„Kino pavasaris“: nostalgijos efektas

Kadras iš filmo „Ryuichi Sakamoto / Opusas“

Žiemos pabaigoje, svečiuojantis pas bičiulius, iš kito kambario pasigirdo muzika. Nepaisant šurmulio, neišvengiamo, kai kambary esti daugiau žmonių ir kitų kūrinių, skambėjusių prieš tai, būtent šis man iškart sukėlė stiprų, jaudinantį jausmą – vėliau jį įvardinau kaip nostalgiją. Atrodė, kad kažkada seniai jau esu girdėjusi, o veikiau jautusi tai, ką dabar man perdavė muzikos garsai. Tai buvo Ryuichi Sakamoto „Opusas“.

Simboliškas sutapimas, nes pirmas filmas, kurį pažiūrėjau šiųmetiniame „Kino pavasaryje“, buvo „Ryuichi Sakamoto / Opusas“ (rež. Neo Sora). Žiūrėti – sąlyginis veiksmas šio filmo atžvilgiu. Didžiausias dėmesys filme tenka atliekamai muzikai, todėl turbūt labiausiai pasisekė tiems, kurie pateko į seansą, į kurį rinkosi supratingi žiūrovai, žinantys, kur atėjo. Bet koks pašalinis garsas, kaip ir kamerinės muzikos koncertuose, būtų kaip svetimkūnis, nemaloniai įsipleištuojantis į klausos lauką. Ką ir kalbėti apie šių laikų kino salių neišvengiamybę – spragėsius. Man pasisekė, nes pauzių metu girdėjosi tik žiūrinčiųjų kvėpavimas. Vėžiu sergantis garsus kompozitorius ir atlikėjas, du kartus įvertintas „Grammy“ apdovanojimu, šį – paskutinį – savo koncertą įrašė kaip atsisveikinimą. Pusantros valandos filme Sakamoto atlieka pačius garsiausius savo kūrinius, garso takelius iš filmų „Laimingų Kalėdų, misteri Lorensai“ (rež. Nagisa Oshima), „Dangaus prieglobstis“ ir „Paskutinis imperatorius“ (rež. Bernardo Bertolucci), pelniusius jam šlovę ir etapais žyminčius kūrėjo kelią dar nuo grupės „Yellow Magic Orchestra“ laikų. Vėliausi kūriniai – iš kompozitoriaus albumo „12“, o anksčiau paminėtas „Opusas“ skamba paskutinis, einant titrams.

Kadras iš filmo „Ryuichi Sakamoto / Opusas“

Nostalgija įvardinamas jausmas, susijęs ne su pačiais praeities įvykiais, o su pojūčiais, kurie tuo metu buvo apėmę. Prisiminimas transformuojasi į jausmą, dažnai net stipresnį, nei būta paties išgyvenimo. Beveik visi Sakamoto kūriniai pasižymi nostalgijos efektu – gal tai iš dalies lėmė jų populiarumą ir šlovę.

„Atsipūsti reikėtų, gal persistengiau“, – viena iš kelių frazių, kurią trumpos pertraukos tarp kūrinių metu ištaria Sakamoto. Subtiliai nufilmuotuose kadruose – kompozitoriaus profilis, veido išraiškos ir rankos. Nespalvota juosta atkartoja juodų ir baltų fortepijono klavišų gamą, vaizde – nieko nereikalingo, scenografija apsiriboja tik tuo, kas svarbiausia: instrumentu ir jo apšvietimu. Simboliškai filmo draminę liniją išbaigia šviesa: pradžioje natūrali – ryto ir dienos, ilgainiui susitraukianti iki vieno šviesos šaltinio – sceninio prožektoriaus, kol galų gale fortepijono klavišai lieka groti vieni.

Ryuichi Sakamoto mirė prieš metus, 2023 m. kovo 28 d., pralaimėjęs kovą su vėžiu.

Kadras iš filmo „Visi mes svetimi“

Pasak psichoanalitiko Manuelio Blanco, nostalgija dar gali būti vadinama atminties skausmu. Iš dalies apie tai režisieriaus Andrew Haigho filmas „Visi mes svetimi“. Būtent nuo to skausmo kenčia pagrindinis filmo veikėjas scenaristas Adamas (akt. Andrew Scott), savo rašomame tekste grįždamas į vaikystės namus, pas dar jaunus tėvus, jam vaikui esant žuvusius autoavarijoje. Filme realybės ir Adamo vizijų linijos susipina, o vėliau ir uždengia viena kitą. Vis dėlto tai netrukdo sekti aiškiai struktūrizuoto siužeto, kuriame režisierius apgalvoja kiekvieną smulkmeną, nes raktas, kad vis dėlto esame kviečiami ne į realų, o į išgalvotą pasaulį, duodamas jau filmo pradžioje; viename iš Londono dangoraižių gyvena tik du žmonės, iš kurių galbūt tik vienas – tikras, o kitas – Haris – lyg tas vaikystės „nematomas draugas“, simbolizuojantis besąlygiškos meilės troškimą – tokios, kokią gauname tik iš tėvų. Iš pradžių istorija norisi tikėti tokia, kokia ji rodoma ekrane: du vieniši žmonės užmezga santykį ir atranda vienas kitame ilgai ieškotą trūkstamą dalį. Galiausiai pradedi suprasti, kad esi Adamo norimame susikurti pasaulyje, kuris vaizduojamas jo rašomame scenarijuje, bet tai nieko nekeičia – filmas dovanoja susitapatinimo pojūtį. Iš Adamo tėvo lūpų nuskambėjusi frazė „Rašytojas mažiausiai žino apie gyvenimą“ – tarsi dar vienas pretekstas gyventi ne realiame, o aprašomame pasaulyje, kuriame ilgainiui tamsos ir šešėlių daugėja. Kažkuriuo filmo metu nuojauta, kad veikėjams nebenutiks nieko gero, sukelia patį tikriausią egzistencinį siaubą – turbūt tai ir yra gero filmo bruožas.

Kadras iš filmo „Visi mes svetimi“

Filmas kurtas pagal Taichi Yamados romaną „Svetimi“ (1987), todėl buvo įdomu jį palyginti su japonų režisieriaus Nobuhiko Obayashi 1988 m. filmu pagal tą patį romaną – „Vasara su vaiduokliais“ (The Discarnates). Obayashi interpretacija nuosaikesnė, veiksmas vyksta Tokijuje, kur į tokiame pačiame vaiduokliškame biurų pastate gyvenančio, neseniai išsiskyrusio rašytojo duris vieną vakarą pasibeldžia nepažįstama moteris. Haighas pateikia žiūrovams savąją LGBTQ interpretaciją, todėl Adamo jausena, vienišumas, troškimas sulaukti žuvusių tėvų palaikymo dėl savo tapatybės man vietomis susisieja su Olivios Laing eseistiniame romane „Vienišas miestas“ aprašoma homoseksualius kūrėjus ir menininkus smelkiančia egzistencine vienatve ir artumo paieškomis.

„Visi mes svetimi“ palieka žiūrovui daug klausimų, iš kurių „kas tikra, kas išgalvota“ – tikrai nėra svarbiausias.