KAROLINA MOTIEJŪNAITĖ

Lieknumo ekonomika: kodėl baudžiame moteris?

 

Studijuodama keletą mėnesių dirbau ekologiškų prekių parduotuvėlėje – padėdavau žmonėms išsirinkti kosmetiką ar maisto produktus, papildus. Vienas tokių produktų buvo iš įvairių (kaip teigta) sveikatai naudingų žolelių pagamintas gėrimas žalioje kartoninėje pakuotėje (10 stiklinių ampulių po 20 ml). Ant pakuotės buvo užrašyta, kad šis produktas „padės jaustis lengviau“. Gėrimas būdavo pardavinėjamas pavasario pradžioje, o ištarus frazę „nuo šio gėrimo palengvėsite“ klientės, matyt, pasąmoningai išgirsdavo „sulieknėsite“. Tą dieną pardaviau bene visas „lengvinančias“ pakuotes, kurios iš tikro buvo paprastas žolelių mišinys, skatinantis žarnyno veiklą. Svajonė tapti lieknesnėms buvo sėkmingai parduota, o aš gavau papildomą atlygį už pardavimus. Iš tikrųjų minėtos klientės pirko ne tik prekę, padedančią lieknėti. Vakarų pasaulyje lieknas kūnas, veikiantis kaip statuso ir išsilavinimo simbolis, prideda papildomų socialinių taškų. Taigi, tą dieną buvo nupirktas siekis būti lydimai sėkmės.

 

Būti lydimai sėkmės lygu būti lieknai?

 

Diskusijos apie lieknumo ekonomiką tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Tačiau pastaraisiais metais, grįžus prie itin liekno kūno standartų ir ėmus populiarėti svorį mesti padedantiems vaistams, mintis, kad lieknas kūnas nulemia sėkmę, vėl tapo aktuali. Deja, tenka matyti didžiulį grožio standartų poveikį moterų socialiniam ir ekonominiam mobilumui, kai galimybes diktuoja išvaizda. Nors daugelis grožio standartų vadinami „mitais“, pasirodo, šiame naratyve esama tiesos. Taigi, ekonominė sėkmė tiesiogiai koreliuoja su lieknu kūno sudėjimu. Bent jau moterims.

Maždaug prieš metus išpopuliarėjusiame „The Economist“ straipsnyje „The economics of thinness“ pristatyta idėja, kad ambicingoms moterims yra ekonomiškai racionalu būti kuo lieknesnėms. Straipsnis atskleidžia nerimą keliantį ryšį tarp kūno svorio ir finansinės padėties. Tyrimas pabrėžia, kad lieknesnės moterys vidutiniškai uždirba daugiau nei apkūnesnės jų kolegės. Ekonomiškai išsivysčiusiame pasaulyje lieknas kūnas yra viena iš socioekonominės sėkmės prielaidų. O antsvoris tapatinamas su prastesniu išsilavinimui, mažiau apmokamu (neprestižiniu) darbu, tam tikrų asmeninių savybių (pavyzdžiui, valios) trūkumu. Straipsnyje teigiama, kad, remiantis statistika, turtingesni žmonės yra lieknesni, tiesa, tai galioja tik moterims. „Eurostat“ duomenimis, Europoje lieknesnės moterys uždirba daugiau nei apkūnesnės. Vadovaujantis prielaida, kad išsilavinimas koreliuoja su geresniu atlyginimu ir noru rūpintis savijauta, būtų galima teigti, kad daugiau uždirbantys žmonės tiesiog turi daugiau galimybių pasirūpinti savo sveikata. Tačiau ši logika turėtų galioti abiem lytims. Tyrimai rodo, kad ir liekni, ir apkūnesni vyrai uždirba tiek pat. O štai JAV ir Pietų Korėjoje daugiau sveriantys vyrai netgi uždirba daugiau. Taigi, standartų neatitinkančios moterys lieka ekonomiškai nuskriaustos.

2014 metais Vanderbilto universiteto (JAV) tyrėjos Jennifer Bennet Shinall atliktas tyrimas parodė, kad antsvorio turinčios moterys dažniau dirba mažiau apmokamus ir fiziškai sudėtingesnius darbus. Taip pat turi mažesnę tikimybę gauti aukštesnes pareigas, kurias atliekant reikėtų bendrauti su klientais. Apskritai šios moterys turės didesnę tikimybę uždirbti mažiau pinigų bet kuriuo atveju, palyginti su antsvorio neturinčiomis moterimis ir visais (įvairaus svorio) vyrais. Shinall nustatė, kad antsvorio turinčios moterys darbo rinkoje yra baudžiamos, tačiau sunkesni vyrai nesulaukia tokios pat bausmės: „Nepriklausomai nuo profesijos, antsvorio turintiems vyrams sekasi taip pat gerai kaip ir vidutinio svorio vyrams. Jie uždirba tiek pat. Tačiau moterų atveju matome priešingą modelį.“ Daugelį metų trukę tyrimai parodė, kad moterys, kurios atitinka įprastus grožio standartus, labiau tikėtina, sulauks palankaus elgesio darbo vietoje ir uždirbs didesnį atlyginimą nei jų kolegės, kurios neatitinka šių lūkesčių.

 

Lieknėjimo prekės ir lyčių lygybė

 

Svarbu pripažinti, kad lieknumas, kaip sėkmės prielaida, yra socialiai sukonstruota samprata. Įmonės, siūlančios lieknėjimo priemones – nuo svorio metimo produktų iki kosmetinių operacijų, – naudojasi moterų troškimu atitikti nerealius grožio standartus, įsprausdamos jas į nesibaigiantį nepasiekiamo tobulumo vaikymosi ratą. Tai kenkia moterų psichinei sveikatai, sukelia kūno dismorfiją, valgymo sutrikimus ir nevisavertiškumo jausmą. Svorį mažinančių vaistų, tokių kaip „Ozempic“, populiarumas pastaraisiais metais išaugo, pažadėjus greitai ir efektyviai numesti svorio. Vaistas, skirtas žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, JAV buvo pradėtas vartoti masiškai.

Pereikime prie populiariojoje kultūroje vyraujančių moterų mitybos standartų. Čia galima prisiminti Holivudo žvaigždžių mitybos įpročius, kurie būdavo pristatomi kaip siekiamybė. Pavyzdžiui, verslo moteriai pietums suvalgyti avokadą tapo visiška norma, o gerti daug vandens ne tik sveika, bet ir malšina alkį. Praėjusiais metais išpopuliarėjo aktorės Gwyneth Paltrow „sveikatingumo“ rutina. Aktorė praktikuoja protarpinį badavimą, kuris „palaiko jos detoksikaciją“, ryte geria kavą, per pietus kaulų sultinį, o per vakarienę laikosi paleomitybos (sudarytos iš daug augalinių riebalų, gyvulinių baltymų, sveikųjų angliavandenių, beveik visų vaisių ir daržovių).

Moterų grožio standartus sistemingai formavo žiniasklaida, mada ir grožio industrija, pateikdamos nepasiekiamą ir žalingą moteriškumo archetipą. Todėl moterys, kurios neatitinka lieknumo standarto, gali susidurti su kliūtimis profesiniame gyvenime dėl numanomo šališkumo ir diskriminacijos. O susirūpinimas dėl antsvorio turinčių moterų sveikatos yra viena labiausiai paplitusių neakivaizdaus apkūnių žmonių gėdijimo (fat shaming) sudedamųjų dalių. Kitaip tariant, galios teisti kitaip atrodantįjį demonstravimas. Grožio kaip sėkmę lemiančio veiksnio samprata pakerta lyčių lygybės esmę. Užuot vertinusi moteris už jų įgūdžius, visuomenė vertina jas pagal fizinę išvaizdą. Ši perspektyva sustiprina nuostatą, kad moterų vertę lemia tik jų išvaizda. Taip yra įamžinama kultūra, kuri nuvertina moterų gebėjimus ir palaiko darbo užmokesčio atotrūkį lyties atžvilgiu.

Darbo užmokesčio skirtumui įtakos turi ir giliai įsišaknijusi lyčių nelygybė ir profesinė atskirtis. Moterys dažnai nukreipiamos į profesines sritis, kurios istoriškai yra nepakankamai įvertintos ir mažiau apmokamos. Nors lyčių nelygybės klausimas apima daug lygmenų, tyrimai rodo, kad moterų išvaizda, įskaitant svorį, gali sustiprinti esamą nelygybę ir prisidėti prie nepakankamo jų profesinio atstovavimo geriau apmokamose srityse.

Kūno pozityvumo (body positivity) judėjimas, prieš keletą metų įgavęs pagreitį kaip atsakas į nerealius grožio standartus, skatino savęs priėmimą ir meilę visiems kūno tipams. Nors šis judėjimas turėjo teigiamos įtakos, jis neišardė per daugelį metų sukurtų standartų, kurie moters fizinę išvaizdą sieja su ekonomine sėkme. Reikia pažymėti, kad šiame straipsnyje neapžvelgti rasės, etninės kilmės, socialinės ir ekonominės aplinkos veiksniai, kurie yra svarbūs, kai nagrinėjamos socialinio mobilumo ir ekonominės galios temos pasitelkiant feministinę prieigą. Situacijai pagerinti galime imtis kūno įvairovės ir įtraukties temų žiniasklaidoje. Būtų pats laikas išsivaduoti iš lieknumo siekio, priimti įvairovę ir iš naujo apibrėžti sėkmę, pagrįstą talentu ir įdirbiu.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.