Upė gyduolė

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos inicijuoti Latvių literatūros metai (2023) baigėsi, bet suintensyvėjo tarpkultūrinė komunikacija, padaugėjo vertimų, susitelkė latvių literatūros entuziastų būrys, todėl nusprendėme atgaivinti rubriką „Avižų kioskas“, kuri 2007–2009 m. gyvavo „Šiaurės Atėnuose“. Bendromis pastangomis kas mėnesį pristatysime latvių kultūros, literatūros ir kritikos aktualijas. 

Jūsų kioskininkė Laura Laurušaitė

Laura Vinogradova. Upė. Iš latvių k. vertė Audrius Musteikis. V.: Odilė, 2022. 120 p.

Laura Vinogradova debiutavo 2017 m. būdama trisdešimties, o dabar jau yra devynių knygų autorė – keturių vaikams ir penkių suaugusiesiems. Pradėjo nuo knygų mažiesiems, bet ir suaugusiesiems skirtuose jos kūriniuose veikia vaikai, kurie daugelį dalykų pasako trumpiau, aiškiau ir atviriau nei suaugusieji. 2022 ir 2023 m. lietuviškai pasirodė po vieną knygą, priklausančią kiekvienai iš šių kategorijų: apysaka „Upė“, kuri buvo pastebėta bendrame knygų sraute – pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją, buvo nominuota Latvijos literatūros metų apdovanojimui, ir knyga vaikams „Tėtis ir šuo“, kuri Latvijoje irgi pateko į Metų knygos vaikams nominantų penketuką ir buvo įtraukta į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos sudaromą geriausių 2023 m. verstinių knygų ilgąjį sąrašą. Abi knygas iš latvių kalbos išvertė Audrius Musteikis, kurio vertimai visada imponuoja skaidrumu, taikliu žodžių parinkimu ir literatūrine kokybe. Vos pasirodžius „Upei“ latviškai, aptarinėjome ją „Knygų klube“ su latvių literatūros vertėjais į kitas užsienio kalbas, ir jau tada supratau, kad patys latviai šią knygą mato kaip mažąjį egzistencinį idėjų romaną, tinkamą ne tik vietos skaitytojams, bet ir eksportui. Ir išties knyga jau išversta bent į šešias kalbas ir sėkmingai nutekėjusi įvairiomis kryptimis, ja domisi ir kiti užsienio leidėjai.

Klyksmas tyloje

Kaip literatūrologė, komparatyvistė nemažai skaitau latvių autorių knygų, ir susidaro įspūdis, kad pastaruoju metu latvių literatūra daug kalba apie visuomenės paribius, užribius, apie autsaiderius ir marginalijas, ar tai būtų Latvijos likimas istoriniuose kontekstuose, ar tiesiog mažieji žmonės, kurie gali įgyti balsą tik per literatūrinį pasakojimą. Vinogradova irgi itin atidi socialiniam audiniui, opioms atstumtųjų problemoms.

Naujausia Vinogradovos knyga „Varnos“ (2024) apibūdinama kaip „emociškai prisodrinta, skvarbi apysaka, kurios centre – vaikų namų augintinės Sanos ir jos dukters Lijos likimai“. „Upėje“ irgi pasakojama apie pakilusią iš socialinio dugno moterį, trisdešimt šešerių Rutę, kuri bando susidoroti su sesers Dinos praradimo trauma ir rasti save gyvenimo triukšme. Pamažu atsiveria trauminės veikėjų vaikystės atodangos, nes, kaip paaiškėja, visi knygos herojai nemylėti, atstumti tėvų, badavę, iš streso šlapinęsi į lovą, netgi rišti prie pavadėlių kaip šuniukai. Įdomi vaikystės analogija su gličiu ir neestetišku arbatos grybu, kuris plūduriuoja stiklainyje kaip svetimkūnis. Už verslininko Stefano ištekėjusi veikėja išsiveržia iš nepriteklių, kelissyk apysakoje pasikartoja žodis „išsiplėšė“, tačiau šildomos namų grindys neužtikrina šilumos širdyje, o samdoma namų tvarkytoja negali sutvarkyti asmeninio emocinio interjero turinių. Nesėkmių ruožas prasitęsia ir į dabartį: prieš dešimt metų pagrobta ir be žinios dingusi sesuo tikriausiai jau žuvusi, motina sėdi kalėjime nugalabijusi sugyventinį, miršta tėvas, kurio niekada nepažinojo, o vyras užpuolamas gatvėje, suspardomas ir apvagiamas. Knygoje labai daug egzistencinės vienatvės, prislopinto liūdesio, ilgesio ir jų pažadintos savirefleksijos. Vinogradova yra labai nuoširdi ir empatiška autorė, sugrąžinanti į akiratį tai, kas tikra. Tai rašytoja dalyvė, o ne stebėtoja. Interviu yra užsiminusi, kad jos kūryboje daug autentiškų patirčių – pati yra kilusi iš socialiai pažeidžiamos šeimos, praradusi brolį, gal dėl to skaitant nėra dirbtinumo įspūdžio, nors rašoma ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu. Įžvelgiu pastangą ne tik išrašyti, bet ir susitaikyti su praradimais, juos apmąstyti ir išrišti. Man tai buvo knyga apie saviiešką, bandymą rasti egzistavimo modusą, apie santykius su savimi, su vyru ir su svetimais žmonėmis, kurie kartais pasirodo savesni už savus.

Vinogradovos knygose, taip pat ir „Upėje“, labai svarbi tylėjimo, nutylėjimo, uždraustos artikuliacijos tema. Bandoma pasitraukti iš ne(į)vykusio gyvenimo į savo vidų, o tam reikia atsiribojimo, vienumos, tad, mirus tėvui paveldėjusi atokią sodybą prie upės, ji viską meta ir niekam nepranešusi pabėga ten nuo miesto ir minčių gausmo. Mobilųjį telefoną jai atstoja žemė, bulvė, jurgino gumbas, ir liečia ji ne ekraną, o malką, kuria pakuria krosnį. Kaimynai padovanoja Rutei užuolaidas, kad ji galėtų atsitverti nuo išorės. Jos tėvas Jūlė buvo kaimo keistuolis, maitindavęs vietinių girtuoklių kūną ir sielą: virdavo jiems valgyti ir garsiai skaitydavo literatūros klasiką. Rutė pirmąsyk lankosi šiame name, todėl vaikšto po jį kaip po savo neįvykusios vaikystės muziejų, liesdama čia randamus daiktus, o kartais ir panaudodama juos pagal paskirtį. Tėvo paveikslą ji formuoja lyg dėlionę ir sulig kiekvienu įrankiu, kiekviena iš kaimynų išgirsta istorijos nuotrupa, kiekvienu jųdviejų išvaizdos sugretinimu („Ar Tu senojo Jūlės dukra? [...] Tu labai į jį panaši“, p. 14; „Rutės akys tai ir Jūlės akys. Pilnos senų istorijų“, p. 116) supranta, kad tėvas tebegyvena joje, kad ji pratęsia tai, ko nepažinojo. Kartais Rutei pritrūksta žodžių pavadinti name randamiems daiktams – tai atitinka sąmoningą rašytojos nuostatą, kad nebūtina visko įvardyti, nes kai kurie jausmai ir santykių mazgai yra kalbos užribyje.

Vandens paradigma

Kalbant apie apysaką negalima apeiti vandens kodo, į kurį nurodo ir knygos pavadinimas „Upė“. Vandens stichija centruoja ir koncentruoja pasakojimą. Upė čia ir fizinė (nors bevardė), ir simbolinė figūra, nes per ją apysakoje parodomi moters būsenos pokyčiai, galiausiai konstatuojant, kad „upė – vyresnioji sesuo tokioj nevilty“ (p. 63), kuri padeda rasti atsakymus.

Upė yra linijinė tėkmė, apysakoje žyminti ir žmogaus gyvenimo, laiko tiesę, kuri plukdo atmintį, patirtis iš vaikystės. Galima keliauti pasroviui arba prieš srovę, pasiduodant lemčiai arba jai priešinantis. Iš pradžių gyvendama mieste moteris bando ignoruoti komplikuotą praeitį ir dabartį: išstumti iš pasąmonės tėvą, paneigti sesers mirtį, stringantį ryšį su vyru. Tik išvykus į kaimą prie upės, „gyvojo vandens“, ją pagauna natūrali gyvenimo ir minčių tėkmė. Moteris atgimsta, tobulėja, įsisąmonina savo sielvartą, sutinka žmonių, kurie suteikia jos gyvenimui postūmį. Visų pirma tai gaivališka, tiesmuka kaimynų mergina Matildė, jos trimetis sūnelis Lukas ir „milžinas“ brolis Kristofas, su kuriuo užsimezga keistas traukos ryšys. Turbūt Kristofo vardas ir jo vizualinis pavidalas pasirinktas neatsitiktinai, nes legenda byloja, kad šv. Kristoforas buvęs labai aukštas, gyvenęs prie upės ir ant pečių per ją nešiojęs keleivius. Tarsi suteikiama viltis, kad Kristofas perneš pasimetusią moterį per jos negandų upę. Ir pati upė yra aktyvus jos sveikimo agentas. Upė atplukdo nepageidaujamą naštą iš praeities, bet turi galios ją nuplukdyti, kaip liudija nejauki, bet psichoanalitiškai svarbi scena, kai moteris upėje randa šerno dvėseną: „Tarp liepto mietų įstrigęs šernas. Pūvantis, dvokiantis šernas. Tikriausiai atneštas poplūdžio vandenų. Išmirkęs, aplesiotas paukščių. Rutė dairosi kokio pagalio. Tada nubėga iki pašiūrės ir atsineša seną grėblį. Baksnoja šerną, kol išlaisvina iš mietų, ir jis nuplaukia pasroviui“ (p. 108).

Vandens metaforika apysakoje labai svarbi ir kitu aspektu. Santykis tarp dviejų skirtingų stichijų – moters ir vyro – gali būti interpretuojamas ir kaip santykis tarp upės ir vandenyno. Šiuo atveju moteris atstovauja upei, o Kristofas, kurio net profesija parinkta atitinkamai – dirba žvejybiniuose laivuose Anglijoje, – jūrai. Susiduria du vandens pradai ir pavidalai: upė kaip srūvantis, plukdantis vanduo ir jūra kaip bekraštis, beformis, banguojantis vanduo, kuris kelia grėsmę, atstovauja svetimai, pavojingai materijai. Sekant biblinėmis asociacijomis, upė yra saldus (gėlas) vanduo, jūra – kartus (sūrus) vanduo, o iš jų susijungimo randasi pasaulis. Vyro ir moters artėjimas skleidžiamas labai subtiliai: „Plaukioja ir galvoja apie Kristofą. Staiga upė pasidaro sūri kaip Kristofo jūra. Rutė pajunta jūros sūrumą ant skruostų“ (p. 66). Upė (moteris) teka į jūrą, bet dar neaišku, į kurią, nes apysakoje veikia du jos gyvenimui svarbūs vyrai – naujoji simpatija Kristofas ir sutuoktinis Stefanas. Tik apysakos finale paaiškėja, katras iš šių vyrų jos gyvenime pasiliks.

Būti tarp: pustoniai ir šviesokaita

Vinogradovos rašymui būdinga taupi stilistika, neilgi sakiniai, bet tekstas pasako žymiai daugiau nei paviršinis turinio sluoksnis. Kūrinį reikia lukštenti, gvildenti, skaityti ne tik patį tekstą, bet ir tarpus tarp žodžių. Peržvelgiau nemažai latvių skaitytojų atsiliepimų, kai kuriems pritrūko siužeto plėtotės, laimingesnės pabaigos, nors, man regis, nutylėjimai kaip tik suteikia kūriniui gylio ir niuansuotumo. Be to, tokia raiška organiškai tinkama turiniui, kuris atskleidžia sutrūkinėjusius šeimos saitus, reprezentacijos plyšius, chaotišką minčių fragmentaciją. Pavadinčiau tokį nedaugiažodį rašymą šiaurietišku, asketišku, pritildytu, tačiau Vinogradovai būdingas unikalus gebėjimas grubias gyvenimo faktūras ir spengiančią esatį vaizduoti subtiliai, jautriai ir netgi švelniai. „Upė“ yra lyginta su latvių literatūros klasikės Regīnos Ezeros romanu „Šulinys“ (Aka, 1972), kuriame irgi ryškėja niūrus vienatvės svoris, bet kartu ir latviškasis atsparumas bei ištvermė. Ne stiliaus, bet emocinio poveikio požiūriu „Upė“ man priminė Ingos Abelės, Andros Neiburgos, Noros Ikstenos apsakymų tonaciją, kurią apibūdinčiau latviškais žodžiais skaudrs, smeldzīgs – skaudus, persmelkiantis taip, kad sugniaužia, o gerklėje užstringa gumulas. Vertėjui teko nelengva užduotis išlaikyti autorės sakinių koncentraciją ir į juos sudėtą stiprų emocinį užtaisą, nes kai žodžių mažai, kiekvieno iš jų prasminis krūvis padidėja.

Knygos tekstą papildo išraiškinga vizualika – juodos ir baltos spalvų grafinės iliustracijos, kurias piešė autorės vyras Vitalijus Vinogradovas. Tokia dviejų menų sintezė pasiteisina, šie kampuoti, atšiaurūs atvaizdai gerai koreliuoja su lakonišku tekstu, suteikia progos skaitant stabtelti, susimąstyti.

Ir „Upė“, ir naujoji Vinogradovos knyga „Varnos“ yra apysakos. Ne apsakymai, kurie, kaip sakė latvių trumposios prozos meistrė Neiburga, „gerai įtempia emocinę stygą“, ir ne romanai, kurie dabartiniame literatūros lauke yra tarytum burtažodis. Lietuvoje apysaka yra jau gan primirštas žanras, ir reikia pasakyti, kad lietuviškame vertime jis išvis nutylimas, gal kad per mažai komercinis. Visgi autorės sumanymui apysakos žanrinis pavidalas tiko, nes leido papasakoti istoriją neišplėtojant, paliekant pačiam skaitytojui kurti santykį su tuo, ką ji parašė. Tai ne siužetinė, o meditatyvinė literatūra, ir nors esama detektyvo intrigos, ji nedominuojanti ir neatlieka klasikinės funkcijos, kai bandant nustatyti nusikaltėlį kryptingai sekama nusikaltimo gijomis. „Upėje“ telkiamasi ne į sesers dingimą, o į refleksijas, kurias Rutė lieja laiškuose dingusiai seseriai. Tikėtina, laiškų formatas pasirinktas norint sukurti iliuziją, kad adresatas, kuriam rašoma, tebėra tarp gyvųjų, nors Rutė ir pati jau vargiai tiki, kad prieš dešimtmetį dingusi sesuo gyva: „Dina, o jei iš tiesų Tavęs nebėra? [...] Kam dar galėčiau rašyti?“ (p. 107).

Skaitant mane labiau veikė simbolinės idėjos, neakivaizdinės reikšmės, tai, kas ne žodžiuose, o išgyvenimuose. Imponavo tai, kad ieškoma paprastumo – paprastų santykių, paprastos literatūrinės raiškos. Tai man atrodo brandžios asmenybės ir brandžios literatūros požymis, kai atsisakoma manierizmo ir pretenzingumo, grįžtama prie santykio su savimi, su gamta, su kitu žmogumi – tėvu, motina, seserimi, vaiku, vyru. Sakyčiau, kad laiškai yra silpnoji apysakos dalis, nes juose pasigirsta patetikos gaidų, o paprastumas ima ribotis su primityvumu. Taip pat nelabai įtikina, kad vyras verslininkas toks jautrus, supratingas ir inicijuojantis pokalbį.

Apysakoje svarbi praeities ir dabarties dinamika, kurioje iš pradžių dominuoja atmintis, prarastis ir mirtis, o paskui ją ima užgožti dabartis, gyvybė, šiluma. Nuolat ryškėja prieštaringos reikšmių poros, atskleidžiančios neišvengiamą gyvenimo dvilypumą: išėjimas ir sugrįžimas, mirtis ir meilė, skubėjimas ir lėtumas, kalbėjimas ir tyla, tačiau Vinogradovai rūpi ne priešingi poliai, o tai, kaip jie sąveikauja, kas yra tarp jų. Įdomus pabaigos sprendimas, kuris irgi pagrįstas dviejų elementų sandūra. Galiausiai vandens stichiją suryja ugnis, kuri pasireiškia dviem pavidalais – kaip gaisras ir kaip aistra tiek vyrui, tiek gyvenimui. Dabarties istorija, prasidėjusi apleistame name nuo ugnies įkūrimo krosnyje, ugnimi ir baigiasi.

Dėl nedidelės apimties „Upė“ gan greitai perskaitoma, bet vis dėlto tai lėtojo skaitymo ir lėtojo malonumo knyga, kuri užversta dar ilgai nepalieka.