Telegramos iš anapus
Telegramos iš anapus
Kad ir kokiais telefonais skambinčiau visur užimtumo signalas
sveiki
sakykite prašau ar būtų galima čionais numirti
aš labai labai pavargau
ne atsiprašome bet mes šeštadieniais nedirbam toks įstatymas
jums teks palaukti iki pirmadienio
padedu ragelį
niekaip neišsisuksiu
tenka susisiūti miego arteriją ir nusivalyti stiklines numirėlio akis
šiandien teks eiti į darbą
kaip ir kasdien
nieko neapkvailinsiu savo mirtimi
darbas yra darbas
Landlord
Lauke šoka pūgos
viešpaties rūmai pasipuošę baltu auksu
mano kaukolėje gyvena mažas žmogutis
jis kūrena židinį
ugnį kuria rankraščiais senomis mano gyvenimo istorijomis
vakarais jis verda didelį garuojantį sapnų katilą
katile sukasi visi mano pažįstami
jame sukiesi ir tu
kartais žmogutis supyksta
tada ima garsiai trepsėti
mane užpuola migrena
ir aš nebetikiu Dievu
Pasiruošę
Mes benamiai sušalę vaikiščiai
statomės laivelius iš popieriaus
ruošiamės plaukti per gyvenimo upes ir vandenynus
mes patys kuriame laiką
patys kuriame savo pasaulį
į didžiąją kelionę pasiimsim saujelę skaidrių nugludintų akmenukų
kad būtų iš ko gyventi tenais anapus
įsimesim vienus beveik nesuplyšusius džinsus
obuolį sumuštinį
kačiuką iš gatvės
Koncertas (ne visai šeimai)
Šiandien minia reikalauja kraujo
didysis inkvizitorius mazgoja rankas
už ceremonijų menės galandami strykai
skambės šostakovičiaus trylikta
nervingai įsitempia jaučio oda
timpanai ruošias skaudžiam čaižymui
publika gaudžia
generolo lazdelė suvirpina orą
sielų inžinieriai paleidžia trankią orkestro mašiną
blyksteli šviesos ir garsas apakina protus
koncertas
prasideda
Duona
Sako durniau žiūrėk iš ko duoną valgai
žiūriu
valgau duoną iš motinos
užteptą kalte ir priekaištais
tuo pačiu peiliu raikytą
kurio bukąja puse vaikystėje
mušdavo per rankas iki kraujų
valgau duoną iš tėvo
kuris nors ir nieko garsiai nepasako
bet abu suprantam
kad jau neturėčiau tokiam amžiuje prašyti iš jo duonos
valgau duoną iš darbo kasdieninio
iš nemiegotų naktų ir nebepavelkamų kojų
valgau duoną iš rytinio galvos skausmo
iš prisivertimų per prievartą lipti iš lovos ir eiti
valgau duoną iš visą kūną sukaustančio siaubo
iš panikos atakų
iš kruopščiai išlygintų kelnių
iškrakmolytų marškinių
valgau duoną iš kariškos stojiškos laikysenos blizgančiojescenoje
per ryškioms šviesoms negailestingai akinant
valgau duoną iš mažesnio nei vidutinio atlyginimo
iš pratimų kuriuos mokiausi prieš dešimtis metų
valgau duoną iš nebuvusios vaikystės praleistos besimokant
valgau duoną iš rieškučių turtingų ponų
iš trupinių šventinio banketo
valgau duoną iš savęs religinio aukojimo metu perlaužto per pusę
iš nenorėjimo daugiau šitaip gyventi
valgau iš savo mirtingumo suvokimo
kad laikas prabėgęs uždirbant šią duoną
yra amžinai pravalgytas
valgau duoną iš savo jaunystės iš savo sveikatos
iš savo šeimos iš savo vaikų ir iš savo senatvės
valgau duoną iš skaudančios nugaros ir širdies permušimų
valgau duoną vis tą pačią
juodą
rupią
be sviesto ar pagardų
valgau duoną nes nuo vaikystės ligi pat mirties valgom tą pačią
rupią
juodą
Anno Domini
Akyse mirga žvaigždynai
galvoje sukasi kosminiai ratai
mano degančios rankos ir degančios kojos
langai sandariai uždaryti
išluptos rankenos
pro juos neišmesi nutraukytų savo galūnių
aplinkui karštis ir sprogstančios aneurizmos
jų neužkiši senais laikraščiais
tamsos gravitacija traukia artyn
sukasi ant liežuvio galiuko
vaikystėj mokėtas eilėraštis
mes judam link bedugnės
brangink tas minutes kol kvėpuoji
tavo gyvenimo rūmai griūva
naktis įsigėrė į grindis lubas ir sienų plyšius
lupas tinkas oda
lūžta kaulai
beprotiškai didėjantis greitis
seniai nebegaliojančios priesaikos ir
garbės žodis iš lubų sninga pelenais
oras kuriuo kvėpuojam – užnuodytas
girdžiu kaip siaurėja laikas
tvinksi siaurėjančios venos
tu grožiesi Romos griuvėsiais
ir degantis miestas
tik dar viena aušra
šįkart
gal ir paskutinė
Mirties anestezija
Ar girdi kaip tolumoj staugia žiema
aštrūs šalčio nagai
rytais jau gremžias pro tavo langus
miegok vaike miegok
pabudus jau nebebus nei namų nei langų
tik balta balta diena
tokia šalta kad net nebejusti šalčio
šviesu tarsi prieš prarandant sąmonę
šviesu lyg prožektorėliu į tuščius vyzdžius
tylu
nieks nebekvėpuoja
tau virš sąmonės prikrauta mažiausiai trys metrai sniego
kai esi beveik miręs viskas pasidaro nelabai svarbu
jautiesi absurdiškai saugus
blogiau juk jau nebus
tai mirties anestezija
gyvenimo lapas balsta
vis labiau ir labiau
štai – jau švaru
Vėlių duonelė
Aš vis dar bijau kad teisingai gyventi
taip ir neišmokau
bijau kad nemoku sutramdyti drebančio balso
neklauso manęs nei užspausta gerklė
nei lyg tyčia šąlantys pirštai
širdis vis dar stengias sekundei sustoti
pabėgt ar ištrūkti
nors nėra pas ką bėgti
tik tamsus kaip vidunaktis nerimas
gal mano gyvenimo fotojuostelė nepataisomai apšvitinta?
bandau gelbėt nepaliestus kadrus
švinta bet vis dar bijau
visi kiti žino atsakymus
o man galvoje sukas tūkstančiai klausimų
aš vis dar bijau kad švaistau savo laiką
brangiausią gyvenimo varantį kurą
suku tik visu smarkumu rutinos ratus
kaip dacano maldos būgnelius
gyvenu ne savo laiku ir ne vietoje savo
aš vis dar bijau kad kiti pamatys mano trūkius
vidinius plyšimus žaizdas ir lūžusius kaulus
užsilipdęs juos Vėlinių žvakių vašku aš keliauju per rūką
lyg piko metu vėlių minios užplūdusios dangų
užgulusios žemės žibintus
visų šventųjų tenais nebesutalpinsi net naktį
belieka vaidint kad esu dar veik gyvas
klibinu naktį kiemo vartus geležinius
bet atkelt jau nepajėgiu
praeiviams kartoju – tik tikrinu ar sandariai užrakinta
išmušus vidunakčiui pirštais šaltais liečiu tavo sapno skruostus
ganau lūpomis vėjo arkliukus
ir taip ligi laikas tavasis išbėgs
lig sustings tavo gyslose kraujas
aš stuksensiu tyliais vakarais tau į sieną
viršugalvy
belsiu į smilkinius
lauksiu —-
gal mes tik sapnuojam —
pabudinsiu?
Knygrišiai
Kaip nepasiklysti pereinant iš šio pasaulio į neregimąjį
čia panašiai kaip einant į operą
reikia sekti paskui lėtai slenkančią vėlių minią
skaičiuoti laiptelius
mintyse lenkti nukirstus pirštus
svarbu nenuslysti ir nenukristi į praeitį
mano vaikystės namuose aidėjo riksmai ir prakeiksmai
raudos ir krykštavimai
kryželių formos mėlynės
atsiprašymai ir atsižadėjimai
žegnojimai laiminant ir prakeikiant
išplėšiant senų knygų lapus
knygų kurias patys rašė ir patys rišo
dabar jie tušti
niekas neberiša lapų
juose karaliauja vėjai ir šnabždesiai
tylomis juda šešėliai
atsargiai
stengdamiesi neužkliudyti daiktų
nenumesti ant stalo gulinčių apdulkėjusių knygų
ar kampe paliktos seniai nebešluojančios šluotos
čia nebesijaučia skausmingo speigo
rankos nutirpusios iki baltumo
kramtant nagus nugraužtos visos gyslos ir kaulai
pro stogą į lopšius nebekrenta sniegas
čia nestatomi paminklai mirusiesiems
apie juos paprasčiausiai nešnekama
vakarais namuose jų – daugiau nei gyvųjų
lubose baigia ištrupėti
paskutinės vaikystėje skaičiuotos žvaigždės
seni vaikų lopšiai prigrūsti sniego ir suplėšytų natų lapų
pianinas vis dar stovi šalimais
pilnas senų skudurų ir neišrištų disonansų
nešvarių harmonijų ir smurto
pelių apgraužtų etiudų
muzika skamba tik vidurnakčiais
grojamas tik Šopenas ir Mocartas
klavišai atšoka ne iš karto
todėl muzika iš tolo skamba kaip gaudesys
iš arti kaip verksmas
muzika kažkada raminusi nerimą
dabar pati jį sukelia
aitrina žaizdas ir bando prikelti seniai mirusius pojūčius
Dieve iš kur čia tiek žalios akyse
nejaugi čia vėl vasara
nejaugi aš danguj
čiagi pragaras
