Kaip skaityti poeziją. Hormoninės perspektyvos

Ivaras Šteinbergas (g. 1991) – latvių poetas, kritikas ir vertėjas, poezijos rinkinių „Avilys“ (Strops, 2020) ir „Jaunystė“ (Jaunība, 2022) autorius. (Šteinbergo poezijos sk. „Š. A.“, 2023.VIII.18; vert. A. V.)

Straipsnis Kā lasīt dzeju. Hormonālas perspektyvas šių metų sausį pasirodė latvių internetiniame kultūros žurnale „Satori“.

Atsakant į klausimą apie poezijos pobūdį, galimos kelios strategijos, kurios, regis, priklauso nuo situacijos. Tarkime, bandyti atsakyti rimtai trumpame interviu yra tiesiog beprasmiška, išgirstume nebent sąmojingą aforizmą, blogiausiu atveju – pokštą arba citatą (pavyzdžiui: „Man patinka, ką pasakė Wisława Szymborska: aš teikiu pirmenybę poezijos rašymo absurdui, o ne poezijos nerašymo absurdui…“). Tačiau kas būtų ta „tinkama“ situacija? Problema, jog nėra vieningos nuomonės, ką iš tiesų reiškia „bandyti atsakyti rimtai“. Monografija? Paskaitų ciklas? Antologija su penkiasdešimties puslapių įžanga? Autotematinis rinkinys? Išversti ir išleisti kritikos teorijos knygą, kur būtų paaiškinta, kad kiekvieno skaitymo pagrindas visada esti sąmoningos ar nesąmoningos išankstinės nuostatos? Psichoanalizės, dekonstrukcijos, ekokritikos, traumų ir kančių, postkolonializmo tyrėjų darbų serijos? Visi variantai geri, bet jų gausa tuojau signalizuoja kitą problemą – sąlygiškai „rimtas“ atsakymas neišvengiamai patvirtins nerimą keliančią nuojautą, kad poezijos esencializmas (t. y. galutinis apibrėžimas) visada bus išskiriamojo pobūdžio, kitaip tariant, hierarchizuos ir nepagrįstai privilegijuos kurią nors vieną poezijos genealoginio medžio šaką, ignoruodamas tas, kurios egzistuoja būtent todėl, kad siekia išvengti pirminio apibrėžimo. Vietoj šito šiame rašinyje siūlau laikiną sprendimą – poezijos hormonų teoriją!

Hormonų teorija yra senovės Graikijoje žinomų keturių skysčių teorijos, arba humoralizmo, vedinys. Humoralizmas teigia, kad kosmosas sudarytas iš keturių elementų (žemės, vandens, oro ir ugnies). Žmogaus organizme taip pat funkcionuoja keturi skysčiai – juodoji tulžis (μελαγχολία, melaina hloē), flegma (φλέγμα, flegma), kraujas (αἷμα, haima) ir geltonoji tulžis (χολή, cholē). Humoralizmas paklojo pagrindus žmogaus temperamento tipams: juodoji tulžis formuoja melancholišką charakterį, flegma – flegmatišką ir t. t. Laikui bėgant buvo atrasta, kad kūno skysčiai perneša įvairiausias biologiškai aktyvias medžiagas – hormonus, o šie savo ruožtu atveria duris (vožtuvus?) mūsų teorijos plėtotei. Hormonų teorija išlaiko pamatines humoralizmo nuostatas ir papildo jas taip, kad išvados labiau atitiktų laiko dvasią. Kaip humoralinėje, taip ir poezijos hormonų sistemoje viskas turi būti subalansuota – jeigu kurio nors hormono yra per daug arba per mažai, gali pasireikšti fiziniai arba psichologiniai simptomai. Hormonų poetika, kitaip nei humoralinė tradicija, daug tiksliau atspindi realaus pasaulio pliuralizmą – ji visatos neredukuoja į keturias kategorijas. Hormonų yra daug, ir jie visi sąveikauja.

Tolesnėse pastraipose – šeši manyje besireiškiantys hormoniniai poezijos skaitytojų tipai. Šis sąrašas sumanytas kaip pradžia atsakymo į klausimą apie nerimastingąjį poezijos esmės tapsmą. Šis sąrašas nėra baigtinis.

Testosteronikas

Aš, kaip testosteronikas, žinau, kas yra poezija. Poezija – tai rišlia kalba sukurtas tekstas, istoriškai išaugęs iš sakytinės literatūros, todėl poezijoje itin svarbu ritmas, muzikalumas, prozodija. (Ar kas bežino, kas ta „prozodija“?) Poeziją reikia skaityti betarpiškai, nes rišlios kalbos semantinį krūvį neša visi teksto lygmenys – tropai, stilistinės figūros, strofika… Formalaus meistriškumo nepakanka, nes gera poezija – tikra (!) poezija – yra ta, kurią sukuria talentas – žmogus, ne tik įvaldęs visus techninius dalykus, bet ir valdantis juos lengvai ir įkvėptai. Man svarbu originalumas ir minties kilnumas. Poezijoje ieškau amžinosios tiesos apreiškimo, o šitam pajėgus ne kiekvienas. Būtent todėl esu reiklus – aš žinau, kad tiesa komplikuota, tad poezija turi būti paremta darbu, idant unikalų ir kompleksinį impulsą įspraustų į šimtmečiais šlifuotas struktūras. Taigi poezija yra sutvarkymo menas, kosmogonija. Aš esu idealistas, tradicionalistas, metafizikas ir konservatyvus individualistas. Žinau, ką Haroldas Bloomas rašė apie Šekspyrą, puikiai pagrįsdamas, kodėl anglų genijus yra geriausias visų laikų poetas, pelnytai esąs kanono viršūnėje. Mažai, be galo mažai žodžio meno meistrų gali atitikti manuosius kokybės kriterijus, todėl dažnai būnu nusivylęs. Mūsų dienomis dauguma atsisako poetinės kalbos galimybių, nekompensuodami savo pasirinktų trūkumų. Turiu tiek daug ko išmokyti (bet niekas nenori mokytis)! Sąžiningai kalbant, pastaraisiais metais poezija sumenko, nors jos prastėjimas vyksta jau keturis šimtmečius, gal net nuo helenizmo laikų, kol kas neapsisprendžiu.

Adrenalinikas

Aš, būdamas adrenalinikas, žinau, kad poezijoje vyksta pokyčiai; poezija yra naujovė, gera poezija – slaptis. Todėl talentingaisiais vadintini tie, kurie geba taikliai įsivaizduoti ateitį ir perkelti ją į dabartį. Tai labai sunku padaryti, neperpratus praeities. Savąjį gyvenimo momentą geriausiai išvystame įterpę į kontinuumą – kad sulaužytume tradiciją, ją turime permanyti. Man svarbu inovacija, poezija įpareigoja ieškoti nepanaudotų galimybių; dažnai tai reiškia antagonizmą, protestą, radikalų požiūrį. Tuomet kokybės kriterijus – senojo pasaulio destrukcijos koeficientas. Mano pamatinės vertybės – status quo atsižadėjimas ir ribinės būsenos. Man patinka, kai poezija meta iššūkį įsitikinimams, kokia ji turėtų būti. Man patinka šūkis: „Kas bebūtų, mes – prieš!“ Jeigu poezija pradės gyvuoti tarpdiscipliniškai, daugialypėje terpėje, apsišlapinsiu iš laimės. Mane žavi viskas, ką vadiname avangardu, – tiek istorinis dadaizmas, tiek šiuolaikinių devyniolikmečių keiksmažodinis verlibras. Klausiausi Saschos Bru paskaitų apie modernizmą, esu skaitęs konceptualistų manifestus, ėjęs į lakaniškus performansus, džiūgavęs per postironiškas akcijas. Esu kiek apsėstas „-izmų“ ir priešdėlio „anti-“, bet tikiu, kad pažanga vyksta tik keičiantis konstantoms. Poezija turi rodyti, kas dar nepadaryta. Aš dažniausiai esu užsiėmęs, nes ką nors verčiu – tiek daug dar neišversta į latvių kalbą! Toksiškoji pastoralė! Asemiškoji tatuiruočių zoopoetika! Found poetry! Šiukšliadėžės elegija ir binarinio kodo odė angliai!

Oksitocinikas

Aš, oksitocinikas, suvokiu, kad poezija yra save gimdanti kalba. Poezija, kaip ir filosofija, gyva kalboje, bet kalba yra tik antropomorfizmų visuma, kurianti naujus antropomorfizmus. Todėl poezija neturi ir negali turėti tiesioginių santykių su tiesa, arba tiesa neegzistuoja be kalbos, ji kalbiškai sukurta ir poezijoje reiškiasi raiškiausiai. Mes neišreiškiame nekintančios tiesos, mes nepaliaujamai kuriame ją, galima sakyti, gimdome, kiekvienas eilėraštis leidžia rastis naujiems eilėraščiams. Taigi problemiškas kalbos santykis su tikrove yra tikroji poezijos tema. Gera poezija yra ta, kuri šitai suvokia. Žinau, ką Martinas Heideggeris rašė apie Hölderliną. Na, bent atrodo, kad žinau. Šiaip ar taip, man patinka tezė, kad esmė glūdi kalboje. Man svarbu metatekstai ir intertekstualumas. Mallarmé nebūtų be Rimbaud, šio nebūtų be Baudelaire’o, pastarojo – be romantikų, kurių nebūtų be… Poezijos kokybė matuojama eilutėse išskleistų nuorodų tinklų beribiškumu. Mane žavi kalbos poetai, objektyvistai, Louis Zukofsky „A“, rečiau – T. S. Eliotas. Bet esu skaitęs ir nepelnytai neįvertintų meistrų, kurie savo dulkėtuose ir knygų prikrautuose rūseliuose yra pajutę visatos svorį, sutelktą pusapvalėje dėžutėje, ir pavertė jį šriftu. Ak, Robertas Duncanas… Ir, žinoma, nauji vardai! Lingvistinė klausa ir dialektai, sociolektai, ideolektai! Dažnai žengiu gatve ir nė nepastebiu, kad jau einu per raudoną.

Estrogenikas

Estrogenikas manyje žino, kad poezija galima papasakoti savo istoriją; poezija suteikia balsą tiems, kuriems jis būtinas, ypač kai šis balsas marginalizuotas. Mane mėgsta kaltinti reliatyvizmu, bet, žiū, būtent todėl, kad viską galima reliatyvizuoti, turime būti itin dėmesingi. Poezija yra laisvė, laisvė yra atsakomybė, o atsakomybė yra demokratija, kuri turi būti pagrindų pagrindas. Man svarbu kontekstas, biografija. Tiek talentas, tiek kokybė yra socialiniai konstruktai. Vienintelė skirtybė – nuoširdumas. Ko tu bijai? Kas tave trikdo? Būk ten, kur nepatogiausia. Gūdžioje traumoje slepiasi šviesa. Išgyventų patirčių atgarsiams tekste tiesiog nedera senamadiški metodai; tarkime, čia tinkamiausia poetinė proza. Poezijos paskirtis – sužadinti pozityvų veiksmą. Aš poezijoje ieškau vilties, kelio iš neteisybės. Poezija yra įrankis. Poezija yra veikimas. Man patinka, kai eilėraštis pasakoja gyvenimo istoriją. Tai gali būti šeimos genealoginis medis, bet gali būti ir vienas pusdienis, kai pasaulis sugriūna, bet tu išgyveni. Esu feministas. Aš noriu, kad būtų geriau. Aš tikiu, kad poezija padeda. Esu susipažinęs su Audre Lorde ir Gwendolyn Brooks tekstais, man patinka išpažintys. Poezija tiesiogiai susijusi su mano ir kitų tapatybe. Taigi ji yra empatijos žadintoja, supratimo tiltas, tarpusavio bendravimo kanalas. Tikiu, kad atjausti – tai geriausia, ką galim padaryti gyvenime. Esu dėkingas už viską, ką turiu, ir beprotiškai nelaimingas, kai žvelgiu į pasaulį.

Dopaminikas

Tokiems dopaminikams kaip aš poezija yra jausmas. Poezija yra tikra, kai man atrodo tikra. Vienintelis tikrumo kriterijus – mano subjektyvus išgyvenimas. Man svarbu intuicija, man nepatinka ilgai, sausai analizuoti. Poezijos paskirtis – mėgavimasis, prieglobsčio suteikimas, grožio dovanojimas pasauliui. Poezijoje ieškau turtų, dvasinių ir žodinių. Esu girdėjęs, ką sakė Simone Weil apie dievišką meną, atsimenu ir Hannah’os Arendt ištarmę, esą poezija nepritaikoma, todėl ir antlaikiška. Iš tiesų man nereikėjo skaityti nei Ritos Felski apmąstymų apie postkritiką, nei Eve Kosofsky Sedgwick svarstymų apie skaitymą, kaip atkuriamąją praktiką, kad sužinočiau, jog poezija geba suadyti yrantį pasaulį – tereikia vieno siūlelio prie žvakės šviesos! Man patinka slaptis, o gera poezija, jei tokios esama, kupina paslapties. Man ne gėda kartais pravirkti prie ketureilio, kurį kiti vadina banaliu. Viską lemia mano patirtis, tas brakštelėjimas, kuris būna arba kurio nebūna. Jeigu nebūna, nenuliūstu, imu kitą rinkinį. Mano stalas nukrautas knygomis, ir aš dažnai negaliu užmigti be savo kasdieninio davinio.

Melatoninikas

Kaip melatoninikas, aš nežinau, kas yra poezija, nes visą gyvenimą, – o poezija – dalis gyvenimo, – suvokiu kaip milžinišką ir žvilgsniu neaprėpiamą svajonę. Aš svajoju ir todėl nežinau, ko sulauksiu; bent stengiuosi nuo akinių nubraukti visas prielaidas, nes kiekviena prielaida gali būti ir prietaras. Gal tai ir reiškia „talentą“ – stereotipų neužgožtą žvilgsnį. Jeigu reikia kokio nors pagrindo, sakysime, kad poezija yra tai, ką mes vadiname poezija. Nevalia savavaliauti. Jeigu nesavavaliaujama – neišklibinami kokybės kriterijai; poeziją, ko gero, reikia skaityti ir kelti kokybės kriterijus kiekvienam pavieniam eilėraščiui. Kiekvienas eilėraštis, jeigu artinsimės prie jo švelniai ir dėmesingai, t. y. užduodami tinkamus klausimus, mums atsivers, ims kalbėti. Eilėraščiai kalba man, kaip kalba visi daiktai (matyt, esu materialistas) – nukrautas stalas ir saulė šaltą dieną kažką byloja man vien savo egzistavimo faktu; mano užduotis – išgirsti. Žinau, ką apie poetus manė Platonas, ir to man gana, kad jie mane sužavėtų. Smalsumas galėtų būti manoji kelrodė žvaigždė. Man tiek daug dar reikia išmokti! Aš niekada nenuobodžiauju. Manęs visur laukia staigmenos. Eilėraštį suvokiu kaip vieną iš daugybės žmogaus saviraiškos būdų.

Pavyzdžiui, vakar skaičiau Rebeccos Elson eilėraštį iš rinkinio „A Responsibility to Awe“ (2001). Ji buvo astronomė. Paklausykite šio eilėraščio pradžios:

Kartais kaip mirties

baimės priešnuodį

aš valgau žvaigždes.

Tokią naktį gulėdama ant nugaros

išsiurbiu jas iš troškios tamsos,

kol visos, visos jau manyje,

karčios kaip pipirai ir aštrios.

Kitąkart įmaišau save

į dar visiškai naują visatą,

dar šiltą – it kraujas:

be tuščios erdvės, vien erdvė,

šviesa nuo dar ne žvaigždžių,