Slėpiniai už kasdienybės pasaulio ribų

 

Staiga ateina laikas, kada Aristotelis ir Platonas atsiduria kišenėje, o pramoga yra centre. Vyksta juoko ir pokšto kerštas rimčiai ir didybei, to, kas žema, paika, banalu, neretai netgi visiškai trivialu, kerštas aukštybei.

 Leonidas Donskis

 

Ar kada nors teko susimąstyti apie realybę, slypinčią už to, ką matome savo akimis? Šį tikrovę transformuojantį klausimą pirmą kartą iškėlė žymiausias Vakarų civilizacijos mąstytojas Platonas. Prieš daugiau nei du tūkstantmečius iškelti klausimai ir šiandieną įkvepia ieškoti slėpinių už kasdienybės pasaulio ribų.

Platono filosofija – Vakarų mąstysenos pamatas – skatina žvelgti giliau, svarstyti tokias pamatines sąvokas kaip būtis, teisingumas ar žmogaus siela. Jo palikimas, pranokstantis senovės Graikijos laikus, yra pamatas daugeliui mąstytojų. Aristotelis, Immanuelis Kantas ar kiti moderniųjų laikų filosofai, žvelgdami nuo Platono pečių, plėtojo jo idėjas, sąvokas, mąstymo modelius ir prasmingai pritaikė savo paieškose. Viena aišku – Platono idėjos pranoksta jo laiką, todėl verta į jas pažvelgti iš arčiau.

 

Anapus kasdienybės žvilgsnio: Platono idėjų pasaulis

 

Platonas teigia, kad „idėjas suvokiame, bet jų nematome“. Ši paprasta mintis atskleidžia idėjų realybės paslaptį. Pasak Platono, tai, ką matome ir patiriame pasitelkdami jusles, tėra tikrosios realybės šešėlis. Pasitelkdamas šią idėją, Platonas siūlo apsvarstyti grožį. Kiekvienas grožio objektas – gėlė, saulė ar Vincento van Gogho „Saulėgrąžos“ – tėra grožio imitacija. Anot Platono, už kiekvieno grožio objekto slypi grožio idėja.

Aptaręs grožį, Platonas žvilgsnį kreipia į viską, kas mus supa. Anot jo, tą patį matymą galima perkelti į tokias idėjas kaip teisingumas, meilė ar gėris: „[...] teigiame, kad yra grožis pats savaime, gėris pats savaime ir taip yra ir su visais daiktais, kuriuos mes imame daugiskaita, ir sakome, kad kiekvienas daiktas turi atitinkamą idėją, kuri yra viena ir kurią vadiname daikto esme – ji yra tai, kas yra kiekvienas daiktas“ (čia ir toliau cituojama iš: Platonas, Valstybė, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Margi raštai, 2014).

„Visų pirma ar tu manai, kad jie per visą savo gyvenimą yra matę ką nors kita, sava ar svetima, išskyrus šešėlius, kuriuos ugnis meta ant priešais juos esančios olos sienos?“ – klausia pagrindinis Platono dialogų veikėjas Sokratas. Olos alegorija – vienas centrinių „Valstybės“ pasakojimų – metafora, atskleidžianti kelionę iš tamsos į šviesą, kelionę iš juslių pasaulio į idėjų tikrovę. Kaliniai, surakinti grandine, kentėdami stebi objektų šešėlius sienoje, kurią apšviečia silpna ugnis. Nupasakodamas kalinių tūnojimą šešėlių tamsoje, Platonas siūlo taip pat pažvelgti ir į kasdienybę – juslės, geiduliai, žemieji troškimai mus varžo, traukia į požemių pasaulį, o idėjų kontempliacija verčia žvelgti aukščiau ir skverbtis anapus to, ką jaučiame.

Tiesa, ši kelionė – ne kiekvienam. Kelionė iš tamsos į šviesą – nelengva, kupina išbandymų. Vienas pirmųjų – akistata su pačiais olos kaliniais, nenorinčiais sutikti, kad gyvena iliuzijoje. Įveikęs juos, filosofas turi įveikti vidinius išbandymus – dvejones, atsitraukimą nuo artimų žmonių būrio – ir išdrįsti susidurti su šviesa. Šviesa neabejotinai akina ir aptemdo akis. Tačiau ilgainiui kalinio akis apsipranta, o naujai išvysta realybė pribloškia. Laisvė, kurią patiria kalinys, neprilygsta niekam, kas regėta iki tol. Susidūrus su nauja realybe, pasidaro neįmanoma grįžti į juslių realybę, tūnančią šešėliuose. Toks žmogus suvokia, kad turi leistis į olą ir atnešti šviesą kaliniams.

Taip atrodo supaprastinta, per olos alegorijos metaforą atsiverianti Platono idėjų realybė. Tai tarsi kelionė į gilesnę, tobulesnę supratimo sritį, kur idealios formos mums atskleidžia grožio, teisingumo ir gerumo esmę. Tai yra filosofijos grožis, leidžiantis mums pažvelgti už regimosios tikrovės ribų ir atrasti pasaulį, kuris yra amžinas, tobulas ir nepaprastai prasmingas.

Lietuvių filosofas ir mąstytojas Leonidas Donskis XXI amžiaus pasaulį įvardijo kaip perpildytą. Dideli informacijos srautai atitraukia žmogų nuo kontempliacijos, įsuka į nesibaigiantį srautą: „Komunikacijos perviršis ir informacijos perteklius sukūrė iliuziją, kad prasmė kažkokiu būdu bus atskleista, kad nereikia ypatingo individualaus žmogaus darbo – nei intelektualinio, nei etinio, – kad būtų galima pradėti prasmės ieškojimus“ („Leonidas Donskis. Bijau, kad XXI amžiuje išsipildė Mefistofelio svajonė“, www.bernardinai.lt).

Kai svarstymas apie tai, kas slypi anapus realybės, tampa neaktualus, nepraktiškas, nesvarbus, kyla pavojus į viską žvelgti paviršutiniškai. Tokie dalykai kaip atjauta, solidarumas, mėginimas suprasti dažnai virsta idėjomis, kurios nėra aktualios, svarbios. Tokiai mąstysenai įsigalėjus, visuomeninė sąmonė darosi lėkšta, o į viešą pasaulį veržiasi sensacija, siekis išgąsdinti arba paveikti.

Pasak filosofo Arūno Sverdiolo, Lietuvos kultūros lauke įprasta vešėti sensacijai, ginčui, nes tampa vis paprasčiau viską suprimityvinti, paversti lėkštu objektu: „Mūsų kultūroje trūksta filosofinio matmens, nėra įprasta girdėti tokius argumentus, juos svarstyti, kritiškai reaguoti, todėl ieškoma egzotikos, sensacijos, skandalo. [...] Tai, kad filosofija nepasirodo, nes manoma, kad ji niekam neįdomi, – esminis viešosios sąmonės lėkštumo ženklas“ („Prof. dr. Arūnas Sverdiolas: „Mūsų kultūroje trūksta filosofinio matmens“, www.bernardinai.lt).

Laikais, kai lėkštas, paviršutiniškas suvokimas veržiasi į viešąjį diskursą, Platono svarstymai apie idėjų pasaulį yra nepaprastai aktualūs. Tai skatina susimąstyti apie kasdienybės paviršutiniškumą ir įkvepia ieškoti gilesnio suvokimo visur – savyje, santykyje su savimi ar kitu.

 

„Valstybės“ utopija: Platono tobulos visuomenės vaizdinys

 

Garsiajame veikale „Valstybė“ atskleidžiama esminė Platono filosofijos dalis – mąstymas apie žmogaus santykį su valstybe. Dialoguose taip pat atskleidžiama senovės graikų filosofo tobulos visuomenės vizija. Esminis jos elementas – kad valstybė sudaryta iš trijų dalių, savitos hierarchijos.

Norint, kad valstybėje įsigalėtų harmonija ir teisingumas, tarp luomų turi būti darna, interesų pasidalinimas. Valstybės valdymas tenka karaliams filosofams, kurie vadovaujasi išmintimi, žino aukščiausiosios idėjos – gėrio – prigimtį, todėl gali valdyti teisingai. Antrąjį visuomenės luomą sudaro sargybiniai, kurie įkūnija narsą ir gina. Trečiasis luomas – dirbantieji – dirba ir atstovauja nuosaikumo dorybei. Kai kiekvienas daro tai, ką turi daryti, valstybėje įsigali harmonija, o visuomenė tampa teisinga.

Tokioje Platono vizijoje slypi esminis senovės graikų požiūris į žmogų ir valstybę. Anot graikų, žmogus yra politinė būtybė iš prigimties ir save realizuoti gali tik dirbdamas išvien su kitais, realizuodamas savo talentus bendruomenėje. Tad Platono tobulos visuomenės vizijoje glūdi mintis, kad etika yra politiška, o politika – etiška. Pasak lietuvių filosofo Naglio Kardelio, „žmogus yra politinė būtybė iš prigimties. Žmogus gali savo interesus geriausiai atskleisti bendruomenėje. Jis negali būti suvokiamas kaip sraigtelis, kuris yra pajungiamas kolektyvui. Individo raiška, prigimties realizavimas yra įvykdomas bendruomenėje“ („Doc. dr. N. Kardelis apie Platono politinę teoriją“, www.youtube.com). Anot Platono, žmogus negali išreikšti savęs būdamas vienas – atsiribojęs nuo visuomenės ir veikdamas „pats sau“ jis realizuotų tik dalį savo prigimties.

Platono tobulos visuomenės vizija iš esmės yra visiška priešingybė šių laikų požiūriui. Sociologas ir postmodernybės kritikas Zygmuntas Baumanas teigia, kad moderniųjų laikų pagrindas – kintamumas, individualybės aukštinimas: „takios modernybės“ (angl. liquid modernity) laikais nebelieka ilgalaikių ryšių, o viskas, kas mus sieja arba siejo, gali būti greitai ir efektyviai „atpainiota“, kai pasikeičia aplinkybės – o jos „takios modernybės“ laikais keičiasi greitai ir neišvengiamai (Zygmunt Bauman, Liquid Love: On the Frailty of Human Bonds, Cambridge: Polity, 2004). Moderniųjų laikų visuomenėje aukštinamas individualumo kultas nejučia nusigręžia nuo pamatinių Platono vizijos principų.

Reflektuojant Platono tobulos visuomenės viziją, darosi akivaizdu, kad jo požiūris į visuomenės gyvenimą išlieka aktualus moderniųjų laikų visuomenėje. Individualizmo laikais, kai ryšiai su bendruomene yra takūs, Platono trijų luomų valstybės vizija skatina peržvelgti savo ryšius su bendruomene ir susimąstyti – ar tikrai individualus gėris gali būti pasiekiamas neprisidedant prie visuotinės gerovės? Kur yra riba tarp galimybės save realizuoti, nepamirštant mus supančios visuomenės gerovės?

Tai – atviri klausimai, kurie nejučia iškyla vartant Platono veikalą, parašytą prieš daugiau nei du tūkstantmečius. Jo idėjos vis dar aktualios moderniųjų laikų žmogui. Taip pat skatina susimąstyti apie darną savyje. Juk, anot Platono, žmogus yra pasiruošęs gyvenimui valstybėje ne tada, kai to panori, o tik tada, kai jo sieloje vyrauja trijų pradų – mąstančiojo, narsiojo ir geidžiančiojo – darna. Nors iš pažiūros gali pasirodyti kitaip, Platonas individo nepamiršta – jam svarbu, kad kiekvienas visuomenės pilietis išmanytų savo prigimtį. Todėl iš Platono tobulos valstybės vizijos iškyla trečioji integrali idėja – sielos sandara.

 

Sielos sandara: Platono žvilgsnis į žmogaus prigimtį

 

Remiantis Platono filosofija, reikėtų teigti, kad kaip valstybėje – taip ir žmoguje. Pasak N. Kardelio, Platono valstybės vizija yra labai panaši į žmogaus vidų: „Platono valstybės vizija yra labai panaši į žmogaus sielos sandarą. Tos kovos, kurios vyksta sielos viduje, Platono suvokimu, vyksta ir pačioje valstybėje. Norėdami sukurti darnią valstybę, mes turėtume įsižiūrėti į tai, kas vyksta mūsų sielos viduje.“ Tad kaip ir valstybėje yra trys luomai, taip ir žmoguje yra trys sielos pradai – racionalusis (arba mąstantysis), narsusis ir geidžiantysis.

Racionalusis pradas suteikia žmogui galimybę mąstyti, kontempliuoti, panirti į samprotavimus. Platono manymu, tai yra sielos valdovas, kuris privalo valdyti kitus du. Valdyti narsųjį, kurio ambicijos ir narsa gali pranokti racionalumą, ir geidžiantįjį, kurio noras patirti malonumus ir jiems atsiduoti atitraukia žmogų nuo jo paskirties. Platono sielos sandaroje racionalusis pradas yra visai kaip karalius filosofas tobulos valstybės vizijoje. Jis, vadovaudamasis išmintimi, turi suvaldyti protą viršijančias ambicijas ir geidulius. Jis, visai kaip Homero vaizduojamas Odisėjas, turi kreiptis į kitus pradus ir įsakyti jiems paklusti: „Trenkė sau kumščiu todėl į krūtinę ir pratarė šitaip: „Reikia ištverti, širdie!“

Tad Platonas, įvedęs idėjų teoriją ir ja parėmęs tobulos valstybės viziją, taip pat pristato ir požiūrį į žmogaus vidų, psichinę dinamiką. Akivaizdu, sielos sandara yra pagrindas vėlyvesnėms psichoanalizės teorijoms, pavyzdžiui, Sigmundo Freudo, kuris žmogaus psichiką suskirstė į tris dalis – id, ego, superego. Nors terminologija ir kontekstai skiriasi, S. Freudo modelyje aidi Platono balsas. Tai tik dar kartą atskleidžia Platono idėjų ir samprotavimų apie žmogaus prigimtį gelmę.

 

Švietimo svarba: Platono idėjos besimokančiajam

 

„Laisvas žmogus nė vieno mokslo neturi mokytis vergiškai. Prievartinis kūno mankštinimas nesusilpnina kūno, bet sieloje neišlieka joks prievarta įkaltas mokslas.“ Taip skamba Platono požiūris į švietimą. Tai, ko gero, aktualiausia ir praktiškiausiai šių laikų žmogui suvokiama Platono idėja. Technologijų laikais, kai informacijos srautas neaprėpiamai spartesnis nei senovės graikų pasaulyje, tai primena apie nuoširdų norą žinoti. Anot Platono, kiekvienas žmogus iš prigimties nori žinoti, siekti supratimo, todėl pagrindinis žmogaus tikslas – pasukti sielą iš tamsos į šviesą ir kultivuoti prigimtinį žinojimą.

Tik save šviesdamas žmogus atranda idėjų pasaulį, geba atsiriboti nuo žemųjų aistrų, geidulių ir regimosios tikrovės. Šį „sielos posūkį“ Platonas apibūdina kaip perėjimą iš tamsos į šviesą: „Siela turi sugebėjimą mokytis ir įrankį, padedantį žmogui mokytis. Bet kaip akies negalima pasukti nuo tamsos į šviesą kitaip, kaip tik pasukant visą kūną, taip visa siela reikia nusukti tą įrankį nuo išnykstančių dalykų, kol siela pagaliau įstengs pakęsti būties ir šviesiausios jos dalies – tai mes vadiname gėriu – vaizdą.“ Siekdamas įprasminti sielos gebą pasukti žvilgsnį nuo tamsos į šviesą, Platonas siūlo žmogaus švietimo kelią.

Auklėjimas ir švietimas Platonui yra menas sukinėti žmogaus sielą ir ravėti piktžoles: „Jeigu iš pat mažens išrausi iš tokios sielos tuos įgimtus polinkius, kurie tartum švininiai pasvarai traukia ją į apsirijimą, smaližiavimą ir kitokius smagumus ir kreipia jos žvilgsnį žemyn, ir jeigu ji išsilaisvins nuo jų ir pasuks savo žvilgsnį į tiesą, tai tie patys žmonės pradėtų taip pat aiškiai matyti tiesą, kaip dabar jie gerai mato tai, į ką yra nukreipta jų siela.“ Platono požiūryje į švietimą dar kartą aidi olos alegorija – žmogus, išvydęs šviesą, nebegali gyventi tamsoje, todėl pagrindinis dalykas, kurį švietimas turi suteikti žmogui, – atverti žvilgsnį į šviesą. Nuo pat mažens kultivuodamas šias idėjas, žmogus pamažu priartėja prie aukščiausios pakopos – žinojimo ir paliečia gėrį.

 

Platono švietimo kelias

 

Platono švietimo kelias atrodo maždaug taip – jaunas žmogus turi būti ugdomas gimnastika ir mūzų menais. Gimnastika užtikrina kūno pusiausvyrą, darnumą ir sveikatą, o mūzų menai įdiegia gerus įpročius. Tiesa, tai tik kelio pradžia, nes mūzų menai negali atvesti žmogaus į žinojimą – jis tik kultivuoja įpročius, kurie reikalingi vėlyvesniems išbandymams.

Antrasis žingsnis – tikslieji mokslai. Platonas išskiria matematiką, geometriją ir astronomiją. Tikslieji mokslai skatina žmogų mąstyti apie abstrakčius dalykus, traukia žmogaus sielą į viršų, ugdo valią ir grynąjį mąstymą. Šie mokslai, Platono manymu, patraukia žmogaus žvilgsnį nuo kasdienybės pilkumos, sielos žvilgsnį kelia į viršūnę: „Mūsų aptartieji mokslai suteikia protui galią ir kilniausiąjį jo sielos pradą veda aukštyn prie to, kas iš visos būties tobuliausia, stebėjimo, panašiai kaip pirmuoju atveju aiškiausias mūsų kūno pojūtis vedė prie to, kas šviesiausia kūniškame ir regimame pasaulyje, stebėjimo.“

Švietimo kelias kupinas išbandymų ir jeigu asmens siela nepasiduoda, nepasirenka lengvesnio kelio, jis yra pasiruošęs paskutiniam žingsniui – filosofijai. Filosofas – tai žmogus, kuris suvokia dalykų prigimtį ir pasiekia aukščiausią pažinimo pakopą – žinojimą. Suvokęs, kas yra gėris, ir pažinęs jo prigimtį, filosofas privalės „nusileisti į žmogiškuosius reikalus“ ir padėti visuomenei artėti prie darnos ir teisingumo: „Atėjus eilei filosofai dirbs visuomenės labui ir vadovaus valstybei – ne todėl, kad tai yra garbė, bet todėl, kad jų pareiga yra dirbti valstybės gerovės labui.“

Maždaug taip atrodo Platono švietimo kelias. Tai – integrali idėja. Švietimo idėja filosofo mąstyme yra glaudžiai susijusi su anksčiau minėtu harmoningu sielos ir valstybės veikimu. Tik šviesdamas save žmogus atranda gėrio prasmę, harmoniją ir pasiruošia prasmingam gyvenimui. Laikais, kai vyrauja noras žinoti kuo daugiau ir kuo greičiau perprasti, Platono požiūris skatina stabtelti, susimąstyti ir kelti klausimą – gal verčiau žinoti tai, kas svarbiausia?

 

Platono paliktais keliais

 

Platonas – neabejotinai svarbiausias Vakarų civilizacijos mąstytojas. Jo idėjos, pasiekiančios mus iš senovės Graikijos, vis dar skamba kaip nepaprastai reikšmingos. Nors ir pakeitę pirminę formą, Platono samprotavimai vis dar aktualūs šių laikų žmogui. Jo mąstymas apie idėjų tikrovę, tobulos valstybės viziją, sielos sandarą ir švietimą skatina šių laikų žmogų susimąstyti, kas iš tiesų svarbu.

Nors ir prabėgo daugiau nei du tūkstantmečiai, jo idėjos vis dar skatina kilti iš tamsos į šviesą, siekti gėrio sau ir kitiems bei prisidėti prie visuotinės gerovės. L. Donskis yra taikliai pasakęs, kad moderniųjų laikų visuomenėje pramoga yra centre, o Platonas ir Aristotelis „atsiduria kišenėje“. Siekiant vertikalios gelmės, Platono idėjos pasirodo kaip niekada aktualios.