taiką (17 esė rinkinys buvo išleistas tik 2004 m.). Šiandien, kai įtampa pasaulyje vėl auga, o kvietimas siekti taikos net ir dažnam krikščioniui kelia tik įtarimus ar net pasipiktinimą, Mertono mintys ir vėl kaip niekad aktualios, gal net aktualesnės (kaip teigiama knygos anotacijoje) „už rytdienos antraštes“.

Vertėja

 

 

Moralinė ir protinė mūsų laikų sumaištis akivaizdžiai byloja, kad šiandieninė pasaulinė krizė yra kažkas nepalyginti blogiau nei įprastas politinis ar ekonominis konfliktas. Ji siekia kur kas giliau nei ideologijos. Iki pačių žmogaus sielos gelmių. Religinių ir kultūrinių šaknų netekusi žmonija išgyvena visuminį moralinį perversmą. Nesame tikri nė dėl pusės šio perversmo priežasčių. Negalime apsimesti, kad iki galo suprantame, kas su mumis ir mūsų visuomene vyksta. Būtent todėl, beviltiškai trokšdami aiškių ir galutinių sprendimų, kartkartėmis pasiduodame pagundai. Pernelyg viską supaprastiname. Ieškome blogio šaknų ir vienur ar kitur jų randame – kokioje nors tautoje, visuomenės sluoksnyje, rasėje, ideologijoje, santvarkoje. Ir išliejame ant to atpirkimo ožio visą karštligišką neapykantą, sumišusią su baime ir pasibaisėjimu, tikėdamiesi kartu su nekenčiamu objektu nusikratyti siaubo ir kaltės, kad savavališkai išskyrėme jį kaip viso blogio įsikūnijimą. Šis išpuolis toli gražu mums nepadeda – tik prisideda prie būklės pablogėjimo.

Moralinis blogis pasaulyje kyla dėl žmogaus nusigręžimo nuo giliausios tiesos, nuo giliai viduje trykštančių dvasinio gyvenimo versmių, jis kyla dėl žmogaus nusigręžimo nuo Dievo. Tai suprantantieji iš paskutiniųjų stengiasi perkalbėti ir apšviesti savo brolius. Tačiau mūsų padėtis radikaliai skiriasi nuo padėties pirmųjų krikščionių, kurie, pasitelkę naujos, niekuomet negirdėtos religijos žinią, iš pagrindų pertvarkė iš esmės religingą pagonybės pasaulį.

Mes, priešingai, gyvename nereligingame pokrikščioniškame pasaulyje, kuriame krikščioniška žinia buvo sakyta ir persakyta tiek kartų, kad tapo visiškai bereikšmė: žmonių ausys užsiveria Dievo žodžiui anksčiau, nei jis yra ištariamas. Šiose sąmonėse krikščionis nebesiejamas su naujumu ir kaita – tik su nepaslankiomis atgyvenusiomis struktūromis.

Kodėl taip? Ar tik dėl to, kad per dvidešimt amžių nusidėvėjo krikščionybės dvasinis naujumas? Žmonės jau ne kartą girdėjo Evangeliją ir ji jiems pabodo? Ar vis dėlto taip nutiko dėl šimtmečiais besitęsiančio pačių krikščionių elgesio – krikščioniškos žinios nepaisymo ir juodinimo?

Krikščionybė pačia savo esme yra dieviškosios malonės apreiškimas Kristaus ir Jo Bažnyčios slėpinyje. Begalinis gailestingumas, beribė meilė atskleidžiami, paliudijami pasauliui šventumu, kuriuo pasižymi Mistinis Kristaus Kūnas, vienijamas artimo meilės, maitinamas sakramentiniu Eucharistijos slėpiniu, per kurį visi dalyvauja dieviškoje agapėje, kūnu tapusio Žodžio aukojime. Teiginys, jog krikščionybė yra meilės apreiškimas, nereiškia tik to, kad krikščionys yra (ar turėtų būti) malonūs, atjaučiantys žmonės. Tai reiškia, kad meilė yra raktas į patį gyvenimą, kosmoso ir istorijos atsiradimo priežastis. Tad jei krikščionys nėra mylintys, jie atima iš visų kitų žmonių galimybę pažinti esminę, būties visumą įprasminančią tiesą.

„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). „[...] tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). „Aš jums palieku ramybę [...]. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27). „Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi. O teisumo vaisius sėjamas taikoje tiems, kurie neša taiką. Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote“ (Jok 3, 17–4, 2).

Taigi tenka pripažinti – jei taikos Evangelija iš krikščionių lūpų nebeįtikina, tai, tikėtina, todėl, kad jie patys nebėra gyvas taikos, vienybės ir meilės pavyzdys. Tiesa, turime suprasti, kad Bažnyčiai niekuomet nebuvo skirta tapti visiškai tobulai žemėje: tai trūkumų kupina nusidėjėlių Bažnyčia. Ne veltui krikščioniška taika bei krikščioniška artimo meilė remiasi būtinybe „nešti vienas kito naštą“, susitaikyti su savo paties ir kitų gyvenimus kamuojančiomis negaliomis. Mūsų vienybė kyla iš galynėjimosi su susiskaldymu, mūsų taika gyvuoja mūšio sūkuryje.

Ir vis dėlto akivaizdu, kad kariaujanti ir karinga krikščionybė niekuomet negebėjo iš tiesų įtikinamai bei sėkmingai skelbti taikos ir artimo meilės Evangelijos. Kaip itin taikliai pažymėjo kardinolas Newmanas, visos didžiausios Bažnyčios pergalės buvo laimėtos iki Konstantino, laikais, kai jokių krikščioniškų armijų nebuvo, o tikrasis krikščionis karys buvo kankinys, liudijęs Kristų taikiai. Būtent kankiniai iškovojo Kristui Romos imperiją, ir šis užkariavimas nenutrūkstamai tęsiasi jau dvidešimt amžių. Kiek laiko pavyko išlaikyti Jeruzalę kryžiuočiams?

Turėtume iš to pasimokyti – nors, vertinant objektyviai, Evangelijos žodžiai vis dar pasižymi pirmine jėga ir gyvumu, jų skelbimo ir aiškinimo nebeužtenka. Negana pranešti įprastą, regis, niekieno nebestebinančią žinią. Negana mokyti, įrodinėti, tikinti. Dabar labiau nei bet kada yra metas įkūnyti krikščionišką tiesą ne tik žodžiais, bet ir darbais. Kad ir kokie aiškūs, įtikinami, logiški, giliamintiški būtų mūsų teologiniai teiginiai, kitaip galvojantiems jie paprastai beverčiai. Štai kodėl, nors moralistų pateikiamas klasikinis krikščionių teologų mokymo apie „teisingą karą“ aiškinimas pasižymi santūrumu ir sveiku protu, jis beveik visiškai negirdimas visuotiniame pusinių tiesų, propagandinių šūkių ir kenkėjiškų klišių, – kurių daugumą skelbia ir platina patys krikščionys, net ir dvasininkija, – triukšme ir sumaištyje.

Šiems laikams reikalingas krikščionis, kuris liudytų Evangelijos tiesą socialiniu veiksmu, nesvarbu – su paaiškinimu ar be jo. Kuo akivaizdžiau jo gyvenimas įkūnys Kristaus mokymą, tuo tai bus veiksmingiau. Aiškiam ir ryžtingam krikščioniškam veiksmui nereikia paaiškinimų: jis iškalbingesnis už bet kokius žodžius.

Krikščionys privalo ne tik užtikrinti moralinės tvarkos ir prigimtinio įstatymo egzistavimą pasaulyje, kuriame abejojama įstatymu ir tvarka ar jie net suvis pamirštami. Krikščionys visų pirma įpareigoti visame kame – darbe, visuomeniniuose santykiuose, politiniame gyvenime – elgtis taip, tarsi teisingumas ir objektyvi teisė jiems būtų ne tik paguodą teikiančios idėjos, bet ir gyvybiškai svarbi esminė tikrovė.

Popiežius Jonas XXIII „Mater et Magistra“ rašė: „Tad, kokia bebūtų techninė ir ekonominė pažanga, pasaulyje nebus nei teisingumo, nei taikos, kol žmonės negrįš prie savo, kaip Dievo kūrinių ir vaikų, orumo sąmonės. Dievas turi būti pripažintas visų Jo kūrinių pradine ir galutine priežastim. Žmogus, atskirtas nuo Dievo, darosi nežmoniškas sau pačiam ir kitiems, nes deramas socialinių santykių sutvarkymas suponuoja deramą žmogaus sąžinės santykiavimą su Dievu, visokios tiesos, teisingumo ir meilės šaltiniu.“*

O Pijus XII 1955 m. kalėdiniame sveikinime kalbėjo, kad krikščionims tenka itin svarbi pareiga padėti kurti tikrais krikščioniškais principais besivadovaujančią visuomenę: „Jei krikščionys kada šią savo pareigą apleistų, nesinaudodami, kiek nuo jų priklauso, kelią viešajame gyvenime rodančia tikėjimo šviesa, tai būtų Dievo Žmogaus išdavystė.“

Taigi šiandien reikalingas ne toks krikščionis, kuris paprasčiausiai vidujai pritartų Kristaus žodžiams ir pavyzdžiui, o toks, kuris siektų tobulai sekti Kristumi ne tik asmeniniame gyvenime, ne tik maldoje ir atgailoje, bet ir savo politinėse prievolėse bei visuose socialiniuose įsipareigojimuose.

Ko tikrai nereikia, tai pseudokontempliatyvaus dvasingumo, kuris teigia visiškai nesidomintis pasauliu bei jo problemomis ir nesirūpindamas žmonių visuomene pasišvenčia neva Dievo reikalams. Tikras krikščioniškas dvasingumas, net ir kontempliatyvus, privalo visuomet išsaugoti gilų susirūpinimą žmogumi, nes „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu“ (šv. Ireniejus). Krikščioniškoji dvasia – tai atjautos, atsakomybės ir įsipareigojimo dvasia. Ji negali būti abejinga kančiai, neteisybei, paklydimui, netiesai. Būtent dėl šios priežasties tikras krikščioniškas dvasingumas turi būti nepaprastai susirūpinęs visais branduolinių atsargų ir biologinių ginklų jau vien tik egzistavimo keliamais pavojais ir problemomis.

Tarptautinė politika, grindžiama branduoliniu atgrasymu ir neabejotina visuotinės savižudybės grėsme, negali palikti abejingo nė vieno krikščionio – nė vienas jų negali sau leisti inertiškai ir pasyviai pritarti iš anksto paruoštoms ir masinės žiniasklaidos brukamoms formulėms.

Dar labiau krikščionio sąžinė turėtų kratytis etikos, kuri siekia tarptautinėje politikoje ir kare pateisinti bei leisti kiek įmanoma daugiau jėgos ir teroro. Krikščionis įpareigotas imtis pozityvių ir aktyvių priemonių, kad pažabotų jėgą ir prisidėtų prie veiksmingos tarptautinės organizacijos, galinčios sėkmingai užkirsti kelią karui ir puoselėti taiką, sukūrimo.

Pasaulis atsidūrė lemtingoje kryžkelėje. Arba pasidavę nevilties šėlsmui susinaikinsime, arba likę ištikimi tiesai, Dievui ir artimui kantriai didvyriškai kursime pasaulį, kuriame galiausiai klestės vienybė, tvarka ir taika.

Dabartinėje krizėje krikščionių pastangos gali būti lemiamos. Būtent todėl nepaprastai svarbu, kad neprarastume budrumo ir nepasiduotume beatodairiškiems fanatikų planams, kuriais siekiama supaprastinto ir skubaus sprendimo, pasitelkiant negailestingą smurtą. Vien jėga nieko neišspręsime.

Pasaulyje, kuris iš esmės nebesivadovauja moraliniais priesakais ir nebelaiko smurtinės šimto milijonų žmonių mirties rimta moraline problema, o tik – logišku galios panaudojimu, krikščionis privalo prisiimti atsakomybę už moralinių bei žmogiškųjų vertybių išsaugojimą ir jų aiškinimą bei gynimą laikyti svarbiausia savo užduotimi.

Pirmiausia tai reiškia pareigą nenuilstamai gilintis, medituoti, melstis ir laikytis visų dvasinės bei intelektualinės disciplinos formų, galinčių padėti tokią rimtą užduotį atlikti. Akivaizdu, kad visų pirma ši atsakomybė krenta ant dvasininkų ir vienuolių, o ypač tų, kuriems patikėtas jų švietimas ir dvasinis ugdymas. Dėl šio itin svarbaus tikslo privalome iš naujo permąstyti krikščioniškosios tradicijos šaltinius ir pripažinti, kad beveik visai apleidome ankstyvąjį krikščioniškąjį taikos ir nesmurtinio veiksmo idealą. Neabejotinai iškalbinga, kad XX a. vienintelis didis politinis veikėjas, sąmoningai ir sistemingai pasinaudojęs Evangelijos principais nesmurtinėje politinėje veikloje, buvo ne krikščionis, o hinduistas. Dar iškalbingiau, kad daugybė krikščionių laikė Gandhį tikru keistuoliu, o jo nesmurtą – nepraktiška ir sensacinga mada.

Krikščionys turi byloti darbais. Jų politinė veikla negali apsiriboti balsavimo kabinos privatumu. Ji turi būti ryžtinga ir visiems matoma. Ji turi skelbti krikščioniškąją tiesą garsiai ir aiškiai ir būti pasirengusi dėl jos aukotis, susitaikydama su nesupratimu, neteisybe, šmeižtu ir net įkalinimu ar mirtimi. Šiandien nepaprastai svarbu, kad krikščionys laikytųsi iš tiesų krikščioniškos pozicijos ir viską dėl jos atiduotų. Reikalinga nenuilstama kova už teisingumą visose srityse – darbo, rasinių santykių, „trečiojo pasaulio“ ir, visų svarbiausia, tarptautinių reikalų.

Mūsų išoriniai veiksmai turi kuo labiau atitikti vidinius ketinimus. Mūsų socialinė veikla turi šaknytis svarbiausiuose religiniuose principuose. Tikėjimo ir politikos nebegalima atsieti. Nebepakanka tenkintis abstrakčiu ir nematomu „intencijos tyrumu“ – šiuo požiūriu mūsų išoriniai veiksmai niekuo nesiskiria nuo ateistų ir agnostikų.

Taip pat nevalia pasitenkinti aukščiausiu idealu iškeliant minimalaus etinio teisingumo, grindžiamo prigimtiniu įstatymu, išsaugojimą. Pernelyg dažnai teoretikai savo manipuliacijomis menkino prigimtinio įstatymo kilnumą ir didingumą, kol prigimtinis įstatymas ėmė niekuo nebesiskirti nuo džiunglių įstatymo, kuris, beje, nėra joks įstatymas. Štai kodėl tie, kurie remdamiesi „prigimtiniu įstatymu“ nedvejodami reikalauja vykdyti krašto gynybos prievolę, dažnai visiškai pamiršta teisingumo ir žmogiškumo reikalavimus, be kurių joks karas negali būti pateisinamas. Be šių normų prigimtinis įstatymas degraduoja iki džiunglių įstatymo, kitaip tariant, iki nusikaltimo.

Daugybė krikščionių visiškai nuolankiai sutinka su nuomonėmis ir sprendimais, paženklintais ne Evangelijos, o džiunglių įstatymo įspaudu. Jie paklūsta tokiems potvarkiams nesipriešindami ir beveik ar net visiškai be sąžinės graužimo, nors tikėjimą Dievu praradęs žmogus galbūt baisisi tokiu nejautrumu ir piktinasi akivaizdžiu moralinio jausmo praradimu. Apmaudu, kad praeityje tiek pasauliečių, tiek dvasininkijos krikščioniškos pažiūros buvo iškraipytos minimalistinio legalizmo dvasios. Todėl vis taikstėmės su mūsų sąžinių fariziejiškumu ir dvasiniu smulkmeniškumu, „iškošiančiu uodus, o praryjančiu kupranugarius“. Neabejotinai vienas svarbiausių Jono XXIII tikslų sušaukiant Vatikano II (ekumeninį) susirinkimą – palaikyti ir paskatinti šiandien Bažnyčioje jaučiamą galingą atsinaujinimo judėjimą. Šventasis Tėvas akivaizdžiai viliasi, kad Bažnyčia iš tiesų pajėgi pažaboti sekuliarizmo ir smurto bangą, „pasitelkdama neblėstančią, gyvybingą dieviškąją Evangelijos jėgą ir įskiepydama ją šiandienos žmonių visuomenei, kuri, nors didžiuojasi naujausiais mokslo ir technologijos laimėjimais, kartu kenčia dėl socialinės tvarkos nuosmukio“ („Humanae Salutis“, 1961 m. gruodžio 25 d.).

Tačiau, pasak popiežiaus Jono, to nebus, jei rimtos šių laikų grėsmės „neatkreips dėmesio į būtinybę budėti ir nepaskatins kiekvieno žmogaus suvokti savo atsakomybę“. Popiežius ypač pabrėžia socialinio teisingumo ir tarptautinių santykių klausimus bei sekuliarią ir materialistinę šiuolaikinio mąstymo atmosferą apskritai.

Branduolinis karas – neginčytinas pavyzdys. Beveik neabejotina, kad nemažai katalikų, kuriems grasinimas priešo miestų nušlavimu, atsakant į „nepriimtiną politinę provokaciją“, dėl savo akivaizdžios neteisybės sukelia savaiminę atmetimo reakciją, gebėtų užgniaužti savo pasibjaurėjimą ir klusniai priimtų tokią galimybę, įsitikinę, kad „valdžia žino geriausiai“ ir kad šiuo, kaip ir bet kuriuo kitu, atveju krikščioniškiau susilaikyti nuo vertinimo ir palikti spręsti kam nors kitam. Bet argi tai teisinga, jei sprendimas paliekamas žmonėms, neturintiems nei tvirtų moralės normų, nei užuojautos, nei žmogiškumo? Dar blogiau: galbūt jis iš tikrųjų priklauso ne nuo vadovų, kuriais, tikėkimės, pasitikime, o nuo žmonių, apie kuriuos nieko nežinome, tačiau kurie lemia vadovų politiką ir priimamus nutarimus?

[Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas 1916–1922 m.] Lloydas George’as teigė, kad Pirmasis pasaulinis karas niekuomet nebūtų įsiplieskęs, jei Bažnyčios būtų griežtai atsisakiusios laiminti ir bendradarbiauti. Tiesa, reikia pripažinti, kad popiežiai ir kiti religijos atstovai nenuilstamai skelbė aiškias, bekompromises nuorodas vengti smurto, tačiau kariaujančių šalių katalikai šias nuorodas arba sušvelnindavo, arba atmesdavo kaip netinkamas. Be abejonės, nesunku suprasti, kokia kebli buvo dvasininkų padėtis, pavyzdžiui, nacistinėje Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo metu. Nepaisant to, jų talkininkavimas nepateisinamiems Hitlerio karo veiksmams yra skandalingas (žr. Gordon Zahn, German Catholics and Hitler’s Wars, New York: Sheed and Ward, 1962).

Popiežiai ne sykį ragino krikščionis visame kame elgtis kaip Taikos Kunigaikščio Kristaus mokiniams, savo gyvenimu įkūnijant tikėjimą Jo mokymu. „Visas Jo mokymas – tai kvietimas siekti taikos“, – sako popiežius Jonas XXIII 1961 m. kalėdiniame sveikinime. Ir vėl neišvengiamai artėjant karui, apgailestaudamas dėl nuolat augančio žmonijos savanaudiškumo, kietaširdiškumo, cinizmo ir žiaurumo, popiežius Jonas pažymi, kad krikščioniškasis gerumas ir artimo meilė privalo persmelkti visą kiekvieno krikščionio asmeninę ir visuomeninę veiklą. Prigimtinę etiką priešpriešindamas Evangelijos nesmurtinei etikai pontifikas pasitelkia šventojo Leono Didžiojo žodžius: „Nusikalsti ir atsiteisti – tokia yra pasaulio išmintis. O neatsimokėti blogu už bloga – tai tauri krikščioniškojo gailestingumo išraiška.“ Šie Bažnyčios išmintį ir jos moralinio mokymo esmę įkūnijantys žodžiai išklausomi abejingai ir lengvabūdiškai atmetami, tarsi dabartinės tarptautinės krizės kontekste nebūtų įmanoma rimtai į juos atsižvelgti.

Akis į akį susiduriame su rimta dviprasmybe, kuri iš dalies ir yra problemos šerdis.

Sunku nesutikti, kad stojus akistaton su bet kokia konkrečia politine problema čia ir dabar tiesmukas, nepamatuotas teiginys, jog „nevalia atsimokėti blogu už bloga“, atrodo atgrasus ir beviltiškai nepraktiškas. Kyla klausimas, ar toks principas nėra beprasmis, kai Chruščiovas grasina Vakarų Europai ir Amerikai atominių bombų lietumi.

Teigdami, kad nevalia „atsimokėti blogu už bloga“, tarsi siūlome nuolankiai nuleisti rankas ir leistis pavergiamiems ar sunaikinamiems. Tačiau šis pamatinis krikščioniškas principas reiškia ne tai, kitaip negi jis galėtų būti pritaikytas politikoje? Įsivaizduoti, kad šis principas turi vien tokią prasmę, vadinasi, suvokti jį absurdiškai.

Taip pat akivaizdu, kad raginimai vykdyti nesmurtinį pasipriešinimą ar net vienašališkai nusiginkluoti paprastai sukelia tokį pat klaidingą ir absurdišką įspūdį. Iš tiesų būtų naivu ir net kvaila tikėtis, kad tūkstančiai Pentagone įsikūrusių karinių biurokratų vieną gražią dieną staiga atsitokės, įsiklausys į neprievartos žinią, uždarys visus savo biurus, atšauks visus naujų raketų užsakymus, suplėšys visas gynybos sutartis ir pasitrauks į ašramus.

Žinoma, galima suprasti „realistą“, kuris pagaliau atmetė idėją „neatsimokėti blogu už bloga“ kaip visiškai beprasmišką. Jis pasilengvino gyvenimą. Jam neberūpi, kad jo praktiniai veiksmai atitiktų gilias dvasines moralės normas. Jis įveikė neabejotinai nemalonų ir varginantį vidinį prieštaravimą. Priešui pagrasinus tūkstančiu megatonų, jis gali atsakyti dešimčia tūkstančių, ir jokių nesąmonių apie gėrį ir blogį.

Nuoširdus krikščionis taip lengvai neišsisuks. Religinis pasišventimas įpareigoja jį gyventi su šiuo vidiniu konfliktu tarp, regis, nesutaikomų kraštutinumų. Ir vis dėlto jis taip pat įpareigotas kiek tik su Dievo malone išgali bandyti juos sutaikyti.

Iš tikrųjų branduolinio karo amžiuje raginimas neatsimokėti blogu už bloga privalo kažką reikšti net ir karvedžiui. Ką jis galėtų reikšti? Akivaizdu, kad ne tai, jog tas, kuris visą gyvenimą paskyrė karui, gyveno karu ir karo grėsme, staiga iškilus pavojui turėtų nė nedrįsti pagalvoti apie atsakomuosius veiksmus. Vis dėlto esama principo ir, norint juo vadovautis, reikia nuo kažko pradėti.

Net ir karinis strategas turėtų jaustis įsipareigojęs neatsimokėti blogu už bloga bent jau tuomet, kai blogis pasireiškia politinio ar karinio grasinimo pavidalu ir greičiausiai yra blefas – etikos požiūriu, į jį negalima atsakyti realios jėgos blogiu. Maža to, jis turėtų kiek įmanoma stengtis susilaikyti nuo tokio pat grėsmingo ar net dar grėsmingesnio atsakomojo politinio grasinimo ir, išlaikydamas savo gynybinį pajėgumą, daryti viską, ką gali, kad sumažintų įtampą bei, pasitelkęs nesmurtines priemones, galiausiai visiškai šį blogį pašalintų.

Nors tai ir neprilygsta Evangelijos tobulumui, tai tikrai nėra nepagrįsta ir mažų mažiausiai yra gera pradžia, ir tas, kuris mūsų laikais geba taip elgtis, neturi ko gėdytis. Tačiau realybėje politikai ir kariniai strategai apskritai yra linkę visai atmesti nepatogų principą „neatsimokėti blogu už bloga“. Kad jo išvengtų, jiems paprasčiausiai tereikia atsisakyti suvokti jį kaip nors kitaip nei absurdiškai.

Tikra tragedija, kad būtent tai yra viena iš „Šaltojo karo mąstysenos“ pasekmių. Ne tik kariškiai, bet ir teologai, kunigai bei vyskupai priėjo prie to, kad Šaltojo karo krizės kontekste beveik nesugeba rimtai šio esminio principo priimti. Būdami krikščionys jie formaliai jam pritars, tačiau konkrečioje politinėje situacijoje, visiškai apsėsti Šaltojo karo fobijų, jie tampa moraliai neįgalūs suvokti šį principą kaip nors kitaip nei absurdiškai. Vienu žodžiu, jie negali įžvelgti jame jokios vertės, tad savo praktiniuose sprendimuose juo nesivadovauja. Apsisprendžiant dėl atominio karo jis gali neturėti jokios įtakos jų sąžinei.

Štai kodėl praktikoje linkstame manyti, kad krikščioniškojo gailestingumo ir nuolankumo pamoka skirta tik individams, o ne tautoms ar bendruomenėms. Valstybė gali stoti į karą ir imtis visų įmanomų prievartos formų, o individas tuo tarpu demonstruoja krikščionišką nuolankumą – nesipriešindamas griebiasi ginklo ir paklūsta įsakymui eiti ir žudyti. Valstybė niekada neprivalo atleisti. Valstybė laisva neapkęsti. Valstybė gali atsimokėti blogu už bloga ir, tiesą sakant, netgi blogu už gera! Popiežius Jonas mano visai ką kita. Jo perspėjimas tautų valdytojams – įsakmus: „Remdamiesi iš Jėzaus Kristaus gautu autoritetu sakome: venkite bet kokių minčių apie jėgą; pagalvokite apie tragediją, kurią gali sukelti veiksmų, sprendimų ir pasipiktinimų grandininė reakcija, pajėgi virsti neapgalvotais ir nepataisomais poelgiais. Jums buvo suteikta didžiulė galia ne griauti, o statyti, ne skaldyti, o vienyti, ne priversti lieti ašaras, o pasirūpinti įdarbinimu ir saugumu“ („Kalėdinis sveikinimas“, 1961). Priešingai, popiežius Jonas tvirtina, kad taika turi kilti iš tikros brolybės pripažinimo ir pasiryžimo nuoširdžiai bendradarbiauti, vengiant bet kokių intrigų ir destruktyvių veiksnių, kuriuos dar kartą neišsisukinėdami pavadinsime jų tikraisiais vardais – puikybe, godumu, beširdiškumu, savanaudiškumu.

Tame pačiame kalėdiniame sveikinime popiežius teigia, kad nepasitikėjimo ir neapykantos kultūrą, deja, kursto ir palaiko tie, kurie yra įvaldę viešosios nuomonės formavimo meną ir iš dalies ją kontroliuoja! Jis itin griežtai įspėjo šiuos asmenis „bijoti nepermaldaujamo Dievo ir istorijos teismo ir elgtis apdairiai – su pagarba ir nuosaikumu“.

Ir pridūrė: „Sakome tai apgailestaudami, bet atvirai – spauda yra iš dalies atsakinga už priešiškumo, nesantaikos ir aštraus susiskaldymo atmosferos sukūrimą.“

 

© 2004 by the Merton Legacy Trust

 

Iš: Thomas Merton. Peace in the Post-Christian Era. Maryknoll, N. Y.: Orbis Books, 2004

Vertė Aušra Kundrotaitė