Meilės žaidimai su nepažįstamaisiais
Sėdėdama užsidariusi savo bute ir apžiūrinėdama pilkas daugiabučių ekspozicijas, stebėjausi, kiek daug nepažįstamų žmonių gali gyventi tokiame viename plote ir tarpusavyje visiškai nebendrauti. Nors jų visų gyvenimai – tarsi viena per kitą spirale atsikartojanti gimimų, mirčių, ligų, draugysčių, santuokų, tėvysčių, vaikysčių mozaika, besisukantis kaleidoskopas, kiekvienas verda savo paties puode, dėlioja jam vienam tesuprantamą dėlionę, ir jeigu kur nors laiptinėje prasilenkdami dar sulinksi galvą, nes vaikystėje tėvai savo pavyzdžiu mokė, kad reikėtų pasisveikinti su kaimynais, – vis dėlto tai visada tėra formalumas, ir iš tiesų niekada nežinojau, su kuo pasisveikinu.
Vaikščiodamas palei namus, kartais iš kurio nors lango išgirsti rietynes – pakeltus balsus, dūžtančius daiktus, – kartais net gali pamatyti pro neužskleistas užuolaidas, kaip tai vyksta. Tokiais susvetimėjimo laikais sunkiausia gyventi tame pačiame bute su artimais žmonėmis. O kadaise, aukso amžiuje, – žmonės nepatikėtų – bendravimo kultūra buvusi labai aukšto lygio. Dabar, aišku, nebeturime, neišsiugdėme tam reikiamų savybių. Sunkiausia sugyventi su savimi – todėl sunku sugyventi ir su artimais žmonėmis, sunku sugyventi su kaimynais, bendradarbiais, giminėmis.
Keliaujant Indijoje arba Irane, visų žmonių durys tau atviros. Ne tik atviros, jie yra suinteresuoti, kad pas juos užeitum pasisvečiuoti, kad jie galėtų tau patarnauti – pavaišinti maistu, pasiūlyti išsimaudyti ar nakvynę: „Svečias – Dievulis į namus.“ O kaip pas mus? Neduokdie, užeis nelauktas svečias ir sugadins ramybės oazę. Grįžusi iš kelionių po tokias svetingas šalis, bandžiau užeidinėti pas kitus žmones, bet bandymai paprastai nebūdavo sėkmingi – paskambinus į duris, niekas nekviesdavo į vidų. Todėl radau kitų būdų, kaip vis dėlto pas žmones patekti.
Iš nuomojamų arba parduodamų butų skelbimų išsirinkdavau kelis galimus variantus – susitardavau, kad ateisiu pasižiūrėti. Žmonės įleisdavo mane į jaukius, šiltus ir sutvarkytus klientams apžiūrėti skirtus butus. Pirkdavau kelias porcijas ledų ir duodavau buto savininkui, tikėdamasi, kad pakvies kartu suvalgyti, pabendrauti, pakalbėti, – tačiau kažkodėl nesiūlydavo, tik aprodydavo buto sienas ir baldus, papasakodavo, kaip gerai veikia šildymas ar kanalizacija. Bet niekada nepapasakodavo apie save, niekada neklausdavo, kaip man sekasi, ar neliūdna gyventi šitame susvetimėjusiame pasaulyje. Dažniausiai tiesiog paskui pasakydavau „gerai, ačiū, pagalvosiu“ ir išeidavau – taip vis dėlto irgi nedrįsusi paklausti, kaip jiems sekasi, ar neliūdna šitame pasaulyje, kuriame tave aplanko tik tada, kai įkeli skelbimą, kad parduodi butą.
Kartą, apimta nevilties, kad manęs nepakviečia draugiškai pabendrauti, į vieną iš nuomojamų butų ėjau itin prabangiai pasipuošusi – su ryškia mėlyna „progine“ suknele ligi žemės, aukštakulniais batais, tviskančiais papuošalais. Maniau, gal tai suveiktų, ypač jeigu namus aprodys koks vyriškosios lyties atstovas. Deja, į jokį pasimatymą nebuvau pakviesta ir tąkart – tiesiog, kad ilgiau užsitęstų pokalbis, firmos darbuotojui anglų kalba uždaviau įvairiausių klausimų: ar būtų galima prikabinti daug paveikslų su jūra (išgręžus skyles; butas buvo prabangus ir sienos baltutės). Galų gale dar paklausiau – ar būtų galima bute laikyti povus. Jis niekaip negalėjo suprasti, ką turiu omeny, kol paaiškinau jam, jog tai paukščiai su didelėm spalvotom uodegom. To užteko, kad žmogus pasakytų, jog šio buto man nenuomos. Taip ir baigėsi romantiškas susitikimas.
Dar vienas būdas patekti pas žmones yra tokios mūsų tradicijoje daugmaž pripažintos „nekviestų svečių dienos“. Viena jų – Užgavėnės. Tą dieną atidėdavau kitus darbus, kad galėčiau legaliai belstis į žmonių namus. Nors man jau buvo ryškiai virš dvidešimt, šis žaidimas visada buvo mano mėgstamiausias. Su kauke išeidavau iš namų jau iš pat ryto ir grįždavau tik vėlai vakare.
Gyvenimas pro kaukės akių skylutes buvo visai kitoks, tarsi stebėtojos. Kiti irgi stebi tave, bet tavęs nėra – žmonių žvilgsniams nepasiekiant mano tikrojo veido, galėjau iš tikrųjų pamatyti, kaip šitas pasaulis atrodo, kai aš negalvoju, kaip atrodau, ir ką kiti apie mane galvoja, – dėl to tam tikra prasme tai net buvo išėjimas už kūno ribų, nes iš tikrųjų nepastebime, kaip netgi mums patiems mus atspindi kitų žmonių mintys ir žvilgsnių projekcijos.
Kaip vaiduoklis klajodavau po miestą nuo ankstyvo rytinio troleibuso. Tada keliaudavau miesto gatvėmis į Dailės akademiją, kurioje studijavau, – kursiokai neatpažindavo manęs po šiurpaus totemo pavidalu, ir, stovėdama prie molberto, kaip ir anksčiau, bandydavau išlaikyti pieštuką, tačiau kantrybė nenulaikydavo, ir ugninga totemo prigimtis paskatindavo lėkti iš auditorijos į auditoriją, prašyti blynų, pinigų ir saldainių, trukdyti modeliams pozuoti, o studentams piešti. Buvau tai, kas sutrikdo, perpurto realybę, kad ji iš statiškos taptų dinamiška, atsinaujintų ir atgytų.
Šitaip buvau užėjusi ir į savo jogos studiją, savo grėsmingu įsiveržimu sugadinau visą finalinę meditaciją (kai pabaigoje gulima šavasanos poza). Taip pat buvau užėjusi į „Bernardinų“ ir „Šiaurės Atėnų“ redakcijas, kur paprašiau duoti man laikraščio numerių. „Aš pabaisa Lietuvos, / duokit blynų ir kavos, / o jei blynai nemaišyti, / duokit bent jau paskaityti“, – kažką tokio dainavau įsiveržusi ir sugadinusi ramią redagavimo atmosferą. Užtai gavau laikraščių ir, žinoma, niekas niekas nė neįtarė, kad po kauke buvo pasislėpusi jų publikuojama poetė Ieva Gudmonaitė.
Vaikščiojau po laiptines, butus – vis saujom kišdama saldainius į kišenes. Klajojau po senamiestį ir įvairiuose rajonų užkampiuose vis užtikdavau deginamas Mores – šokdavau su kitais nepažįstamais kaukėtais žmonėmis, net nežinodama, su kuo, ir nesužinosiu niekada, po šventės visiems išsiskirsčius į savo uždaras namų erdves. Buvau totemas, baubas, žvaigždė – šokinėjanti, pakliuvusi į atvirą visatos pulsavimą, įsisukusi į ritualą ir tarytum jau beišeinanti iš savęs, iš suvokimo, kas aš esu. Kūnas be Užgavėnių kaukės irgi yra tik kaukė, dengianti tikrąją esybę, – jaučiau, kad bent dabar galiu atsipalaiduoti, išsivaduoti iš socialinio spaudimo, kas aš esu, kaip turiu atrodyti, įtilpti į „normaliai“ atrodančio žmogaus rėmus. Buvau tiesiog pabaisa, ataidėjusi iš nepažįstamų tolių, – iš tokios nieko nesitikima, nereikalaujama. Buvau tiesiog tas kažkas, apie ką neverta mąstyti, kam neverta nieko patarti. Buvau tas kažkas, šokantis netoli ugnies vidury pilkų daugiabučių rajono, kur kiti ramiai sėdi su savo kūno kauke, galbūt vartydami blynus ant keptuvės, bet nedrįsdami taip išeiti ir suktis šokyje, dainoje, rituale. Gal tik paskutiniai žibantys pelenai nuo sudegusios dirbtinės moters prasklinda pro pusiau praskleistą jų langą, o gal dar koks kaukėtasis užsuka į namus, ieškodamas laimės, draugystės ir priėmimo. Taip ir norisi dainuoti: prašau, atverk duris ir mane priimki – kol sniegas kris – apkabinki – aš visą laiką to laukiau – dėl to šią žiemą – užsidėjau kaukę.
Džiaugiuosi, kad bent vieną kartą per metus, nors ir pakeitusi pavidalą, aš esu kaip ir tam tikra prasme laukiamas svečias, šiltai pasitinkamas ir net gaunantis maisto. Visai panašiai kaip Irane, kur negali atsisakyti vaišių, net jeigu ką tik buvai pakviesta į namus ir pavaišinta įvairiausiais valgiais.
Taip šiame pasaulyje, kuriame mes sau sukuriame tiek svetimų (nors kunigas bažnyčioje sako: mano broliai ir seserys), turiu visaip žaisti, kad būčiau bent kartais mylima, turiu visaip žaisti, kad neišprotėčiau čia, tarp šių pilkų daugiabučių ir triukšmingai gatvėmis skriejančių metalo gaminių su ratais, šiame susvetimėjusiame pasaulyje, kuriame labai sunku būti pakviestai į svečius.
●
Neseniai vis dėlto atradau būdą, paliekantį giliausius įspaudus širdyje, kaip ne tik patekti į žmonių namus, bet ir paliesti namų šerdis. Savotiškas, ne itin populiarus būdas – kalėdojimas. Paprastai prieššventiniu laikotarpiu po namus vaikšto kunigai: užeina, bendrauja su žmonėmis, gauna aukų.
Vaišnavų kultūroje šis kalėdojimas yra žinomas kaip Šrilos Prabhupados knygų platinimo maratonas, kurio metu stengiamasi aplankyti kuo daugiau žmonių ir palikti pas juos kuo daugiau knygų.
Tą darydama, protu ir širdimi panyri į nepaprastai intensyvų išgyvenimų srautą, kai sutinki pačių įvairiausių žmonių ir susiduri su jų reakcijomis – kartais žmonės (ypač kaimuose) kviečiasi į svečius, siūlo arbatos, prikrauna kišenes saldainių ir mandarinų, o kartais prieš akis užtrenkia duris arba net tave gali užpulti. Toks atvejis irgi buvo: gražų žiemos vakarą, lauke tviskant naujai supustytoms pusnims, bendravome su labai draugiška šeima – kartu fotografavomės. Bet išeinant pasisiūlęs iki mašinos palydėti vyras netikėtai mus užpuolė. Tai paliko pasaulio ir žmonių dualumo ženklą širdyje.
Išoriškai tai dažniausiai atrodo kaip gana monotoniškas procesas – prieini, paskambini, pabeldi. Atidaro arba ne, paima knygą arba ne. Bet, peršviečiant viską sielos skeneriu, tai be galo jaudinantis, nuo išorinių aplinkybių nepriklausantis procesas. Galbūt kartais išoriškai nėra jokios susiklosčiusios istorijos, bet kiekvienas žmogus, atverdamas tau duris, atveria keliais sluoksniais nusidriekiantį karmos tunelį – vien jo veidas, atspindintis gyvenimo patirtį, jo kalba, jo namų aplinka, energija – visa tai kaip ilgametražis filmas, kurį pamatai per kelias sekundes. Ir širdyje gilėja patirtis, kai pradedi jausti sielos buvimą – vertikali istorija sujungia mane su Dievu, įkelia mano karmos siūlą į naujos istorijos pradžią, kurioje aš nebesu tos iliuzinės istorijos dalis, bet pamažu tapdama tuo, kas esu, pradedu naują istoriją – einu į gylį, susiliečiu su vidine energija. Todėl, dalindamasi šiomis transcendentinėmis žiniomis, jauti, jog netyčia įkrenti į tą nesuvokiamos ir neapibūdinamos laimės pojūtį. Tuo metu, nors šią vaikščiojimų kelionę pradėjau ieškodama santykio su žmogumi, ta netikėtai užpildžiusi širdį pilnatvė parodė, kad iš tikrųjų tas kitas žmogus, ir nesvarbu, ar jis išvaro tave, ar šiltai priglaudžia namuose, tos žiojinčios skylės širdyje negali užpildyti. Ją gali užpildyti tik sielos šokis su Kūrėju, kurio dalelė ji yra.
Todėl dabar Kalėdas švenčiu laiptinėse. Šoku, apsupta įvairiausių durų ir skylučių jose, šoku lipdama laiptais aukštyn arba žemyn – šoku blankiomis lempomis apšviestuose liftuose, šoku butuose, jeigu įleidžia, arba šoku už durų, susimirksėdama su tamsiomis arba vis prašviesėjančiomis durų akutėmis, kai už jų šaukia: „Neįleisiu, eik iš čia, iškviesiu policiją.“ Kviečiu prisijungti prie šokio net pykstančius, kad bandau įsiveržti į jų jautriai apibrėžtą realybę, bandau praeiti jų metalo spynas, nebijau piktai lojančių šunų – šoku bandydama atspėti laiptinių kodus prie išorinių durų – šoku ant daugiaaukščių stogų – stebėdama dar daugybę nusidriekiančių daugiaaukščių, talpinančių tas sielas, kurios ne visada mėgsta šokti. Tiek daug jų dar reikia aplankyti ir pasiūlyti prisijungti prie šio amžino šokio, kai tau nebesvarbu, kur ir kaip esi, kai nebesvarbu, kas tave supa ir ką tau padaro – ar apkabina, ar skaudžiai išveja.
Šoku be kaukės, ir jos visai netrūksta – esu su kūnu, bet šoka siela, nors tu nematai – aš tau šypsausi, nes kitaip neišeina, ir man visai netrukdo šokti siaura daugiabučio laiptinė. Stebėk mane pro langus, pro durų skylutes – čiuožiančią turėklais į viršų, į pačią didžiausią laimę – prisijunk, pažiūrėk, sužinosi, kas geriausias tavo draugas – tai tas, kurio taip ieškojai, iš kurio atėjai ir į kurį vėl sugrįši, jei tik norėsi. Pašokim kartu su juo – pažadu, kad tai nepalyginama su šokiu aplink degančią Užgavėnių lėlę, – nusiimu kaukę ir pasakau, jog nesu tai, ką bandžiau tau nupiešti pati savim, – nesu nei ta Ieva, nei Gudmonaitė, nors ir poetė – ir tos laimės, vaidindama tai, kas nesu, visai neradau – nei čia, kur kartais net kas nors pakviesdavo į svečius, nei Irane, kur priimdavo ant įvairiaspalvių kilimų. Esu tai, kas šoka viduj, kai tau paskambinu į duris.
